Kaip informavo Sveikatos apsaugos ministerija, tai numatyta atnaujintuose studijų aprašuose. Jie rengti bendradarbiaujant su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Vilniaus ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetais (VU ir LSMU), sveikatos specialistus ir medicinos darbuotojus atstovaujančiomis įstaigomis bei organizacijomis.

Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys tvirtina, kad šie pokyčiai studijose prisidės prie siekio gerinti psichologinį klimatą sveikatos priežiūros įstaigose, lems darnesnius santykius tarp medicinos personalo ir pacientų.

„Būsimieji medikai ir visuomenės sveikatos specialistai studijų metu turės ugdyti ne tik profesinius įgūdžius, tačiau ir savo psichologinį atsparumą bei gebėjimą pozityviai bendrauti su paslaugas gaunančiais gyventojais. Tikiu, kad pokyčiai studijose duos teigiamą postūmį pasikeitimams gydymo įstaigose“ – pranešime sakė A. Dulkys.

Pristatydama atnaujintus studijų aprašus švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė teigia, kad korekcijos buvo inicijuotos, reaguojant į besikeičiančius poreikius –  jau kuris laikas buvo juntamas poreikis gilinti asmenines, socialines kompetencijas tarp sveikatos sektoriaus darbuotojų.

Anot jos, siekiama, kad aukštojo mokslo sistema būtų lanksti ir prisitaikytų prie darbo rinkos, suteikdama būsimiems darbuotojams reikalingus gebėjimus.

„Didžiuojamės medikų rengimu Lietuvoje, tačiau tai nereiškia, kad nėra vietos jai tobulinti. Gydytojui reikalingos ne tik specialybės žinios ir patirtis, gydytojui labai svarbūs gebėjimai bendrauti su pacientais, dirbti komandoje ir būti psichologiškai tvirtu“, – sako J. Šiugždinienė.

Gydytojui reikalingos ne tik specialybės žinios ir patirtis, gydytojui labai svarbūs gebėjimai bendrauti su pacientais, dirbti komandoje ir būti psichologiškai tvirtu.

Numatoma, kad studijų metu bus ugdomi ne tik profesiniai įgūdžiai, bet ir socialinės bei emocinės kompetencijos, tokios kaip lyderystė, savimonė, savitvarda, pozityvus bendravimas su personalu, pacientais, jų artimaisiais.

Studentai bus mokomi ir pirmosios psichologinės pagalbos teikimo, valdyti stresą bei konfliktus.

Anot SAM, visuomenės sveikatos specialistams minėtos temos svarbios vykdant gyventojų sveikatos stiprinimo veiklas, dirbant mokyklų bendruomenėse su mokytojais, mokiniais ar jų tėvais.

Tikimasi, kad supažindinus su psichikos ir elgesio sunkumais bei išmokus juo atpažinti, daugiau medikų išdrįs kreiptis pagalbos.

Studijų metu dėmesys taip pat bus skiriamas ir profesinei etikai bei veiklos skaidrumui, bus mokomi atpažinti bei tinkamai reaguoti į korupcinius reiškinius.

Kartu su medicinos studijų krypties aprašu keičiasi medicinos studijų krypties samprata ir aprėptis. Ji apims ne tik mediciną, bet ir medicinos genetiką bei medicinos biologiją.

Anot J. Šiugždinienės, atsiradus pastariesiems pokyčiams, LSMU ir VU paprašė aprašuose įtraukti naują naują kryptį – biomediciną.

Gydytojas psichoterapeutas, priėmimo ir įsipareigojimo terapijos ir trumpos psichoterapijos konsultantas dr. Ramūnas Janavičius teigia, kad, norint adaptuotis ir klestėti šiame neišvengiamai besikeičiančiame pasaulyje, mums būtini nauji įgūdžiai. Vienas jų – psichologinis lankstumas.

– Kas yra psichologinis lankstumas?

