Tiesą sakant, gal ne tik dėl lietuviško kuklumo. Be abejo, yra ir kitų elementarių priežasčių – atidėliojimas, laiko stoka, galų gale autentiškų dokumentų – laiškų, dienoraščių, pagrįstų liudijimų trūkumas.
Kita vertus, kaip iš gausybės rago pasipylė kitokio pobūdžio atminimai, įvairiai apibūdinami – memuarinis dienoraštis, memuarinė-autobiografinė proza, memuarinė apybraiža, netgi meditacinė memuaristika (nugirdau, kad anglų profesorius J.Bloomquistas tokių suskaičiuoja 37, o amerikiečių literatūrologės A.Smith ir J.Watson skiria net 60 žanrinių variacijų), pakanka paminėti Irenos Aleksaitės, Audronės Girdzijauskaitės, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio ir kitas tokiai memuaristikai priskirtinų autorių knygų.
Tačiau nei anglų, nei amerikiečių profesorių kruopščiai sudėliotose gan nuobodžiose memuaristikos lesyklėlėse ir labai norėdamas nerasi termino "memografai", tad visai pelnytai poetas, dramaturgas Petras Palilionis savo naująja knyga "Pirmieji memografai" (Kaunas: Naujasis lankas, 2019) tampa dar vienos, jau 61-osios variacijos autoriumi.
Sodru autentikos
P.Palilionis jau senokai itin solidžiais biografiniais romanais "Svajojęs gražų gyvenimą" (2001 m., apie Juozo Grušo gyvenimą ir kūrybą) bei "Tautos šauklio aidai" (2011 m., skirtas Bernardui Brazdžioniui), kuriuose daugybė kruopščiai dokumentuotos, įvairiais šaltiniais ir archyviniais dokumentais paremtos nežinomos medžiagos, užėmė itin svarią, net prizinę vietą tarp tokio žanro kūrinių. Šias savo biografines knygas-tyrimus pavadinęs "apmatais" ir "etiudais", autorius, be abejo, pasikuklino, nes šios beletrizuotos, pagaviai parašytos garsiųjų mūsų kūrėjų biografijos jau tapo chrestomatinėmis.
Naujojoje knygoje "Pirmieji memografai" P.Palilionis apsiriboja kelių mūsų garsiųjų kūrėjų laiškais, autentiškais pokalbiais ir autoriniais komentarais. "Šioje knygoje dar kartą sutiksite mūsų kultūros asmenybes, kurių daugiau niekada nebebus", – trumpame knygos įvade pažymi autorius. Pasirinktas ir kitoks, nenaudojamas žanras – memografinis, taip suteikiant nūnai užguitam epistoliariniam palikimui naują prasmę ir reikšmę.
Knygoje, panaudojant anksčiau neskelbtus laiškus, komentarus, garso įrašus, archyvines nuotraukas, kalbama apie rašytojo pažinotus garsius kūrėjus – Bernardą Brazdžionį, Justiną Marcinkevičių ir Vytautą Praną Volertą. Tad ir sudaryta ji iš trijų dalių – "Iš akių, bet ne iš širdies", "Upė ir žemė" bei "Esu keistos sudėties žmogus".
Pasirinktas ir kitoks, nenaudojamas žanras – memografinis, taip suteikiant nūnai užguitam epistoliariniam palikimui naują prasmę ir reikšmę.
B.Brazdžionio žodžių aidas
Didžiausia dalis – beveik 100 puslapių skirta B.Brazdžioniui, o J.Marcinkevičiui ir V.P.Volertui tik po keliasdešimt. Žinoma, tai nesumažina šių dviejų autorių laiškų-atsivėrimų bei komentarų įvairiomis temomis svarbos. B.Brazdžionis, su kuriuo P.Palilionis pradėjo susirašinėti dar Atgimimo metais, kurį, įvairiausius aštrius kampus diplomatiškai nugludinęs įkalbėjo tapti jau Nepriklausomos Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, vėliau globojo ir lydėjo kelionėse per Lietuvą, rūpinosi jo eilėraščių rinkinių leidimu, be abejo, mylimas ir jam brangus. Susikaupusio nemenko dokumentų, laiškų bei įrašytų pokalbių archyvo pakako ne tik jau minėtam akademiniam biografiniam romanui "Tautos šauklio aidai" (už kurį P.Palilionis pelnė pirmąją garbingą B.Brazdžionio literatūrinę premiją), bet ir naujajai knygai.
