Nesutramdė net įspėjamieji šūviai

Kaip skelbė policija, į Vilniaus rajoną, Baraškų kaimą gruodžio 12-ąją po vidurdienio medikai ir pareigūnai vyko gavę iškvietimą, jog moteriai sutriko sveikata.

Policijos duomenimis, apie 50-ies metų moteris buvo agresyvi, kastuvu apdaužė medikų automobilį bei peiliu puolė medikus ir policininkus.

Per incidentą moteris sužeidė mediką, peiliu – pareigūną.

Pareigūnai keliskart panaudojo elektrošoko prietaisą „Taser“, ašarines dujas, teleskopinę lazdą, tačiau tai nesustabdė moters.

Visos pastangos sutramdyti agresyvią pilietę buvo bevaisės, todėl pareigūnai keliskart į ją šovė. Pasak sostinės policijos, iš viso iššauti penki šūviai.

Pareigūnas pirmiausia šovė į kojas, moteris nukrito, tačiau staigiai vėl atsistojo ir toliau bėgo su peiliu į pareigūną. Galiausiai buvo šauta jai į rankas, pasirodo, į tai moteris taip pat nereagavo. Teigiama, kad pareigūnas dar kartą nusitaikė į agresyvios pilietės ranką, tačiau pataikė į pilvą. Paskutinis šūvis ir buvo lemiamas.

Sunkiai sirgo

Portalui delfi.lt pavyko išsiaiškinti, kad antradienį dėl minimo įvykio buvo gauti net septyni pranešimai. Pirmasis pranešėjas tarnyboms paaiškino, kad jo mama serga sunkiai psichikos liga, jai šiuo metu paūmėjimas ir ji yra labai agresyvi. Anot pranešėjo, jam apie mamos būklę pranešė iš jos darbovietės. Pats vyras buvo darbe, prašė, kad vyktų ne tik medikai, bet ir policijos pareigūnai.

Kaip skelbia delfi.lt, nušauta moteris ne vienerius metus sirgo labai sunkia psichikos liga, dėl jos vartojo stiprius vaistus. Teigiama, jog ji ne kartą buvo vežama į psichiatrinę ligoninę. Pas ją medikai ir pareigūnai buvo vykę ir 2021, 2022 m., kai gaudavo sūnaus pranešimą, kad motinai reikia pagalbos.

Policijos atstovas: pareigūnai buvo priversti panaudoti ginklą

Medikus ir pareigūnus puolusią moterį nušovę policininkai, pirminiais duomenimis, buvo priversti panaudoti ginklą, nes kilus grėsmei kitos priemonės nepasiteisino, sako Policijos atstovas Ramūnas Matonis.

R. Matonis pabrėžė, kad pagal Policijos įstatymą, ginklo panaudojimas yra kraštutinė priemonė ir gali būti naudojamas tik kai kyla reali grėsmė pareigūno, aplinkinių sveikatai ar gyvybei, o kitos priemonės nepadeda.

„Iš pirminių duomenų tą ir matome, kad buvo kilusi grėsmė tiek pačiam pareigūnui, tiek kitiems, ir kad buvo tikrai bandoma naudoti ir kitas priemones – tiek dujas, tiek elektrošoką. Tačiau atsižvelgiant į moters galbūt ir sveikatos būklę, tos kitos priemonės nesuveikė, dėl to pareigūnas buvo priverstas panaudoti šaunamąjį ginklą“, – LRT radijui trečiadienį sakė R. Matonis.

„Įvykio metu nukentėjo vienas medikas, kuris šiuo metu gydomas ambulatoriškai, taip pat vienas pareigūnas, kuris į koją buvo sužalotas peiliu, jis taip pat gydomas ambulatoriškai“, – sakė R. Matonis.

Jis taip pat teigė, kad tarnybinis ginklas prieš žmones panaudojamas itin retai, dažniausiai jo prireikia sulaikant automobiliu nuo pareigūnų sprunkančius bėglius, taip pat – prieš agresyvius gyvūnus.

Bus atliekamas tyrimas, bet pagal tai, ką aš girdžiu, jį reikėjo panaudoti.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Sakalauskas taip pat teigė, kad vertinant pirminę informaciją, minėti pareigūnų veiksmai buvo būtini.

„Bus atliekamas tyrimas, bet pagal tai, ką aš girdžiu, jį reikėjo panaudoti“, – sakė jis.

Dėl įvykio pradėtas tarnybinis patikrinimas, taip pat – ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo ir galimo piktnaudžiavimo. Pasak R. Matonio, tai yra standartiniai veiksmai po tarnybinio ginklo panaudojimo.

Vadovybės palaikymas

Portalas bandė susisiekti su Policijos generaliniu komisaru Renatu Požėla, tačiau telefonu jis neatliepė. 