– Būti psichologiškai lanksčiam – vadinasi, adaptyviai ir išmintingai reaguoti į stresą ir iššūkius keliančias situacijas. Aplinkui tokių pavyzdžių netrūksta – netikėta liga, COVID-19 pandemija, infliacija, klimato kaita ar besikeičianti geopolitinė situacija. Būti psichologiškai lanksčiam – tai gebėti neįstrigti dažnai automatiniuose mąstymo procesuose, kitaip sakant, gebėti lanksčiai keisti savo dėmesį ir požiūrį, atsižvelgiant į esamą situaciją. Taip pat – neįsipainioti į emocijas, nebūti jų valdomam ir savo pasirinkimus ir elgesį grįsti savo vertybėmis. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad psichologinis lankstumas yra svarbus kokybiško gyvenimo ir psichologinės darnos komponentas.

– Ar jį galima lavinti?

– Išskiriamos trys pagrindinės psichologinio lankstumo savybės, kurias galima lavinti.

Pirmoji – gebėjimas būti čia ir dabar. Mūsų protas yra linkęs nuolat sugrįžti į nuoskaudų kupiną praeitį ar nerimastingai keliauti į ateitį. Tačiau iš tiesų mūsų gyvenimas vyksta tik šią dabarties akimirką – praeities jau nebėra, o ateitis dar neatėjo, ir tik dabarties momentu mes kuriame norimą ateitį, pasimokydami iš praeities klaidų. Tad, gebėdami pastebėti, kas vyksta čia ir dabar, būname labiau imlūs kontekstui, sugebame adaptuotis ir aktyviai kurti norimą gyvenimą.

Antroji savybė – gebėjimas būti atviram patirtims. Svarbu gebėti atvirai ir smalsiai priimti savo vidinius potyrius – tiek malonius, tiek nemalonius, nekovoti ir nesusitapatinti su savo jausmais ar neproduktyviomis mintimis. Paradoksalu, bet būtent savo vidinių patirčių – minčių, jausmų, kūno pojūčių, impulsų – atvirumas ir priėmimas yra efektyvesnė strategija nei vengimas ar kovojimas su jomis. Čia tinka posakis: kam priešiniesi, tas išlieka.

Na, ir trečioji savybė – gebėjimas imtis efektyvių, vertybėmis grįstų veiksmų. Kitaip sakant, gyventi savo gyvenimą vadovaujantis savo vidinėmis vertybėmis, nepaisant iškylančių vidinių ar išorinių kliūčių. Tai yra giliausi troškimai, kaip norime elgtis su savimi, kitais, pasauliu. Tai stiprios vidinės motyvacinės priemonės. Įprasmindami asmenines vertybes savo elgesiu, patiriame didesnį prasmės ir pilnatvės pojūtį.

Tad psichologinis lankstumas yra gebėjimas sąmoningai, smalsiai ir atvirai patirti vidinius pojūčius ir dabarties momentą, nukreipti gyvenimą mums svarbia linkme, nepaisant neišvengiamų kliūčių. Tai yra mūsų gebėjimas sąmoningai gyventi ir veikti pagal savo vertybes, nepaisant iškylančių sunkumų.

Dr. Ramūnas Janavičius. Asmeninio arch.nuotr.

– Kuo psichologinis lankstumas gali padėti pandeminėje situacijoje?

– Būtent lavinant tris paminėtas psichologinio lankstumo savybes: būk sąmoningas čia ir dabar, atsiverk ir daryk, kas svarbu, atsiranda gebėjimas įgauti išminties perspektyvą, kai, net ir apnikus sunkioms mintims, slogiai nuotaikai ar susiklosčius sudėtingoms situacijoms, galima įžvelgti daugiau galimybių ir sąmoningai pasirinkti tolesnius tikslingus veiksmus. Jei esame psichologiškai lankstūs ir atsparūs, net ir įvairios negandos, nerimas, baimė, ligos ar netektys tampa ne tokios gniuždančios ir labiau įveikiamos. Pandemijos pradžioje parengiau nemokamą psichologinių patarimų rinkinį, orientuotą į psichologinio lankstumo ugdymą pandemijos akivaizdoje. Jį kiekvienas norintis ar susiduriantis su problemomis gali rasti mano tinklalapyje www.perdegimas.lt.