B.Brazdžionio kūrybiškumas, tautinės dvasios atskleidimas, mūsų savastimi ir didžiule paspirtimi tapę jo posmai tragiškų virsmų akivaizdoje, galų gale nuosekli principinga laikysena sovietinės ideologijos ir jos skelbėjų atžvilgiu, verti pagarbos. "Tūkstančių nekantriai lauktas, šimtų entuziastingai sutiktas, dešimčių su ašaromis akyse garbintas, lietuvių literatūros klasikas B.Brazdžionis tolsta. Tolsta greičiau, negu buvo galima tikėtis" – rašė P.Palilionis "Tautos šauklio aidų" epiloge. Pasak jo, reikia bandyti tą "bauginantį tolsmą" pristabdyti. Dar kartą trumpai primindamas Poeto kūrybinį kelią, knygoje "Pirmieji memografai" autorius negaili kritiškų pastabų dėl mūsų klasiko blėstančio atminimo – šit Kaune nebeliko ir Poeto (beje, miesto Garbės piliečio) vardo literatūrinės premijos, nesutvarkoma rūdžiais nusagstyta Poeto biusto "kolona", ir, kas bene skaudžiausia, neįvykdyta Poeto valia, pareikšta dar 1990 m. – įsteigti Išeivijos kultūros muziejų Brazdžionių šeimos namelyje...
Namelis, ko gero, liks uždaras, pasikeitus savininkams, apskritai neaiški jo ateitis. Tokiu atodūsiu baigdamas savo trumpą įžangą, P.Palilionis knygoje pateikia dar neskelbtą susirašinėjimą su Poetu nuo 1989 m. Tais metais B.Brazdžionis buvo su didžiule meile ir entuziazmu sutiktas gimtinėje, tapo "Poezijos pavasario" laureatu, ir savo laiškuose nuoširdžiai dėkoja P.Palilioniui už tokį mielą priėmimą, globą ir rūpestį. 1989–2010 m. P.Palilionis vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui, ir būtent jo dėmesio ir pastangų dėka Poeto įvairiapusis sugrįžimas tapo įmanomas.
Skelbiamas susirašinėjimas apima trylikos metų laikotarpį, paskutinis Poeto laiškas rašytas 2002 m., gegužę. Netrukus, liepos 11 dieną, jis mirė. Vartant šį neįkainojamą rašytinį bei įrašytų pokalbių palikimą, prieš mus iškyla kitoks B.Brazdžionis – ne pranašas, ne "Tautos šauklys", o nuoširdžiai dėl atgimusios, laisvos Tėvynės sunkumų ir paklydimų besisielojantis kūrėjas, gyvai besidomintis įvairiomis aktualijomis, knygų leidyba, besidalinantis savo atvėrimais ir mintimis.
Laiškai atskleidžia vis nuoširdesnę dviejų kūrėjų draugystę, tampa vis atviresni, "giminiški". Poetas dalinasi su P.Palilioniu savo planais, ir kūrybiniais, ir "žemiškais" – buitiniais, pateikia visokiausių idėjų ir prašymų.
Taigi pajunti ir sugebi perprasti ne tik B.Brazdžionio "gyvenseną ir būseną, meiles ir nemeiles", bet ir jo pašnekovo P.Palilionio ypatingą rūpestį, supratimą ir bičiulystę. Regis, praslenka prieš akis ilgas laikotarpis, užpildytas svajomis, siekiais, konkrečiais darbais. Savotišku šio skyriaus post scriptum tampa autoriaus papildomos pastabos – "Apie baravykus viename (Atgimimo) puode", "Kuo tebelesinamos (kartais) žiniasklaidos antys", "Laimės namelio (ne)laimės". Ši, paskutinė, išsamiai pasakoja Brazdžionių namelio epopėją, išsamiai išdėstyti ir planai, ir siekiai, ir autoriaus pastangos įvykdyti Poeto testamentinę valią.
