Tik vienetai išdrįsdavo ieškoti teisybės, o pasiryžę neretai šio savo sprendimo pasigailėdavo.

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nusikaltėliai ne tik ėmėsi verslininkų reketo kontroliuojamose teritorijose, bet ir įnirtingai kovėsi tarpusavyje dėl įtakos sferų pasidalijimo.

Turbūt pats to nenorėdamas žalią šviesą turto prievartavimui uždegė žmogus, kurį vyresnioji karta dar puikiai prisimena, – tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas. Būtent tuo metu, kai, dar esant sovietinei santvarkai, buvo pradėta toleruoti individuali privati veikla įvairiose srityse, atsirado kooperatyvai. Taigi faktiškai kartu su verslu ir atsirado reketas, arba turto prievartavimas.

Suraitė būsimus autoritetus

"Tuomet į mus kreipėsi automobilių aptakų gamyba vertęsis vyras ir pranešė, kad nusikaltėliai jį spaudžia mokėti, nes jis turi nuosavą verslą. Tuomečiame Baudžiamajame kodekse net nebuvo straipsnio dėl turto prievartavimo. Jis patvirtintas, kai Sovietų Sąjungos šalyse suklestėjo reketas, – prisimena tuometis Kauno vidaus reikalų valdybos Kriminalinės paieškos skyriaus viršininkas Jurijus Milevskis. – Šio nusikaltimo tyrimas buvo sudėtingas ir todėl, kad mes net neturėjome supratimo, kaip organizuoti jo fiksavimą ir tyrimą."

Iš pirminės nukentėjusio asmens pateiktos informacijos dar tuometės Kauno kriminalinės paieškos milicijos darbuotojai sužinojo, kad naktį iš 1989-ųjų kovo 8-osios į 9-ąją buvo padegtas garažas. Vyrui pavyko užgesinti netikėtai įsiplieskusį gaisrą, nes jis gyveno nuosavame name, esančiame Kauno banditų tėvonija pramintame Vilijampolės rajone.

"Sunerimęs žmogus suprato, kad banditų reikalavimai nėra laužti iš piršto, o naktinis padegimas jį paskatino kreiptis į miliciją. Tą pačią dieną nusikaltėliai žadėjo sugrįžti ir išlupti didelę sumą pinigų neva už tai, kad jis verčiasi privačiu verslu. Laiko pasirengti praktiškai nebuvo, po kelių valandų turėjo vykti nusikaltėlių sulaikymo operacija", – pasakojo legendinis operatyvininkas.

Kovo 9-osio rytą J.Milevskio sutelkti kriminalistai kruopščiai apžiūrėjo vietą, kurioje verslininką žadėjo aplankyti reketininkai, kad sėkmingai išdėstytų savo pajėgas ir atliktų sulaikymo operaciją. Pasaloje budintys pareigūnai pastebėjo, kad prie vyro namo viename Vilijampolės privačių namų kvartale privažiavo trys žiguliai ir keli tuomet tarp nusikaltėlių itin pamėgti vyšninės spalvos "devintukai" tamsintais veidrodiniais stiklais.

Iš minėtų automobilių išlipo vienuolika aršiai nusiteikusių tuo metu tipišką reketininkų uniformą – sportinius kostiumus ir odines striukes vilkintys vyrai.

"Pasirinkome taktiką sulaikyti juos su įkalčiais, todėl nukentėjusysis turėjo atvykėliams paduoti mūsų specialiai sužymėtus pinigus. Mes akylai stebėjome tą susitikimą. Kai nukentėjęs verslininkas išėjo pasitikti atvykėlių į kiemą, visa tai užfiksavome. Atvykę jauni vyrai elgėsi gana agresyviai, iškart pareikalavo duoti pinigus. Kai gavome iš anksto sutartą signalą iš nukentėjusiojo, pradėjome sulaikymo operaciją", – pasakojo J.Milevskis.

Per žaibiškai įvykdytą operaciją vienoje Vilijampolės gatvėje buvo sulaikyta vienuolika asmenų. Tarp jų buvo vėliau Kauno nusikalstamo pasaulio žvaigždėmis tapę broliai Jonas ir Artūras Krasauskai, pravarde Jankeliai, Vidmantas Gudzinskas-Guzas, Vitalijus Kostiučenka-Kaulas, Valdemaras Ramoška-Talonas, Erikas Saldys, broliai Jonas ir Raimondas Romeikos bei dingusiuoju be žinios ir nužudytuoju Kauno Daktarų byloje pripažintas Vladimiras Seneckis-Turistas. Pas J.Krasauską-Jankelį buvo surasti pažymėti pinigai – 400 rublių.

