„Aš tik tai nežiūrėčiau į tuos išskirtinius atvejus, kad dėl to mes turime nurašyti visą šitą įstatymą, visą tą vykstantį procesą“, – LRT televizijos laidai „Dienos tema“ trečiadienį transliuotame interviu sakė L. Pernavas.

Anot jo, yra daug atvejų, kuomet šis įstatymas veikia, todėl svarbu matyti teigiamą pranešėjų instituto duodamą rezultatą.

„Jeigu mes matome kažkokius trūkumus, bus atlikti tyrimai, galima diskutuoti, galvoti, kaip tą situaciją taisyti, aš irgi turiu keletą pastebėjimų arba keletą klausimų, kur aš galvoju, kad jie yra taisytini“, – kalbėjo L. Pernavas.

Seimas 2017 metais priėmė Pranešėjų apsaugos įstatymą, skirtą apsaugoti asmenis, pranešusius apie korupciją ar kitokius pažeidimus valstybės įstaigose. Jis įsigaliojo 2019 metais.

Apie pranešėjų apsaugą vėl imta kalbėti po vasarį pasirodžiusios žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“. Joje pateikiamas aukštas pareigas Valstybės saugumo departamente (VSD) užėmusio pareigūno liudijimas apie 2018 metais gautus žodinius pavedimus tikrinti dabartinio prezidento Gitano Nausėdos, tuo metu kandidatavusio į šį postą, komandą ir rinkėjų sąrašą.

Apžvalgininkas ir politikos analitikas Marius Laurinavičius kovo pradžioje paviešino šio pranešėjo tapatybę, nurodydamas, kad tai – dabartinis sveikatos apsaugos ministro patarėjas Tomas Gailius. Pareigūnas išėjo iš darbo departamente jame pradėjus struktūrinę reformą.

Prezidentas Gitanas Nausėda L. Pernavo kandidatūrą į STT vadovus pateikė gegužę, jai dar turės pritarti Seimas.

Pasak parlamentarės, viešai apie pažeidimus ligoninėse prabilę medikai nesijaučia saugūs. Kai kurie sako patirią vadovybės spaudimą ar net kerštą.

„Dauguma medikų paviešintų pažeidimų yra susiję su pareigų neatlikimu, profesinės etikos normų nepaisymu, kuris kelia realią grėsmę viešajam interesui ir galėjo turėti skaudžių pasekmių šiuo itin sudėtingu laikotarpiu, kai šalis bando susidoroti su Covid-19 pandemijos iššūkiais“, – sako parlamentarė.

Pagrindinė priežastis, kodėl daugelis medikų nedrįsta garsiai kalbėti apie pažeidimus savo darbovietėje, anot Seimo narės, yra baimė sulaukti darbdavio keršto.

„Ši baimė yra pagrįsta. Pati sulaukiau ne vieno medikų laiško, kur jie prašo nebūti paviešinti, bet liudija apie darbe patiriamą mobingą, neužtikrinamą apsaugą nuo Covid-19, psichologinį smurtą. Liūdna, kad šiuo metu ir taip dirbdami ekstremaliomis sąlygomis, gydytojai ir slaugytojos dar yra įtraukiami į karą, kurio laimėti jie neturi galimybių“, – teigia A. Bilotaitė.

Darbo grupės, parengusios Pranešėjų apsaugos įstatymą, pirmininkė A. Bilotaitė apgailestauja, kad dalis gydymo įstaigų vis dar valdomos sovietmečio metodais – iš darbuotojų reikalaujama besąlygiško paklusnumo, o bet koks bandymas pasipriešinti galiojančiai tvarkai, vadovybės sprendimams, net jei jie neteisingi ar neteisėti, sulaukia aiškaus neigiamo atsako, o prabilusieji apie pažeidimus išvadinami skundikais.

2019 metų sausį įsigaliojęs Pranešėjų apsaugos įstatymas užtikrina teisinę apsaugą asmenims, kurie įstatymo nustatyta tvarka pranešė apie pažeidimus ir kuriems buvo suteiktas pranešėjo statusas. 

Asmeniui, pripažintam pranešėju, yra draudžiama daryti neigiamą poveikį, įskaitant ir atleidimą iš darbo.

Teigiama, kad pradėti keturi ikiteisminiai tyrimai, taip pat penki tarnybiniai patikrinimai. Aštuoni tyrimai nebuvo pradėti.