– Kam gali pagelbėti jūsų taikoma priėmimo ir įsipareigojimo terapija? Kuo ji ypatinga?

– Priėmimo ir įsipareigojimo terapija (PĮT; angl. ACT – Acceptance and Commitment Therapy) yra nauja, veiksminga, pasaulyje sparčiai populiarėjanti ir moksliškai pagrįsta šiuolaikinė psichoterapija. PĮT metodikos padeda geriau jaustis ir gyventi tiek sveikiems, tiek sergantiems žmonėms. Šiuo metu yra atlikta virš 860 klinikinių tyrimų, kurie įrodė PĮT efektyvumą gydant įvairias būkles ir sutrikimus.

Visų pirma, PĮT moko priimti tuos dalykus, kurių negalime kontroliuoti, – tiek išorinius, tiek vidinius: savo mintis, emocijas, jausmus, impulsus, kūno pojūčius. Ir kartu – pasiryžti ir įsipareigoti keisti tuos dalykus savo gyvenime, kuriuos galime keisti vedami savo tikrųjų vertybių, nepaisant neišvengiamų praradimų, kliūčių, sunkumų ir skausmo. Todėl galima teigti, kad PĮT moko keisti gyvenime tai, ką galime keisti, ir priimti tai, ko negalime keisti, ir suteikia išminties sugebėti atskirti viena nuo kito.

Labai svarbus PĮT elementas yra dėmesingo įsisąmoninimo, arba atidos ugdymo, praktikos, kurios pritaikytos kasdien praktiškai naudoti. Lavinant dėmesio lankstumą, atvirą stebėtojo protą, smalsumą ir atjautą (geranoriškumą), siekiama įgauti psichologinių įgūdžių, kad galima būtų gyventi efektyvesnį gyvenimą, grįstą vidinėmis vertybėmis.

Jei esame psichologiškai lankstūs ir atsparūs, net ir įvairios negandos, nerimas, baimė, ligos ar netektys tampa ne tokios gniuždančios ir labiau įveikiamos.

Mūsų galios

• Fizinis atsparumas – fiziologinis lankstumas ir adaptyvumas, jėga ir ištvermė, aprūpinimas maisto medžiagomis, poilsis ir jėgų atgavimas.

• Emocinis atsparumas – mokėjimas nusiraminti ir susikoncentruoti, geras emocijų reguliavimas, mokėjimas stimuliuoti pozityvias emocijas, realistiškas optimizmas.

• Protinis atsparumas – pasitikėjimas savimi, mąstymo klaidų atpažinimas, gebėjimas valdyti dėmesį, to, ką galima kontroliuoti, kontroliavimas.

• Dvasinis atsparumas – vertybės ir įsitikinimas, empatija ir atjauta, tolerancija kitų žmonių įsitikinimams, gebėjimas užmegzti ryšius.

Freepik nuotr.

Atspariųjų savybės

Smalsumas. Atsparūs žmonės geba išlaikyti vaikams būdingą domėjimąsi pasauliu užduodami klausimus: kas pasikeitė; kas, jei padaryčiau taip; kas čia galėtų būti man įdomu, naudinga – ir būdami atviri netikėčiausiems atsakymams ir atradimams. Gavę atsakymus, jie leidžia sau išbandyti, eksperimentuoti, netgi suklysti ar susižeisti, tačiau tai nesustabdo jų nuo tolesnių klausimų ar tyrinėjimų.

Mokymasis iš patirties. Atsparieji greitai pasimoko iš to, kas jiems ką tik nutiko. Jie geba savęs paklausti: ko tai mane moko? Ką aš padariau, kad man taip nutiko? Ką aš darysiu kitaip, kai kitą kartą susidursiu su šia problema? Sugeba būti dėkingi už gerus dalykus, kurie jiems nutinka, netgi bloguose dalykuose įžvelgia kažką pozityvaus ar pamokančio.

