Krizę išgyvena ne visi

Seimo Kaimo reikalų komitetas pavasario sesijoje žada atnaujinti vadinamojo Pieno įstatymo svarstymą – praėjusį birželį šiame procese buvo padaryta pertrauka. Komitetas sako, kad minimą pieno supirkimo kainų reguliavimą ir kainodaros viešinimą numatančio įstatymo projektą siekė aptarti su žemdirbiais ir sulaukti ekspertinio vertinimo.

Dabar ūkininkai teigia, kad ekspertinis vertinimas jų netenkina, nes esą neatsižvelgta į įvairius oligopolinius rinkos klausimus. Šiuo metu penkios didžiausios pieno perdirbimo grupės perdirba apie 90 proc. viso superkamo pieno.

Lobistas Šarūnas Frolenko teikia paslaugas pieno perdirbimo įmonėms ir jau seniai stebi situaciją pieno rinkoje. Jis pabrėžia, kad jo nuomonė nederinta su klientais ir atspindi tik asmeninį požiūrį, tačiau įsitikinęs: Lietuvos pieno ūkiai su sunkumais susiduria dėl nesprendžiamų struktūrinių problemų – bandymai prikelti Pieno įstatymą žemdirbių bėdų neišspręs, o ketinimai reguliuoti rinką tik pablogins situaciją.

„Pieno supirkėjai žaliavinį pieną laisvai gali pirkti aplinkinėse rinkose, tad bet kokie rinkos ribojimai Lietuvoje mūsų ūkininkams padarys meškos paslaugą – dar labiau paskatins žaliavinio pieno importą. Reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į perspektyvių pieno ūkių plėtrą didinant pieno gamybą“, – sako jis.

„Teiginys, kad visi Lietuvos pieno gamintojai šiuo metu patiria krizę, neteisingas. Pastaruosius dvejus metus pieno supirkimo kainos išliko aukštos – net ir dabar jos gerokai viršija ankstesnių laikotarpių metinius vidurkius. Dėl to užpernai ir pernai žemdirbių pajamos už parduotą pieną buvo didžiausios istorijoje“, – teigia Š. Frolenko.

Lietuvoje pieną superka per 60 įmonių, kurios užtikrina pakankamą konkuravimą rinkoje dėl tiekėjų siūlomos žaliavos, derybų dėl kainų, aiškina jis. Remiantis Žemės ūkio duomenų centru, 2023 m. vidutinė metinė pieno supirkimo kaina sudarė 37,9 ct/kg. Nevertinant rekordinių 2022 m., pernykštė kaina buvo beveik trečdaliu didesnė nei 2017–2021 m. periodu. Šio laikotarpio pieno kainos vidurkis buvo 29,9 ct/kg.

„Pieno ūkiai už parduotą pieną 2023 m. gavo 509 mln. eurų pajamų, be subsidijų ir paramos. Didesnis žemdirbių istorinis uždarbis buvo tik rekordiniais 2022 m., kai už parduotą žaliavinį pieną ūkininkai gavo 685 mln. eurų. Tiesa, 2020 ir 2021 m. uždirbta mažiau – atitinkamai 386 ir 448 mln. eurų“, – sumas vardija Š. Frolenko.

„Vis dėlto žemdirbių kalbos, esą pieno rinką ištikusi krizė, nelaužtos iš piršto. Didelis skaičius mažų pieno ūkių Lietuvoje patiria didelių finansinių sunkumų. Maži, iki penkiolikos karvių laikantys ūkiai sudaro dominuojančią dalį tarp visų šalies ūkių. Tačiau jie pagamina vos dešimtadalį viso superkamo žaliavinio pieno. Šie ūkiai rinkos sąlygomis dirba nuostolingai, be ES ir valstybės dotacijų išgyventi negali“, – sako jis.

Stambieji pieno ūkiai Lietuvoje, gaminantys beveik 70 proc. superkamo pieno šalyje, gauna europinio vidurkio kainą. Jiems perdirbėjai šių metų sausį už natūralų pieną vidutiniškai mokėjo 47,2 ct/kg, o ES šalyse vidurkis buvo 46,7 ct: „Dar 20 proc. rinkos valdo tarpininkai, kurie pieną superka iš smulkiųjų ūkių ir jį perparduoda perdirbėjams, gaudami kainą, artimą ES vidurkiui. Kitaip tariant, apie 90 proc. žaliavinio pieno Lietuvoje superkama aukšta kaina, kuri siekia ES vidurkį.“

„Smulkieji pieno tiekėjai reikalauja, kad jiems už pieną būtų mokama ta pati kaina, kaip ir stambiesiems pieno tiekėjams. Tačiau, palyginti su stambiaisiais, smulkiųjų ūkių sąnaudas didina pieno surinkimo kaštai, prastesni kokybės rodikliai. Tai ir lemia jų nuostolingą veiklą ir priklausomybę nuo paramos“, – aiškina Š. Frolenko.

Ateitis: Š. Frolenko įsitikinęs, kad reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į pieno ūkių plėtrą, bandų genetiką, siekiant gerinti primilžius nuo karvės, didinti pieno gamybą. / D. Labučio / ELTA nuotr.

Kooperacija nesuveikė?

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė, atstovaujanti ir vidutiniams, ir smulkiesiems šalies pieno ūkiams, nesutinka su kaltinimais dėl pieno kokybės – ji sako, kad jei jis tikrai būtų toks nekokybiškas, pieno supirkėjai ir perdirbėjai jo paprasčiausiai nepirktų.

R. Vilimienė taip pat sako, kad teiginiai apie didelius pieno surinkimo kaštus ne visai atitinka realybę. „Mes ir sakome – jei „Rokiškio pienas“ superka pieną Rokiškio rajone, kaštai neturėtų būti labai dideli ir ten smulkiesiems ūkiams tokiu atveju turėtų būti mokamos didesnės pieno kainos, jei tikrai kalbame apie kaštus. Tačiau nei „Marijampolės pieno konservai“, nei kiti, kurie perka iš pašonės rajonuose, nemoka daugiau“, – pasakoja ji.

R. Vilimienė teigia, kad pieno įstatymas yra reikalingas, nes pats jo tikslas tarsi nusako, kad tai yra smulkiųjų ir vidutinių pieno gamintojų gynybos įrankis. Pasak jos, daugybė ekspertinių išvadų parodė, kad būtent smulkieji pieno ūkiai yra pažeidžiami.