Anot prokuratūros, dauguma pranešimų gauta specialiu elektroniniu paštu, o dalis iš kitų institucijų – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK), Krašto apsaugos ministerijos, Vyriausybės bei Finansų ministerijos.

Seimas 2017 metais priėmė Pranešėjų apsaugos įstatymą, skirtą apsaugoti asmenis, pranešusius apie korupciją ar kitokius pažeidimus valstybės įstaigose. Šių metų sausį įstatymas pradėjo galioti.

Pranešėjus draudžiama atleisti iš darbo, pažeminti pareigose, sumažinti atlyginimą, taip pat bauginti, priekabiauti ar grasinti susidoroti.

Anot Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokuroro Raimondo Petrausko, įstatymas – tobulintinas, jame trūksta aiškumo, detalumo ir tikslumo.

Taip pat, pasak prokuroro, terminas sprendimui dėl pranešėjo statuso suteikimo yra gana trumpas, nėra numatyta, kiek jis turi galioti, kokia jo panaikinimo procedūra.

Teigiama, kad nėra nurodyta, per kiek laiko turėtų būti išnagrinėta informacija dėl galimai daromo neigiamo poveikio, ar toks sprendimas gali būti skundžiamas, nėra išaiškinta, kaip taikyti apsaugą nuo neigiamo poveikio asmeniui, kuriam pranešėjo statusas nesuteikiamas.

Dėl to Generalinė prokuratūra ketina parengti bei pasiūlyti Seimui svarstyti įstatymo bei poįstatyminių aktų pakeitimus.

Šis įstatymas buvo ilgai lauktas. Lietuvos gyventojai nėra linkę pranešti apie darbovietėje pastebimus korupcinius ir kitokio pobūdžio pažeidimus. 2013 metais Eurobarometro tyrimas parodė, kad Lietuvoje tik 2 procentai gyventojų praneša apie sužinomas korupcines veikas. Lyginant su kitomis tuometinėmis 27 ES valstybėmis, prastesnė situacija yra tik Lenkijoje ir Slovakijoj. O, pavyzdžiui,, Nyderlanduose apie pastebėtas korupcines veikas praneša 36 proc., Suomijoje – 31 proc., Švedijoje – 28 proc. gyventojų. Dar 2010 metais buvo parengtas pirmasis Pranešėjų apsaugos įstatymo projektas, kurį galiausiai 2015 metais pagrindinis Seimo komitetas atmetė, argumentuodamas tuo, kad pakankamai apsaugos priemonių pranešėjams numatyta kituose teisės aktuose. Tačiau šiais metais sugrįžta prie idėjos priimti įstatymą, kuriame būtų koncentruoti pranešėjų apsaugos pagrindai, iš esmės daugiausiai dėl to, kad tą atlikti tarptautinė bendruomenė, ir, konkrečiai, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).

Tai, kad susirūpinta spręsti situaciją dėl pranešėjų apsaugos, yra išties didelis žingsnis į priekį siekiant skatinti gyventojus būti aktyviais ir neabejingais viešojo intereso pažeidimams viešojo gyvenimo dalyviais. Tinkamai įgyvendinamas toks įstatymas stiprins atsakingos ir atsparios visuomenės kūrimą ir plėtrą, mažins vadovų ir kitų įgaliojimus turinčių asmenų piktnaudžiavimo ir kitų neteisėtų veikų apraiškas. Specialios apsaugos suteikimas pranešėjams yra viena esminių liberaliosios demokratijos klestėjimo prielaidų. Toks įstatymas galėtų tapti korupcijos ir šešėlio mažinimo priemone Lietuvoje.

Tačiau nerimą kelia tai, kad svarstant įstatymo projektą – tai liudija Seimo komitetų posėdžių protokolai – buvo skubama, ir įstatymas galiausiai tapo tik gana miglotu pagrindu, kurio veikimo sėkmę ar nesėkmę nulems tolesni jo įgyvendinimo ir net paties įstatymo tobulinimo žingsniai.

