Daugiausia politikos paprastai sukasi apie miesto savivaldybę – ištikus pandemijai, miesto tarybos ir kiti posėdžiai imti rengti nuotoliniu būdu, tačiau, politologo manymu, tai neturėjo didesnės įtakos politinei atmosferai Kaune ar priimamiems sprendimams. "Kai tokia politinė dauguma, politinis gyvenimas Kaune primena ramų užutėkį, kur gali girdėti, kaip musė zvimbia. Opozicinės veiklos iš esmės nėra jokios. Viskas ramu ir, sakyčiau, nepermatoma. Tad susidaro toks įspūdis, kad yra visiškas štilis, kapinių tyla, ir daugiau nieko", – su lengva ironijos gaidele situaciją apibūdina pašnekovas.
Viskas ramu ir, sakyčiau, nepermatoma. Tad susidaro toks įspūdis, kad yra visiškas štilis, kapinių tyla, ir daugiau nieko.
Politinį Kauno gyvenimą rudenį kiek sujudino rinkimai į Seimą – miesto tarybos narei konservatorei Jurgitai Šiugždinienei Kauno rinkėjai patikėjo Seimo nario mandatą, o netrukus ji stojo ir prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vairo. Miesto taryboje jos kėdė atiteko konservatorei Jurgitai Kupčinskienei. Mero V.Matijošaičio patarėju dirbęs liberalas Simonas Kairys taip pat pakėlė sparnus – į Seimą rinkėjai jo neišrinko, tačiau naujojoje Vyriausybėje jam patikėta kultūros ministro kėdė.
Šie pokyčiai, anot B.Ivanovo, yra geriausias atsakymas, kodėl miesto meras prieš šiuos Seimo rinkimus nepersistengė palaikydamas "valstiečius". "Su špyga kišenėje tai darė, kitaip nepasakysi", – juokauja politologas. "Mūsų meras visada sako nesantis profesionalus politikas, o labiau visuomenininkas, žmogus, atėjęs iš verslo, bet puikią juslę jis turi. Matydamas pavasario kontekstą valstybėje ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybės sprendimus, jis suprato: valdžia keisis. Aš jau ir anksčiau esu sakęs, kad visada reikia galvoti apie ateitį, ypač žinant, kokia pas mus valstybėje savivaldos finansavimo tvarka: nepatiks centrinei valdžiai – pinigų nebus", – pastebi B.Ivanovas.
Politologas įsitikinęs, kad savivaldos Lietuvoje labai trūksta. "Ir tai susiję su ta sena istorija dėl Vilniaus krašto, kai dar prieš gerus 30 metų visi bijojo, kad Vilniaus kraštas ir Šalčininkai nuo Lietuvos atsiskirs. Nedavė jiems normalios savivaldos, nedavė ir kitiems. Todėl ir yra beprotiška centralizacija bei praktiškai finansinė kilpa merams ir miestams – ta politinė sistema taip iškreipta, nors neturėtų to būti. Ir kur tada Kauno ar kitų miestų merams dėtis?" – retoriškai klausia pašnekovas.
Nuo prognozių susilaiko
B.Ivanovas sutinka, kad šie metai Kauno politiniame gyvenime tikrai nebuvo kokio nors didžiojo sprogimo metai – nauja galinga politinė jėga nesusikūrė, miesto valdžia nepasikeitė.
"Bandė visokios tautinės grupelės su akademikais ir be akademikų burtis, bet jie neturi šansų, nes ideologinė platforma – ne ta. Giluminės priežastys – mūsų identiteto struktūra, kuriai niekada nebuvo būdingas tvirtas tautiškumas. Greičiau – atvirkščiai. Kita vertus, neatsirado ir jokio kito alternatyvaus bloko. Konservatorių renesansas centrinėje valdžioje mažai ką keičia čia, Kaune. Pas V.Matijošaitį administracine ir darbų prasme viskas neblogai sudėliota: gatvės remontuojamos, projektai juda į priekį, ir kauniečius kol kas tai įkvepia", – įsitikinęs politologas.
Nuo bendros šalyje situacijos priklausys, koks bus Kauno biudžetas, kokios bus priimtos mokslo ir švietimo ar kitų sričių rėmimo programos, kokie bus ekonominiai projektai.
Ko tikėtis Kauno politinėje padangėje kitąmet? "Dievas težino. Dabar esame tokioje situacijoje, kai visi spėliojimai gali būti pro šalį – esame absoliučioje katastrofoje dėl COVID-19 ir neabejotinai dėl buvusios centrinės valdžios sprendimų. Nuo bendros šalyje situacijos priklausys, koks bus Kauno biudžetas, kokios bus priimtos mokslo ir švietimo ar kitų sričių rėmimo programos, kokie bus ekonominiai projektai. To mes dabar net paprognozuoti negalėtume", – nuo ateities pasvarstymo susilaiko politologas.
"Bet Kauno rajono greičiausiai neprisijungsime kitais metais, – priduria jis. – Šiaip tai gaila, nes truputį ne iš tos pusės prie to stalo buvo prieita. Ši štanga – sunkesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet pačią idėją naikinti tą sovietinį paveldą Lietuvoje, vadinamųjų žiedinių rajonų fenomeną, reikėjo įgyvendinti jau anksčiau. Dabar kaip Rusijoje – Peterburgas ir Leningrado rajonas bei pan. Tai tarsi dvi skirtingos paralelinės tikrovės: Kaunas ir rajonas. Žmonės tiesiog pririšti – kas prie miesto, kas prie kaimo – ir savotiškai apgauti: dirba mieste, važiuoja gyventi į rajoną ir dar negali vaikų mieste į darželį vesti dėl biurokratinių peštynių. Labai norėtųsi, kad šis klausimas kitąmet būtų kažkaip išspręstas, kad palengvintų žmonių gyvenimą", – viliasi B.Ivanovas.
Kad pokalbis nesibaigtų liūdna gaida, paprašytas įžvelgti ką nors linksmesnio, B.Ivanovas pripažįsta, kad optimizmo surasti gan sunku, ir nusijuokia: "Bet kokiu atveju kada nors viskas baigsis. Kaip sakė Saliamonas, viskas praeina, praeis ir tai. Ir tas virusas mus tikrai paleis. O tamsiausia būna prieš aušrą – kitąmet šviesa tikrai bus."