Asociacijos pirmininkė taip pat pabrėžia, kad Žemės ūkio ministerijos nuolatiniai raginimai smulkiesiems pienininkams kooperuotis ir modernizuotis, kad esą tik tokiu atveju bus galima kovoti dėl konkurencingos kainos už parduodamą pieną, irgi neatitinka tikrovės.

„Deja, aš tiksliai žinau, kad tai neišspręs problemos, nes mūsų pačių ūkis yra modernizuotas, esame kooperatyvo nariai, mano kooperatyvas netgi yra susikooperavęs su dar trimis kooperatyvais, kad pristatytų dar didesnį pieno kiekį. Nuvežę pieną prie perdirbėjo vartų gauname mažesnę kainą nei stambi bendrovė, pas kurią atvažiuoja perdirbėjas“, – sako R. Vilimienė.

„Nuo kovo 1-osios kooperatyvas gauna 34 ct/1 l pieno, kurį nuveža prie perdirbėjo vartų, nors bendrovei mokama apie 40 ct/1 l. Tai rodo, kad kooperavimasis neveikia. Naujame įstatyme irgi nurodoma, kad mes, susijungę į grupes, padidinsime pieno kiekį ir dėl to galėsime išsikovoti geresnę kainą, bet mūsų pavyzdys rodo, kad net ir kooperatyvas, padidinęs pieno kiekį, negali tos kainos išsikovoti“, – aiškina asociacijos pirmininkė.

Pagal pristatymo būdą

Be to, bėda, kad jau nebėra su kuo Lietuvos kaimuose kooperuotis, nes esą liko vos po kelis ūkininkus, kurie savo pieną parduoda skirtingiems supirkėjams. Pasak R. Vilimienės, smulkiuosius ūkininkus išgelbėti galėtų įstatymas, kuriame pieno kaina būtų nustatyta pagal jo pristatymo būdą, o ne pagal kiekį, kaip yra dabar: „Toks įstatymo projektas buvo prie buvusio žemės ūkio ministro Andriaus Palionio, mums tai buvo pats priimtiniausias variantas.“

2022 m. vidutinis Lietuvos ūkis laikė 17 karvių, Estijos – 217. Iš vienos karvės Lietuvoje per metus primelžiama 7,5 t, o Estijoje – 10,6 t pieno. Dėl šios priežasties didelė dalis smulkiųjų Lietuvos ūkininkų gyvena nuolatinės krizės sąlygomis.

„Jeigu parduodi pieną į šaldytuvą – nesvarbu kiek, ar 100 l, ar 1 000 l,  kaina yra vienoda. Antras pristatymo būdas – nuvežti prie superkančios bendrovės vartų. Jei uždaroji akcinė bendrovė ar kooperatyvas nuveža pieną prie vartų, nepriklausomai nuo kiekio, kaina yra vienoda. Trečias būdas – iš pieno supirkimo punktų. Į juos pristatantiems ūkininkams dar būtų išrašoma sąskaita už pieno išlaikymo kaštus […] Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad didžioji dalis pienininkų nusipirktų šaldytuvus, kad priklausytų kitai kategorijai ir nereikėtų papildomai mokėti už pieno punktų išlaikymą“, – dėsto R. Vilimienė.

Jos teigimu, toks variantas pienininkams buvo pats priimtiniausias, tačiau kol įstatymas pasiekė Seimo Kaimo reikalų komitetą, atėjo nauji rinkimai, naujas ministras, nauja tvarka, ir vėl visi komitete į situaciją pradėjo gilintis iš naujo.

„Galiausiai atsirado visai kitoks pieno įstatymo portretas. Dabartinis projektas visiškai niekuo nepalengvins gyvenimo smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams. Dabartinis įstatymas užsimena ir apie prekybą aukciono būdu, bet kai mes paklausiame, kaip tai atrodys, niekas nežino, bet toks būdas yra įrašytas į įstatymą. Yra daug tokių dalykų, apie kuriuos niekas nežino, bet jie įrašyti į įstatymą“, – tikina R. Vilimienė.

„Dar, tiesa, įstatyme numatoma, kad jei pienas atvežamas prie perdirbėjo vartų, jo kaina turi būti didesnė nei vidutinė. Kas tą didesnę, nei vidutinė, pieno kainą nustatys – irgi neparašyta…“ – sako ji.

„Mūsų tikslas – kad įstatymą sugrąžintų į diskusijas, nes kam reikia bet kokio įstatymo? Puikiai suprantu, kad jeigu jis dabar sugrįš į Seimą, vėl pakibs keleriems metams, nes vėl rinkimai laukia. Tačiau gal geriau pralaimėkime dvejus metus, bet vėliau turėkime tokį įstatymą, kuris iš tikrųjų veiks, o ne dabar priimkime bet kokį“, – svarsto ji.

Pasak R. Vilimienės, įstatyme turėtų atsirasti ir konkretus draudimas nustatyti pieno kainą pagal jo pristatymo kiekį. „Kas nedraudžiama – tas yra galima, vadinasi, taip ir liks, – nuspėja ūkininkė. – Šią minutę tie, kurie primelžia nuo 1 l iki 100 l pieno, gauna 18–20 ct/l, o virš 1 000 l primelžiantys gauna 34–35 ct/l. Tai patogu stambioms bendrovėms – mums pakankamai nesumoka, bet kažkam sumoka daugiau. Perdirbėjai nelinkę keisti pieno pirkimo krepšelio dydžio, nes, kaip jie nuolatos kartoja, tas dydis yra toks, koks yra, jis keistis negali. Jie ir sako, kad, jei padidins mokamas kainas mažiesiems ūkiams, kažkam turės sumažinti.“

„Tokiu būdu mūsų asociacija lieka viena, nes net ir kooperatyvams iš dalies tai paranku, kadangi jie nuperka pigiau ir parduoda brangiau, o uabai vien tik iš to ir gyvena“, – atvirauja R. Vilimienė.

Išeitis: pasak R. Vilimienės, smulkiuosius ūkininkus išgelbėti galėtų įstatymas, kuriame pieno kaina būtų nustatyta pagal jo pristatymo būdą, o ne pagal kiekį, kaip yra dabar. / J. Elinsko / ELTA nuotr.

