Nors R. T. Erdoganas gegužę dalyvavo NATO viršūnių susitikime Belgijoje ir liepos mėnesį vykusiame „Didžiojo dvidešimtuko“ susitikime Hamburge, Lenkija yra pirmoji ES narė, pakvietusi jį oficialaus vizito po Ankaros masinio susidorojimo su įtariamais pučo organizatoriais.

ES varomąja jėga laikoma Vokietija Ankaros priemones laiko perdėtomis ir blokuoja kelią Turkijos siekiui įstoti į Bendriją.

Tačiau Varšuvoje R. T. Erdoganas sulaukė užtarimo.

„Lenkija palaiko Turkijos siekį prisijungti prie Europos Sąjungos“, – pareiškė Lenkijos prezidentas A. Duda, pasirodęs su R. T. Erdoganu žurnalistams.

Briuselio ir Ankaros derybos dėl stojimo iš esmės sustojo.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel neseniai paragino visai nutraukti šias derybas, tačiau dauguma kitų ES šalių yra linkusios palikti Ankarai pravertas duris.

R. T. Erdoganas taip pareiškė: jeigu ES mano, kad „Turkijos stojimas yra neįmanomas, tai pagaliau turi mums tai pasakyti“.

Turkijos ir Lenkijos lyderiai aptarė savo šalių, NATO narių, bendradarbiavimą gynybos srityje ir energetikos klausimus.

Kino kūrėjas Alis Avcis (Alis Avdžis) suimtas dėl įtariamų ryšių su organizacija, Ankaros kaltinama dėl pernai nesėkmingai mėginto įvykdyti tikro perversmo, kuriuo buvo siekiama nuversti R. Erdoganą, nurodė valstybinė Anatolijos naujienų agentūra.

A. Avcio naujasis filmas "Nubudimas” (Uyanis) dar nėra rodomas kino teatruose, bet jo ištrauka jau sukėlė daug diskusijų ruošiantis minėti pernai liepos 15 dieną mėginto įvykdyti pučo pirmąsias metines. Ankaros nuomone, pučą organizavo JAV gyvenantis musulmonų pamokslininkas Fethullah Gulenas (Fetchula Giuleno), bet jis šiuos kaltinimus neigia.

A. Avcio namuose sulaikytas dar vienas vyras, Fetullah Karabiberis (Fetchula Karabibėris), jau anksčiau ieškotas teisėsaugos, praneša policija.

A. Avcio filmo ištraukoje matyti kaip R.T. Erdogano namuose Stambulo Kisiklio rajone išžudoma R.T. Erdogano šeima – jo žmona Emine (Eminė) ir sūnus Bilalas (Bilalas), o į patį prezidentą nukreipiamas ginklas.

A. Avci taip pat sukūręs biografinį filmą "Vadas" (Reis) apie R. Erdogano ankstyvąją politinę karjerą. Ši juosta kino teatruose pasirodė prieš balandį įvykusį referendumą, per kurį buvo pritarta R. Erdogano vykdomosios valdžios galių padidinimui.

Tai pirmasis filmas apie R.T. Erdogano gyvenimą. Dar prieš premjerą ši juosta sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio tiek šalyje, tiek užsienyje.

Tačiau filmas sulaukė prastų įvertinimų ir nebuvo populiarus. Turkijos žiniasklaida pranešė, kad prezidentas jo nematė.

R.T. Erdoganas sakė, kad sukilėliai dabar puola svarbų Al Babo miestą, kuriame yra IS elementų, o jį atsiėmę nusitaikys į Manbidžą, kurį rugpjūčio mėnesį užėmė Sirijos kurdų grupuotė. „Tada mes žygiuosime Rakos link“, – sakė turkų prezidentas.

Raka, kuri yra IS sostinė de facto, jau seniai numatyta kaip kitas kovos su džihadistais taikinys, tačiau šiuo metu vyksta debatai dėl to, kaip puolimas turėtų atrodyti.

Su IS kovojanti JAV vadovaujama koalicija tikriausiai teiks paramą iš oro, bet Turkija nepritaria jokiam Sirijos kurdų grupuočių dalyvavimui.

Nuo rugpjūčio 24-osios turkų tankai ir specialiosios pajėgos Šiaurės Sirijoje teikia paramą opozicijos kovotojams – per ambicingą operaciją IS džihadistams iš viso pasienio rajono išstumti.