Pritrūko antrankių

"Išvydę mus jie patyrė didelį šoką, nes sulaikymas vyko staigiai ir netikėtai. Kai kurie net nespėjo sureaguoti, kaip mes atsiradome tarsi iš po žemių. Šioje operacijoje neužteko antrankių, tad įtariamųjų rankos buvo surištos jų kelnių diržais. Kai kuriems pareigūnams sukėlė šypseną vaizdas, kai šie kietuoliai stovėjo prasagstytomis kelnėmis", – prisiminė J.Milevskis.

Jaunų vyrų padarytą nusikalstamą veiką J.Milevskio vadovaujami kriminalistai kvalifikavo pagal tuomečio Baudžiamojo kodekso 150-ąjį straipsnį – tai savavaldžiavimas, už kurį maksimali bausmė – iki trejų metų nelaisvės.

Per šią operaciją pirmąsyk buvo panaudota vaizdo kamera – įamžinta apklausa. Nuo tada prasidėjo įžūliai veikiančių reketininkų naikinimas. Apie operacijos rezultatus sužinojusiems Kauno nusikaltėliams buvo tikras šokas, nes pirmąsyk buvo sulaikytas toks didelis banditų būrys.

"Kažkas mieste sąmoningai paskleidė gandus, kad visi nusikaltėliai jau po trijų parų bus paleisti, o juos įskundusiam verslininkui bus riesta, – prisimena J.Milevskis. – Tada mums teko dirbti keliais frontais. Reikėjo įrodyti sulaikytų asmenų kaltę ir taip užtikrinti nukentėjusiųjų bei liudytojų apsaugą. O juk tais laikais nebuvo liudytojų apsaugos programos, tad viską turėjome atlikti patys."

Iš Kauno – į Čikagą

Pirmieji Kauno reketininkai, reikalaudavę pinigų iš turtingesnių, dažniausiai nuosavuose namuose gyvenančių kauniečių, patys glausdavosi pas tėvus kukliuose sovietinės epochos daugiabučiuose. Po pirmojo reketininkų išpuolio Kaune buvo nuteisti keturi tuomet dar menkai kriminaliniuose sluoksniuose pagarsėję asmenys – J.Krasauskas, E.Saldys, V.Ramoška ir V.Seneckis. Jiems teismas skyrė simboliškas dvejų metų laisvės atėmimo bausmes.

Beje, pirmasis Kauno reketininkų nepabūgęs asmuo – anuomet visoje Lietuvoje plačiai pagarsėjęs automobilių apdailos meistras Vygantas Pilipavičius. Jis netrukus po šio įvykio su šeima emigravo iš Lietuvos – persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Apie šiandien sėkmingai vystomą V.Pilipavičiaus verslą Čikagoje ne kartą skelbta žiniasklaidoje. Beje, šių eilučių autorius 2017 m. gruodį su V.Pilipavičiumi susitiko tame pačiame Vilijampolės kieme, kur užfiksuotas pirmasis 1989-ųjų kovą nutikęs reketininkų sulaikymo atvejis. Tada pirmąsyk po 28 metų į Kauną kelioms savaitėms sugrįžęs tarp Čikagos lietuvių  Vigos pravarde žinomas vyras, net praėjus daugeliui metų, nesulaikė kreivos šypsenos prisiminęs banditų reikalautą sumą. Anot V.Pilipavičiaus, tokius pinigus jis tada uždirbdavęs vos per porą valandų, o iš viso per dieną už automobiliams pagamintą apdailą susižerdavęs net iki 3 tūkst. tuomečių rublių.

Pirmuoju reketininkų taikiniu tapęs V.Pilipavičius, šiandien sėkmingai įsitvirtinęs Čikagoje, su šypsena prisimena, kad tada banditai iš jo pareikalavo gana menkos sumos. (Akvilės Snarskienės nuotr.)

Apie minėtą reketo išpuolį 1989 m. balandžio 1 d. "Kauno tiesa" paskelbė rašinį, pavadinimu "Kaunietiškojo reketo variantas". Šiame straipsnyje buvo rašoma: "Kauniečiai dar aptarinėja kovo pradžioje įvykusią sėkmingą milicijos operaciją, kurios metu buvo sužlugdytas bandymas atimti pinigų iš individualia veikla besiverčiančio Vyginto P. Populiarioje laidoje respublikinė televizija parodė siužetą, kaip buvo sulaikyti lupikautojai. Iš vienuolikos sulaikytųjų keturi įtariami įvykdę nusikaltimą. Vyksta tardymas, todėl kol kas jų nusikaltėliais pavadinti negalima (...)."