Dėmesys – našumui

Vis dėlto Š. Frolenko mano, kad Lietuvos pieno gamybos sektorių į augimo kelią vestų tikrai ne Pieno įstatymas. Pasak jo, reikalingi racionalūs ir subalansuoti valdžios sprendimai skirti investicijas ne po metų išnyksiantiems ūkiams, o perspektyviems ir efektyviai dirbantiems šeimos ūkiams, skatinti tikrąją kooperaciją tarp mažų ir vidutinių ūkių, palaikyti ūkių stambėjimą.

„Reikalingos kryptingos ES ir nacionalinės investicijos į pieno ūkių plėtrą, bandų genetiką, siekiant gerinti primilžius iš karvės, didinti pieno gamybą. Lietuvai reikėtų kelti ambicingus tikslus – iki 2030 m. pasiekti, kad vidutinis ūkis laikytų bent 35 karves, o per artimiausius dešimt metų pasiekti ES vidurkį – 60 karvių ūkyje. Per šį laikotarpį taip pat reikėtų kelti tikslą padidinti prekinio pieno gamybą nuo 1,4 mln. iki 1,8 mln. t“, – teigia Š. Frolenko.

Būtent dėl veiklos efektyvumo ir ūkių konkurencijos ES, JAV, Naujoji Zelandija ir kitos pagrindinės pieno pramonės valstybės nuėjo ūkių stambėjimo keliu, kuriose vidutiniai pieno ūkiai laiko po kelis šimtus karvių. Lietuvos pieno ūkių konkurencingumas dėl vyraujančių smulkiųjų ūkių išlieka vienas žemiausių ES.

„Pagal vidutinį jų dydį esame ES šalių sąrašo pabaigoje. 2022 m. vidutinis Lietuvos ūkis laikė 17 karvių, Estijos – 217. Iš vienos karvės Lietuvoje per metus primelžiama 7,5 t, o Estijoje – 10,6 t pieno. Dėl šios priežasties didelė dalis smulkiųjų Lietuvos ūkininkų gyvena nuolatinės krizės sąlygomis, nors kitose valstybėse pieno krizės ištinka tik esant globaliam ekonomikos nuosmukiui“, – sako Š. Frolenko.

Atsiriekia estai ir latviai

Premjerė Ingrida Šimonytė neseniai teigė, kad nėra būdų sugrąžinti pieno supirkimo kainų į rekordinių 2022-ųjų lygį. Tais metais siūlomas Pieno įstatymas negaliojo ir tai, pasak Š. Frolenko, yra akivaizdus įrodymas, kad kainas laisvoje rinkoje formuoja vartojimo tendencijos, pasiūla ir paklausa, gamintojų konkurencija.

„Pieno sektoriaus atstovai sutartinai sutinka pasigendantys aktyvaus Žemės ūkio ministerijos vaidmens ir įsitraukimo sprendžiant realias ūkio problemas. Kita vertus, pelnytai giriama šios kadencijos Vyriausybė, kuri skyrė didelių investicijų į pieno ūkių efektyvumą, pieno gamybos didinimą, plečiant karvides. Nors rezultatą pamatysime tik po kelerių metų, tačiau jau dabar galima matyti teigiamų poslinkių – pernai pieno gamyba ūkiuose stabilizavosi ir rodė nedidelį augimą“, – teigia pieno perdirbėjų atstovas.

Tokius įstatymus turi Prancūzija, Vokietija. Jei tik atsiranda grėsmė, kad ūkininko dalis nukris žemiau nei 40 proc., visi statomi ant ausų, o pas mus baisiausias dalykas, kad sumažės milijonai perdirbėjams ir prekybininkams.

Vis dėlto Lietuvoje pieno ūkių stambėjimo procesas iki šiol vyko lėtai – tai neleidžia visiškai išnaudoti gamybinio pieno pramonės potencialo, kuris yra didžiulis ir perspektyvus.

„Lietuvos įmonės superka ir perdirba į produktus beveik visą šalyje primelžtą žaliavinį pieną – vos keli procentai jo išvežama į užsienį. Tačiau įmonių perdirbimo poreikiai ir pajėgumai yra kur kas didesni, nei ūkiai šiuo metu pajėgia patiekti pieno. Dėl lietuviško pieno trūkumo pienas importuojamas iš Latvijos ir Estijos stambiųjų pieno tiekėjų, kurie iš viso į Lietuvą eksportuoja apie 30 proc. mūsų šalyje perdirbamo kiekio. 2022 m. už importinį žaliavinį pieną Lietuvos įmonės sumokėjo 258 mln. eurų. Šiuos pinigus galėjo uždirbti Lietuvos pieno ūkiai“, – sako Š. Frolenko.

Tarp Baltijos šalių Lietuva pagal superkamo pieno kiekį išlieka rinkos lyderė – jai tenka 46 proc., Latvijai ir Estijai – po 27 proc. rinkos. Tačiau mūsų šalies dalis Baltijos pieno gamybos rinkoje tirpsta – 2012-aisiais Lietuva primelždavo 50 proc. viso regione superkamo pieno kiekio. Mūsų dalį atsiriekia didelę pažangą rodantys estai ir latviai.

Kaimuose – liūdesys

R. Vilimienė pasakoja, kad smulkiuosiuose šalies pieno ūkiuose nuotaikos šiandien liūdnos, jaučiamas gilus nusivylimas. Ji pati ūkininkauja Kupiškyje, mini, kad nė vieno naujo ūkio aplink visą rajoną nėra, dauguma senųjų užsidarė: „Kiekviename kieme buvo gyvulių… Dabar užsidaro ūkiai, turintys ir 30–50 karvių…“

„Labai sudėtinga vasara buvo, palijo, pašarų neprisigamino, vieni išpardavė prieauglį, kiti pasiliko tik melžiamų karvių prieauglį, treti viską išpardavė… Šiuo metu visi tik meldžiasi, kad greičiau žolė pasirodytų, nes pašarų kainos – labai aukštos, nors jų rinkoje ir apskritai nėra labai daug. Garsiai neaimanuoja tie, kurie turi įsipareigojimų, sako, kad nieko negali padaryti. Yra kas ima paskolas, kad padengtų nuostolius. Beje, pienininkai šiemet išmokas gavo dar mažesnes nei pernai…“ – dalijasi ji.