Prisitaikymas. Prisitaikantys žmonės gali sau leisti būti stipriems ir švelniems, ramiems ir jausmingiems, rimtiems ir žaismingiems, kai jiems to reikia. Prisitaikymas taip pat yra neprisirišimas prie įprastų vaidmenų ar aplinkybių, kai nestovima ir neverkiama prie uždarytų durų, o aktyviai ieškoma, kaip patekti ten, kur reikia. Prisitaikyti atspariesiems padeda ir geras humoro jausmas. Ištikus nesėkmei, kilusią įtampą jie įveikia juokaudami, o ne beviltiškai pykdami ir bambėdami.

Pasitikėjimas. Pasitikėjimas savimi padeda nekaltinti savęs, kai užklumpa nesėkmė, o sėkmę vertinti kaip savo asmeninį nuopelną. Jie natūraliai priima tiek komplimentus, tiek teisingą kritiką, o visokius įžeidimus tiesiog praleidžia pro ausis kaip nevertus dėmesio.

Artimi santykiai. Tyrimai parodė, kad didelio streso sąlygomis dirbantys žmonės būdavo mažiau pažeidžiami, jei turėdavo bent vieną artimą žmogų, draugą, su kuriuo galėdavo aptarti savo bėdas ir nuoskaudas. Jie nuo mažens yra labai socialūs, geranoriški ir sugebantys užkariauti aplinkinių dėmesį ir simpatijas.

Emocinis intelektas. Emocinis intelektas – tai gebėjimas efektyviai bendrauti, užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, savo ir aplinkinių emocinių reakcijų suvokimas ir valdymas. Atsparūs žmonės paprastai pasižymi aukštu emociniu intelektu. Jie leidžia sau išgyventi ir išreikšti įvairius jausmus: pyktį, meilę, sielvartą, nepritarimą, ir daro tai laisvai ir garbingai.

Tikėjimas. Atsparieji yra nepataisomi optimistai. Kai įvykiai klostosi nepalankiai, jie nepriekaištauja sau ar aplinkiniams. Jie koncentruoja savo dėmesį ir pastangas ties dalykais, kurių nori, užuot svarstę, ko nenori.

Empatija. Tai gebėjimas pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, arba įlįsti į kito kailį, netgi tada, kai tas kitas yra tavo priešininkas, kitatikis ar tiesiog tau nemalonus asmuo.

Intuicija. Tai mūsų vidinis žinojimas, kurio atsparieji neignoruoja. Jie atidūs tam, ką sako jų kūnas, sapnai.

Savigyna. Gebėjimas apsiginti, neleisti savęs skriausti ar nepelnytai bausti – svarbi atsparaus žmogaus savybė. Jis taikus, bet jei reikia, gali duoti stiprų atkirtį gindamas ne tik save, bet ir aplinkinius. Atsparusis lengvai atpažįsta melą ir neapsigauna, kai aplinkiniai bando manipuliuoti jo jausmais.

Kompetencija. Atsparūs žmonės į nesėkmes žiūri kaip į iššūkį, o ne kaip į grėsmę. Jie supranta, kad visi išgyvenimai suteikia ir neįkainojamos patirties, išminties, kurios kitomis aplinkybėmis galbūt būtų tekę ilgai ieškoti. Tokie žmonės su amžiumi darosi stipresni, ramesni ir vis labiau savimi pasitikintys. Su kiekviena diena jie vis labiau džiaugiasi ir pasitiki gyvenimu.

Parengė psichologė Inga Jankauskienė

„Šiuolaikinė psichologija siūlo ne tik mokytis pozityviai mąstyti, bet ir kartais sau leisti išbūti su nemaloniomis emocijomis nieko nedarant, nes ne visada galime situaciją pakeisti. Nemalonios emocijos – tai irgi gyvenimo dalis. Tad klausimas ne apie tai, kaip padaryti, kad nekiltų nemalonių emocijų ir diskomfortą keliančių situacijų, bet kaip su jomis išbūti. Tai padaryti padeda psichologinis atsparumas, kurį galima išsiugdyti“, – teigia psichologė, dėmesingumo valdymo mokytoja Eglė Masalskienė.

„Rimi“ organizuojamo virtualiųjų paskaitų ciklo „Rinkis rūpintis savimi“ lektorė tikina, kad vien supratimas, kas sudaro šį atsparumą, atveria galimybę mąstyti plačiau.

