Šiuo metu Aurimas, liepą atšventęs 26-ąjį gimtadienį, dali didžiuotis daugybe aplankytų šalių ir galybe kvapą gniaužiančių nuotykių, iš kurių vienas vis dar tęsiasi. Užklumpu keliautoją sėdintį baidarėje ir laukiantį, kol atidarys šliuzą, kad galėtų patekti iš Serbijos į Rumuniją. Tad laiko pokalbiui turime į valias.
– Birželio pabaigoje pradėjote žygį baidare Dunojumi. Norite pagerinti Lietuvos rekordą ir nuplaukti baidare tiek, kiek dar joks lietuvis nėra nuplaukęs vienos kelionės metu – nuo Vokietijos iki Juodosios jūros Ukrainoje, per visą Dunojų. Iš viso žadate aplankyti dešimt šalių, nuplaukti apie 2 800 km ir praleisti keturis penkis mėnesius baidarėje. Iš kur tokie didžiuliai užmojai ir toks adrenalino troškulys?
– Nežinau. Kiek save pamenu, visuomet mėgau daryti kažką išskirtinio, ko nedarydavo kiti mano draugai. Jau nuo pat pradinės. Tarkim, visi klasiokai lankė krepšinį, o aš – karatė.
– Minėjote, kad vaikystėje buvote tikras gamtos vaikis. Betgi jūs kaunietis – kur tą gamtą laikinojoje sostinėje surasdavote?
– Gervėnų soduose (juokiasi), prie Kauno marių. Ten visos mano vasaros prabėgdavo, visų kaimynų sodai prašukuoti būdavo.
– O rimtų mokslų krimsti teko? Ar po mokyklos baigimo – išsyk ant dviračio, po to – į baidarę, ir atia, Lietuvėle?
– Teko, teko… Architektūra buvo mano svajonė nuo pat šeštos klasės. Bet kai pasibaigęs studijas pradėjau dirbti biure, greitai supratau, kad toks darbas uždarose patalpose ne man. Ir tėvams pasakiau, kad nenoriu iššvaistyti savo gyvenimo vienoje darbo vietoje, už to paties stalo. Gal labiau susikrimto seneliai, nes močiutė visą gyvenimą dirbo architekte. Ji nežiūri į mano keliones rimtai, vis sako: gerai, o kas toliau? O toliau – mano svajonių kelionės, sakau jai. Jau studijų metais ėmiau po truputį keliauti dviračiu, o ilgainiui tų kelionių vis daugėjo.
– Bet jums niekada nebuvo įdomu važiuoti šiaip sau – visada norėdavote išbandyti save, sužinoti savo galimybių ribas. Ar po tiek žygių dviračiu, baidare, pėsčiomis jas jau žinote?
– Manau, kad taip. Kai mini dviratį tiek, kiek aš, ilgainiui savo kūno ir skaudančių raumenų kalbą imi suprasti kuo puikiausiai. Žinai, kada turi sustoti, o kada gali dar truputį save paspausti ir dar šiek tiek kilometrų įveikti.
– Tai kiek tų kilometrų jūsų kojos daugiausia gali numinti dviračiu, o rankos – irkluoti baidare?
– Dviračiu galiu numinti nuo 150 iki 200 km (priklauso nuo tos dienos užsidegimo ir noro), o baidare mano ligšiolinis rekordas – 63 km. Žinoma, tai irgi priklauso nuo upės trasos sudėtingumo, o dar - nuo laiko, sugaišta filmuojant, montuojant vaizdo įrašus ir pan. Jei nesivežčiau kameros, nekurčiau savo vaizdo dienoraščio, kurį transliuoju "YouTube" kanalu, kelionė vyktų, aišku, kad greičiau.
– Kada pradėjote draugauti su vaizdo kamera? Kada supratote, kad visai smagu (ir netgi finansiškai apsimoka) dalytis savo nuotykių akimirkomis su draugais?
– Tie kelionių iššūkiai ir jų filmavimas turbūt prasidėjo vienu metu – maždaug 2014–2015 m. Norėjosi įsiamžinti būtent tuose trumpuose vaizdo filmukuose. (Nuotraukų beveik nedarau.) Ilgainiui iš šio hobio ėmiau dar šį tą uždirbti. Su filmavimo įranga apsiversti upėje tikrai nebijau. Šita baidarė, kuria plaukiu Dunojumi, tikrai labai gera, nesivarto, be to, visa elektronika saugiai supakuota hidriakuose (specialiuose vandens nepraleidžiančiuose krepšiuose – aut.).
– Už kokius nepaprastus žygius praėjusiais metais pelnėte Metų keliautojo ir Lietuvos Kolumbo vardą?