„Kai prieš metus buvo streikas, kai pieną dalijome nemokamai, nieko nepasiekėme. Pieno įstatymas kaip neišėjo, taip neišėjo, be to, kad 8 mln. eurų kaip kam išdalijo, o kitus 10 mln. eurų patys važiavome į Briuselį ir išsimušėme, – sako R. Vilimienė. – Mums nereikia paramos, pašalpos, mums reikia teisingų pieno supirkimo kainų, su rinkos reguliavimo įstatymu valstybė galėtų tai padaryti.“

Ji pabrėžia, kad reikalingas sąžiningas galutinės produkto kainos pasiskirstymas, pavyzdžiui, 40 proc. tenka pieno gamintojui, 30 proc. – perdirbėjui, 30 proc. – prekybininkui: „Tokius įstatymus turi Prancūzija, Vokietija. Jei tik atsiranda grėsmė, kad ūkininko dalis nukris žemiau nei 40 proc., visi statomi ant ausų, o pas mus baisiausias dalykas, kad sumažės milijonai perdirbėjams ir prekybininkams, – ūkininkas paskutinėje eilėje.“

„Tačiau man teko girdėti, kad galimai lietuviškasis Pieno įstatymas Seimo Kaimo reikalų komitete bus atmestas, – prasitaria ūkininkė. – Gal ir gerai, geriau palaukti geresnio įstatymo. Tačiau stambieji siekia, kad jis būtų visiškai atmestas, nes jie mėgsta sakyti, kad viskam vadovauja rinka…“

„Konkurencijos tarybos nuomone, šiuo atveju galėtų būti daromas neigiamas poveikis konkurencijai, kadangi projektu nustatomi skirtingi paramos dydžiai atskiroms ūkio subjektų grupėms“, – rašoma tarybos rašte.

Taryba pasigedo poveikio konkurencijai įvertinimo ir įspėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išaiškinęs, jog neatlikus tokio vertinimo būtų pagrindas pripažinti tvarką neteisėta.

„Nėra detalių duomenų ir paaiškinimų, kurie pagrįstų poreikį diferencijuoti paramos dydžius skirtingiems pieno gamintojams, negalime įvertinti, ar siūlomas reguliavimas galėtų būti pagrįstas bei proporcingas ir nebūtų laikytinas prieštaraujančiu konkurencijai“, – tvirtina tarybos specialistai.

Ministerija siūlo pinigus skirti tiems ūkiams, kurie balandžio-birželio mėnesiais už kilogramą natūralaus pieno gavo ne daugiau kaip 40 centų, o kooperatyvams – ne daugiau kaip 45 centus.

Pasak tarybos, atlikdama poveikio konkurencijai vertinimą ministerija turėtų identifikuoti, ar yra politinių tikslų, kurie pateisintų ribojimą, o jeigu tokių tikslų nėra, paramos diferencijavimo reikėtų atsisakyti ir pasirinkti konkurencijos neribojančią arba ją mažiausiai ribojančią alternatyvą.

„Jeigu būtų pasirinkta alternatyva, kuri riboja konkurenciją, projekto rengėjas poveikio konkurencijai vertinimo metu turėtų išanalizuoti, ar projekto neigiama įtaka konkurencijai nenusveria galimos teigiamos įtakos siekiamiems tikslams. Jeigu neigiama įtaka konkurencijai reikšmingesnė negu galima teigiama įtaka, reikėtų atsisakyti tokio reguliavimo“, – nurodė Konkurencijos taryba.

Nacionalinė mokėjimo agentūra, be kita ko, ministerijai siūlo aiškiau apibrėžti paramos išmokėjimo paveldėtojams sąlygas.

EK finansinę paramą skyrė sunkumų dėl pieno krizės patyrusiems Lietuvos ūkininkams. Žemės ūkio viceministras Vytautas Abukauskas liepos pabaigoje skaičiavo, kad paramą gaus daugiau nei 90 proc. ūkininkų ir beveik 11 tūkst. ūkių.

EK nustatyta galutinė paramos išmokėjimo data yra kitų metų sausio 31-oji.

Ekologiniams ūkiams ir kooperatyvų nariams ši riba bus 45 centai. Vienam ūkiui galėtų būti išmokama iki 20 tūkst. eurų

Paramos suma kiekvienam gamintojui apskaičiuojama pagal jo balandžio–birželio mėnesiais parduotą natūralaus pieno kiekį padauginus iš paramos dydžio, skirstomo pagal pieninių karvių skaičių: iki 10 karvių parama sieks 70 proc., 11–50 karvių – 90 proc., 51–150 karvių – 100 proc. bei 151 ir daugiau – 75 proc.

Anksčiau ministerija siūlė skirti 8,86 mln. eurų ir tik tiems ūkiams, kurie gavo mažiau nei 35 centus.

Tikimasi, kad parama bus išmokėta rugsėjo mėnesį.

Balandį-birželį iš ūkių, kurie liepos 1 dieną laikė bent vieną karvę, buvo supirkta 331,3 tūkst. tonų pieno. Tokių ūkių buvo 11,6 tūkst., o jų laikomų karvių skaičius – 202,8 tūkst.

„Jis pasakė, kad yra kelių dienų klausimas, kada jie apsispręs. (...) Komisaras patvirtino, kad jie rimtai žiuri į galimybę padėti, paprašė keleto dienų, kad būtų galima pagrįsti skaičiais, apibrėžti sąlygas, kuriomis galėtų būti teikiama parama“, – trečiadienį spaudos konferencijoje teigė K. Navickas.

Anot ministro, kol kas daugiau detalių apie finansavimo sąlygas nėra, tačiau galima tikėtis iki 18,6 mln. eurų paramos.

„Sumos komisaras neįvardino, nes mes pirminiame susitikime kovo mėnesį ir buvom įvardinę sumą 18,6 mln. eurų, latviai – 11 mln. eurų, mes paraišką su tokia suma esam pateikę, Komisija vertins galimybes ir vertins indėlį tiesioginių išmokų ir pateiks atsakymą“, – sakė K. Navickas.