Turkija remia įvairias Sirijos opozicijos brigadas, o ne kokią nors vieną organizuotą jėgą, sako ekspertai.

Operacijos „Eufrato skydas“ tikslas yra kitas: sustabdyti Sirijos kurdų Liaudies apsaugos dalinių (YPG) judėjimą į vakarus.

Ankara sako, kad ši kurdų grupuotė ir kurdų Demokratinės sąjungos partija (PYD) yra susijusios su uždrausta Kurdistano darbininkų partija (PKK), kuri nuo 1984 metų vykdo sukilimą Turkijoje.

Turkija, JAV ir Europos Sąjunga PKK laiko teroristine organizacija.

Rugpjūčio mėnesį kurdų vadovaujamos Sirijos demokratinės jėgos (SDF) – JAV remiamas maždaug 30-ies tūkst. kurdų ir arabų kovotojų aljansas – atkovojo Manbidžą iš IS.

Tačiau R.T. Erdoganas ne kartą sakė, kad jokia operacija Rakai atsiimti negalima kartu su YPG elementais, o ketvirtadienį nurodė, kad turkų operacijos metu bus taikomasi ir į kurdų kontroliuojamą Manbidžą.

Vėliau jis nurodė, kad trečiadienį per pokalbį telefonu pasakė JAV prezidentui Barackui Obamai (Barakui Obamai) nepritariantis jokiam YPG ar PYD dalyvavimui.

„Mums nereikia tokių teroristinių organizacijų kaip PYD/YPG. Pasakiau: „Drauge pašalinkime „Daesh“ (IS) iš Rakos. Mes tai sutvarkysime drauge su jumis.“ Mes turime jėgos“, – sakė jis, turėdamas omenyje Turkijos remiamus sukilėlius.

R.T. Erdoganas taip pat sakė, kad Turkija neleis Šiaurės Irako Sindžaro rajonui tapti naujuoju Kandiliu, paminėdamas kalnuotą rajoną Irako šiaurėje, kuriame PKK turi bazių.

„Sindžaras yra kelyje tapti naujuoju Kandiliu. Mes (to) neleisime, nes ten yra PKK“, – sakė jis, užsimindamas apie Turkijos karinės intervencijos galimybę.

Vos prieš kelis mėnesius V. Putinas ir R.T. Erdoganas svaidėsi piktais kaltinimais dėl Sirijos.

Tačiau per derybas pirmadienį lyderiai turėtų patvirtinti šalių įsipareigojimą įgyvendinti svarbius energetinius projektus – nutiesti per Juodąją jūrą dujotiekį „Turk Stream“. Juo rusiškos dujos bus tiekiamos Europai, ir užbaigti pirmosios Turkijos atominės jėgainės statybas.

V. Putino ir R.T. Erdogano derybos Stambule bus trečiasis lyderių susitikimas nuo birželio, kai šalys sutarė imtis žingsnių normalizuoti dvišalius santykius.

Kai pernai lapkritį Turkijos naikintuvas prie sienos su Sirija numušė Rusijos karo lėktuvą, V. Putinas paskelbė Ankarai ekonomines sankcijas ir pradėjo tūžmingą žodžių karą su R.T. Erdoganu.

Tai išprovokavo rimčiausią krizę dvišaliuose santykiuose nuo Šaltojo karo laikų.

Ekonominės sankcijos, kurios šiuo metu palaipsniui atšaukiamos, smarkiai sumažino dvišalės prekybos apimtis, o dėl Maskvos paskelbto užsakomųjų skrydžių į Turkiją draudimo, kuris jau panaikintas, drastiškai sumenko rusų turistų srautai.

V. Putinas ir R.T. Erdoganas susitiks pirmąją Pasaulio energetikos kongreso dieną. Šis kongresas, į kurį suvažiuoja svarbiausi energetikos sektoriaus veikėjai, atspindi Turkijos ryžtą būti svarbia tarptautine žaidėja nepaisant šalį krečiančių teroro išpuolių ir nesėkmingo pučo.

Rusija ir Turkija vis dar nesutaria dėl konflikto Sirijoje. Maskva yra pagrindinė Sirijos prezidento Basharo al Assado (Bašaro Asado) režimo rėmėja, o Ankara jo pašalinimą iš valdžios laiko vienu iš svarbiausių savo strateginių tikslų.