Pavyzdžiui, vienas iš kertinių įstatymo akcentų, pateisinantis poreikį kurti atskirą pranešėjų apsaugos įstatymą, o ne išbarstyti pranešėjų apsaugą reguliuojančias nuostatas kituose teisės aktuose, buvo kompetentingos institucijos nustatymas ar įsteigimas. Ši institucija, remiantis viena iš pradinių vizijų, turėjo tapti tarpininku tarp pranešėjo ir valdžios institucijų, ne tik formaliai atliekanti „paštininko“ vaidmenį perduodant pranešėjų teikiamą informaciją už jos nagrinėjimą atsakingomis institucijoms. Be šios pagrindinės funkcijos buvo siūloma jai priskirti ir daugelį kitų: konsultuoti asmenis, tiek oficialiai pripažintus pranešėjais, tiek ir ketinančius pranešti apie pažeidimus (teikti patarimus, kaip formuluoti pranešimą, kokią informaciją nurodyti ir pan., teikti informacija dėl taikomų apsaugos režimų turinio, teikiamos apsaugos, kaip formuluoti pranešimą, kam jį pateikti), individualizuoti pranešėjui taikytinas apsaugos priemones („padidintos apsaugos režimo“), nustatyti priemonių suteikimo planą, pavesti atsakingoms valstybės institucijoms taikyti priemones ir tarpinstituciškai koordinuoti bei kontroliuoti priemonių taikymą. Kitaip tariant – kompetentinga institucija buvo matoma veikianti vieno langelio principu, kai konkrečiam pranešėjui priskiriamas tarnautojas, bendraujantis su juo viso pranešimo pateikimo ir nagrinėjimo proceso metu. Toks modelis, kai bendravimas vyksta per vieną asmenį, kuris ne tik formaliai užsiima pranešimų persiuntimu, bet ir teikia reikiamą pagalbą ir paaiškinimus, suteiktų gyventojams pasitikėjimo institucijomis.

Būtent tuo buvo ketinta išsklaidyti pagrindines darbuotojų baimes dėl galimų pasekmių pranešus apie įtariamus pažeidimus. Lietuvos visuomenėje gaji nuomonė, kad valdžios institucijos nebus pajėgios užtikrinti adekvačią apsaugą tuo atveju, jei darbuotojas praneš apie darbdavio daromus pažeidimus (pvz., Eurobarometro tyrime nurodoma, kad 30 procentų Lietuvos gyventojų teigia, jog tie, kurie praneša apie pastebėtas korupcines veikas, susiduria su policijos ir kitų institucijų biurokratinėmis procedūromis (ES vidurkis – 20 proc. gyventojų). Be to, Eurobarometro tyrimo duomenimis net 52 proc. lietuvių nurodė, kad nežinotų kur pranešti apie sužinotą korupcinę veiką.

Tačiau kuo daugiau buvo svarstomas įstatymo projektas, tuo šios kompetentingos institucijos funkcijos mažėjo. Įstatymo projektą rengusioje darbo grupėje buvo svarstomi įvairūs variantai, kas galėtų būti ši institucija. Žinoma, geriausia būtų steigti naują nepriklausomą instituciją ar bent jau naują padalinį, kuris galėtų dirbti išimtinai su pranešėjų apsauga – juk kuo daugiau dėmesio ir pagalbos elementų, tuo apsauga efektyvesnė. Tačiau dėl finansinių galimybių tokia idėja buvo atmesta, ir galiausiai sutarta, kad šią funkciją atliks Lietuvos Respublikos prokuratūrai. Viename paskutinių Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdžių Generalinės prokuratūros prašymu buvo nuspręsta susiaurinti ir iki tol labai apkarpytas kompetentingos institucijos funkcijas – pagal priimto įstatymo redakciją, kompetentinga institucija be kitų smulkių veiksmų atliks tik „paštininko“ vaidmenį: priims pranešimus, patikrins, ar jie atitinka formalius reikalavimus, perduos pranešimus pagal kompetenciją kitoms institucijoms juos tirti, priims sprendimus dėl pranešėjų apsaugos, skatinimo ir pagalbos priemonių taikymo arba inicijuos tokių sprendimų priėmimą, apibendrins įstatymo taikymo praktiką, konsultuos asmenis ir institucijas įstatymo taikymo klausimais bei administruos pranešėjams skirtą informaciją internetinėje erdvėje. Nebeliko ankstesniame variante numatytų kompetentingos institucijos funkcijų, tokių, kaip gautų pranešimų pirminis tyrimas (ar apskritai pranešimas pagrįstas, ar jis nėra pasikartojantis ir pan.), tarpininkavimas sprendžiant pranešėjo ir darbdavio nesutarimus (o tai rimtas iššūkis ir viena esminių nepranešimą apie galimus pažeidimus lemiančių darbuotojų baimių).