„Atsparumą sudaro du komponentai – gebėjimas kiek galima greičiau atsigauti ir gebėjimas kiek galima ilgiau išsilaikyti nepradedant stresuoti. Psichologinį atsparumą galime stiprinti ne tik orientuodamiesi į emocijas ir jų valdymą, bet ir palaikydami savo, kaip žmogaus, kūno, proto atsparumą. Pavyzdžiui, sportuojantys žmonės yra fiziškai atsparesni, tad pradėję sportuoti tampame ir psichologiškai atsparesni – išmokstame, kad nors būna sunku, vis tiek galime toliau siekti savo tikslo. Taip pat veikia ir protinio atsparumo lavinimas, todėl rekomenduojama mokytis naujų dalykų, užduočių, nevengti įvairių naujų socialinių situacijų. Atsparumas tarsi persikelia iš vienos srities ir į kitą“, – pasakoja psichologė.

Eglė Masalskienė: viena iš tokių klaidų – mąstymas pagal principą „juoda ir balta“, kai galvojame, kad gyvenimas yra tik geras arba blogas, ir nematome jo atspalvių.

E.Masalskienė tikina, kad psichologinis atsparumas nėra nepasidavimas nemalonioms emocijoms ar įsivaizdavimas, kad esame nepažeidžiami, būdas išvengti nesėkmių. „Tai labiau gebėjimas pastebėti, kaip jaučiamės, ir leidimas sau taip jaustis, mokėjimas adaptuotis ir susitvarkyti su neigiamomis emocijomis sau priimtinu būdu“, – patikslina E.Masalskienė.

Pasak psichologės, žmonės dažnai nori įsivertinti, pasilyginti su kitais. Jei norite tai padaryti, galite pasinaudoti Wagnildo ir Youngo psichologinio atsparumo skale. Naudojantis šia skale svarbiau ir naudingiau ne įsivertinti ar palyginti savo atsparumą su kitais, bet pasižiūrėti, kuriuos teiginius įsivertinote pačiu žemiausiu balu.

„Jei norite stiprinti savo atsparumą, turite atkreipti dėmesį į tą teiginį, kurį įvertinote prasčiausiai. Pavyzdžiui, jei įvertinote labai žemu balu teiginį apie sutarimą su savimi, reikėtų pagalvoti, kaip geriau su savimi sutarti, nes vidiniai konfliktai nepalankūs psichologiniam atsparumui“, –  pataria dėmesingumo valdymo specialistė.

Psichologė tikina, kad nenaudingos mūsų emociniam atsparumui gali būti ir neretai daromos mąstymo klaidos. „Viena iš tokių klaidų – mąstymas pagal principą „juoda ir balta“, kai galvojame, kad gyvenimas yra tik geras arba blogas, ir nematome jo atspalvių. Gyvenimas yra visoks, tad reikia matyti įvairias jo spalvas. Kitos mąstymo klaidos – bandymas skaityti kitų žmonių mintis, daryti skubotas išvadas ar nepagrįstai apibendrinti, emociškai mąstyti, personalizuoti ir klijuoti etiketes, galvoti, kad privalai kažką daryti ar kad tave turi lydėti sėkmė“, – sako specialistė.

Paskaitų ciklo „Rinkis rūpintis savimi“ lektorė rekomenduoja vieną pratimą. Dienos pabaigoje prisiminkite pirmiausia malonias patirtis, o po to – ir nemalonias, nevengiant šio prisiminimo, bet pasimokant iš patirties ir pasidarant išvadas, kad gebėjome išbūti ar susidoroti su sunkumais.

„Taip išmokstame ištverti diskomfortą – išbūname nemalonią emociją ir pamatome, kad nieko itin baisaus neatsitiko, arba jei atsitiko, tai ištvėrėme ir susidorojome su ta nemalonia situacija“, – apibendrina E.Masalskienė.

Psichologinio atsparumo skalė

Remdamiesi savo realia patirtimi įvertinkite, kiek sutinkate su žemiau pateiktais teiginiais (nuo 1 balo – visiškai nesutinku iki 7 balų – visiškai sutinku). Kiekvieną teiginį įvertinkite atskirai.