Jis taip pat minėjo, kad EK sprendimui įtakos turės ir dabartinė pieno ūkių situacija – tai yra, ar pieno supirkimo kaina vis dar krenta.

Vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė teigė, kad jos žiniomis, gegužės mėnesį pienas superkamas 3 centais pigiau nei balandį. Visus tai įrodančius dokumentus ji teigia planuojanti surinkti.

„Ministrui reikia šimtą kartų pakartoti, kad jis sužinotų, kad pieno kainos yra mažinamos. Aš pasistengsiu tai padaryti ir surinksiu šimtą dokumentų, įrodančių, kad tos kainos krenta. (...) Žmogus parduoda tris tonas pieno, per dieną primelžia tris tonas ir iš jo nuo gegužės 1 dienos supirkimo kaina yra 23,5 cento. Prieš tai buvo 26“, – spaudos konferencijoje teigė R. Vilimienė.

Balandžio 27 dieną dėl itin kritusių pieno kainų nukentėję Lietuvos ūkininkai lankėsi Briuselyje ir ten susitiko su už žemės ūkį atsakingu EK nariu. Susitikimo metu J. Wojciechowskis ūkininkams pažadėjo pasistengti surasti lėšų ir juos paremti.

Kovo pradžioje į K. Navicko prašymą padėti ūkininkams J. Wojciechowskis atsakė, kad pieno supirkimo kainos augo dvejus metus, jos ES, taip pat ir Lietuvoje buvo pakilusios iki rekordinio lygio, o dabartiniai pokyčiai nėra „rimtas rinkos disbalansas“.

Lietuva sunkumų patiriantiems šalies pieno gamintojams EK prašė skirti po 18,6 mln. eurų paramos per ketvirtį, kol kainos normalizuosis. K. Navickas anksčiau teigė, kad pagalba Lietuvai galėtų būti numatyta kitame EK pakete.

Siekiant stabilizuoti krizinę situaciją sektoriuje, Žemės ūkio ministerija gamintojams iš valstybės biudžeto skyrė 8 mln. eurų paramos už laikomas karves, tuo metu ūkininkai prašo bent 40 mln. eurų.

„Jis (Januszas Wojciechowskis, Janušas Voičekovskis – BNS) pažadėjo, kad krizių rezervą (ES Žemės ūkio sektoriaus krizių rezervas – BNS), kurį jis operuoja kaip eurokomisaras, kad yra prerogatyva, kur jis vienas pats sprendžia, kad jame jis tikrai pasistengs surasti (lėšų – BNS) Lietuvai ir po to dar paminėjo Latviją“, – BNS teigė susitikime dalyvavęs M. Maciulevičius.

Ūkininko teigimu, problemą eurokomisaras pažadėjo pradėti spręsti jau kitą savaitę.

„Jo buvo tiesioginis įsipareigojimas, sakė, tikrai stengsimės į šitą įdėti, kitą savaitę turėtų būti techninio lygio pasitarimas ir ten jau apie tai bus kalbama“, – sakė M. Maciulevičius.

Anot Kauno rajono ūkininkų sąjungos vadovo, pieno ūkiai paramos gali tikėtis jau su kitu paramos paketu.

„Jis pasakė, kad tai yra sekantis etapas, o mes žinom, kad tas sekantis etapas yra, kur dabar net Urzula fon der Lejen (EK pirmininkė – BNS) yra užsiminus apie dedikuotą 100 mln. eurų paramą lenkams ir kitiems, kas paribyje su Ukraina, tai kad su tuo paketu bus kažkas ir mums“, – BNS pasakojo M. Maciulevičius.

Kovo pradžioje į K. Navicko prašymą padėti ūkininkams J. Wojciechowskis atsakė, kad pieno supirkimo kainos augo dvejus metus, jos ES, taip pat ir Lietuvoje buvo pakilusios iki rekordinio lygio, o dabartiniai pokyčiai nėra „rimtas rinkos disbalansas“.

Lietuva sunkumų patiriantiems šalies pieno gamintojams EK prašė skirti po 18,6 mln. eurų paramos per ketvirtį, kol kainos normalizuosis. K. Navickas anksčiau teigė, kad pagalba Lietuvai galėtų būti numatyta kitame Europos Komisijos pakete.

Siekiant stabilizuoti krizinę situaciją sektoriuje, Žemės ūkio ministerija gamintojams iš valstybės biudžeto skyrė 8 mln. eurų paramos už laikomas karves, tuo metu ūkininkai prašo bent 40 mln. eurų.

„Gavome žinią, kad svarstyme šios dienos į mūsų prašymą EK neatsižvelgė“, – ketvirtadienį BNS sakė ministras.

Pasak jo, nepaisant to, „Briuselio koridoriuose ir toliau dirbama“ įtikinėjant dėl paramos pieno gamintojams.

„Dirbame ir kituose formatuose, kad tos paramos sulauktume, ginklų dar nesudedame, tikimės palankaus sprendimo kažkada. (...) Mes toliau dirbame Briuselio formate, neatskleisiu taktinių dalykų, tai yra jautru. Tikimės tos paramos ir atnaujiname duomenis, kalbamės toliau“, – sakė ministras.

Jo teigimu, eurokomisaras Januszas Wojciechowskis (Janušas Voicechovskis) jau anksčiau pasakė nematantis galimybės skirti paramos, tačiau ministrų taryba dar svarstys šį klausimą ir tikimasi, kad jis bus įtrauktas į pagalbos paketą.

Dirbame ir kituose formatuose, kad tos paramos sulauktume, ginklų dar nesudedame, tikimės palankaus sprendimo kažkada. (...) Mes toliau dirbame Briuselio formate, neatskleisiu taktinių dalykų, tai yra jautru.

„Kadangi Komisija pasakė, kad yra daugiau prašymų kitų šalių dėl kitų poveikių jų žemės ūkio rinkoms, mes tuo stipriname savo argumentus, dirbame Briuselio koridoriuose ir vis tiek tikimės, kad tos pagalbos sulauksime“, – kalbėjo K. Navickas.

Lietuva sunkumų patiriantiems šalies pieno gamintojams EK prašė skirti po 18,6 mln. eurų paramos per ketvirtį, kol kainos normalizuosis.