Kompetentingos institucijos funkcijos gali būti tinkamai įgyvendintos ir remiantis dabartine įstatymo redakcija – tik kai kurias gana aptakiai suformuluotas nuostatas reikėtų konkretinti įstatymą įgyvendinančiuose dokumentuose pranešėjų naudai. Ne mažiau svarbu – atsižvelgiant į tai, kad pranešėjo apsauga gali būti taikoma tik savo tapatybę kompetentingai institucijai atskleidusiam asmeniui, daug darbo laukia siekiant garantuoti šių asmenų konfidencialumą visose pranešimą tiriančiose įstaigose. Klausimas, ar tikrai tam bus politinė valia, administracinė kultūra ir finansinis palaikymas.

Taigi, belieka viltis, kad priimtas Pranešėjų apsaugos įstatymas bus ne tik pliuso užfiksavimas rengiantis tapti EBPO nare, bet tinkamas įstatymo įgyvendinimas atneš realių pokyčių ir visuomenėje. Dabar kamuoliukas dėl tolesnių veiksmų perduotas Vyriausybei, kuri turi daugiau nei metus (iki 2018 metų pabaigos) Seimo suformuluotai vizijai praskaidrinti ir „nuleisti ant žemės“ – priimti reikiamus įstatymo įgyvendinamuosius aktus.

Pranešėjų apsaugos įstatymas numato, kad apie galimą korupciją ar kitokius pažeidimus įstaigose pranešusiems žmonėms būtų garantuojama apsauga, tokia kaip anonimiškumas ar darbuotojo neliečiamumas.

Nuo pranešimo momento prieš pranešėją būtų draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones kaip bauginimas, priekabiavimas, grasinimai susidoroti, atlyginimo sumažinimas, darbo valandų pakeitimas ir t.t.

Draudimas daryti neigiamą poveikį pranešėjui galiotų dvejus metus po galutinio sprendimo priėmimo tiriant asmens pateiktą informaciją apie pažeidimą. Taip pat įstatyme nustatyta galimybė pranešėją, kuris dalyvavo darant pažeidimus, bet apie juos pranešė, atleisti nuo atsakomybės.

Seime rugsėjį pateikto įstatymo priėmimas skubintas Lietuvai siekiant narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO).

Nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyrius teigia, jog įstatymas atitinka esminius pranešėjų apsaugos reikalavimus, tačiau kyla rizika, kad atsakomybė už pranešėjų apsaugą netiesiogiai bus priskirta tik prokuratūrai.

Parlamento komitetuose apsvarstytą projektą turintis pristatyti liberalas Vitalijus Gailius BNS patvirtino, kad siūlys Seimo nariams įstatymą priimti skubos tvarka.

„Aš prašysiu (taikyti skubą)“, – BNS sakė Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys V. Gailius.

„Yra poreikis parengti labai daug lydinčių teisės aktų ir įstatymų ir per metus iki įsigaliojimo tą padaryti. Tai yra didelis iššūkis, todėl negalime tempti su šio įstatymo priėmimu“, – pridūrė jis.

Pranešėjų apsaugos įstatymą bandoma priimti daugelį metų. Jis numato, kad apie galimą korupciją ar kitokius pažeidimus įstaigose pranešusiems žmonėms būtų garantuojama apsauga.

Seime svarstomo įstatymo projekto likimu domisi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai, vertindami Lietuvos galimybes tapti šio 35 šalis vienijančio klubo nare.

Jeigu parlamentarai nepritartų įstatymo priėmimui skubos tvarka, jis turės būti patvirtintas dar vieno balsavimo metu, procedūros užsitęs ilgesnį laiką.

Svarstomas projektas be kitų dalykų numato, kad nuo pranešimo momento prieš pranešėją būtų draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones kaip bauginimas, priekabiavimas, grasinimai susidoroti, atlyginimo sumažinimas, darbo valandų pakeitimas.

Draudimas daryti neigiamą poveikį pranešėjui galiotų dvejus metus po galutinio sprendimo priėmimo tiriant asmens pateiktą informaciją apie pažeidimą. Taip pat įstatyme nustatyta galimybė pranešėją, kuris dalyvavo darant pažeidimus, bet apie juos pranešė, atleisti nuo atsakomybės.

Seimui rugsėjį Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą pateikusi konservatorė Agnė Bilotaitė tikisi, kad teisės aktas bus priimtas skubos tvarka.