* Dažniausiai kaip nors vis tiek susitvarkau.

* Didžiuojuosi tuo, ką gyvenime esu pasiekęs (-usi).

* Paprastai filosofiškai žiūriu ir į sėkmes, ir į nesėkmes.

* Sutariu su savimi.

* Jaučiu, kad galiu susitvarkyti su daug dalykų vienu metu.

* Esu ryžtinga (-s).

* Galiu įveikti sunkumus, nes esu jų patyręs (-usi) anksčiau.

* Man netrūksta savidisciplinos.

* Išlaikau susidomėjimą tuo, ką darau.

* Paprastai randu iš ko pasijuokti.

* Tikėjimas savimi padeda man išgyventi sunkius laikotarpius.

* Nelaimių atveju paprastai esu ta (-s), kuriuo kiti gali pasikliauti.

* Mano gyvenimas turi prasmę.

* Paprastai galiu rasti išeitį iš sunkios situacijos.

Visus balus susumuokite, o bendras balas parodo:

14–56 balai – labai žemas atsparumas,

57–64 balai – žemas atsparumas,

65–73 balai – gana žemas atsparumas,

74–81 balas – vidutinis atsparumas,

82–90 balų – gana aukštas atsparumas,

91–98 balai – labai aukštas atsparumas.

Pajautę nemalonią emociją, galite:

* pasiduoti diskomfortui ir reaguoti pagal impulsą;

* dėmesį nukreipti į ką kitą – pavyzdžiui, imtis kokios nors kitos veiklos, ir taip kuriam laikui atsitraukti;

* ne bėgti nuo diskomforto ar problemos, o tyrinėti ir stebėti, kaip jautiesi;

* pasitelkti vaizduotę ir perdirbti šį impulsą arba jį įprasminti suteikiant jam prasmę, paaiškinant sau, kodėl taip atsitiko.

Ugdo psichologinį atsparumą

"Interneto naudojimo rizikos vaikų emocinei gerovei yra dažniau ir plačiau aptariamos nei jo teikiamos galimybės, pamirštant, kad susidūrimas su rizika ir jos sėkmingas įveikimas yra sąlygos, padedančio vaikams ugdyti psichologinį atsparumą. Tačiau tiek tėvams, tiek mokytojams, siekiant užtikrinti vaikų emocinę gerovę, iškyla sunkumų", – pastebi psichologė Virginija Rekienė.

Dabar vos gimęs vaikas patenka į pasaulį, kupiną skaitmeninių technologijų, ir neįsivaizduoja jo kitokio. Tačiau tėvams, kurių vaikystė prabėgo be interneto, mąstant apie jo suteikiamas galimybes ir grėsmes kyla natūralus nerimas – ar tikrai šios naujovės nežalingos? Psichologė dalijasi savo įžvalgomis ir patarimais, kaip pastebėti grėsmes, padėti jas įveikti ir užtikrinti vaikams emocinę gerovę.

Vaikai, kurie yra labiau pažeidžiami realiame pasaulyje, labiau pažeidžiami ir internete.

Visame pasaulyje vaikų, kurie namuose turi prieigą prie interneto, skaičius nuolat auga. 2019 m. duomenimis, 90 proc. ES namų ūkių turėjo prieigą prie interneto (2007 m. – 53 proc.), o Lietuvoje – 82 proc. (2010 m. – 61 proc.). Atliktų tyrimų duomenimis, 9–16 metų amžiaus ES gyvenantys vaikai kasdien internete praleidžia vidutiniškai po tris valandas. Panašiai tiek praleidžia ir Lietuvos vaikai.

Anot V.Rekienės, pirmosios vaikų patirtys su skaitmeninėmis technologijomis įvyksta dar iki antrųjų gyvenimo metų. "Maži vaikai skaitmeninėmis technologijomis naudojasi savo malonumui, dažniausiai tai vaizdo įrašų žiūrėjimas. Jiems nesvarbu, per kokią priemonę žiūrėti – planšetę, televizorių, telefoną ar kompiuterį. Tačiau jie jau puikiai supranta, kad jei įrenginys yra prijungtas prie interneto, vaizdo įrašų pasirinkimo galimybės labai išsiplečia", – sako psichologė.