– Iš penkių nominacijų aš laimėjau, kiek suprantu, pačią pagrindinę – Metų Kolumbo. Konkursui pristačiau dvi dideles keliones. Pirma, perplaukiau Nemuną baidare. Antra, Indonezijoje, Balyje, įkopiau į Agungo ugnikalnį, kuris man lipant dar ėmė ir išsiveržė. Tiesą sakant, tai dariau truputį nelegaliai, nes tuo metu kelionių agentūroms ir vietiniams gidams vesti turistų ant Agungo nebuvo leidžiama. Dėl jo aktyvumo. Taigi aš sugalvojau kopti be gido, pats susiradau keliuką, kuriuo pasiekiau viršūnę. Viskas pavyko kuo puikiausiai – ir pasiekiau viršūnę, ir nufilmavau vaizdo filmuką, ir ant Agungo ugnikalnio kraterio briaunos pasitikau savo gimtadienį.
Nemune beveik nėra jokių kliūčių, retai kada net į krantą tenka išlipti, o čia šokinėji kas 50 m. Be to, Nemunas turi tik dvi užtvankas (Kauno HE ir Gardino), o Dunojus – virš 60.
Fiksuoja: beveik 60 tūkst. sekėjų „YouTube“ kanale A.Valujavičius pritraukė per penkerius metus.
– Ar žinojote, kad prie Agungo viršūnės draudžiama būti arčiau nei per 4 km? Ir kad paskutinįkart Agungo išsiveržė 1963 m., kuris nusinešė arti 2 tūkst. žmonių gyvybių?
– Na, taip, žinojau. Bet aš jau seniai svajojau išnaršyti visą Balio salą ir pakopinėti po jos aukščiausius kalnus. O toks ir pasirodė dar veikiantis Agungo ugnikalnis. Bėda buvo ta, kad joks gidas nesutiko atskleisti, kaip, kuria kalno puse paprasčiau pasiekti jo viršūnę. Iš pradžių kopiau per ugnikalnio rytų pusėje esančias džiungles – deja, nepavyko pasiekti nė pusiaukelės. Tuomet, vieno vietinio paprotintas, viršūnę pamėginau pasiekti per kitą – akmenuotąją – pusę, kur suradau kalnų takelį. Beje, kaip tik tuo metu ugnikalnis nestipriai prasiveržė ir į 1 km aukštį pakėlė pelenų grybą. Buvau truputį išsigandęs, kad netektų ir lavos paragauti (juokiasi).
– Ar kada pagalvojote, kaip keliautumėte, jeigu nebūtų interneto ryšio – ar mokėtumėt naudotis paprasčiausiais žemėlapiais?
– Jokių problemų. Per savo pirmąsias dvi keliones į Norvegiją ir Slovakiją (2015–2016 m.) naudojausi dar popieriniais žemėlapiais. Neturėjau nė išmaniojo telefono. Beje, jį įsigijau tik prieš dvejus metus, kai pradėjau kelti savo filmukus į "YouTube". Juk reikia kažkaip socialinėje erdvėje bendrauti su gerbėjais! Dabar gyvenimo be išmaniojo telefono ir interneto nelabai ir įsivaizduoju.
– Prieš porą metų stebinote savo plaukimu per visą Nemuną nuo pat jo ištakų Baltarusijoje, bet dabar sakote, kad tas plaukimas, lyginant su Dunojumi, buvo tarsi vaikų žaidimas. Kodėl?
– Nemune beveik nėra jokių kliūčių, retai kada net į krantą tenka išlipti, o čia šokinėji kas 50 m. Be to, Nemunas turi tik dvi užtvankas (Kauno HE ir Gardino), o Dunojus – virš 60. Kai pradėjau plaukti, upė buvo labai sekli. Kai kuriose vietose net po keletą kilometrų reikėdavo vilkti baidarę ant ratukų, nes vandens visiškai nebuvo – galėjai jos vaga automobiliu važiuoti.
Pagrindinis skirtumas, kaip ir minėjau, užtvankos. Jos suryja daugiau ir fizinio darbo, ir laiko. Skiriasi dar ir upių tėkmė – Nemunas kur kas sraunesnis, o Dunojus – sėslesnis (matyt, dėl gausybės užtvankų). Vandens dabar jau užtenka. Tik vargina visokie biurokratiniai dalykai, kai plaukiant pasieniais reikia žiūrėti, kur išsiregistruoti, o kur prisiregistruoti: mat Dunojus eina net per dešimt valstybių.
– Palauk, palauk… O kaipgi korona, viruso testai ir karantinai, kitaip sakant, smagioji šių dienų realybės pusė – ar, plaukiant baidare, ji tavęs neliečia?
– Iš tiesų tose šalyse koronavirusas yra, bet upėje ji tarsi neegzistuoja. Visus mus, upeivius, praleidžia, kaukių nereikalauja – tik nuėjus į parduotuvę ar kavinę.