Pasak politikės, į ją neseniai kreipėsi apie pažeidimus Kauno tardymo izoliatoriuje pranešusi ir šiuo metu auditore Teisingumo ministerijoje dirbanti Rasa Kazėnienė. Anot A. Bilotaitės, pareigūnė teigia patirianti spaudimą ir rengiasi bylinėtis su įtartinose schemose dalyvavusiais Kauno tardymo izoliatoriaus tiekėjais, nes šie svarsto paduoti ją į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo.

„Rasa Kazėnienė yra pats geriausias pavyzdys, kaip pranešėjų apsaugos sistema Lietuvoje šiandien neveikia ir kaip tokie žmonės yra paliekami likimo valiai“, – BNS sakė konservatorė.

R. Kazėnienė laiške parlamentarei rašo niekada negalvojusi ir netikėjusi, kad „pilietiškumas yra toks sudėtingas ir pavojingas“.

„Šiuo atveju nuolat jaučiu ugnį nukreiptą į mano asmenį bei mano šeimą. Lygiai po metų įnirtingos kovos už skaidresnę Lietuvos ateitį, iš asmeninių išgyvenimų ir patirties galiu pasakyti, kaip gyvybiškai svarbus yra Pranešėjų apsaugos įstatymas tiek man, tiek būsimiems pranešėjams“, – rašė pareigūnė

Valdančiųjų „valstiečių“ atstovas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas BNS sakė, kad jo frakcija turėtų palaikyti įstatymo priėmimą, bet teigė neturintis informacijos, ar valdantieji balsuos už teisės akto priėmimą skubos tvarka.

„Tai yra visiškai naujas reguliavimas ir jis pasiųs žinutę žmonėms, kad jie įsitrauktų į kovą su korupciją“, – teigė politikas.

Užtikrinti asmenims galimybę apie korupciją pranešti nerizikuojant, kad jų duomenys bus atskleisti ar jie bus persekiojami, Vyriausybę ne kartą ragino su skaidrumą skatinanti nevyriausybinė organizacija „Transparency International“.

Spaudos konferencijoje, skirtoje pristatyti Pranešėjų apsaugos įstatymo projektą, Kauno tardymo izoliatoriaus Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkė Rasa Kazėnienė sakė, jog džiaugiasi po pranešimų apie pažeidimus izoliatoriuje išsaugojusi darbo vietą, nors pasakojo išgyvenusi „visas baimės stadijas“ – moteris sakė labiausiai bijojusi likti kalta. Po jos pranešimų apie abejotinus pirkimus ir kitus pažeidimus Teisingumo ministerija atliko tyrimą, darbą paliko Kalėjimų departamento vadovė Živilė Mikėnaitė, anksčiau vadovavusi izoliatoriui.

„Tie pusė metų nuo pranešimų pradžios iki dabar tikriausiai buvo sunkiausi mano gyvenime, kadangi gyvenau visiškoje nežinioje, nežinojau, kuria kryptimi pakryps tyrimai, nežinojau, kas manęs laukia. Jei Pranešėjų apsaugos įstatymas būtų tuo metu mane saugojęs, žinoma, man būtų daug geriau. Todėl esu labai dėkinga už iniciatyvą, už tai, kad ateityje pranešusiems žmonėms nebebus taip sunku, kaip buvo man ir mano šeimai (...). Buvo didžiulė baimė, kad nukentėsiu ne tik aš, bet ir šeima, mano aplinka, baimė likti nesuprastai, kad visa tai subliūkš ir pavirs į nieką“, – sakė R.Kazėnienė.

Anot jos, matantieji pažeidimus priėmus įstatymą galės atsikratyti šios baimės, nes turės socialines garantijas: juos nuo pranešimo pradžios būtų draudžiama atleisti ar taikyti kitas nuobaudas.

Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro (KMPMC) viešųjų ryšių koordinatorius Ignas Šalnaitis, sulaukęs tarnybinių nuobaudų, kai prabilo apie fiktyvias studijas centre bei piktnaudžiavimą įstaigos finansais, šiuo metu įstaigoje nebedirba – jis darbą paliko savo noru. Tyrimą dėl galimų pažeidimų šiuo metu atlieka Specialiųjų tyrimų tarnyba, centro vadovė Laimutė Anužienė turi nedarbingumo pažymą.

Pats I.Šalnaitis sako praėjusią savaitę gavęs iš buvusios darbovietės reikalavimą paneigti viešai išsakytus teiginius. Jis tai vadina psichologiniu spaudimu. I.Šalnaitis vylėsi, kad įstatymo iniciatyva bus patvirtinta Seime ir priešingai nei jis, kiti pranešėjai įgys apsaugą.