Dar neseniai Rusiją karo nusikaltimais Sirijoje garsiai kaltinusi Turkija dabar, kai santykiai su Maskva kiek pagerėjo, nė žodžiu neužsimena apie pastarosiomis savaitėmis Damasko režimo vykdomą brutalų sukilėlių kontroliuojamų rajonų puolimą Alepe.

Gijimo procesas

Analitikai seniai kalba apie tai, kad Maskva ir Ankara linkusios demonstruoti pragmatizmą, kai santykiai tarp šalių yra geri, ir atidėti į šalį ginčus, sutelkiant dėmesį į strateginį bendradarbiavimą, įskaitant tikslą dvišalės prekybos metines apimtis padidinti iki 100 mlrd. JAV dolerių.

„IHS Energy“ vyriausiasis analitikas NVS ir Rytų Europai Andrew Neffas (Endrius Nefas) sakė, kad normalių dvišalių santykių atkūrimui greičiausiai reikės daugiau laiko, o dabar Turkija ir Rusija nusprendė sutelkti dėmesį į sritis, kuriose šalys gali bendradarbiauti.

„Vykstant gijimo procesui ir šalims stengiantis palikti praeityje pastarųjų dešimties mėnesių bjaurius dalykus, jos siekia sutelkti dėmesį į tokias sritis kaip energetika, kur abi suinteresuotos bendradarbiauti“, – sakė A. Neffas.

Pasak analitiko, R.T. Erdoganas nori pasinaudoti bendradarbiavimu su Rusija, kad pasiųstų žinią Ankaros partneriams Vakaruose, jog Turkija, kuri po nesėkmingo bandymo šalyje įvykdyti valstybės perversmą jaučiasi apvilta Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos, „gali eiti savo keliu“.

Dujotiekis ar rožinė svajonė?

Numatyta, kad kasmet „TurkStream“ vamzdynu, kuris leis Maskvai sumažinti dujų tranzitą per Ukrainą, į Europą bus perpumpuojama 31,5 mlrd. kubinių metrų rusiškų dujų.

Tačiau analitikai jau seniai reiškia abejones dėl šio projekto ekonominės naudos, o dujotiekio statybos dar neprasidėjo.

„TurkStream“ vis labiau tampa panašus į rožinę svajonę, o ne dujotiekį, Politinių bei prekybinių ryšių atnaujinimas tik grąžina mus prie starto linijos take, nebūtinai nuvesiančiame prie finišo linijos“, – sakė A. Neffas.

Jis pridūrė, kad planai 2017 metais pradėti tiesti vamzdyną šiame etape atrodo „per daug optimistiški“.

Svarbiu pirmadienio derybų rezultatu gali tapti šalių susitarimas tęsti Akujaus atominės elektrinės Turkijos pietuose statybas. Tai bus pirmoji Turkijos branduolinė jėgainė, kurią R.T. Erdoganas laiko nuosavų angliavandenilių išteklių stokojančios šalies pastangų užsitikrinti didesnį energetinį savarankiškumą ramsčiu.

Po rugpjūčio 9 d. Sankt Peterburge įvykusio pirmojo susitikimo V. Putinas ir R.T. Erdoganas vėl pasikalbėjo rugsėjį Kinijoje vykusio Didžiojo dvidešimtuko viršūnių susitikimo kuluaruose.

Rusijos lyderis sakė, kad „reikia dar daug nuveikti“, siekiant atkurti visapusišką dvišalį bendradarbiavimą.

Pasaulio energetikos kongresą atidarys Saudo Arabijos energetikos ministras Khalidas al Falihas (Chalidas Falihas).     

V. Putinas į Kongreso dalyvius kreipsis vėliau pirmadienį ir taip pat surengs dvišales derybas su R.T. Erdoganu.

Be to, jis turi patvirtinti, kad nepaisant nepavykusio perversmo, Recepui Tayyipui Erdoganui sekasi modernizuoti šalį.

Trečias tiltas tarp Europos ir Azijos – tikras inžinerijos stebuklas. Tai plačiausias kabantis tiltas pasaulyje, kone pusantro kilometro atstumas tarp kolonų leidžia jį tituluoti ilgiausiu pasaulyje. Tilto kolonos – aukščiausios pasaulyje, vos keturiais metrais žemesnės už Vilniaus televizijos bokštą.

Be to, tai ir ilgiausias kabantis geležinkelio tiltas pasaulyje, nes greta keturių eismo juostų į kiekvieną pusę nutiesti ir bėgiai.