Anuomet sklandė kalbos, kad tais laikais siautėję reketininkai Kauno vykdomajame komitete už nemažus kyšius gaudavo sąrašus asmenų, kuriems buvo išduoti patentai verstis legalia veikla. Banditai pagal šiuos sąrašus aplankydavo kiekvieną žmogų, atvirai prisistatydavo esą reketininkai.

Nusikaltėliai žadėjo žiauriai bausti net pareigūnus, kurie bandys juos medžioti. Išgirdę tokias kalbas tuomet aktyviausiai su miesto banditais kovoję Pavelas Berezuckis ir J.Milevskis kartą neformalaus pokalbio pasikvietė pagrindinius miesto kriminalinio pasaulio veikėjus. Jiems J.Milevskis aiškiai pasakė, jei bent menkiausio incidento metu nukentės žemiausias pareigas einantis milicijos darbuotojas, šešėlis kris ant visų mieste bent kokį įtarimą keliančių asmenų.

Kažkas mieste sąmoningai paskleidė gandus, kad visi nusikaltėliai jau po trijų parų bus paleisti, o juos įskundusiam verslininkui bus riesta.

Slėpėsi spintoje

Praėjus porai savaičių nuo pirmosios Kauno reketininkų gaujos šėlsmo, 1989-ųjų kovo 24-ąją kriminalinės milicijos darbuotojus pasiekė dar vienas pareiškimas – iš asmens V. taip pat buvo reikalaujama susimokėti. "Nors smarkiai persigandęs žmogus tik paskutinę akimirką nutarė kreiptis į miliciją, turėdami šiokios tokios patirties, per kelias valandas sugebėjome pasirengti šio nusikaltimo vykdytojų sulaikymui, – prisimena J.Milevskis. – Šį kartą pinigų buvo reikalaujama iš kooperatininko, kuris užsiėmė plastikinių gaminių gamyba ir prekyba."

Reketuojamo žmogaus ir jį spaudusių nusikaltėlių pasirinkta susitikimo vieta atrodė ypač netinkama sėkmingai įgyvendinti operaciją – tai buvo kooperatininkui priklausęs ankštas vieno kambario butas V.Krėvės prospekte. Tąsyk kriminalistai sumanė du automatais ginkluotus pasaloje budinčius pareigūnus pasodinti į spintą kambaryje, kur turėjo vykti pinigų perdavimas. Kitos tinkamos vietos šiame nedideliame bute nebuvo. Atvykę įžūliai nusiteikę reketininkai apžiūrėjo visą butą, tačiau jiems nešovė į galvą patikrinti vienintelės kambaryje stovinčios didžiulės spintos.

Greta gyvenančių kaimynų bute buvo įsitaisę šios operacijos vadovai, kiti jiems talkinę pareigūnai. Kartu su jais operaciją stebėjo ir iš Vidaus reikalų ministerijos atvykęs tuometis Kriminalinės paieškos valdybos 3-iojo skyriaus viršininkas Alvydas Sadeckas.

Sutartu laiku verslininko bute pasirodė trys neblogai žinomi Žaliakalnio kriminalinio pasaulio šulai – šiandien verslininku prisistatantis Vidmantas Matusevičius-Matas, buvęs Agurkinių grupuotės veikėjas, sutikęs bendradarbiauti su policijos tyrėjais Kęstutis Liukaitis-Liukas ir prieš dešimtmetį nuo sugėrovo šūvių žuvęs Algirdas Žemaitis-Kukas.

Prieš operaciją kriminalistai nukentėjusiam vyrui padavė specialiai pažymėtus pinigus – 3 tūkst. rublių. Tiesa, gana smulkiomis kupiūromis – po 25 rublius. "Kadangi kupiūros buvo smulkios, jas nusikaltėliai buvo priversti net kelis kartus perskaičiuoti. Per tą laiką mūsų darbuotojams, sėdintiems spintoje, pritrūko oro, tad, sulaukus signalo, kad įtariamieji paėmė pinigus, spinta atsidarė tarsi kortų namelis. Nusikaltėliai, išvydę pareigūnus, buvo priblokšti. Pavyko oficialiai užfiksuoti pinigų perdavimą, o vieno reketininkų kišenėje buvo aptikti pažymėti pinigai", – sėkmingai pasibaigusios operacijos detales iš atminties traukė J.Milevskis.

Paskatino "šeštokų" atsiradimą

Po šių dviejų reketininkų gaujų sulaikymo Kauno kriminalistams nepavyko atsikvėpti, nes nusikaltėliai toliau reketavo verslius ir labiau pasiturinčius miestiečius.

