Žuvys – viena populiaresnių figūrų valstybių, miestų ir kilmingų giminių herbuose. Jos sutinkamos visų Baltijos jūros šalių heraldikoje, netgi toli nuo jūros esančiuose miestuose.
Žuvys liudijo privilegijas
Heraldikoje žuvų atvaizdas atsirado IV mūsų eros amžiuje. Tai susiję su krikščionybės plėtra Europoje. Naujajame Testamente rašoma, kad Jėzaus Kristaus pašauktas Simonas-Petras metė žvejybą, jam buvo pažadėta, kad nuo šiol jis bus žmonių žvejys. Eucharistinė žuvis ankstyvosios krikščionybės mene buvo vos ne pagrindinis motyvas. Iš ten šis motyvas persikėlė ir heraldiką.
Nuo seniausių laikų žuvis Baltijos jūros pakrančių gyventojų vaizduotėje įkūnijo ne tik tikėjimą, bet simbolizavo ir jų pagrindinį amatą – žvejybą. Žuvys, pavaizduotos miestų herbuose, liudijo apie jos gyventojų žvejybos teises ir tam tikras privilegijas, o kartais ir legendas, susijusias su šiais vandens gyvūnais.
Skydas yra pagrindinis herbo elementas. Jis dažniausiai būna suskirstytas į laukus, kurie puošiami simboliniais piešiniais, tarp jų – ir žuvų atvaizdai. Jų padėtis kiekviename herbe paprastai būna skirtinga. Vienur jų figūros išdėstytos horizontaliai, kitur – statmenai arba įstrižai. Neretai herbų skyduose vaizduojamos dvi arba net trys žuvys.
Ir lašišos, ir sykai
Peržvelgus Baltijos jūros šalių miestų ir miestelių herbus galima įsitikinti, kad juose pavaizduotos beveik visos mums žinomų žuvų rūšys: silkės, menkės, lašišos, sykai, seliavos, sterkai, stintos. Kai kurios žuvys vaizduojamos net grėsmingiau už liūtus, kurių netrūksta herbuose.
Pavyzdžiui, Veliuonos herbe vaizduojamas auksinis karšis su grėsmingais aukštyn kyšančiais sidabriniais dantimis.
Įdomus yra Lenkijos pajūrio miesto Pucko herbas. Jame pavaizduotas grėsmingas geltonas liūtas dantimis įsikibęs į sidabrinę žuvį. Herbas primena seną kašubų legendą. Kadaise už viešpatavimą Baltijos jūroje esą kovojo lašiša ir ungurys. Kai jie besikaudami mirtinai pavargo, prie jų staiga priplaukė valtis su liūtu. Liūtas su lašiša dantyse atplaukė į Pucką ir pasmeigė ją ant miesto rotušės bokšto smaigalio. Taip šie du gyvūnai esą ir atsirado miesto herbe.
Kito Lenkijos miesto – Ustkos herbe vaizduojamas burlaivis ant bangų, undinė ir jos rankoje laikoma lašiša. Tos figūros mėlyname skyde simbolizuoja šio miesto gyventojų tris pagrindinius pajamų šaltinius: jūreivystę, žvejybą ir uostą. Panašią žinią siunčia ir Vokietijos miesto Vismaro herbas. Jame pavaizduotas per jūrą plaukiantis Hanzos laikų kogo tipo burlaivis, kurio priekyje sėdi jūros ir vidaus vandenis mėgstantis kiras. Stiebe iškeltą burę puošia jaučio atvaizdas. Po laivo apačia plaukioja trys sidabrinės žuvys.
Vokietijos pajūrio Karlshageno miestelio istorija prasidėjo nuo žvejybos, todėl jo herbe vaizduojamas tinklas, šiaip jau retai sutinkamas herbuose.
Žirgai ir paukščiai
Įdomias istorijas pasakoja ir Lietuvos miestelių herbai, kuriuose dažnai šalia žirgų vaizduojamos žuvys. Ekstravagantiškas Viešvilės herbas, kuriame žirgas pavaizduotas su žuvies uodega.
