2023-ieji šio veikėjo karjerai gali būti lemtingi – šią vasarą jis oficialiai išskyrė su sugyventine, kuri taip pat buvo tapusi jo žurnalo redaktore, o praeitą savaitę šlykščiausiais žodžiais „Facebook“ (ar kažkokiame kitame socialiniame tinkle) iškeikė aštuntą dešimtį baiginėjantį, nieko jam blogo nepadariusį sporto žurnalistą, iš kurio laidos tik retkarčiais labai švelniai pasišaipydavo „Dviračio šou“ komanda.

Su A. U. veikla susipažinau maždaug 2010–2012 m. skaitydamas jo tekstus, leidžiamus buvusioje „Komjaunimo tiesoje“ (dabar žinomoje kitu pavadinimu). Tuo metu Lietuvos žiniasklaidoje tai buvo kažkas naujo ir be galo gaivaus.

Savo tekstuose A. U. atvirai, labai gudriai ir įvairiapusiškai puolė įvairiausius susireikšminusius ir nežinomus idiotus, pernelyg apie save gerai galvojančius prasčiokus, jų į sostinę persikėlusius vaikus ir anūkus (kuriems, prisidengiant įgyta prabanga, išsilavinimu ir snobizmu, nepavykdavo paslėpti akį rėžiančio provincialumo), į nekenčiamus Vakarus suvažiavusius praturtėti „budulius“, supermamyčių forumų nares, kovotojus su patyčiomis ir kitus posovietinės Lietuvos mankurtus.

Vėliau sužinojau, kad vienas pirmųjų A. U. tekstų, išleistų 2006 ar 2008 metais, buvo apie aktorius ir kitus „aukštosios kultūros“ atstovus, kurie, nepavykus prasimušti Vakaruose, važiuodavo tęsti karjeros į SSRS teisių paveldėtoją („Motiną Rusiją“).

Maža to, A. U. viešai išdrįso liaupsinti tuos, kurių homo sovieticus rūšies atstovai labiausiai nekenčia – Andrių Kubilių ir jo vyriausybę, JAV ir JK, Lietuvos TS/LKD partiją ir jos patriarchą – Senąjį V. L.

Nors Lietuva jau baiginėjo antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, tuo metu vis dar buvo garbinami A. M. B. apatiniai ir šaukiamasi nušalintojo prezidento lakūno Rolio, be to, siautė finansų krizė, o po invazijos į Iraką ir Afganistaną loti ant amerikiečių tapo madinga pasauliniu lygiu, tad viešai pripažinti savo prielankumą konservatoriams, liberalams ir amerikiečiams bei laidyti liaupses jų lyderiams reikėjo neįtikėtinai daug drąsos.

Tais laikais vyresnių kartų atstovai per giminių susitikimus vis kartojo, kad „prie ruso buvo geriau“, jų vaikai ir anūkai tuo tikėdami šnypšdavo „Qubyliuzz, Liandsbergyzzz... emigruosiu... emigruosiu“, o A. U. savo tekstais tiesiog ėmė ir atvirai bei grubiai pasakė, kad viskas gerai su tais kubiliais ir landsbergiais yra ir kad tu, jaunasis „buduli“, gali ne tik emigruoti į Airiją ar Norvegiją, bet dargi skradžiai žemėn prasmegti – niekam nerūpi nei tu, nei tai, kad, tavo žodžiais tariant, esi „paprąstaz žmoga“.

Tuo metu tokio požiūrio labai reikėjo, nes pirmuosius dvejus nepriklausomybės dešimtmečius visą viešąją Lietuvos erdvę (ir ne tik) buvo apėmęs neaprėpiamas fundamentalus durnumas, o tokie žmonės kaip amžiną atilsį Leonidas Donskis su savo aukštosiomis materijomis Lietuvos kaimuose atrodė it baltos varnos, tad A. U. tekstai veikė kaip psichologinė chemoterapija mutavusių sovietinių onkologinių ląstelių kamuojamoje visuomenėje.