Kiek vėliau Lietuvos policija išplatino viešą žinią, kad policijos vadovybė visokeriopai palaiko incidente dalyvavusius pareigūnus.

„Policijos vadovybė visokeriopai palaiko pareigūnus, kurie vakar, gindami save ir medikus, panaudojo šaunamąjį ginklą ir nukovė agresyvią, peiliu juos puolusią moterį“, – teigiama Lietuvos policijos feisbuko paskyroje išplatintame pranešime.

Kaip rašoma, pareigūnams teikiama psichologinė pagalba, jiems bus suteikta visa reikiama teisinė pagalba, su jais artimiausiu metu planuoja susitikti ir policijos generalinis komisaras Renatas Požėla.

„Dėl šio įvykio atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu paaiškės visa informacija. Kai tik bus kažkokių naujienų, suderinus su tyrimą organizuojančiu prokuroru, aktuali informacija visuomenei bus pateikta“, – žada policijos atstovai.

Kyla daug klausimų

Seimo kontrolierė Erika Leonaitė feisbuke paminėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vertinant, ar policijos pareigūnai nepažeidė teisės į gyvybę panaudodami šaunamąjį ginklą.

„Pamatinis principas yra tvirtas kaip akmuo – mirtinos jėgos panaudojimas galimas tik kaip kaip kraštutinė priemonė siekiant išvengti labai aiškaus ir neišvengiamo pavojaus. Šis pavojus angliškai dar įvardijamas kaip „life or limb“ taisyklė, reiškianti, kad asmuo, prieš kurį panaudota mirtina jėga, tuo momentu turi kelti neišvengiamą mirtiną ar sunkaus sužalojimo pavojų.

Ar būtent tokia situacija susiklostė vakar – kyla daug klausimų. Todėl čia įsijungia valstybės pareiga atlikti veiksmingą oficialų tyrimą, kas, tikiuosi, ir bus padaryta. Kartu ši tragiška istorija, kaip ir nesena istorija apie sugyventinio nužudytą moterį iškelia ne vieną klausimą, įskaitant apie policijos veikimo algoritmus, pagalbą psichikos sveikatos sunkumų turintiems asmenims etc.“, – komentavo ji.

Kopenhagos apygardos teismas pripažino vyrą kaltu dėl trigubos žmogžudystės (nužudė 46-erių vyrą, 17-metę merginą ir 17-metį vaikiną) ir pasikėsinimo nužudyti 30 žmonių.

Teismas taip pat nustatė, kad vyras sirgo psichikos liga, todėl buvo atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės ir paguldytas į uždarą teismo psichiatrijos skyriaus palatą. Neskelbiama, kiek tiksliai jis ten bus.

Praėjusių metų liepos pradžioje prie prekybos centro „Field's“ iškart po šaudymo suimtas anksčiau psichikos liga sirgęs vyras buvo uždarytas į uždarą psichiatrijos skyrių, kur laukė teismo.

Praėjus keliems mėnesiams po šaudymo, komisija, tyrusi galimus šaulio sveikatos priežiūros trūkumus, padarė išvadą, kad net jei jo priežiūra būtų buvusi geresnė, neaišku, ar būtų išvengta jo veiksmų.

Jo advokato teigimu, jaunuolis prastai prisimena šaudymo dieną, todėl jis pripažino savo kaltę ir neginčijo kaltintojo pateiktų faktų.

Psichologai teigia, kad psichopatai ir sociopatai gali daryti nusikaltimus, nes paprasčiausiai dėl to nesigaili. Tačiau psichopatai dažniausiai visiškai nejaučia gailesčio savo aukoms. Jie gali ramiai vogti ar kitaip pažeidinėti įstatymus, nes nejaučia gailesčio ar gėdos. Teigiama, kad jų smegenyse matomi tam tikri pakitimai, kurie neleidžia žmogui jausti empatijos.

Tuo tarpu sociopatai dažnai būna visiškai atsiskyrę nuo visuomenės, tačiau pagrindines normas žino. Jie yra labai impulsyvūs ir gali patys sau netikėtai įvykdyti nusikaltimą ar kitaip pakenkti kitiems žmonėms, tačiau vėliau emocijoms atslūgus jie gali gailėtis savo poelgio. Manoma, kad sociopatija gali išsivystyti dėl psichologinių traumų ir noro atsiskirti, tačiau mokslininkai dėl to dar nėra tikri. Psichologai taip pat pastebi, kad psichopatai dažnai būna išsilavinę, puikiai įsilieję į visuomenę, gali turėti gerą darbą. Tačiau jie dažnai stengiasi klaidinti savo įvaizdžiu, kad galėtų kenkti kitiems žmonėms. Sociopatai dažniau yra neišsilavinę atsiskyrėliai, kurie turi prastus socialinius įgūdžius ir negali kontroliuoti savo emocijų.