Vyresni, 9–16 metų, vaikai, kaip atskleidė 2020 m. publikuotas tyrimas, dažniausiai leidžia laiką internete žiūrėdami vaizdo įrašus, klausydami muzikos, žaisdami žaidimus, lankydamiesi socialinių tinklų svetainėse, bendraudami su šeima ir draugais.

Kelia susirūpinimą tėvams

Pasak psichologės, emocinė vaiko gerovė yra svarbus vaiko sveikatos komponentas. "Ji apima vaiko patiriamas emocijas, jo saugumo jausmą, taip pat įvairias asmenines problemas, su kuriomis jis susiduria. Vaikai, kurių emocinės gerovės lygis yra aukštesnis, pasižymi didesniu emocinio atsparumo lygiu, o tai reiškia, kad jie patiria daugiau malonių emocijų, tokių kaip laimė, džiaugsmas, taip pat lengviau ištveria ir sunkesnes, sudėtingas emocijas – netektį, liūdesį, pyktį, nusivylimą", – akcentuoja V.Rekienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad iš suaugusiųjų neretai girdimas susirūpinimas – ar vaikų emocinė gerovė dėl skaitmeninių technologijų naudojimo neprastėja? "Žiniasklaidoje ir kai kuriuose moksliniuose sluoksniuose vis dar baiminamasi, kad išmanieji telefonai žlugdo visą vaikų kartą. Tačiau tyrimai ir statistika rodo, kad vaikai naudojasi skaitmeninėmis technologijomis norėdami atsipalaiduoti, surasti moralinės ir socialinės paramos šaltinius, siekia palaikyti tarpusavio santykius, o visi šie dalykai kaip tik yra naudingi vaikų emocinei sveikatai", – atkreipia dėmesį psichologė.

Dažna tėvų baimė – kad vaikas su skaitmeninėmis technologijomis praleidžia per daug laiko. V.Rekienė įsitikinusi – negalima vienareikšmiškai apibrėžti, koks valandų, praleistų prie ekranų, skaičius yra žalingas. "Kiekvienam vaikui, priklausomai nuo jo asmenybės, tą laiką reikėtų parinkti atskirai. Kad vaikas per daug laiko praleidžia internete, galima matyti tuomet, kai buvimas prie ekranų pradeda trukdyti kitoms vaiko veikloms, pavyzdžiui, kai vaikas neatsitraukia nuo interneto net patenkinti būtinųjų fiziologinių poreikių, tokių kaip valgymas, arba kai atsitraukęs nuo skaitmeninių technologijų jis neužsiima kita veikla – žaidimais, skaitymu, ėjimu į lauką", – įspėja psichologė.

Kaip išvengti grėsmių?

Natūralu, kad kuo daugiau laiko praleidžiama internete, tuo daugiau galimybių susidurti su grėsmėmis. "Tėvai, mokykla ir bendruomenė labiausiai nerimauja dėl to, ką vaikai veikia internete, tiksliau – ar vaikai internete nesusiduria su neigiamomis patirtimis. Tai tokios patirtys, kurios kelia vaikams susirūpinimą, susierzinimą, liūdesį, nerimą, išgąstį, nejaukumo jausmą", – pasakoja V.Rekienė. Ji atkreipia dėmesį, kad vaikai, kurie yra labiau pažeidžiami realiame pasaulyje, labiau pažeidžiami ir internete.

Pagrindinės internete tykančios grėsmės yra reklama, melagingos naujienos, užslėpta rinkodara, žalingas turinys, rizika patirti patyčias, galimybės sutikti žmones, kurie bando pasinaudoti vaiku, įtraukti į įvairias nelegalias veiklas. Grėsmė yra asmeninės informacijos netinkamas panaudojimas, žalingų patarimų, susijusių su savižudybe, valgymo sutrikimais ar panašiai, tikimybė.