Siekiant stabilizuoti krizinę situaciją sektoriuje, Žemės ūkio ministerija gamintojams iš valstybės biudžeto skyrė 8 mln. eurų paramos už laikomas karves, tuo metu ūkininkai prašo bent 40 mln. eurų.

K. Navickas teigia, kad pieno gamintojai šiuo metu gali pasinaudoti ir daugiau priemonių, pavyzdžiui, lengvatinėmis paskolomis, garantijomis, planuojami rizikos draudimo fondai, numatytos investicinės paramos priemonės.

Ji rengiama tęsiantis pieno gamintojų nepasitenkinimui nukritus žaliavinio pieno supirkimo kainoms ir valdžiai atsisakant skirti reikalaujamą 40 mln. eurų dydžio paramą. Be to, ūkininkai siekia žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko atsistatydinimo.

„Ministre, negadink žemės ūkio, eik ilsėtis“ – skelbė vienas plakatų. Tuo metu vienas akcijos iniciatorių Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis, kalbėdamas susirinkusiems ūkininkams ir juos atėjusiems palaikyti tvirtino, kad ministras žemdirbių naudai „neišsprendė nė vieno klausimo“. 

„Mums reikia, kad gautume tokią kainą, kad nebankrutuotume. Šiandien esamomis kainomis išgyventi negalime. Turime kovoti vieni už kitus, o ne laukti, kol kas ateis ir padarys už mus“, – teigė jis.  

Šiandien esamomis kainomis išgyventi negalime.

Ūkininkų sąjungos Plungės skyriaus vadovas Marijus Kaktys susirinkusiųjų dėmesį atkreipė į tarp Seimo ir protestuojančiųjų išdėliotus didžiųjų prekybos tinklų maišus, prikrautus mėšlo: „Kai nebebus ko šerti, nebebus mėšlo kvapo, miestas jo pasiilgs“.

Tuo tarpu J. Vilionis BNS teigė, kad maišai su mėšlu simbolizuoja valdžios ir miestą maitinančio kaimo takoskyrą. 

„Mes prie mėšlo pripratę, tos ribos ir neperžengsime, taip atsiribojame, jie (valdžia – BNS) tegu būna tyrame ore, o mes, kaip esame prie mėšlo, taip ir liksime“, – BNS sakė J. Vilionis. 

Protesto akcijos metu iš dviejų cisternų nemokamai dalinamas pienas. Pasak žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“ atstovų, atsivežtos keturios tonos.

„Geriau išdalinti, gera padaryti, nes nieko už jį (pieną – BNS) negausime nei čia, nei tiekdami perdirbėjams. Patys gaminti nieko negalime, nes turime tik melžiamas karves“, – teigė pieną dalinusios bendrovės atstovės. 

Įmonės komercijos direktorius Vadimas Kovalevskis BNS teigė, kad bendrovė yra „ant išgyvenimo ribos“: yra apie 500 melžiamų karvių, perdirbėjams patiekiama 16 tonų žaliavinio pieno, už litrą gauna 33 centus. 

„Mums tai mažai. Mažų ūkininkų savikaina mažesnė, o mūsų, didesnių ūkių savikaina didesnė. Mums tie 33 centai – išgyvenimo riba“, – BNS teigė jis. 

V. Kovalevskis tvirtino, kad dalindama pieną bendrovė nori, kad žmonės, paragavę jo ir iš parduotuvinio pakelio, pajustų skirtumą. 

Lietuvos grūdų augintojų asociacija skelbė palaikantys pieno gamintojus. Asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas protesto akcijoje taip pat kalbėjo, kad Finansų ministerijos inicijuojama mokesčių pertvarka kaimui nenaudinga, nes žemdirbiams didės mokesčiai ir žadėjo, kad ketvirtadienį rengiama akcija ne paskutinė: „Bus dar didesnių ir smarkesnių“. 

„Mes turime prisidėti prie miestiečių poreikių tenkinimo: kelių asfaltavimo, gatvių tvarkymo, mokyklų, darželių statymo. Mes to kaime iš viso neturime: mokyklos, darželiai, parduotuvės uždarytos, keliai dulka“, – aiškino jis.

Kol vyks akcija, pieno gamintojus atstovaujančių organizacijų delegacijos susitiks su prezidento Gitano Nausėdos atstovais, Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen, premjere Ingrida Šimonyte.

Siekiant stabilizuoti krizinę situaciją sektoriuje, Žemės ūkio ministerija gegužę pienininkams pažadėjo iš valstybės biudžeto skirti 8 mln. eurų paramos už laikomas karves. 

K. Navickas pirmadienį pranešė, kad Lietuva sunkumų patiriantiems šalies pieno gamintojams Europos Komisijos prašo skirti po 18,6 mln. eurų paramos per ketvirtį, kol kainos normalizuosis. Tačiau tokiai paramai reikia visų ES šalių narių ministrų pritarimo, o jo laukti teks apie dvi savaites.

Žemės ūkio ministerija taip pat pranešė inicijuojanti Pieno įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama pagerinti ūkininkų padėtį ir derybines pozicijas su supirkėjais, lanksčiau nustatyti kainas, įvesti derybose daugiau skaidrumo.

„Pieno kainos pradėjo kristi pernai gruodį ir šiuo metu rinkose mes nematome jokių daug žadančių ženklų, todėl mes ir atvykome čia susitikti su komisaru Voicechovskiu kalbėtis apie tai“, – pirmadienį prieš susitikimą su žemės ūkio komisaru Januszu Wojciechowskiu (Janušu Voicechovskiu) Briuselyje žurnalistams sakė K. Navickas.

Kartu su juo susitikime dalyvaus ir Latvijos žemės ūkio ministras Didzis Smitas – anot K. Navicko, situacija šiose šalyse yra išskirtinė visoje Europoje.

„Latvijoje ir Lietuvoje susiduriame su situacija, kuri yra neįprasta, palyginus su kitomis Europos šalimis. Nepaisaint nacionalinių pastangų, finansinės paramos, mes turime įspėti Europos Komisiją, kad reikia aktyvuoti žemės ūkio lėšas, nes Lietuvoje kainos krito žemiau gamybos kaštų“, – teigė K. Navickas.