„Remiantis asmenine patirtimi, čia yra mažas žingsnis keliems žmonėms, bet didelis žingsnis visai visuomenei, perfrazuojant amerikiečių astronauto pasakymą išsilaipinus Mėnulyje. Kai aš pradėjau kalbėti apie problemas, tiesiog papasakojau, kas vyksta mano dabar jau buvusioje darbovietėje, tikrai pasijutau išsilaipinęs Mėnulyje ar negyvenamoje planetoje (...). Kiekvienam linkiu, kad galėtumėte papasakoti apie savo darbą. Ir jei negalite papasakoti apie savo darbą, iškelkite klausimą, kodėl. Galbūt ten vyksta kokie nors netinkami dalykai, dėl kurių mes, kaip visuomenė, buksuojame vietoje, išgyvename demografinius pokyčius“, – sakė jis.

Kaip BNS teigė įstatymo rengimo grupės vadovė konservatorė Agnė Bilotaitė, po detalių svarstymų projekte numatyta, kad pranešėjų apsauga būtų patikėta Generalinei prokuratūrai, kadangi ši institucija turi plačiausias galimybes įvertinti finansinius, viešųjų pirkimų, kitus pažeidimus, galimas korupcijos apraiškas.

Tokį siūlymą kritikuoja „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) vadovas Sergejus Muravjovas, Anot jo, tai, ar žmogus bus pripažintas pranešėju, ar ne, neturėtų spręsti viena institucija. Toks statusas, dėl kurio vadovaudamiesi įstatyme apibrėžtais kriterijais spręstų prokurorai, suteiktų asmeniui anonimiškumo garantijas.

„Prokuratūra gina viešąjį interesą, o mes ir kalbame apie viešojo intereso pažeidimus, ji yra mažiausiai šališka“, – aiškino A.Bilotaitė.

Parlamentarė teigė, kad projekte numatyti ir kiti būdai – pranešti apie pažeidimus vidaus kanalais, t. y. atsakingam asmeniui institucijoje, taip pat prabilti apie tai viešai. Nors tokiu atveju anonimiškumo neliktų, asmuo galėtų pretenduoti į kitas įstatyme numatytas garantijas, įskaitant ir 1900 eurų (50 BSI) dydžio kompensaciją dėl įvairių patirtų išlaidų (gydymo, transporto ir kt.) bei premijas – jų dydį esą dar turėtų nustatyti Vyriausybė.

Pasak A.Bilotaitės, siekiama, kad pranešėjų anonimiškumas būtų užtikrinamas nuo tos akimirkos, kai jie pateikia informaciją, dar iki prokurorui nusprendžiant, ar pripažinti asmenį pranešėju.

Teisingumo ministrė Milda Vainiutė per spaudos konferenciją patikino, kad Vyriausybė turėtų palaikyti projektą, nes kova su korupcija yra vienas iš Vyriausybės prioritetų. Ministrės teigimu, būtų skiriamos visos reikiamos lėšos ir pranešėjų kompensacijoms, ir premijoms.

Pasak A.Bilotaitės, projekte taip pat numatyti saugikliai, kad „nebūtų tokių situacijų, kad žmogus siekdamas asmeninės naudos pateiktų pranešimą“. Jos tvirtinimu, asmuo būtų laikomas pranešėju tik informuodamas apie viešojo intereso pažeidimus. Detaliau apibrėžti pranešimų tvarką ketinama poįstatyminiais teisės aktais.

Seime įregistruotas darbo grupės projektas numato, kad tapatybę identifikuoti leidžiantys pranešėjo duomenys galėtų būti pateikti tik tam asmeniui ar institucijai, kuri nagrinėja informaciją apie pažeidimą, o tyrime nedalyvaujantiems asmenims informacija negalėtų būti teikiama. Nuo pranešimo apie pažeidimą momento prieš pranešėją būtų draudžiama jį atleisti, pažeminti pareigose ar taikyti kitas priemones – bauginti, grasinti susidorojimu, mažinti atlygį, keisti darbo valandas ir t.t.

Taip pat įstatyme nustatyta galimybė pranešėją, kuris dalyvavo darant pažeidimus, bet apie juos pranešė, atleisti nuo atsakomybės.

Seimo valdybos sprendimu Pranešėjų  apsaugos įstatymo projektas įtrauktas į Seimo rudens sesijos darbų programą.