Nuo kitų panašių nusikaltimų ji išsiskyrė savo sparta, mat, skerdikams per kiek daugiau nei tris mėnesius be galo primityviomis priemonėmis pavyko užmušti šimtus tūkstančių žmonių (nuo 500 tūkst. iki 800 tūkst.). Dažnai būdavo žudoma ir kankinama lazdomis, mačetėmis bei kitais buitiniais padargais, tačiau nevengta ir šaudymų bei sprogdinimų.

Didžioji dalis užmuštųjų priklausė tutsių etninei mažumai. Nuo hutų, kuriems priklausė žudikai, jos atstovai skyrėsi aukštesniu ūgiu ir šviesesne (labiau ruda) oda. Jie taip pat turėjo į Steveno Paulo Jobso (1955–2011) panašias nosis ir neretai užsiimdavo gyvulininkyste. Tutsiai neblogai sutarė su baltaisiais kolonizatoriais (vokiečiais ir belgais), o Ruandą valdžiusios monarchų dinastijos ir elito atstovai taip pat dažniausiai būdavo būtent tutsiai.

Etninę Ruandos daugumą sudarantys hutai dažniausiai būdavo tamsesni, žemesni, turėjo kitokias nosis nei tutsiai ir dažniausiai vertėsi žemdirbyste. Politinės valdžios Ruandoje jie beveik neturėjo nuo tutsių įsitvirtinimo viduramžiais (veikiausiai) iki pat XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos.

Nors šios aplinkybės ne vieno huto širdyje pasėjo klaikią pagiežą, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad abi etninės grupės negyveno viena nuo kitos izoliuotos, tad ir 1994 m. atsirado tokių hutų, kurie nepasidavė beprotybei bei patys dėl to buvo nužudyti arba ištiesė pagalbos ranką bėgantiems nuo persekiotojų.

Viskas prasidėjo 1994 m. balandžio 6 d., kai paslaptingomis aplinkybėmis buvo numuštas du dešimtmečius Ruandą valdžiusio autoritaro Juvenalio Habyarimanos (1937–1994) lėktuvas, kuriuo jis skrido su kolega iš Burundžio.

Etniniai sentimentai Juvenaliui veikiausiai nelabai rūpėjo, mat, jis pats būdamas hutu, atėjo į valdžią 1973 m. liepą, nuversdamas kitą hutą. Jo žmona Agathe’a Kanziga (1942) bei jos artimi bičiuliai laikėsi radikalesnės pozicijos ir buvo itin priešiškai nusiteikę tutsių atžvilgiu.

1990 m. spalį Juvenalio karaliavimui iškilo grėsmė, kai iš kaimyninės Ugandos pradėjo veržtis Ruandos patriotiniu frontu pasivadinę tutsių kovotojai, o tai tik dar labiau pakurstė hutų priešiškumą tutsiams. Tai šen, tai ten vis įvykdavo vienas kitas prieš šią etninę mažumą nukreiptas pogromas, susikūrė militarizuotos grupuotės, vėliau dalyvavusios 1994 m. pavasario–vasaros skerdynėse, taip pat pradėta agresyvi etninį priešiškumą skatinanti viešųjų ryšių kampanija, kuri buvo nukreipta ne tik prieš tutsius, bet ir nuosaikesnius hutus (ypač sukūrusius šeimas su tutsiais).

Kadangi priešiškumą tutsiams skatinantis leidinys „Kangura“ buvo ne visiems prieinamas, nuspręsta įkurti vakarietišką stilių mėgdžiojančią radijo stotį „Radio Television Libre des Mille Collines“ („Laisvasis tūkstančio kalvų radijas ir televizija“ veikė nuo 1993 m. liepos pradžios iki 1994 m. liepos pabaigos), kurios eteryje klausytojams būdavo pateikiamas itin patrauklus muzikos, humoro, etninės neapykantos bei politinės pagiežos kokteilis.

1993 m. rugpjūtį kovojančioms pusėms pavyko sudaryti vadinamąją Arušos (Tanzanija) taikos sutartį, tad galima kelti prielaidą, kad tiek kovingesni tutsiai, tiek aršesni hutai turėjo pretekstų nužudyti Ruandos lukašenką.

Iš pradžių radikalūs hutų ekstremistai dar nepuolė skersti tutsių. Jiems reikėjo atsikratyti nuosaikesniais politiniais veikėjais, valstybės tarnautojais ir žurnalistais, tad Ruandos ministrės pirmininkės pareigas ėjusi, hutams priklausiusi Agathe Uwilingiyimana (1953–1994) kartu su savo vyru ir ja saugojusiais belgais tapo bene pirmosiomis masinių žudynių aukomis.

Dabar Ruandos valdžia priklausė specialiam komitetui, siejamam su Theoneste’o Bagosora’os (1941–2021) asmeniu, ir šis nedelsdamas pradėjo spręsti tutsių likvidacijos klausimą.

„1994 m. balandžio 7 d. mus pažadino šūvių garsai. Žmonės klykė iš siaubo bijodami dėl savo gyvybių. Gegužės 1 d. Rogeris atėjo į šį pasaulį po dvidešimt valandų trukusio gimdymo. Jaučiausi tokia vieniša, kad troškau mirties. Maldavau, kad mane nužudytų, bet neprievartautų. Jis pakėlė pistoletą ir paleido šūvį. Spragtelėjo, bet neiššovė – baigėsi kulkos“, – pasakojama BBC dokumentiniame filme „Rogeris: genocido vaisius“ („Roger: Genocide Baby“, 2011).

Sostinėje iškilo užtvaros, kurias saugantys militarizuotų grupuočių atstovai tikrino kiekvieno žmogaus dokumentus (kiekvienas, kurio dokumentuose nurodyta, kad jis tutsis, būdavo nedelsiant likviduojamas), pradėtos rengti kratos įvairiuose namuose, o naujoji valdžia itin skatino į žudynių bei prievartavimų orgiją įsitraukti kuo didesnę gyventojų dalį, ragindama juos skersti savo kaimynus ir prievartauti moteris.

Nuo žudynių bėgantys žmonės ieškojo prieglobsčio įvairiose vietose, tačiau siaubinga mirtis juos pasiglemžė net ir Dievo namuose. Viešose vietose greitai ėmė pūpsoti krūvos lavonų, kuriuos graužė šunys, o oras prisipildė nepakeliamo dvoko.

„Kas nužudė jūsų šeimą? Ar tai buvo čionykščiai žmonės?“ – vienos moters dokumentiniame filme „Blogiau nei karas“ („Worse Than War“, 2009) paklausė mokslininkas Danielis Jonahas Goldhagenas (1959).

„Taip. Jie gyveno čia. Tai padarė mūsų kaimynai ir draugai. Mano tėvą nužudė vienas jo labai geras draugas. Mano tėvas netgi buvo davęs jam karvę. Aš iš tikrųjų taip ir nesupratau, kada šie santykiai pasikeitė“, – pasakojo moteris, kurios tėvas, motina ir brolis buvo sukapoti į gabalus mačete.