Pasak jo, neigiamas krizės pasekmes Lietuvoje jaučia 85 proc. smulkių ir vidutinių pieno ūkių.  

„Mūsų situacijoje 85 proc. mažų ir vidutinių ūkininkų yra žemiau šios ribos, tai siunčia įspėjimą, kad ypatingai šiems ūkininkams reikia paramos, mes norėtume prašyti Europos Komisijos solidarizuotis padedant šioje situacijoje“, – sakė K. Navickas.

Į ankstesnį EK paramos prašymą J. Wojciechowskis K. Navickui pranešė, kad pieno supirkimo kainos augo dvejus metus, jos Europos Sąjungoje (ES), taip pat ir Lietuvoje buvo pakilusios iki rekordinio lygio, o dabartiniai pokyčiai nėra „rimtas rinkos disbalansas“.

K. Navickas anksčiau BNS teigė, kad dabar turi papildomų argumentų EK dėl paramos Lietuvos ūkininkams.

Siekiant stabilizuoti krizinę situaciją sektoriuje, Žemės ūkio ministerija gamintojams iš valstybės biudžeto skyrė 8 mln. eurų paramos už laikomas karves.

Prie Vyriausybės anksčiau kovą akciją surengę ūkininkai sakė, kad parama turėtų siekti bent 40 mln. eurų, o nepavykus rasti sprendimų žada kovo 23 dieną prie Seimo planuoja surengti didžiausią pastarojo meto protestą.

„Visos priemonės svarstomos, ūkininkai labiausiai nori, ir tas suprantama, gauti tiesiogines dotacijas, kad būtų kompensuojami pieno praradimai, bet aš labiausiai siekiu, kad būtų pirmiausia susitarimas dėl struktūrinių pokyčių, o paskui galime taikyti ir valstybės pagalbos priemones“, – interviu BNS sakė ministras.

Be to, jis teigė iš perdirbėjų laukiantis aiškaus atsakymo, kaip jie galėtų pakeiti savo eksporto struktūrą, kad supirkimo kainos vietos rinkoje nekristų taip smarkiai.

Ministras taip pat sako, kad be tiesioginių dotacijų, ūkininkams gali būti teikiama parama apyvartinėms lėšoms, įsigyjant arba išsinuomojant pieno laikymo šaldytuvus, pienovežius.

Vasario 24 dieną K. Navickas ketina susitikti su Konkurencijos tarybos, prekybininkų, perdirbėjų ir žemdirbių atstovais – bus siekiama rasti sprendimą, kaip išspręsti sudėtingą situaciją rinkoje.

– Esate minėjęs, kad susitikime tikitės sprendimo dėl struktūrinių pokyčių. Kokį sprendimą pasiūlysite dabartinėje krizėje?

– Galime pasiūlyti labai daug, ir finansinius instrumentus, ir pagalbą per Europos Sąjungos investicijas, pagalbą kooperatyvams, bet tikrai negalime priimti sprendimo už ūkininkus ir ypač skatindami juos kooperuotis.

Kalbant apie struktūrinius pokyčius, turiu du lūkesčius – lūkestį, kad rastume sprendimus, pasirengimą ūkininkų apsijungti ir turėti didesnę derybinę galią, o iš perdirbėjų tikiuosi aiškaus pasakymo, ką jie siūlo savo eksportiniuose krepšeliuose pakeisti, kad kainų smūgiai nebūtų tokie dideli.

Labai norėčiau aiškių matymų iš sektorių ir tada galime kalbėti apie labai konkrečias priemones.

Esame pasirengę visą paletę priemonių, kurias galime daryti – ūkininkai, kurie įgyvendina investicinius projektus su 40 proc. valstybės pagalba, galime pratęsti šitų projektų įgyvendinimo laiką, galime suteikti papildomas paskatas apyvartinėms lėšoms, galime turėti valstybės pagalbą įsigyjant arba išsinuomojant pieno laikymo šaldytuvus, pienovežius. Galimybių yra, bet tam turi būti iniciatyva tiek iš ūkininkų, tiek perdirbėjų.

– Ūkininkai sako, kad trūksta ne ilgalaikių planų, bet būtent greitų sprendimų išspręsti krizę. Kreipėtės skubios EK paramos pieno gamintojams...

– Dėl krizių rezervo aktyvavimo yra priemonės, bet jos nėra sprendimas nuo visų bėdų. Jei yra intervencinio pirkimo priemonė, tai intervencinis pirkimas dar labiau sumažina ilgiuoju laikotarpiu žaliavinio pieno kainas, jis sudaro prielaidas tam.

Visos priemonės svarstomos, ūkininkai labiausiai nori, ir tas suprantama, gauti tiesiogines dotacijas, kad būtų kompensuojami pieno praradimai, bet aš labiausiai siekiu, kad būtų pirmiausia susitarimas dėl struktūrinių pokyčių, o paskui galime taikyti ir valstybės pagalbos priemones.

Techniškai su Europos Komisija deriname pagalbos schemas, tai užtrunka, nenorime daug laiko prarasti, bet pirma kokybiniai pokyčiai, o paskui arba lygiagrečiai ir pagalba.

– Gal turite kokių indikacijų, ar EK ruošiasi prisidėti, skirti pagalbą, dėl kurios kreipėtės?

– Kol kas didelio aktyvumo nėra, nes tai yra kol kas tik Baltijos valstybių krizė, kitos šalys nesusiduria su tokiu dideliu pieno kainų kritimu. Jeigu būtų bendras kritimas visoje Europos Sąjungoje, tai mechanizmas veiktų labai greitai. Mes įtikinėjame, prisijungė latviai prie mūsų, tikiuosi ir estai prisijungs ir tikiuosi, turėsime stipresnį balsą.

– Ar ūkininkai gali tikėtis tiesioginių dotacijų?

– Dotacijos neveikia taip automatiškai, kad nukrito vieną dieną kainos į žemumas ir įsijungia valstybės pagalba. Skaičiuojame per ilgesnį laikotarpį. Mes nelaukiame blogiausios situacijos, jau dabar projektuojame priemones ir kai tie kriterijai visi susidės, galime tikėtis valstybės pagalbos, bet pirmiausia tikimės ir Europos Sąjungos krizių rezervo paramos, nes niekas negali prognozuoti krizės užsitęsimo laiko, poveikio dydžio visame Europos Sąjungos kontekste.

