Į Kauną atėjus žiemai, nepastebime, kaip ji pakeičia įprastus miesto peizažus. Kiekvienas mikrorajonas – nuo Šančių ir Aleksoto iki Šilainių ar Žaliakalnio – įgauna naujų spalvų. Keliems mėnesiams žaliasis kalnas virsta pilkai juodu, išmargintu vasarą antrajame plane liekančių namų spalvomis. Nuogų Laisvės alėjos ar santakos medžių fone išryškėjantys senųjų statinių fasadai atrodo baltesni, nei yra iš tikrųjų, prašyte prašosi gėrėtis jų modernistinės architektūros linijomis. Savo atgimimo valandos vis dar laukiančios Vilijampolės gatvelės atrodo dar mįslingesnės.
Tradicinis projektas „Kauno peizažai“ kviečia pasižvalgyti po miestą, drobėse paieškoti atpažįstamų detalių, atrasti grožį net tamsiausioje gatvėje, šviečiant vos vienam žibintui. Tai puikus būdas prisiminti, kaip kiekvienas mūsų miesto kampelis gali pasikeisti ir atskleisti savo unikalumą skirtingų sezonų metu.
Parodą organizavęs Lietuvos dailės sąjungos (LDS) Kauno skyrius pavertė ją interaktyvia. Taip kauniečių atmintyje atgaivindamas ilgai gyvavusią, galiausiai išsikvėpusią Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje gyvavusią tradiciją rinkti Geriausią metų kūrinį. Metus pradėdavusią parodą vainikuodavo stiprios simbolikos palydėtas renginys – nugalėtojas būdavo skelbiamas vasario 16-ąją lygiai 16 val.
Valentinas Varnas. Kauno stogai.
Šį du dešimtmečius vykdytą unikalų Lietuvoje projektą ilgainiui ėmė lydėti kritikos šleifas: žiūrovų simpatijų sulaukdavo lengviausiai suprantami, teigiamų emocijų keliantys darbai, o meno profesionalų geriausiai įvertinti sudėtingi tiek forma, tiek turiniu, konceptualūs kūriniai likdavo žiūrovų reitingų paribiuose.
Šiandien kultūros atvirumo, didėjančio atotrūkio tarp meno ir auditorijos kontekste vis labiau aiškėja: interaktyvumo, kad ir kokia forma jis būtų išreikštas, labai reikia.
Žiūrovų reakcijos, refleksijos yra svarbios ne vien gyvojo veiksmo menams, kurių darbą auditorija įvertina aplodismentais ar kojomis, – verždamasi į spektaklius, koncertus ar išeidama iš jų nesulaukusi pabaigos. Kad dailininkai pajaustų pilnatvę, it tie sovietmečio pogrindininkai nekurtų sau, kad jų kūriniai neužsiliktų dirbtuvėse, juos turi atrasti žmonės, kuriuos kultūros vadyba vadina labai žemišku kultūros vartotojų vardu. Juolab kad pastarieji ne tik perka meną, bet ir renka politikus, žadančius investuoti į meno plėtrą, kultūros vertybių išsaugojimą.
Gintarė Maskaliūnienė. Pro apšalusį langą.
Nedidelė gerbėjų ir kolegų bendruomenė, nuolat matoma dailės parodų atidarymuose, pamalonina tapytojų, skulptorių ar fotomenininkų širdis, tačiau nesistengiant išplėsti šio rato, neinvestuojant laiko, dėmesio net ir kuklaus meno renginio ir reginio sklaidos, galiausiai nebus sudarytos sąlygos įvykti naujiems kūrėjų ir auditorijos, nuo kultūros politikos tiesiogiai priklausančių dailininkų ir kultūros politikos formuotojus renkančių piliečių susitikimams.
Šiandien kultūros atvirumo, didėjančio atotrūkio tarp meno ir auditorijos kontekste vis labiau aiškėja: interaktyvumo, kad ir kokia forma jis būtų išreikštas, labai reikia.
Tad žingsnis auditorijos link – plačiau atvertos galerijų durys, suasmenintas kvietimas užsukti į parodą, net jei už apsilankymą gali tekti susimokėti ar derintis prie vidutiniam statistiniam dirbančiam žmogui itin nepatogiu grafiku veikiančios galerijos, visada atsipirks.
Simpatijų aiškinimasis pasitelkus socialinius tinklus ar paprastu, neišmaniuoju, fiziniu būdu – tik vienas, bene paprasčiausias būdas kurti ryšį tarp auditorijos ir profesionaliosios dailės. Interaktyvumas gali nepavirsti pataikavimu žmogui iš gatvės ar mobilizuotų artimųjų dėka laimimais rinkimais – jis gali skatinti visuomenės norą giliau žvelgti į meną, nepasitenkinti tik greituoju jo skaitymu. Kūrinio rinkimai nevirs varžytuvėmis, jei bus suformuluoti aiškesni kokybės kriterijai, kūrybiškiau pažiūrėta ir į projekto formą, dalyviams ir auditorijai pasiūloma aiškesnių gairių.
Vidmantas Valentas. Šešėlis.
Kauno valstybinėje filharmonijoje vykstanti paroda pristato skirtinga technika atliktus vieno žanro kūrinius: Kauno peizažą. Tema, regis, ideali: kiekvienas gimęs, gyvenantis ar vaikystę Kaune praleidęs (ne)kaunietis turi susikūręs savąjį miesto peizažą. Tereikia užsukus į parodą paieškoti atpažįstamų motyvų dailės profesionalų kūriniuose.
Lankytojai – ne tik apsilankę koncerte, bet ir kitu metu – kviečiami balsuoti už didžiausią įspūdį palikusį darbą. LDS Kauno skyriaus sudaryta komisija atrinks geriausią, įvertins jį specialiu prizu. Balsuoti tereikia lapelyje pažymėjus patikusio darbo autorių, pavadinimą ir įmetus jį į specialią dėžutę. Savo nuomonę galima išreikšti ir LDS Kauno skyriaus feisbuko paskyroje. Organizatorių teigimu, daugiausia balsų surinkęs paveikslas bus paskelbtas nugalėtoju.
Rita Kišonienė. Vaikystė.
Parodoje dalyvauja Aistė Ramūnaitė, Laima Jonynaitė-Giedraitienė, Rebeka Bruder, Virginija Ridikaitė-Laužadienė, Matilda Kalvaitytė, Marija Rastenienė, Giedrė Mačiulaitytė, Daiva Šlajienė, Valentinas Varnas, Janina Celiešienė, Eglė Colucci, Peeteris Krosmannas, Violeta Latvytė-Narbutienė, Violeta Židonytė, Pranas Griušys, Gintarė Maskaliūnienė, Ramunė Staškevičiūtė, Valerija Medelinskienė, Rita Kišonienė, Audronė Unikauskienė, Vidmantas Valentas, Milda Valentienė.
Kas? Paroda „Kauno peizažai“.
Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Kada? veikia iki sausio 7 d. Ne koncerto metu įėjimas į parodą iš kiemo pusės.