Švenčionių herbo mėlyname fone priešingomis kryptimis plaukioja dvi viena virš kitos sidabrinės seliavos. Jos atsirado dar carizmo laikais, kai Nikolajus I patvirtino Švenčionių apskrities herbą. Tačiau tada viršutinėje herbo dalyje raudoname fone buvo vaizduojamas raitelis.
Tarpukaryje, kai Rytų Lietuvą perėmė Lenkija, Švenčionių miesto herbe pagrįstai buvo atsisakyta raitelio, o paliktos tik dvi žuvys. Dabartinė Lietuvos heraldikos komisija taip pat nutarė palikti dvi žuvis, nes jos XIX a. atsirado turbūt ne be vietos žmonių iniciatyvos.
Aukštadavario herbas taip pat susijęs su istorija. Kadaise pro šią gyvenvietę driekėsi senovinis kelias iš Lietuvos į Lenkiją. Jis vadintas karališkuoju traktu. Tad neatsitiktinai šio miestelio herbe atsirado raudona kunigaikščio karūna su auksiniais lankais. Daugiau nei prieš šimtą metų Aukštadvaryje pradėjo veikti vertingų žuvų upėtakių veisimo ūkis. Svarstant herbo idėjas ir buvo nutarta pabrėžti šiuos Aukštadvario išskirtinumus.
Birštono herbe vaizduojama kažkokia fantastinė auksinė žuvis su sidabriniais dantimis, o iš jos viršugalvio trykšta vandens fontanas, kaip iš banginio. O istorija tokia. Kol Kauno HES nepakėlė Nemuno vandens lygio, Birštone stovėjo nedidelio banginuko skulptūrėlė, iš kurios tekėjo mineralinis vanduo. Legendinis banginukas atgimė kurorto herbe.
Iš vietovių, esančių arčiausiai prie Klaipėdos, žuvis kartu su žirgu puikuojasi Priekulės herbe. Šis miestas žinomas kaip žirgų sporto centras, o lašiša simbolizuoja tai, kad seniūnija driekiasi iki Kuršių marių, o Minijos upe neršti kasmet plaukia lašišos.
Lietuvoje žuvys puošia ir Sudeikių, Karmėlavos herbus. Neveronių herbe juodas gandras snape laiko žuvį. Kietaviškių herbe – žuvis erelio naguose. Zarasų herbe yra elnio galva su žuvies uodega, o Rusnės, Kintų herbuose – senoviniai Kuršių marių žvejybos buriniai laivai. Dūkšto herbe – žvejų valtelė, iš kurios auga ąžuolas.
Išvalomi "suidėjinti" herbai
Labai įdomus yra Barstyčių herbas, kurio sidabriniame lauke rangosi raudona fantastinė dvigalvė žuvis, išsilenkusi kaip atvirkščia raidė S.
Herbo kūrėjai aiškina, kad senųjų žemaičių karių vėliavose vyraujanti spalva buvusi balta, todėl ir skydas – sidabrinis. Raudona spalva simbolizuoja kraują, pralietą kovose už laisvę tiek viduramžiais, tiek po Antrojo pasaulinio karo, kai vietos apylinkėse prieš sovietinį režimą kovojo Alkos rinktinės partizanai. O dvigalvė žuvis primena, kad senovėje dabartinių Laumių ir Barstyčių ežerėlių vietoje buvęs vienas ežeras.
Subyrėjus Sovietų sąjungai, Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir kitose postkomunistinėse šalyse kai kurie anksčiau naudoti herbai nebeatitiko laiko dvasios. Tuometė valdžia į senųjų laikų herbus buvo prikaišiojusi nemažai idėjinės raiškos priemonių. Heraldikos specialistai, keisdami herbų grafinę išvaizdą, dažniausiai atkuria pagrindinius senųjų herbų elementus. Nauji herbai kuriami pabrėžiant išskirtines tos vietovės, kuriai jie skiriami, istorines, gamtines, žmonių veiklos sritis.