Vis dėlto reikia konstatuoti faktą, kad gyvenime nėra nieko amžino. Maždaug 2013 m. A. U. iš „Komjaunimo tiesos“ perėjo į kitą portalą, ir nors nuo tada veiklos spektras ėmė plėstis (knygos, žurnalas, interneto svetainės, blogai, socialinių tinklų profiliai, TV ir radijo laidos), jo tekstų kokybė ėmė prastėti, o jis tapo panašus į savo paties parodiją. Tai perša mintį, kad despotiškumu tarp žurnalistų garsėjantis vieno ryto redaktorius gebėdavo ne tik pravirkdyti „įtakingiausią“ Edmundą J., bet ir išspausti iš A. U. šį bei tą daugiau nei vien „Benedikto kiaušinių“ apžvalgas ir liaupses nusibodusiems „Sopranams“, o tai tarsi parodo, koks vis dėlto svarbus yra žiniasklaidoje redaktorių darbas, ir paneigia visus paistalus, kad šiais dirbtinio intelekto ir influencerių laikais kiekvienas durnelis gali būti visaverčiu žurnalistu.

Mano atmintyje vis dar gyvas prisiminimas, kaip A. U. viename tekste pareiškė laukiantis vietinės estrados karalienės Džordanos Butkutės vinilinės plokštelės. Net akys iššoko iš nuostabos. Galvojau: „Žmogau, ar tu juokauji? Gal tau protas nuo ėdimo suskystėjo? Kuo reikia būti, kad be specialaus radiacijai skirto skafandro, savo noru klausytum lietuviškos popmuzikos?“

Nuo tada labai nuoširdžiai ėmiau abejoti šio veikėjo kompetencija ir sveiku protu, o jo sprendimas išleisti savo vardinius koldūnus (juos gamino su Petru Gražuliu siejama įmonė) ir vėliau sekęs žarnyno lazdelių juose skandalas, liaupsės Donaldui Trumpui ir Artūrui Zuokui, straipsniai apie kvepalus ir t. t. vis labiau numušė šio veikėjo akcijas mano asmeninių simpatijų biržoje.

Šis kritimas pasiekė žemumas vieną ketvirtadienį, kai įsijungiau „Žinių radijo“ stotį, transliuojančią Algio Greitai vedamą laidą.

„Pakalbėkime, Andriau, apie tai, apie ką iki šiol nekalbėjome... Tu turi labai gražią mergaitę...“ – galiu prisiekti, kad būtent taip Algis kreipėsi į jau trečią ar penktą kartą interviu „Greituose pietuose“ duodantį A. U.

„Aš... Mes... Mudu su Fausta... mums nerūpi, ką galvoja žmonės“, – kažkaip taip ar panašiai numykė tada A. U.

Netikėta dovana miestui

Lygiai prieš tris dešimtmečius pas tuometį Klaipėdos merą Benediktą Petrauską apsilankė amerikiečių verslininkai, kurie miesto centre buvo tik ką privatizavę valstybinį tabako fabriką.

„Jie atėjo pas mane su konkrečiu pasiūlymu miestui – pasiūlė senąjį tabako fabriką už simbolinį 1 litą perleisti Klaipėdai, o patys planavo statyti naują gamyklą priemiestyje. Mes labai apsidžiaugėme, nes tuomet, gamyklai veikiant miesto centre, buvo šiokių tokių problemų dėl gamybos proceso metu sklindančių tabako kvapų. Tad, sumanius perkelti gamybą už miesto, išsisprendė ši problema“, – prisiminė B. Petrauskas ir pridūrė, kad, be kita ko, tai buvo patys pirmieji ir didžiausi užsienio investuotojai mieste.

Vėliau miestui vadovavęs Rimantas Taraškevičius teigė, kad faktiškai padovanodamas senąjį tabako fabriką miestui, „Philip Morris“ iškėlė tam tikras sąlygas: kad pastate nebūtų vykdoma komercinė veikla, nebūtų prekiaujama alkoholiu, o jis būtų pritaikytas socialinėms ir kultūrinėms reikmėms.

„Toks kilnus verslininkų gestas, žinoma, mus labai nustebino. Tais laikais mus visus daug kas stebino, įskaitant ir jų investiciją. „Philip Morris“ pas mus atėjo labai įdomiu laikotarpiu“, – kalbėjo R. Taraškevičius.