Psichologė atkreipia dėmesį – kalbant apie vaikų skaitmeninių technologijų naudojimą, negali praslysti pro akis tai, kad pačių tėvų pozicija skaitmeninio pasaulio galimybių ir grėsmių atžvilgiu yra labai prieštaringa. "Tėvai dažniausiai turi dvi strategijas vaikų skaitmeninių technologijų naudojimosi atžvilgiu – leisti arba riboti. Tyrimai parodė, kad strategijos pasirinkimas susijęs su pačių tėvų skaitmeninio raštingumo įgūdžiais: tėvai, kurių skaitmeninio raštingumo įgūdžiai yra didesni, labiau linkę suteikti vaikams galimybę naudotis skaitmeninėmis technologijomis, o tėvai, kurių šie įgūdžiai yra menkesni, linkę riboti vaiko galimybes naudotis internetu", – pasakoja psichologė.

Svarbu domėtis vaiku ir jo veikla internete, taip pat patiems tėvams ir mokytojams privalu mokytis visą gyvenimą.

Anot jos, tyrimais patvirtinta, kad efektyvesnė yra leidžianti strategija su nuosaikiu ribojimu. Naudojant tokią strategiją, vaikui suteikiama galimybė įgyti tvirtesnį psichologinį atsparumą. Psichologinis atsparumas – tai gebėjimas sėkmingai susitvarkyti su įvairiais iškilusiais sunkumais, nepalankiomis situacijomis, išmokti kritiškai vertinti rizikas, spręsti jas, taip pat prisiimti atsakomybę už jų sukeltus padarinius.

Ką jie ten veikia?

V.Rekienė atkreipia dėmesį – vaikai internete gali rasti ir labai daug galimybių: informacinių išteklių mokymuisi, galimybę susisiekti su kitais vaikais, turinčiais panašių interesų, dalytis patirtimis ir idėjomis, veikti bendras veiklas, reikšti savo pilietiškumo poziciją, kurti turinį, išreikšti savo tapatumą, ieškoti idėjų. Tačiau interneto tyrinėjimas, anot jos, jokiu būdu negali būti paliktas paties vaiko atsakomybei.

Psichologė akcentuoja – svarbu domėtis vaiku ir jo veikla internete, taip pat patiems tėvams ir mokytojams privalu mokytis visą gyvenimą. "Kartais sutinku tėvų, kurie su pasididžiavimu sako, kad nesidomi socialiniais tinklais ir mano, jog tai yra didelė nesąmonė. Gaila dėl tokios tėvų nuomonės, nes tokiu būdu jie praranda galimybę pažinti vaiko pasaulį. Būtina kalbėtis su vaikais apie tai, kur internete jie jaučiasi saugūs, sulaukia palaikymo, diskutuoti interneto saugumo temomis, kalbėti apie pavojus internete, kaip elgtis susidūrus su jais, pastebėti, kas vaikams kelia nerimą", – pataria psichologė.

Tėvų atsakomybė, anot jos, yra ir inicijuoti naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis taisykles, užtikrinti jų laikymąsi. "Svarbu susitarti su vaiku, kaip, kada ir kokiomis priemonėmis jis galės naudotis skaitmeninėmis technologijomis, pavyzdžiui, kai yra atliktos visos pareigos, padaryti namų darbai. Pravartu nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis vaikas nesinaudos skaitmeninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, valgant ir valandą prieš miegą", – pataria V.Rekienė.

Ji ragina atkreipti dėmesį, jei internete praleidžiamas laikas jau pradeda trukdyti įprastam kasdieniam vaiko gyvenimui. "Taip būna tuomet, kai prašymas atsitraukti nuo ekranų sukelia ypač audringą pyktį ir apatiją realiam pasauliui. Būkime atidūs, jei vaikas jau susiduria su sunkumais realiame pasaulyje, jis greičiausiai susidurs su sunkumais ir skaitmeninėje erdvėje. Ir pati svarbiausia rekomendacija – mokykime jauną žmogų, kad internetas yra kaip gyvenimas, jame taip pat susiduriame su gerais ir blogais, su naudingais ir žalingais dalykais", – akcentuoja psichologė V.Rekienė.