1989 m. kovo 30-ąją į Kauno milicijos Vidaus reikalų valdybos ketvirtą aukštą sugužėjo nemažas sunerimusių romų tautybės asmenų būrys. Atvykėliai su mažamečiais vaikais ant rankų emocingai pasakojo, kad į vieną čigonų baroną kreipėsi su nusikaltėliais susijęs asmuo ir pareikalavo iš kiekvieno čigono kas mėnesį surinkti po 25 rublius. Jie nenorėjo mokėti, tačiau išsigando sužinoję, kad jei nemokės, bus sunaikinti.

"Vėl teko gana ekstremaliomis sąlygomis aiškintis, kas iš čigonų galėjo reikalauti tokių drastiškų mokesčių. Nustatėme, kad šioje istorijoje pagrindiniais reketininkais buvo įvardijami broliai Rimantas ir Deivis Ganusauskai. Per kelias dienas mums pavyko sulaikyti šiuos Mongolo ir Mongoliuko pravardes turinčius vyrus ir pradėjome baudžiamąją bylą", – kalbėjo J.Milevskis.

Tačiau po šių atvejų Kaune prasidėjo turto prievartavimo aktų banga visoje Lietuvoje. Po minėtų reketininkų išpuolių jau 1989-ųjų balandžio 21 d. Lietuvos SSR Baudžiamojo kodekso 150 straipsnis, kuris už turto prievartavimą numatė tik laisvės atėmimą arba baudą iki 400 rublių, buvo papildytas ir pakeistas. Šio straipsnio 3 dalyje atsirado turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis – turto prievartavimas, padarytas organizuotos grupės. Buvo nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo ketverių iki dešimties metų su turto konfiskavimu.

Naujos organizuoto nusikalstamumo veiklos formos paskatino ir radikalius pokyčius teisėsaugoje. 1989-ųjų kovo 28-ąją Vidaus reikalų ministerijos kolegijoje milicijos papulkininkis A.Sadeckas paskirtas dar tik planuojamo steigti VRM 6-ojo skyriaus viršininku.

1989-ųjų balandžio 11 d. tuometis Lietuvos SSR vidaus reikalų ministras S.Lisauskas pasirašė įsakymą Nr.018, kad būtų sukurtos 6-ojo skyriaus struktūros šalies didmiesčiuose. Tuometis šios tarnybos vadovas A.Sadeckas prisimena, kad 6-ojo skyriaus pavadinimas nebuvo iššifruojamas, tad jis buvo vadinamas kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriumi. Taip buvo visoje Sovietų Sąjungoje.

A.Sadeckas pasakojo, kad trijuose Lietuvos didmiesčiuose aktyviai dirbę 6-ojo skyriaus darbuotojai iš kitų teisėsaugininkų išsiskyrė tuo, kad jiems nebuvo privaloma dėvėti tarnybinių uniformų net išskirtiniais atvejais ar valstybinių švenčių metu.

Alvydas Sadeckas

Tada "šeštokai" bene vieninteliai naudojosi apsaugos skydais. Visų šios tarnybos darbuotojų ir jų artimųjų asmens duomenys buvo išimti iš visiems lengvai prieinamų telefonų knygų, registrų, pasų stalų. Netgi buvo slepiama, kieno vardu registruotas 6-ajame skyriuje dirbančio asmens ar jo šeimos nariams priklausantis automobilis. "Dėl to pernelyg nesidžiaugėme, bet žinojome, kad tokios priemonės taikomos mūsų pačių labui", – tvirtino A.Sadeckas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę A.Sadeckas tapo pirmuoju atkurtos valstybės kriminalinės policijos vadovu. Tačiau, Vidaus reikalų ministru tapus P.Valiukui, prasidėjo didžiulio atgarsio sulaukę nesutarimai bei keistos rokiruotės tarp aukščiausių ir pažangiausiai dirbusių teisėsaugos pareigūnų. Dėl nežinomų priežasčių ar naujos valdžios ambicijų buvo atleista nemaža dalis patyrusių profesionalų iš kriminalinės policijos. Galiausiai kažkodėl 1992 m. sausio 15-ąją ministro P.Valiuko patvirtintu įsakymu Nr.10 buvo nutarta likviduoti policijos kovos su organizuotu nusikalstamumu Lietuvoje padalinius.

Kuria dokumentinį filmą

2018 m. rašytojas, žurnalistas Dailius Dargis išleido dvi nemažo skaitytojų susidomėjimo sulaukusias knygas – "Kriminalinė Agurkinių odisėja" ir "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių".