22 į vieną vietą
Kad ir kiek radikalių permainų vyktų mūsų planetoje, pradedant Elono Musko pastangomis spartinti žmonijos pažangą, baigiant nerūkančiųjų revoliucija Europos kavinėse, Prancūzijoje viešosios tarnybos patrauklumas nesikeičia. Į garsiąją viešojo administravimo kalvę dar niekada nebuvo tiek kandidatų, kiek šiemet: 1 773 asmenys veržėsi į 83 vietas. Tarsi pretendentai, galvodami apie neaiškią garsiosios ENA ateitį, bijotų, kad vėliau negalės įgyti diplomo. Jų neišgąsdino net trys egzaminų etapai.
Teoriškai pagrindo nerimauti dėl radikalių pasikeitimų gal ir yra, bet praktiškai labiau vertėtų bijoti pandemijos naujosios bangos, kuri elitinės mokyklos studentus gali įkalinti namuose.
Pernai pavasarį, atsakydamas į ne vieną mėnesį vykusius geltonųjų liemenių protestus, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pažadėjo reformuoti visame pasaulyje garsiąją mokyklą, kurioje savąjį profesionalaus valdininko, politiko kelią pradėjo ne vienas garsus Prancūzijos veikėjas.
Jei siautėjant geltonosioms liemenėms jis pažadėjo uždaryti ENA, praėjus geriems metams apie tai jau nebekalbama.
Reformos pasiūlymų jau esama, tačiau įspūdingos pergalės E.Macronui niekas pranašauja – atvirkščiai, neabejojama, kad jo užmačios pakeisti valdininkų kalvę žlugs. Kaip ir visi ankstesni jo pirmtakų bandymai.
Ką bendra gali turėti tokie žemiški viešųjų paslaugų tiekėjų reikalavimo sustiprinti prancūzų perkamąją galią ir garsiosios Prancūzijos aukštosios mokyklose reforma? Tik iš pirmo žvilgsnio nieko. ENA simbolizuoja elito kultūrą, kuri dešimtmečius formavo Prancūzijos politiką ir pavertė ją tvirtove, į kurią patekti paprastam žmogui, kilusiam kad ir iš geltonųjų liemenių sluoksnio, ypač sudėtinga.
Prezidentų kalvė
Strasbūre įsikūrusi mokykla savo forma yra unikali Europoje. Vidutinis ENA studentų amžius – 31-i. Dauguma jų atėję su įspūdingu praktinės patirties bagažu, studijavę ar baigę studijas aukštosiose mokyklose. Tarp naujokų galima sutikti ir privataus verslo, ir Prancūzijos vietos savivaldos atstovų ar užsieniečių.
Absolventai negauna akademinio diplomo, tačiau jie užsitikrina aukštas pareigas daugiau ar mažiau prestižinėje ministerijoje – priklausomai nuo pasiekimų. Į valstybės tarnautojus priimami visi išlaikusieji stojamuosius egzaminus. Kasmet penkiolika geriausių absolventų turi teisę patekti į penkias vietas vadinamajame "Grand Corps" – Valstybės taryboje, Finansų inspekcijoje ir Audito Rūmuose.
Ryšiai: ENA koridoriuose užsimezgančios pažintys – neatsiejama mokslų šioje mokykloje dalis. (Scanpix nuotr.)
Prancūzams mokslas nemokamas, nors jo kaina gerokai viršija kainą kitose Prancūzijos aukštosiose mokyklose. Studentai gauną diferencijuotą stipendiją, kurią, tiesa, tektų grąžinti, jei baigus ENA nebus išdirbta valstybės tarnyboje dešimt metų.
Skirtingai nei kiti akademinei grietinėlei priskiriami Europos universitetai, pvz., veiklos šimtmečius skaičiuojantys Oksfordas ar Kembridžas, ENA yra labai jauna – įkurta tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Jos krikštatėviu laikomas generolas Charlesas de Gaulle'as, kuris, žlugus Vichy režimui, norint atkurti Prancūzijos respubliką, pajuto techniškai nuovokaus administracinio elito poreikį ir panūdo demokratizuoti valstybės administravimo sritį.
Jau netrukus ENA absolventų – vadinamųjų enarchų – buvo galima sutikti ant aukščiausių valdžios ir verslo vertikalės pakopų, diplomatinėje tarnyboje bei pasaulinėse organizacijose. Ją baigė devintasis penkioliktosios respublikos premjeras Jeanas Castexas ir kai kurie jo kabineto nariai, trys iš keturių pastarųjų 25 metų Prancūzijos prezidentų – E.Macronas ne išimtis.
Uždara sistema
Kuo prestižiškesnės pareigos, tuo didesnė tikimybė jose sutikti ENA absolventų. Jie užima kertines pareigybes ne tik ministerijose, bet ir privačiose įmonėse, – svarbių kabinetų durys buvusiems "Grand Corps" atstovams pačios atsiveria.
Ar bereikia sakyti, kad ENA absolventai bendrauja ne tik laisvalaikiu ir dar studijų metais užmegztų ryšių neišsižada net ir dirbdami valstybei, tautai ar savo darbdaviams?
Tačiau svarbiausia, dėl ko mokykla nuolat tampa kritikų taikiniu – ir kodėl ją ant geltonųjų liemenių aukuro pažadėjo padėti E.Macronas – ENA tapo uždara sistema, į kurią beveik nėra galimybės patekti žmogui, nesusijusiais su jos alumnų bendruomene.
Mokyklos vadovybė neigia šią paplitusią nuostatą, tikindama, kad tarp dabartinių studentų 26 proc. gauna stipendijas, 14 proc. yra vadinamųjų mėlynųjų apykaklių anūkai, 9 proc. seneliai ūkininkai, po 12 proc. studentų seneliai – amatininkai, parduotuvių savininkai ar paprasti biuro darbuotojai, įvaizdis yra stipresnis. Juolab kad esama ir tokios statistikos, kuri, pvz., atskleidžia, jog aukštas pareigas versle užimančių tėvų atžalų ENA pagausėjo nuo 45 proc. 1950 m. iki 70 proc. 2014 m.
Faktas, keliantis nerimą ne tik geltonosioms liemenėms, bet ir jauniems studentams, manantiems, kad socialinės įvairovės stoka apskritai verčia suabejoti ENA legitimumu, ir kritikuojantiems ENA absolventų sprendimą išeiti iš valstybės tarnybos neišdirbus joje dešimt metų bei pereiti į privatų verslą.
Trečdalis ENA absolventų – užsieniečiai, itin vertinantys galimybę užmegzti ryšius, kurių vėliau labai prireikia dirbant stambiose korporacijose ar tarptautinėse organizacijose.
Vietoj uždarymo – reforma
Būtent į šią susiklosčiusias tradicijas ir nusitaikė E.Macronas. Nors net jo srauto studentai dar besimokydami griežtai kritikavo priėmimo į mokyklą sistemą, tapęs prezidentu E.Macronas negailėjo liaupsių savajai alma mater. Ir jei siautėjant geltonosioms liemenėms jis pažadėjo uždaryti ENA, praėjus geriems metams apie tai jau nebekalbama.
Panašu, kad administracinių kadrų kalvė egzistuos ir toliau, tik pavadinimas bus naujas ir viskas gerokai pertvarkyta. Vasarį vyriausybės užsakymu teisininkas Frédéricas Thiriezas pateikė 42 pasiūlymus dėl valstybės tarnautojų mokymo reformos. Tikslas – pagausinti studentijoje socialinių spalvų paletę ir sumažinti absolventų profesinės karjeros garantijas.
Iš materialiai kuklesnių sluoksnių kilusiems studentams turi būti surengtas specialus konkursas, kurio laimėtojai galės užimti 10 iš 130 studijų vietų. Be to, turi būti standartizuoti konkursai į vietas Prancūzijos valstybės tarnyboje.
Tačiau gražūs F.Thiriezo pasiūlymai buvo vasarį. Netrukus užklupusi pandemija ENA reformą nustūmė į antrąjį planą.
Reformos kritikai, tokie kaip istorikas, inžinierius, buvęs ENA dėstytojas Alexandre'as Moatti, įspėja nepuoselėti didelių lūkesčių. F.Thiriezo pasiūlymus jis vadina eiliniu Prancūzijos elito bandymu užsitikrinti sau planą B. Rezervuoti bent ketvirtį vietų parengiamuosiuose kursuose gaunantiems stipendijas žadėjo dar Nicolas Sarkozy. Tačiau dabar, praėjus dvylikai metų, neįgyvendintas net ir šis pažadas.