– Tiek laiko sėdint baidarėje, mano galva, ir uodega gali į ragą sustingti. Kaip mankštinatės kelyje, ar palaikote fizinę formą? Gal prieš didesnius žygius kažkaip specialiai jiems ruošiatės?
– Tikrai ne. Kai pavargstu, padarau kokią mankštelę, keletą tempimo pratimų, ir tiek. Žinau, reikėtų daugiau laiko sportui skirti. Bet pažadėjau sau po kelionės reabilituotis. Šiuo metu nieko rimtai nelankau (seniau vienuolika metų lankiau karatė) – tik sporto klubą. Dažnai žmonės labai pervertina fizinį pasirengimą tokiose kelionėse. Juk pagrindinis dalykas – psichologija. Vieniems knygos padeda, kitiems – draugai, o man užtenka didelio noro, kuriuo nuolat degu.
– Minėjote, kad vien jūsų baidarė sveria apie 40 kg, dar tiek pat – pasiimti daiktai. Žodžiu, bendras svoris apie 100 kg. O kiek tuose kilogramuose garbės ir vietos tenka maistui ir jo gaminimo įrangai?
– Per daug į baidarę maisto neprisikraunu. Kelioms dienoms ar savaitei nusiperku kokio miestelio parduotuvėje, o paskui gaminuosi. Turiu tokį turistinį primusą. Badauti dar niekada neteko. Dažniau problemų iškyla dėl nakvynės – ne visada yra kur išlipti, palapinę pasistatyti. Kartais tenka, vietos beieškant, ir papildomų kilometrų nuplaukti.
– Jei neklystu, visada keliaujate vienas. Esate totalus vienišius, tarsi koks Grinčas, kuris nemėgsta nei Kalėdų, nei žmonių?
– Kodėl taip žiauriai? Žmones aš mėgstu, Kalėdas – taip pat. Gal iš tiesų labiau nemėgstu savo gimtadienių, nes branginu kiekvieną kelionėje pragyventą dieną, kurios bėga taip greitai… Bet, jei klausiate, ar primčiau kažką drauge keliauti, – vienareikšmiškai ne. Nebent tai būtų trumpa, kelių dienų kelionė. Jau sakiau, esu totalus vienišius…
– Ar jūsų charakteris toks nesugyvenamas?
Po Naujųjų metų planuoju vykti į Indoneziją ir kopti į dešimt aktyviausių ugnikalnių. Dar noriu dviračiu apminti Australiją, kelis tūkstančius kilometrų nulėkti Afrikoje, aplankyti Antarktidą.
– Gal ir taip (juokiasi). Be to, kai prisideda nemažas fizinis nuovargis, tuomet pykstasi, kivirčijasi net ir geriausi draugai. Mažai žinau tokių, kurie ilgą laiko tarpą išdrįsta keliauti dviese. Gal dėl to ir neturiu merginos. Šiuo metu vengiu bet kokių santykių ir įsipareigojimų, kad galėčiau būti kuo laisvesnis žmogus ir bet kada dingti iš namų.
– Ar jūsų sekėjos, gerbėjos nesiperša jums į kompaniją – bent kokiai trumpai, kelių dienų kelionei?
– Kai kurios peršasi, kitoms yra per didelis kosmosas daryti tai ir taip, kaip darau aš. Tuomet jos mane seka socialinėje erdvėje. Sulaukiu ir vyrukų laiškų, kad mielai prisijungtų prie mano iššūkių. Tuomet aš jiems juokais atsakau, kad pasiruoštų nemažą biudžetą ir dar turėtų kokį pusmetį atostogų. Nors… kalbant atvirai, vis tiek nepriimčiau. Su kažkuo keliauti man būtų diskomfortas.
Vienišius: „Šiuo metu vengiu bet kokių santykių ir įsipareigojimų, kad galėčiau bet kada dingti iš namų ir leistis į kelionę“, – griauna gerbėjų viltis Aurimas, ir keliaujantis visada vienas.
– Žinau, kad tikrų keliautojų galvoje visada kirba dvi trys kelionės į priekį – apie ką dabar sukasi jūsų mintys?
– Tikrai taip. Gal net daugiau nei dvi trys (juokiasi). Po Naujųjų metų planuoju vykti į Indoneziją ir kopti į dešimt aktyviausių ugnikalnių. Dar noriu dviračiu apminti Australiją, kelis tūkstančius kilometrų nulėkti Afrikoje, aplankyti Antarktidą.
– Jūsų vaizdo filmukai "YouTube" mirga citatomis. Viena iš labiausiai įstrigusių – apie svajones: "Visos svajonės gali išsipildyti, jei tik turi drąsos jų siekti" (W.Disney.) Kokia citata ant liežuvio galo būtų dabar?