Projektą sukūrė Michelis Virlogeux, Prancūzijos inžinerijos patriarchas, sukūręs ir ambicingąjį 12-os kilometrų Vasko da Gamos tiltą Lisabonoje bei grakštųjį lenktą Mijo viaduką Prancūzijos pietuose.

Jis sako, kad tai – įspūdingiausias pastarųjų metų statinys pasaulyje, be to, suprojektuotas per labai trumpą laiką – vos metus – Turkijos vyriausybė esą reikalavo itin aukštos architektūrinės kokybės.

„Čia galėsime perimti beveik 30 procentų Stambulo eismo. Tai sumažins srautą per kitus du tiltus, ir gyventojai galės judėti kur kas lengviau“, – tvirtino Turkijos transporto ministras Ahmetas Arslanas.

Ministras giriasi, kad ir statyba užtruko rekordiškai trumpai – vos dvejus metus ir tris mėnesius. Pietų Korėjos bendrovės jį pastatė už mažiau kaip milijardą dolerių. Tiesa, teko iškirsti 400 tūkstančių medžių, bet valdžia žada pasodinti keliolika kartų daugiau.

„Automobilių per daug. O šiame mieste labai sunku tiesti kelius ar gręžti tunelius. Yra senų miškų. Apmaudu, bet nėra kito pasirinkimo, tik statyti. Tiesą sakant, esama projektų gręžti tunelius po jūra, tačiau tai padaryti būtų itin sudėtinga. Štai kodėl, deja, nebuvo kito pasirinkimo, tik statyti“, – aiškino „Radyo Trafik“ vyr. redaktorius Cezahiras Doganas.

Žinoma, politinė projekto svarba irgi milžiniška. Pirmojo tilto per Bosforą atidarymas 1973-aisiais ir antrojo – 1988-aisiais – tapo didžiuliais įvykiais Turkijos istorijoje.

Pats gimęs ir augęs Stambule, į nacionalinę politiką pakilęs iš mero posto, prezidentas R. T. Erdoganas, atidarydamas tiltą, nori įrašyti save į istoriją greta kitų didžiųjų moderniosios Turkijos kūrėjų. Tai ir visiems matomas ženklas, kad perversmo mėginimas nesustabdo jo planų pakeisti miesto veidą.

JAV viceprezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas) šią savaitę mėgino pagerinti santykius su Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano (Redžepo Tajipo Erdogano) vyriausybe, bet konfliktas Sirijoje verčia Vašingtoną atsargiai planuoti savo žingsnius.

JAV strategija Sirijoje grindžiama bendradarbiavimu su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG). Šie kovotojai, padedami Amerikos specialiųjų pajėgų patarėjų ir koalicijos aviacijos, yra veiksmingiausios antžeminės pajėgos, kovojančios su IS džihadistais.

NATO narė Turkija formaliai priklauso koalicijai prieš IS, bet laiko YPG būrius neatsiejamais nuo „teroristinio“ judėjimo, kaip ir uždraustąją separatistinę Kurdistano darbininkų partiją (PKK), vykdančią partizaninį karą Turkijos teritorijoje.

Šią savaitę Ankara pasiuntė savo karius ir nuosaikiuosius sirų sukilėlius užimti IS kontroliuojamo Sirijos miesto Džarabuluso, esančio netoli sienos su Turkija.

Tačiau R.T. Erdoganas taip pat stengėsi užtikrinti, kad ši teritorija nepatektų į rankas kurdams, persikėlusiame per Eufrato upę ir įžengusiems į minėtą regioną. Šios kurdų pajėgos yra dominuojanti JAV palaikomų Sirijos demokratinių pajėgų (SDF) grupė.

Dabar Turkija reikalauja, kad kurdai atsitrauktų kitapus upės, o ketvirtadienį paskelbė, kad jos pajėgos pradėjo šaudyti į YPG pozicijas, esančias į šiaurę nuo Manbidžo miesto, kurdų užimto šį mėnesį.

Jungtinėms Valstijoms iškilusią dilemą išduoda pora „Twitter“ žinučių, paskelbtų Amerikos diplomato Bretto McGurko (Breto Makgerko), prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) specialiojo pasiuntinio, kuriam patikėta koordinuoti koaliciją, kovojančią su „Islamo valstybe“.