Buvę Klaipėdos merai – tiek B. Petrauskas, tiek R. Taraškevičius – neslėpė, kad tuomet kilo kitas klausimas – ką gi daryti su dovanotu senojo tabako fabriko pastatu?

Tačiau ilgainiui tai buvo išspręsta.

Tiesa, prireikė beveik dviejų dešimtmečių, kol po kapitalinės rekonstrukcijos senajame Klaipėdos tabako fabrike įsikūrė kūrybinių verslų ir meno inkubatorius – Kultūros fabrikas.

Pirmeiviai: lygiai prieš 30 metų amerikiečių kompanija „Philip Morris“ pirmoji ryžosi plyno lauko investicijai Lietuvoje, šalia Klaipėdos netrukus iškilo modernus fabrikas. Bendrovės „Klaistvita“ archyvo nuotr.

Klaipėdoje dairėsi ir vokiečiai

Naujasis tabako fabrikas Klaipėdos pakraštyje iškilo kur kas greičiau (jau 1997 m.), nei miestas rado sprendimą, kaip panaudoti senojo fabriko patalpas.

Tai buvo pirmoji vadinamoji plyno lauko investicija Lietuvoje.

Anot B. Petrausko, šios kompanijos atstovų Klaipėdoje sulaukta greitai po to, kai Lietuvos Respubliką, kaip nepriklausomą valstybę, pripažino užsienio šalys, tarp jų – ir JAV.

„Lietuvos valstybingumo oficialus pripažinimas jau buvo įvykęs. To garanto didžiosioms kompanijoms ir reikėjo. Tuomet buvo pradėti megzti ne tik politiniai, bet ir ekonominiai santykiai. Jungtinės Valstijos jau buvo atidariusios savo ambasadą Lietuvoje. Klaipėdą aplankė JAV diplomatai, o verslininkams to pakako, kad pradėtų dairytis, kur investuoti. „Philip Morris“ atėjimas vyko sklandžiai. Pamenu, jie atvyko, išsakė savo lūkesčius, sukirtome rankomis, ir viskas“, – kalbėjo tuo metu miesto mero pareigas ėjęs B. Petrauskas.

Buvęs Klaipėdos meras prisiminė, kad beveik tuo metu savivaldybėje apsilankė ir didelės vokiečių naftos kompanijos „Aral AG“ atstovai, bet, skirtingai nei „Philip Morris“ atveju, jie tik apsidairė Klaipėdoje, prie Žvejų rūmų pastebėjo preliminarią vietą, kur galėtų atsirasti jų tinklo degalinė. Vis dėlto galop pas mus „Aral AG“ taip ir nesiryžo investuoti.

„Jie irgi atėjo pas mane, kaip pas merą, išreiškė norą pradėti verslą Klaipėdoje. Labai apsidžiaugėme, nes tuo metu Lietuvoje nebuvo jokių užsienietiškų degalinių. Po dviejų valandų pasivažinėjimo po miestą su vyriausiuoju architektu susitikome vėl pas mane kabinete. Jie prasitarė, kad tiktų viena vieta Taikos prospekte, prie Žvejų rūmų. Pasiūliau derinti sąlygas, kas tinka jiems, kas – mums. Jie išvyko pasitarti, bet po kurio laiko iš Vokietijos pasiekė žinia, kad „Aral AG“ Lietuvoje nusprendė neinvestuoti. Jų čia nėra ir šiandien, todėl „Philip Morris“ atėjimas tada mums buvo labai svarbus“, – kalbėjo B. Petrauskas.

Pasirinkimas: anot buvusio Klaipėdos mero B. Petrausko, kompanija „Philip Morris“, apsisprendusi investuoti uostamiestyje, matė perspektyvų, ir lūkesčiai pasitvirtino. V. Petriko nuotr.

Investuotojai įžvelgė perspektyvą

Ekonominė aplinka tik ką nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo gana komplikuota.

Lietuva buvo paveldėjusi sovietinio centralizuoto ūkio valdymo mechanizmo diegtos industrializacijos nulemtą ekonomikos struktūrą.