Daugiau skirtumų tarp sociopatų ir psichopatų – vaizdo siužete:

Apie skirtumus galima kalbėti ilgai – šia tema yra parašyta nemažai knygų. Visgi, keletas pagrindinių mitų visuomenėje vis dar gyvuoja.

1.  Psichopatų ir sociopatų mūsų aplinkoje apstu. Tai nėra tiesa. Įvairūs straipsniai kviečia pasitikrinti, kiek jūsų aplinkoje yra nuo šių sutrikimų kenčiančių žmonių, o ir patys mes dažnai įsivaizduojame, kad kalėjimuose (ar gatvėse) yra pilna psichopatų ir sociopatų. Visgi, statistika yra tokia – vos 1–2 proc. turi šiuos sutrikimus ir daugelis jų pasireiškia labai menkai.

2. Visi psichopatai ir sociopatai yra žiaurūs. Šis mitas yra gajus todėl, kad šie sutrikimai dažnai linksniuojami su nusikaltimais – kaip ir šiame straipsnyje. Tačiau iš tikrųjų nuo šių sutrikimų kenčiantys žmonės tėra labiau linkę daryti bloga kitiems, bet nebūtinai tai daro. Dauguma sociopatų ir psichopatų per savo gyvenimą nepadaro didelių nusikaltimų.

3. Psichopatais arba sociopatais dažniausiai būna vyrai. Tai taip pat nėra tiesa. Iš tikrųjų mokslininkai mano, kad vyrai dažnai ryškiau parodo simptomus – moterys juos moka paslėpti. Tačiau didesnio skirtumo tarp lyčių kalbant apie šiuos sutrikimus tikrai nėra.

4. Gydytojai psichopatams ir sociopatams negali padėti. Šie sutrikimai yra nepagydomi, tačiau gydytojai gali skirti vaistų, kurie slopina simptomus ir psichopatams bei sociopatams padeda gyventi normalų gyvenimą.

5. Psichopatiją ir sociopatiją galima diagnozuoti patiems. Internete yra gausybė testų, teigiančių, kad jais galima nusistatyti šį sutrikimą. Tai nėra tiesa – tiksliai diagnozei reikia gydytojų įvertinimo. Ir nereikėtų galvoti, kad dėl tam tikrų emocijų protrūkių ar noro atsiskirti jūs esate psichopatas ar sociopatas – kartais nesusivaldo ir labai ramūs, sveiki žmonės.

Daug asmenybės ir psichologinių sutrikimų yra apipinti mitais ir legendomis. Šį sąrašą būtų galima tęsti – itin sėkmingi žmonės dažniausiai nebūna psichopatai, turėti draugų kenčiančių nuo šių sutrikimų nėra pavojinga, dideli sukrėtimai negali žmonėms sukelti psichopatijos ir t. t.

Tai taip pat asmeninis premjero siekis, mat jo mama atvirai prakalbo apie kovą su bipoline depresija.

Nauja sveikatos apsaugos kryptis

J. Trudeau prakalbo apie rūpinimosi psichikos sveikata svarbą po to, kai vienoje Kanados mokykloje nusižudė trylikametė mergaitė prieš tai nudūrusi keturiolikmetę – visa tai įvyko dėl negydyto psichikos sutrikimo. Kasmet nusižudo 4 tūkst.

Suicidas yra viena iš pagrindinių 15-24 metų amžiaus jaunuolių mirštamumo priežasčių. Premjeras pabrėžė, kad didžioji dauguma kanadiečiai arba patys turi psichikos sveikatos sutrikimų, arba jų šeimos nariai ir draugai yra paženklinti šių ligų.

Depresija, nerimas ir kiti psichikos sutrikimai kartais laikomi nematomais, dažnai nepastebimi tarp jaunimo ir gali būti supainiojamos su paprastu liūdesiu ar stresu.

Priklausomybių ir psichikos sveikatos centras (CAMH) teigia, kad vienas iš penkių kanadiečių yra kamuojamas psichinės ligos arba priklausomybės tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu – tai atspindi tikrąją tautos psichikos sveikatos būklę. Tačiau vos 7 proc. visų sveikatos sistemai skiriamų pinigų nukeliauja šios srities programoms.

J. Trudeau žada, kad pokyčiai greitai pasieks Kanadą. „Jau seniai turėjome pradėti kalbėti apie psichikos sveikatą, kovą su priklausomybėmis, stengtis išgydyti sergančiuosius“, – tvirtino J. Trudeau. Depresija, nerimas ir kiti psichikos sutrikimai kartais laikomi nematomais, dažnai nepastebimi tarp jaunimo ir gali būti supainiojamos su paprastu liūdesiu ar stresu.