J.Marcinkevičiaus atsivėrimai
Antrasis memografas skiriamas poetui klasikui J.Marcinkevičiui. Autorius skelbia keletą Poeto autografų, palinkėjimų, didelio, išsamaus interviu įrašą. "Didžiajam Kauno Petrui – Ačiū Tau! Ir – būk!", "Mielam Petrui – didelius darbus dirbančiam, žmonėms (ir man jų tarpe) padedančiam – ačiū!" – tokie garsaus kūrėjo autografai byloja apie jo pagarbą ir nuoširdumą. Tačiau autorius lyg tarp kitko pamini tuos savo "didelius darbus". Didžiausią dėmesį jis skiria iki šiol neskelbtiems Poeto atsivėrimams, publikuoja jo itin jautrią ir gilią kalbą, pasakytą 1971 m. Pilotiškėse, atidarant V.Mykolaičio-Putino memorialinį muziejų.
Tačiau bene įdomiausia ir intriguojanti yra pateikta prasidėjusi Poeto ujimo istorija ir jos užkulisiai. 1991 m. birželį LTV laidoje Vytauto Matulevičiaus laidoje "Krantas" Tomas Venclova ir Aleksandras Štromas apkaltino "Sąjūdžio dvasingiausią figūrą", garsųjį poetą neva bendradarbiavus su KGB ir jos užsakymu parašiusį apysaką "Pušis, kuri juokėsi". P.Palilionis pasakoja, kad tuometinė Rašytojų sąjungos valdyba, kurios nariu buvo ir jis, privalėjo reaguoti, apie tai buvo diskutuojama posėdyje. Pasak P.Palilionio, "žmogiška užuojauta, kolegiškas solidarumas maišėsi su lipniomis dvejonėmis". Tačiau jau tada buvo akivaizdu, kad tai organizuotas puolimas pries vieną žymiausių mūsų poetų. Iš pasalų, jam nedalyvaujant... Rašytojų sąjungos valdyba tada paskelbė Poetą ginantį pareiškimą, tiesa, gana atsargų. Tik po J.Marcinkevičiaus mirties išspausdintas jo iškentėtas, skausmingas atsakymas puolikams.
Rutuliodamas šią temą, P.Palilionis pasitelkia ir rašytojo Vytauto Petkevičiaus liudijimą, kuriuo griaunama ši Poetą juodinanti klastotė.
(Ne)pažintasis lyrikas
Trečiasis, paskutinis memografas "Esu keistos sudėties žmogus" skiriamas garsaus išeivijos prozininko V.P.Volerto atminimui. "Fizikas-lyrikas" viename asmenyje, taip jį apibūdina P.Palilionis. Iš tiesų. V.P.Volertas buvo pagarsėjęs matematikas, elektronikos specialistas, kosmoso programų dalyvis ir ilgametis NASA bendradarbis. O tuo pačiu sugebėjo sukurti ir išleisti penkiolika romanų, daugiausia apie Amerikos lietuvių gyvenimą.
Publikuojami rašytojo laiškai P.Palilioniui, rašyti nuo 1996 iki 2012 m., galima sakyti, beveik iki jo mirties. Iš tiesų labai mažai žinome apie šį rašytoją, jo kūrybą. Bene trys jo romanai pelnė prestižines išeivijos literatūros premijas, jis rašė recenzijas, apžvalgas, buvo įvairių vertinimo komisijų nariu. Ypatingas jo nuopelnas organizuojant literatūrinį konkursą "Tūkstantis metų Lietuvai", kurio laureatais 2010 m. tapo kauniečiai rašytojai Petras Venclovas ir Violeta Židonytė.
Laiškuose atsiveria intelektuali, kūrybiška asmenybė, kuriai rūpi amžini būties klausimai, kuri trokšta pasakyti menišku įprasmintu žodžiu daug svarbių dalykų, kuri mato ir jaučia išeivijos problemas ir skaudulius, apie tai rašo savo kūriniuose.
Ką gi, galima teigti, kad P.Palilionio "Pirmieji memografai" – reikšminga ir svarbi knyga, dokumentuotas neramios, dramatiškos virsmo epochos dienoraštis, įtaigiai atskleidžiantis mūsų garsiųjų kūrėjų nežinomas gyvensenos, jausenos ir pasaulėžiūros puses. B.Brazdžionis, J.Marcinkevičius, V.P.Volertas. Autoriaus dėka "jų bauginantis tolsmas" sustabdytas, jie nenutolo, o tapo mums dar artimesni, brangesni, suprantamesni.