Iki 1990 m. buvo sukurtas tolygiai pasiskirsčiusių pramonės įmonių tinklas, aktyviai prekiauta su SSRS.

Labai didelis impulsas ir pavyzdys visiems kitiems investuotojams, kurie vėliau apsisprendė pas mus dirbti.

Natūralu, kad po Kovo 11-osios akto paskelbimo mūsų valstybė prarado didžiąją dalį produkcijos realizavimo rinkos ir turėtus prekybinius ryšius su sovietinėmis respublikomis, pačios Lietuvos pramonę ištiko nuosmukis.

Labai sumažėjus ekonominiam bendradarbiavimui su SSRS, Lietuva neteko pagrindinių žaliavų tiekėjų ir pramonės produkcijos pirkėjų, patyrė vienų gaminių perprodukciją ir kitų deficitą.

Reikėjo skubiai ieškoti sprendimo, kur realizuoti plačios paskirties produkciją. Tą padaryti buvo gana sudėtinga dėl Lietuvos įtemptos politinės padėties ir prastos ekonominės reputacijos, nes Vakarų valstybės įtariai vertino šalį – laisvosios rinkos naujokę.

„Philip Morris“ surizikavo investuoti Klaipėdoje nežinios ir laukinių Vakarų rinkos sąlygomis.

Reikšmingą įtaką šiam sprendimui veikiausiai turėjo prasidėjusi sparti pramonės įmonių privatizacija.

Taip pat pritraukti tiesiogines užsienio investicijas galėjo ir Lietuvos stojimo į ES perspektyva.

Būtent tada pas mus veiklą pradėjo žinomos tarptautinės kompanijos „Philip Morris“, „Kraft General Foods International“, kurios paskatino maisto produktų, gėrimų ir tabako gaminių gamybos plėtrą.

„Kompanijai „Philip Morris“ čia buvo visiškai nauja žemė verslui, bet labai tinkama. Amerikiečiams mūsų tuomečiai mokesčiai buvo labai simboliniai, kaip ir darbo jėgos sąnaudos. Jie turi savo plėtros strategiją ir Lietuvoje matė perspektyvų“, – tvirtino B. Petrauskas.

„Jie matė perspektyvų, o mes labai džiaugėmės kiekviena, kad ir mažiausia, užsienio investicija, kuri tik ateidavo į mūsų regioną ir ypač į Klaipėdą. O čia atėjo tokie pramonės gigantai. Tuo laikotarpiu pagal užsienio investicijų skaičių Klaipėdą lenkė tik Vilnius. Mes ilgą laiką buvome antri, tik paskui, po kokio dešimtmečio, Kaunas iššoko šioje srityje. Man tas laikotarpis buvo įdomus tuo, kad investuotojus tada tiesiog viliodavome, aiškindavome jiems apie savo kvalifikuotus žmones, apie tai, kokie pigūs mūsų energetikos resursai“, – kolegai antrino R. Taraškevičius.

Įvertino: 2001–2011 m. Klaipėdai vadovavęs R. Taraškevičius neslėpė, kad „Philip Morris“ investicija buvo didelis indėlis miestui ir valstybei. V. Petriko nuotr.

LEZ liko šone

Tačiau pigi darbo jėga Lietuvoje užsienio investuotojus džiugino neilgai. Ekonomika sparčiai kilo, kartu – ir darbuotojų atlyginimai.

Verslai ėmė ieškoti sprendimų, ką daryti, kad išlaikytų gamybos mastus, galėtų investuoti ir nenuskriaustų žmonių.

Šalia veikiančio tabako fabriko, pastatyto plyname lauke, labai greitai ėmė kurtis kitos įmonės, čia radosi ir Klaipėdos laisvoji ekonominė zona (LEZ), kurioje verslui buvo taikomos mokesčių lengvatos.

„Philip Morris“ LEZ nepriklausė, tad 2005 m. birželio pabaigoje tuomečio Seimo Ekonomikos komitetą pasiekė šios kompanijos atstovų prašymas tarpininkauti bendrovę įtraukiant į LEZ.