Vaikų psichikos sutrikimai lieka nepastebėti iki tol, kol nutinka rimta nelaimė. Premjeras visgi nepranešė, kada imsis sistemos reformų, tik minėjo, kad šia tema diskutavo su sveikatos apsaugos ministru Jane Philpott ir abu sutarė, jog būtina imtis veiksmų. J. Trudeau sako tikintis, kad valdžia turėtų daryti kur kas daugiau – tapti varomąją sveikatos sistemos pokyčių provincijose jėga.

Psichikos ligos – našta valstybei

CAMH prezidentė dr. Catherine Zahn sako, kad psichikos ligos kamuoja 6,7 mln. kanadiečių – maždaug penktadalį visos populiacijos ir valstybei tai kainuoja 51 milijardą dolerių kasmet. Tai kur kas didesnė našta nei vėžys ar infekcinės ligos.

C. Zahn siekia, kad finansinė parama būtų skiriama tyrimams, kurie išsiaiškintų priklausomybės, depresijos, šizofrenijos, autizmo ir demensijos biologinę kilmę. Ji taip pat sako, kad J.Trudeau vyriausybė turėtų įsipareigoti per ateinantį dešimtmetį sumažinti laukiančiųjų psichikos ligų gydymo eiles.

C. Zahn mano, kad federalinė ir provincijų vyriausybės turėtų pagerinti struktūruotos psichoterapijos, kurios efektyvumas gydant depresiją ir nerimą buvo įrodytas, prieinamumą ir tai įtraukti į mediciniškai būtinų bei finansuojamų paslaugų sąrašą.

„Mes prašome racionalių ir efektyvių valstybės investicijų siekiant pagerinti kiekvieno žmogaus ir visos tautos psichikos sveikatą. Mūsų politiniai lyderiai turi galimybę suteikti teisingumą tiems, kurie serga psichikos ligomis“, – sakė C.Zahn.

Dabartinė Kanados sveikatos apsaugos finansavimo sistema nepadengia psichikos ligų gydymo kaštų. „Psichikos sveikata nebuvo įtraukta į finansuojamų paslaugų sąrašą dėl istorinių sprendimų, paskatintų dezinformacijos, baimės ir išankstinio nusistatymo bei rietenų dėl jurisdikcijos“, – sakė C. Zahn, prisimindama dienas, kai psichiškai sutrikę žmonės buvo uždaromi provincijų valdomose psichiatrinėse gydymo įstaigose.

Tuomet išryškėjo atskirtis ir nelygybė tarp pacientų, turinčių fizinių ir psichinių sutrikimų. C. Zahn pateikė dviejų kolegų pavyzdžius: vieno anūkui buvo diagnozuotas diabetas, o kito vaikas susirgo depresija ir ketino nusižudyti. Pirmajam vaikui iš karto buvo suteikta ekspertų pagalbą, o antrojo mažamečio tėvams buvo duotas lapelis su pasiūlymais, kur jiems reikėtų kreiptis.

Premjero mamos Margaret Trudeau (68 m.) kova su bipoline depresija:

„Prieš septyniolika metų aš beveik išprotėjau. Nebesugebėjau mąstyti. Nežinojau, kodėl turiu apsirengti, šukuotis plaukus, valytis dantis ir išvis gyventi. Aš nebegalėjau gyventi, bet gyvenau“, Ā sakė M. Trudeau. Ilgą laiką jos liga nebuvo diagnozuota. Moteriai kartojo, kad tai tiesiog pogimdyvinė depresija arba paprasčiausias vienišumas. Niekas iš tiesų neįsiklausė į jos nusiskundimus. Margaret draugai ir šeima jai patarė eiti apsipirkti ir lankyti jogą.

„Praradau susidomėjimą gyvenimu, nepaisant to, kiek žmonių stengėsi pradžiuginti, man tai nerūpėjo. Nebegalėjau juoktis, buvau tuščia ir sutrikusi. Žinojau, kad tai ne sielvartas ir liūdesys. Jaučiausi taip lyg mano gyvenimas būtų baigęsis. Nebuvo jokios ateities ir vilties. Kartą išspyriau lauk šeimą. Pasiėmiau marihuanos ir škotiško viskio butelį. Izoliavau save nuo aplinkos“, – atviravo premjero mama.

Pagaliau gydytojas diagnozavo Margaret bipolinį sutrikimą ir paskyrė vaistų. Būklei ėmus gerėti nelaimės ir vėl sutrikdė M. Trudeau gyvenimą. Margaret besigydant psichiatrinėje ligoninėje, žuvo jos sūnus, netrukus ji išsiskyrė su antruoju vyru Friedu Kemperiu, o dar kitąmet mirė pirmasis vyras Pierre'as.