Dėl to šiandien prisiimti įsipareigojimus, kad palaikysime ūkininkus ilguoju laikotarpiu, būtų per daug neatsakinga. Ruošiamės, kalbamės, tikimės tam tikrų struktūrinių pokyčių ir ruošiamės, kad būtų galimybė įjungti ir valstybės pagalbą.

– Sakėte, kad tiesioginės dotacijos dėl žaliavinio pieno kainos ilgainiui duotų neigiamą rezultatą, nes tai būtų ir pagalba perdirbėjui – ką tuomet turėtų remti EK, kokia būtų pagalba?

– Gali būti pridedama išmoka už pieninę karvę, išmoka prie pieno kainos, mechanizmų yra ne vienas, dabar konkrečiai nenoriu eiti į detales, bet reikia nepamiršti, kad pernai Europos Sąjungos ir valstybės pagalba buvo teikiama kiaulininkystės, paukštienos sektoriui.

– Susitikime penktadienį turėtų dalyvauti ir Konkurencijos tarybos atstovai – ar matote rizikų, kad gali būti piktnaudžiavimų rinkoje?

– Mes nematome, bet yra poreikis iš pačių prekybininkų. Nuskambėjusi vaistinių byla, jie visi daro prevencines priemones, nori, kad dalyvautų ir Konkurencijos taryba, kad būtų prevencija prieš kažkokius susitarimus.

– Kai kurių ūkininkų vertinimu, būtina peržiūrėti Pieno įstatymą, nes jis nustato bazinę pieno kainą pagal kiekį, o ne kokybę. Ar siūlysite keisti dabartinį reguliavimą?

– Esame tam pasirengę, laukiame penktadienį susitikimo, kuriuo keliu geriau eiti. Mes norime pasiūlymus apsitarti bendrame susitikime.

– Ačiū už pokalbį.

Nuo paėjusių metų spalio pieno supirkimo kaina ėmė mažėti dėl ženkliai kritusių grietinėlės, sviesto ir kietojo sūrio kainų užsienio rinkose.

Lietuva eksportuoja iki 70 procentų pieno produkcijos. Taip pat pastaruoju metu ėmė mažėti pieno produktų vartojimas ir vidaus rinkoje. 

Dėl šių priežasčių sumažėjus mūsų šalyje pagamintos pieno produkcijos konkurencingumui ir susidarius nepalankioms pardavimų sąlygoms, pieno produktų perteklius kaupiamas sandėliuose.

Be to, naujos produkcijos gamybą stabdo rinkų ir kainų neapibrėžtumas.

„Nesutinkame, kad dėl šios padėties nukentėtų silpniausia pieno produktų gamybos grandis – pieno ūkiai. Jiems gresia skaudžiausios pasekmės – veiklos atsisakymai ir bankrotai. Ypač tai aktualu turintiems finansinių bei europinės paramos įsipareigojimų, nebaigusiems investicinių projektų. Jau dabar aišku, kad tokia padėtis taptų nepakeliama mažiesiems pieno ūkiams. Todėl rinkų ir kainų svyravimų našta privalo vienodai dalintis visi – pieno gamybos, perdirbimo ir prekybos grandinės dalyviai“, – sako ministras Kęstutis Navickas.

Priemonės ir pagalba pieno ūkiams

Artimiausiu metu bus inicijuojami teisės aktų keitimai, kuriais būtų siekiama, kad:

• žaliavinio pieno supirkimo kainos būtų indeksuotos pagal pieno produkcijos pardavimų kainas;

• kartu su bazine pieno supirkimo kaina mokami priedai būtų skaidrūs, sąžiningi ir visiems suprantami;

• žaliaviniu pienu būtų galima prekiauti pieno aukcionuose, kai pieno kainas būtų galima stebėti realiu laiku, o ne po mėnesio, kaip yra dabar.

Taip pat neatidėliojant bus peržiūrimi pieno ūkių investiciniai projektai, kad dėl susidariusios padėties jie nebūtų stabdomi ir įgyvendinami numatytu laiku.

Šiuo metu lengvatinės paskolos iki 200 000 Eur teikiamos kartu su investicinio projekto įgyvendinimu.

Nesutinkame, kad dėl šios padėties nukentėtų silpniausia pieno produktų gamybos grandis – pieno ūkiai.

Parengtas įsakymo projektas, kad jau įgyvendinantys investicinius projektus ir su finansinėmis problemomis susiduriantys ūkiai galės kreiptis iki 200 000 Eur lengvatinės paskolos apyvartinėms lėšoms.

Negavusiems investicinės paramos, galės būti teikiama iki 200 000 Eur lengvatinė paskola  investiciniams projektams įgyvendinti ar apyvartinėms lėšoms.

Įgyvendinantiems investicinį projektą - fermos statybas, numatyta galimybė bendrą statybų įkainį skaidyti į atskirus įkainius pagal atliekamus darbus, pavyzdžiui, panaudojus paramą ir įrengus pamatus, atitinkamai parama būtų skaidoma sienoms ar stogui įrengti ar kitiems darbams. Taip palengvinama galimybė pretenduoti į bankų paskolas.

UAB ,,Žemė ūkio  paskolų  garantijų fondas” jau teikia garantijas  pieno gamintojams už paskolas ar lizingo paslaugas, kurie nuo 2022-02-01 iki paraiškos pateikimo patyrė sunkumų.

Svarstoma galimybė teikti garantijas veiklai palaikyti perfinansuojant jau paimtus kreditus investiciniams projektams įgyvendinti.

Artimiausiu metu pieno gamintojai galės pasinaudoti valstybės parama teikiant lengvatines paskolas apyvartiniam kapitalui papildyti.  Paskolos trukmė – iki 6 metų, taip pat numatyta galimybė paskolos grąžinimą atidėti iki 1 metų, o metinė palūkanų norma nustatyta nuo 1,28 % iki 3,03 %.

Jau kitą savaitę Žemės ūkio ministerijoje numatyti susitikimai su  modernizavimo projektus įgyvendinančiais ūkininkais – bus tariamasi dėl pagalbos priemonių, vykdant kreditinius įsipareigojimus, t. y. grąžinant paskolas ar atsiskaitant už lizingo paslaugas.