– Turbūt šita ir būtų (juokiasi). Dažnai sulaukiu žmonių pastebėjimų, kad labai čia viskas fainiai, ką aš darau, bet… patys jie niekada tokiems iššūkiams nesiryžtų. Žmonės dažnai svajoja, bet į savo svajones neįdeda nė trupučio veiksmo. Svajoti ir siekti savo svajonės – du skirtingi dalykai. Manęs klausia, o kaip tu nebijai to, ano ar trečio? O aš su šypsena jiems atsakau, kad plaukiu, važiuoju, skrendu, kad gyvenčiau, o gyvenimas viena koja žengia su mirtimi. Aš keliauju su mintimi, kad tai gali būti ir paskutinė mano kelionė. Bet darydamas tai, kas tau svarbu, tu tampi nesustabdomas. Nes blogiausia, kas gali nutikti gyvenime, tai išsižadėti savo svajonių dėl aplinkinių nuomonės, dėl patogaus gyvenimo, dėl saugaus rytojaus.
– Gal galite prisiminti tuos atvejus, kai prireikė išties nemažai drąsos kažkur kelionėje?
– Pilnos kelnės, manau, buvo tuo metu, kai kopiau į Agungo ugnikalnį, o jis pradėjo veržtis. Viskas tuo metu aplink ūžė, žemė drebėjo, ir man buvo iš tiesų baisu. Ypač dėl lavos, kad neišsilietų. Kitą sykį, minant dviračiu, buvo tokia kritinė situacija, kai manęs vos nepartrenkė mašina. Bet, patikėkite, panašios situacijos tokios dažnos, kai nė nespėji gerai pridėti į kelnes (juokiasi). Aš netikiu likimu – pasikliaunu tik savo jėgomis ir manau, kad ko žmogus siekia, tą ir turi.
– Ar jums svarbus visuomenės dėmesys? Jei nebūtų tūkstančių sekėjų, susidomėjimo žiniasklaidoje – ar siekti tų iššūkių jums būtų įdomu?
– Manau, kad taip. Kai keliu savo vaizdo filmukus į "YouTube", visų pirma, darau tai dėl savęs, dėl atsiminimo, o tik paskui dėl auditorijos ar pajamų. (Beje, ketverius metus už tai išvis nieko negaudavau.) Dabar galiu pasidžiaugti, kad "YouTube" kanale turiu beveik 60 tūkst. sekėjų. Susirinkau juos maždaug per penkerius metus. Ypač daug prisijungė pernai, kai pradėjau filmuoti kasdien. Paskaičiavau, kad aš jau penkiolika mėnesių be sustojimo kasdien keliu trumpus vaizdo filmukus, kuriuos daryti man labai patinka.
– Jei būtumėte moteris, prieš filmuodamasi turėtumėte pasigražinti, pasidaryti makiažą, šukuoseną. O kiek laiko savo kasdieniam įvaizdžiui prieš vaizdo kamerą skiria vaikinai?
– Ai (juokiasi), svarbu dantys išprausti ir spuogai iš veido išspausti. Aš mėgstu filmuoti save visokį – ir ryte vos pabudusį, dar užtinusį ir susišiaušusį. Tikrai to grožio nesureikšminu. Atvirkščiai – noriu per savo vaizdo įrašus perteikti kelionės realizmą ir tos dienos emociją. Manau, tai žmonėms mano filmukuose labiausiai ir patinka.
– Keliautojo kuprinėje visuomet būna ne tik pačių būtiniausių, bet ir kiekvieno širdžiai mielų daikčiukų. Ar tokių turite?
– Turiu mūsų garsaus alpinisto Sauliaus Damulevičiaus dovanotą užrašų knygutę. Joje esu susirašęs visas savo mėgstamas citatas, nes mintinai jų nepamenu. Sėkmės talismano neturiu, bet… mama prieš kelionę įdėjo šventintos duonelės į piniginę. Sakiau, kai išbadėsiu – tai suvalgysiu (juokiasi).
– Plaukiant baidare pro šalį mainosi vaizdai, o žmonių veidai? Ar daug sutinkate keliautojų, upeivių, panašių į save?
– Likau sužavėtas geležiniais vartais ("Iron gates"), pasitikusiais mane Serbijos ir Rumunijos pasienyje. Dar – stačiais upės skardžiais. Kai tik pradėjau plaukti, Dunojaus upė buvo labai siaura, krantai apžėlę – jaučiausi tarsi džiunglėse. O dabar Dunojus jau virš kilometro pločio, tad kartais net sunku krantus įžiūrėti. Keliautojų sutinku nedaug: galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Du vaikinukus iš Vokietijos, dar šveicarus tėvą su sūnumi, plaukiančius atskiromis baidarėmis; ir vokiečius, kurie pabaigė mokyklą, nusipirko nedidelį laivelį su kajute ir iškeliavo link Juodosios jūros.