Galiausiai artimieji ją privertė grįžti į psichiatrijos ligoninę. Gydytojas pastebėjo, kad ji ketina nusižudyti. Medikas moterį paskatino sveikti ir norėti gyventi. M. Trudeau gydymasis buvo sudėtingas, tačiau net būdama penkiasdešimties ji sugebėjo gyvenimą pradėti iš naujo. 

Lietuvoje

Tai, kad Seimas aukščiausiu lygiu išdrįso ištarti šį žodį, kalbėti apie tai, pripažinti, kad tai problema, ir ieškoti sprendimų, yra svarbus pirmasis žingsnis.

Seimo narys konservatorius Mykolas Majauskas iškėlė iniciatyvą įkurti Savižudybių prevencijos parlamentinę komisiją. Tokį siūlymą jis pateikė remdamasis Vilniaus miesto savivaldybės, kurioje tokia komisija įsteigta, pavyzdžiu. Tai būtų parlamentinės kontrolės komisija, kuri tikrintų, nagrinėtų ir prižiūrėtų, kaip užtikrinama savižudybių prevencija visoje Lietuvoje.

Daug institucijų vienaip ar kitaip stengiasi užtikrinti saugią aplinką ir užsiimti savižudybių prevencija. Tai Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos ministerijos.

„Mes, politikai, visada sakome, kad ši tema svarbi, bet kai ateina laikas priimti konkrečius sprendimus, dažnai net bijome ištarti žodį „savižudybė“. Tai, kad Seimas aukščiausiu lygiu išdrįso ištarti šį žodį, kalbėti apie tai, pripažinti, kad tai problema, ir ieškoti sprendimų, yra svarbus pirmasis žingsnis“, – svarstė M. Majauskas. 

Kaip atpažinti, jog žmogus yra nepajėgus valdyti savo emocijų, jausmų, išgyvenimų? Kada yra būtina ieškoti pagalbos – sau ar artimiesiems? Šiuolaikinėje visuomenėje depresija yra stipriai paplitusi psichikos liga. Tačiau laiku ją pastebėti ne visada paprasta. Apie tai – pokalbis su VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro II skyriaus vedėja psichiatre Jolanta Bičkiene.

Jos teigimu, depresija nėra tik liūdna nuotaika. Tai – kompleksinė liga, kurios metu sutrinka neuromediatorių apykaita centrinėje nervų sistemoje, kas sąlygoja šios ligos susiformavimą. Neuromediatoriai dalyvauja reguliuojant emocijas, taip pat ne tik mąstymo ir suvokimo, bet ir fiziologiniuose procesuose, kurie turi įtakos kitų organų veiklai.

Genetika, paveldimumas yra pagrindinis ligos rizikos rodiklis, tačiau ilgalaikis stresas, nuovargis, psichologinės traumos, depresyvus individo charakteris taip pat sąlygoja susirgimą. Šiuo atveju reikia skirti ne tik medikamentinę, bet ir psichologinę, psichoterapinę pagalbą.

Simptomai, į kuriuos svarbu reaguoti

Liūdna nuotaika, pesimistinė ateities perspektyva, negebėjimas džiaugtis anksčiau džiuginusiais dalykais, motyvacijos stoka, vengimas bendrauti ir neigiamas savęs vertinimas – vieni pagrindinių depresijos simptomų. Šalia to dažnai pasireiškia miego ir mitybos sutrikimai, netgi judesių ar kalbos sulėtėjimas.

Pasikeitusi savijauta sergantį asmenį vargina kelias savaites ir ilgiau – tai nėra vienadienis reiškinys, susijęs su patirta stresine gyvenimo situacija. Įprastas nuovargis žmogui dingsta gerai pailsėjus, ryte vėl jaučiamasi gerai. O depresijai būdingas „rytinis blogumas“: ankstyvas pabudimas paryčiais, sunkumas keltis, jėgų trūkumas. Šie simptomai palengvėja vakaro metu.

Pastebėti artimojo depresiją nėra lengvas uždavinys. Žmonės linkę artimųjų savijautą sieti su gyvenimo įvykiais, charakterio bruožais – sunku tokį žmogų vertinti nešališkai. Dėl to šeimose depresija dažnai sukelia vidinius konfliktus, neigimą, pyktį.

Aplinkinių nuomonei jautresni, nepatiklūs žmonės linkę užsidėti kaukę, tačiau pagrindinis ligos simptomas – bloga nuotaika – tęsiasi daug dienų, savaičių, todėl artimieji turėtų pastebėti ir atpažinti sergančiojo emocinę būklę.

