Pirmoji pažintis su žurnalistu ir Belgijos verslo misijos atstovu Kaune F.Opsomeriu užsimezgė ketvirtais ar penktais mūsų nepriklausomybės metais. Pamenu, sėdėjome jaukiame viešbutyje "Minotel" restoranėlyje Muitinės gatvėje ir kalbėjomės apie Lietuvos ir Flandrijos, Kauno ir Antverpeno saitus, apie naujus iššūkius Europon grįžtančio krašto prisikėlimui. Tai buvo metas, kai daugybė Vakarų verslo aktyvistų matė naujų investicijų ir greitų pelnų galimybes pokomunistinėse šalyse. Tolstančioje praeityje buvo visko: nuo širdingų pastangų padėti išbristi iš sovietinės pelkės iki lengvo ir ciniško pasipelnymo dalyvaujant privatizacijoje ir naujo verslo lenktynėse pakrikusio krašto ūkio reikaluose. Jau pirmojo pokalbio metu Freddy negailėjo kartaus žodžio pastariesiems, buvo labai empatiškas Lietuvai, kartu su savo kolege ir Flandrijos bendruomenės aktyviste daug kalbėjo apie mūsų kraštų panašumus, bendradarbiavimo naudą ir apie tai, kiek jiems svarbi mūsų kelionė į laisvų tautų šeimą.
Visi gavome Freddy pamokas, supratome, kad priklausymo Vakarams įrodymai glūdi ne valdžios protokoluose, o laisvų žmonių gyvenimo pobūdyje.
F.Opsomerio verslo interesas, sietinas su Belgijos geležinkeliais ir Kauno laisvąja ekonomine zona, akademinės aplinkos žmogui buvo miglotas dalykas, tačiau supratimo stygių kompensuodavo puikus ekspertas ir bičiulis Ramūnas Garbaravičius. Būtent mūsų trijų – beveik bendraamžių ir bendraminčių – užstalėje anuomet užsimezgė pokalbis apie būtinybę verslo žmonėms nepamesti prasmingo visuomenės gyvenimo orientyrų. Čia tikrai būtina pabrėžti, kad būtent F. Opsomeris pirmąsyk pabrėžė tarptautinę Kauno ir Sugiharos veiklos reikšmę Antrojo pasaulinio karo pradžioje ir Vasario 16-osios Respublikos saulėlydyje. Tai jis visai natūraliai pasielgė it koks Belgijos pilietinės visuomenės ir laisvanoriškų asociacijų kultūros misionierius, pastūmėdamas idėją bendro gėrio labui. Jis dar nebuvo patyręs posovietinės Lietuvos biurokratijos elgesio šioje srityje ir galvojo, kad kaip gimtajame Antverpene laisvi ir įsipareigoję piliečiai gali įsteigti draugiją ar fondą surašydami bare ant servetėlės sutartį ir atsidarydami sąskaitą banke. Lietuvoje tada buvo, o dabar dar labiau yra kitaip.
Sugiharos fondas "Diplomatai už gyvybę" atsirado teisėtų laisvanoriškų organizacijų sąraše per kokius dvejus erzinančios lietuviškos biurokratijos metus, bet per tą laiką mes visi gavome Freddy pamokų, supratome, kad priklausymo Vakarams įrodymai glūdi ne valdžios protokoluose, o laisvų žmonių gyvenimo pobūdyje. Tad svarbiausia mūsų pagarbos išraiška laikyčiau būtent šį postūmį būti tais Vakarų žmonėmis, kuriems negana tik kalbėti apie tai, kaip turėtų būti, ir apie tai, ką valstybė turėtų daryti. Ir dar: būtent F.Opsomeris priklauso mūsų fondo steigties idėja ir pavadinimo, kuris angliškai skamba Sugihara – Diplomats for Life – Foundation formuluotė. Net jei vėliau atstumai, užimtumas ir liga neleido jam dažniau ir aktyviau veikti fondo steigėjų aplinkoje, pradžios istorija buvo, yra ir bus nepajudinamos svarbos faktas.
Atsisveikinant su velioniu mums visiems derėtų pakartoti prieš kelis dešimtmečius ištartus susitarimo žodžius. O žodžių reikia laikytis it priesaikos net tada, kai kasdien akiratin plūsta visiškai priešingos žodžio ir veiksmo samplaikos. Tęsti tai, kuo F.Opsomeris tikėjo, ir veikti taip, tarsi jis su mumis amžiams būtų, yra didžioji mūsų pareiga ir pagarbos jam išraiška.