Pasigirdo net kalbų, kad priešingu atveju dėl brangstančios darbo jėgos investuotojai gamybą gali perkelti kitur.

Verslininkų iniciatyvą įtraukti „Philip Morris“ į LEZ ir paskatinti bendrovę atsisakyti dvejonių tuomet labai palaikė Klaipėdos apskrities ir uostamiesčio valdžia.

Seime buvo užregistruotos įstatymo pataisos, kuriomis siūlyta Klaipėdos LEZ teritoriją išplėsti nuo 205 iki 429 ha, o tai padarius į ją patektų ir mokesčių lengvatomis naudotis galėtų netoli zonos esanti „Philip Morris Lietuva“ ir dar dvi įmonės.

Tačiau „Philip Morris“ netapo LEZ dalimi.

Tuometis Klaipėdos LEZ vadovas Povilas Vasiliauskas teigė, kad pagal Lietuvos įstatymus į laisvąją ekonominę zoną tabako gaminius gaminančios bendrovės negalėjo ir lig šiol negali patekti, kaip ir naudotis mokestinėmis lengvatomis.

„Tokie Lietuvos įstatymai, LEZ negali būti tabako gaminius gaminančių bendrovių. Nors mes darėme žingsnius dėl įstatymo pataisų. Kreipėmės ir į Seimą, ir į Vyriausybę, bet įstatymas nebuvo pakeistas. Iki šiol LEZ draudžiama tabako gamyba“, – tvirtino P. Vasiliauskas.

A. Vaitkus. Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausi mokesčių mokėtojai

Nepaisant to, kad įstatymo pataisos dėl LEZ taip ir nebuvo priimtos, „Philip Morris Lietuva“ pasiliko Klaipėdoje ir, kaip buvo, taip ir tebėra vienas didžiausių mokesčių mokėtojų Lietuvoje.

Praėjus ketveriems metams po fabriko atidarymo uostamiestyje, 2001 m. birželį, kompanija investavo į naują tabako paruošimo cechą. Buvo sukurtos papildomos 55 naujos darbo vietos.

Tuo metu „Philip Morris“ buvo viena didžiausių mokesčių mokėtojų šalyje. Pavyzdžiui, 2000-aisiais kompanija į Lietuvos biudžetą sumokėjo 64 mln. JAV dolerių.

2003 m. birželį kompanija minėjo pirmą veiklos mūsų šalyje dešimtmetį ir išliko viena didžiausių investuotojų (per dešimt veiklos Lietuvoje metų investavo per 300 mln. litų) ir didžiausių mokesčių mokėtojų.

2004 m., kai Lietuva tapo ES nare, „Philip Morris Lietuva“ į fabriką nusprendė investuoti papildomus 20 mln. JAV dolerių.

Dar po dešimtmečio, 2013 m., kompanija į valstybės biudžetą sumokėjo jau 550 mln. litų.

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, vien per pirmą 2023 m. ketvirtį „Philip Morris Baltic“, įskaitant PVM ir akcizus, į valstybės biudžetą pervedė 50,6 mln. eurų mokesčių – 7,4 proc. daugiau nei tuo pat metu pernai, – daugiausiai tarp didmeninės prekybos įmonių.

Klaipėdoje veikiančioje bendrovėje dirba per 600 darbuotojų.

Anot dabartinio Klaipėdos mero Arvydo Vaitkaus, tokių investuotojų atėjimas prasmingas miestui daugeliu aspektų.

„Jei objektas nekenkia transporto srautams, jei nedaro reikšmingo poveikio ekologijai, tai tokia investicija bet kuriuo atveju duoda naudą statytojams, darbuotojams, kurie gauna atlygį, kurį paskui leidžia prekėms ir paslaugoms. Tai yra žiedinės ekonomikos esminiai principai. Tad „Philip Morris“ atėjimas tuo metu, kai šalia Klaipėdos buvo kuriamas savotiškas Vakarų Lietuvos industrijos centras, buvo labai didelis impulsas ir pavyzdys visiems kitiems investuotojams, kurie vėliau apsisprendė pas mus dirbti“, – pasidžiaugė A. Vaitkus.