Kai pagalba yra būtina

Žinoma, pasitaiko atvejų, kuomet depresija praeina savaime, negydoma. Tačiau jei užsitęsusi bloga savijauta trikdo normalų darbingumą, susikaupimą, bendravimą su aplinkiniais, jei kyla negatyvios ar suicidinės mintys, reikia kreiptis į gydytoją specialistą. Psichiatras pokalbio metu įvertina minėtus ir kitus svarbius depresijos simptomus, jų gylį, trukmę, provokuojančius veiksnius ir kitas, ligos eigai ir prognozei svarbias atvejo aplinkybes. Psichologas pokalbio metu tiria paciento būklę, naudodamas standartizuotas tyrimų metodikas ir testus.

Natūralu, jog sergančiojo artimieji taip pat labai stipriai išgyvena ligos faktą. Bandydami sergantįjį guosti, raminti, su juo kalbėtis, dažnu atveju jie negauna norimo atsako – depresija pakalbėjus nedingsta. Ilgainiui artimuosius apima pykčio, bejėgiškumo jausmai. Sergantieji dar labiau užsisklendžia, atsiriboja, stiprėja kaltės, savigraužos, nereikalingumo jausmas. Taip tarpusavio santykiai šeimose tampa dar sudėtingesni.

Neretai psichologinės pagalbos reikia ir artimiesiems. Sergančiojo šeimos nariai turėtų suprasti, jog negalima visų problemų „užsidėti ant savo pečių“. Labai svarbu išlikti ramiems, padėti sergančiajam ieškoti profesionalios pagalbos. Depresija – gydoma liga. Kai šalia suprantantys, palaikantys artimi žmonės, sveikti yra lengviau.“

Verta žinoti

Antidepresantų suvartojimas Lietuvoje 2011–2015 metais augo 9 proc.

Depresija ir alkoholio vartojimas yra didžiausi rizikos veiksniai ir suaugusiųjų, ir jaunimo amžiaus grupėse.

Lietuvoje sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais 2014 m. siekė 29.5 proc. (1000 gyventojų). Beveik kas trečias Lietuvos gyventojas serga psichikos ar elgesio sutrikimais.

Lietuvoje mirtingumas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų 2014 m. siekė 3.9 proc. (100 tūkst. gyventojų).

Dabar suprato ligonius

Dvi savaites Vilniaus dailės akademijoje stovėjęs ir greitai į Australiją iškeliausiantis „Psichozės labirintas“ – interaktyvus Nyderlandų menininkės Jennifer Kanary kūrinys. Ši olandės sukurta instaliacija – jos daktaro disertacijos darbas – padeda pajusti sunkiomis psichikos ligomis sergančiųjų išgyvenimus.

„Šiame labirinte vilkint baltais mediko chalatais siūloma keliauti po minčių kambarius – psichoze sergančios mergaitės Janie smegenis. Ir ne klausomės jos pasakojimo, bet patiriame, ką ji išgyvena. Taip galime priartėti prie supratimo, kaip pasikeičia sergančiojo realybė, ką jis jaučia, kaip sutrinka orientacija, aplinka ir pojūčiai, – kalbėjo šio projekto koordinatorė, VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyva“ direktorė, psichiatrė Nijolė Goštautaitė Midttun. – Visų mūsų aplinkoje yra psichikos ligomis sergančių žmonių – ar savo demencijos labirintais klaidžiojanti močiutė, ar kaimynas, mėtantis daiktus ir šaukiantis, kad jį kažkas persekioja, ar gatvėje keistai besielgiantis praeivis. Suprasti psichozę patiriantį žmogų svarbu ir specialistams, ir jo artimiesiems. Tada galime geriau padėti. Ši instaliacija padeda pajusti psichozei būdingus išgyvenimus, nors jos ir nesukelia.“

„Psichozės labirinte“ ne vienas žmogus neslėpė, kad dabar supranta, kaip jaučiasi ligoniai. Šią ligos patyrimo simuliaciją išbandė ne tik eiliniai smalsuoliai, bet ir medikai iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Jonavos psichikos sveikatos dienos stacionaro ir centro, Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ir kitų įstaigų.

Nežiūrėti po kojomis

J. Kanary šį labirintą sukūrė po skaudžios patirties – kai nusižudė šizofrenija sirgusi jos brolio žmona, o pati menininkė suvokė, kad labai nedaug žinojo apie jos išgyvenimus. Ji pradėjo domėtis psichoze, susitiko su daugeliu šia liga sirgusių žmonių ir unikaliame kūrinyje perteikė tai, ką jie išgyvena.

Psichozės apimtas žmogus klaidžioja iškreiptos realybės labirinte. Sutrikęs, sunkiai atpažįstantis aplinką ir save, kitaip reaguojantis į aplinkos dirgiklius, pojūčius ir siūlomą pagalbą, neretai nejaučiantis, kur tikrovė, o kur – realybė? Tai gali būti vienišumo, išskyrimo iš bendruomenės patirtis.

„Labirinte apsilankę psichoze sirgę žmonės neslėpė, kad jiems kildavo nemalonių prisiminimų, – teigė N. Goštautaitė Midttun. – Šia liga sergančių žmonių artimieji dėkojo dabar labiau suprantantys ligonius.“

Norėjosi ištrūkti, jausmas – tarsi kažkas eina iš paskos, kažkas liečia, garsai galvoje, tamsos baimė, įdomumas, smagumas, žaidimas, jaučiau, tarsi kažkas lauks už kampo, orientacijos praradimas, pojūtis, kad kažkas filmuoja, prarasta laiko nuovoka, kai aplinkinis pasaulis atrodo mažiau svarbus ir aktualus, kai visą realybę užpildo pasinėrimas į savo pojūčius kvapai, garsai, nurodymai. Tai – tik dalis labirinte apsilankiusių sveikųjų įspūdžių. Į klausimą, kodėl užsidėjo ausines, daugelis atsakė – nes balsas liepė, ir ėmė juoktis supratę, ką pasakė.

Ne visi pastebėjo tą patį, ne visi pamatė užrašus „help“ (padėkit), „bitch“ (kalė), „error“ (klaida), ginklus, JAV vėliavą, akis, sąvaržėles, skaičius ar kitus užrašus bei piešinius. Kai kurie labirintą įveikė per 15 minučių, kiti – dvigubai ilgiau, kai kurie neiškentė, pakėlė užuolaidų kraštą ir išlindo pro apačią.

Norint stipresnio pojūčio, rekomenduojama nežiūrėti po kojomis, kur pažymėtas kelias, o eiti tiesiai ir ieškoti, braukiant rankomis tamsiomis ar šviesiomis, sunkiomis ar lengvomis užuolaidomis, aplink mirksint lemputėms ar kažką girdint tamsoje.

Reaguoja į komandas ir praranda orientaciją

„Įspūdis – didžiulis. Vaikščiodamas bandžiau įsivaizduoti žmogų, gyvenantį tokiame pasaulyje. Kai išties girdi nesamus garsus ir balsus, komandas, kurių klausai, kurioms paklūsti, matai keistą informaciją, kuri įdomi ir nesuvokiama, jautiesi kitaip. Vaizdai chaotiški, nelogiški, nesusiję. Uždara erdvė, tamsu. Ir kažkoks jausmas, stumiantis pirmyn, noras eiti toliau. Kitoks pasaulis, – dalijosi įspūdžiais iš labirinto išėjęs ekspertinės ir mokymų vedimo srities praktikas, konsultantas, lektorius Audrius Gruodis. – Ieškai kažko daugiau. Domino visos detalės. Nebesuvoki realybės, nes realybė jau kitokia ir čia. Praėjus paskutinį kambarį ir einant atgal, apėmė keistas jausmas, kad visgi nesinori palikti to, kas čia yra, nes tai – įdomu“.

Visi išgyvenimai labirinte žmogiški ir skirtingi. „Tik juos leidžiame sau pajusti arba ne. Vieni išsigąsta sutikę labirinte kitą žmogų, kitus baimina specialiai įelektrintos ir prie kūno priglundančios užuolaidos, treti kelis kartus iš eilės klausosi balso vėl užsidėti ausines, nors jose – tyla, ir reaguoja į paliepimus, dar kiti nepažįsta savęs veidrodėlyje ar nemato vaizdų, užrašų ir skaičių“, – pasakojo N. Goštautaitė Midttun.

Kai kurie labirinto lankytojai sutrinka, elgiasi keistai, kai kuriems labai sunku orientuotis, apsilankę vakare, įprastai eina dvigubai ilgiau. „Pabuvus labirinte matyti, kaip žmonėmis galima manipuliuoti, kaip sunku lanksčiai reaguoti į aplinką, keisti savo elgesį ir jausmus. Tai labai tiksliai padeda pajusti, kad sunkia psichikos liga sergančiam žmogui patarimas „susiimk“ yra visai neprasmingas. Jis ir taip deda daug pastangų bandydamas prisitaikyti aplinkoje. Įsivaizduokite, kad ligoniai gyvenime tarsi nuolat eina tuo labirintu. vis abejodami, kur tikroji realybė. Mūsų pojūčiai – galingas ginklas", – tęsė psichiatrė.

Įdomu tai, kad daugelis „Psichozės labirinte“ stengiasi išsilaikyti siaurame takelyje, eidami net pasisuka šonu, nors gali plačiau praskleisti užuolaidas ir eiti netrukdomai – labirintu važiavo ir žmogus, sėdintis neįgaliųjų vežimėlyje.

„Labai susikaustęs ar tamsos bijantis žmogus gali tarsi užblokuoti garsus, – pasakojo Nijolė ir prisiminė vieną labirinto lankytoją. – Jis džiaugėsi, kad galėjo pailsėti ir eiti tyloje. Po to pasitikslino, kodėl mes išjungėme garsus, nors viskas puikiai veikė. Įdomu tai, kad garsus jis girdėjo tik ausinėse, kur spengia tyla.“

„Psichozės labirinto“ atidarymas numatytas rugsėjo 9 d. 10 val. Vilniaus Dailės akademijoje (Malūnų g. 5.)

„Psichozės labirintas“ – interaktyvus Nyderlandų menininkės Jennifer Kanary kūrinys, padedantis pajusti sunkiomis psichikos ligomis sergančių žmonių išgyvenimus. Tai simbolinis pasivaikščiojimas po psichoze sergančios mergaitės Jamie smegenis. „Eidami labirintu galite patys tai patirti, rinktis, kur nukreipti dėmesį, kaip patirti, kiek leisti vaizduotei jus užvaldyti“, – sako kūrinio autorė.

„Psichozės labirintas“ apkeliavo daugumą Europos šalių, o juo praėjo beveik 7000 žmonių.

Šiuo renginiu atidaromas Atviros psichiatrijos mėnuo. Tai laikotarpis tarp dviejų psichikos sveikatai svarbių tarptautinių dienų – Pasaulinės savižudybių prevencijos dienos (rugsėjo 10 d.) ir Pasaulinės psichikos sveikatos dienos (spalio 10 d.), kuri Lietuvoje minima jau antrąjį dešimtmetį.

Tai antroji psichikos ligų ir jų gydymo stigmos mažinimo iniciatyva, pristatanti šiuolaikinės psichiatrijos pasiekimus, skatinanti laiku kreiptis tinkamos pagalbos. Visoje Lietuvoje vykstantys renginiai suteikia galimybę pažvelgti į šiuolaikinę psichiatriją, daugiau sužinoti apie psichiatrijoje taikomų metodų įvairovę. Atviros psichiatrijos mėnesio metu vyks paskaitos, atvirų durų dienos, kūrybinės dirbtuvės, konsultacijos spaudos konferencijos ir diskusijos.

Užvakar apie 16 val. išsigandusi 25-erių mergina skubėjo rinkti pagalbos numerį 112. Buvo kilusi grėsmė jaunos klaipėdietės sveikatai, o gal net ir gyvybei. Mat prekybos centro "Akropolis" mašinų stovėjimo aikštelėje prie jos staiga priėjo nepažįstamas pagyvenęs vyras.

Jis prispaudė merginą prie automobilio ir užsimojo peiliu.

Žmonės pavojaus akivaizdoje elgiasi skirtingai: vieni sustabarėja iš išgąsčio, kiti ima verkti. Užpulta mergina ėmė šaukti.

Tada vyras nuleido ranką su peiliu ir pamažu nuėjo į šalį.

Klaipėdietė išsikvietė pagalbą. Atskubėję pareigūnai rado įtariamąjį netoliese ir jį sulaikė.

Paaiškėjo, kad vyras turi psichikos problemų, o išpuolį jis įvykdė paūmėjus negalavimui. Todėl vyras buvo išgabentas į ligoninę Bangų gatvėje.

Moteris paprašė policijos apginti nuo neadekvačiai besielgiančios kaimynės.

25 metų jauna mama Naujakiemio gatvėje savo namo laiptinėje lipo laiptais ant rankų laikydama savo kiek daugiau nei metukų amžiaus dukrą.

Kai moteris pasiekė trečiojo aukšto laiptų aikštelę, iš vieno buto staiga išbėgo senyva moteris, prikišo mažylei prie kaklo peilį. Senolė rėkte rėkė mamai į veidą, kad ši nešasi ne savo vaiką ir galbūt nori mažylę nužudyti.

Nesuvokiamai besielgianti pagyvenusi moteris stvėrė vaiką už striukės gobtuvo ir bandė jį įsitempti į savo butą.

Vaikelio mama apgynė atžalą ir apie įvykį pranešė policijai. Jauna moteris parašė pranešimą apie įvykį ir paliko šį dokumentą policijos komisariate.

Pareigūnai ilgokai ieškojo raštą parašiusios klaipėdietės, o kai galiausiai ją rado, nusprendė, kad įvykis vertas atskiro tyrimo.

Kaltininkę nebus sunku rasti.

Tačiau jeigu paaiškės, kad senolė serga psichikos liga, nežinia, ar pavyks ją priversti gydytis.