„Palaikome mūsų NATO sąjungininkę Turkiją, ginančią savo sieną nuo ISIL (IS) teroristų ir anksčiau šiandien smogusią ISIL taikiniams netoli Džarabuluso“, – rašė jis.

„Taip pat palaikome Sirijos demokratines pajėgas, įrodžiusias, kad yra patikimos ir itin veiksmingos pajėgos kovoje su ISIL“, – pridūrė B. McGurkas.

Ši jo žinutė atspindėjo Vašingtono poziciją, kad kurdai vis dar yra nepamainoma jėga Sirijoje.

Nebylus pritarimas

JAV diplomatai ištisus mėnesius sėkmingai laikėsi šios dvejopos ištikimybės. Nors Ankara protestavo dėl bendradarbiavimo su kurdais, koalicija pradėjo vaduoti IS kontroliuojamas teritorijas Sirijoje ir Irake.

Vis dėlto Ankara nėra pasiruošusi ilgiau toleruoti JAV palaikymo kurdams, o analitikai pažymi, kad šią savaitę pradėtas puolimas Džarabuluse yra aiškus perspėjimas tiek Vašingtonui, tiek YPG, kad Turkija yra pasiruošusi imtis veiksmų.

Jie perspėja, kad R.T. Erdoganas nebūtų pradėjęs šios operacijos be Rusijos, uolios Sirijos prezidento Basharo al Assado (Bašaro Asado) ir Irano sąjungininkės, nebylaus pritarimo. Šis faktas rodo, kad Turkija palaiko ryšius ne vien su JAV vadovaujama koalicija.

„Nemanau, kad Turkija jau yra pasiruošusi atsisakyti partnerystės su Jungtinėmis Valstijomis ir NATO“, – sakė Demokratijų gynimo fondo (FTT) Turkijos ekspertė Merve Tahiroglu (Mervė Tachirohlu).

„Vis dėlto vakarykštė operacija iš tikrųjų turėjo parodyti kurdams ir Jungtinėms Valstijoms, kad Turkija turi iš ko rinktis, – pridūrė ji. – Jie vykdo šią operaciją, kad jos netektų vykdyti kurdams, kad jos netektų vykdyti Jungtinėms Valstijoms ir kad amerikiečiai jos nevykdytų kartu su kurdais.“

Turkija ėmėsi ryžtingesnių veiksmų, kai šalyje stiprėja antiamerikietiškos nuotaikos, po praeitą mėnesį nesėkmingai mėginto įvykdyti perversmo kurstomos ištikimų R.T. Erdogano šalininkų žiniasklaidoje.

Amerika neigė Turkijos pranešimus, esą ji kažkaip yra susijusi su puču, bet R.T. Erdoganas piktai reikalavo išduoti Pensilvanijoje gyvenantį musulmonų dvasininką Fethullah Guleną (Fetchulą Giuleną), Ankaros laikomą pagrindiniu perversmo sumanytoju.

Turkų pareigūnai pasitiko J. Bideną šypsodamiesi ir spausdami ranką, bet vyriausybės poziciją palaikantys žiniasklaidos kanalai audrino R.T. Erdogano šalininkus istorijomis apie klastingą Vakarų elgesį, o prezidento populiarumas dar labiau išaugo.

Buvęs Turkijos parlamento narys Aykanas Erdemiras (Aikanas Erdemiras), dabar dirbantis FDD, įsitikinęs, kad ši kruopščiai surežisuota pykčio banga atspindi Turkijos atitolimą nuo ankstesnės provakarietiškos krypties.

„Sakyčiau, Turkija juda Artimiesiems Rytams labiau būdingų veiklos metodų link“, – sakė jis.

„Tai reiškia didelį vyriausybės finansuojamos žiniasklaidos kurstymą, stiprų nusistatymą prieš Ameriką ir Vakarų šalis, apjungtą su gana šiltais santykiais bendraujant akis į akį“, – pastebėjo A. Erdemiras.

Nėra nukreipta prieš kurdus

Turkijos ministras pirmininkas Binali Yidirimas (Binalis Jildirimas) penktadienį pavadino atviru melu Vakarų šalių žiniasklaidos pareiškimus, kad Ankaros karinė operacija Sirijoje yra labiau nukreipta prieš kurdų sukarintas pajėgas, o ne džihadistus.

„Jie arba nieko neišmano apie pasaulį, arba jų darbas – platinti atvirą melą“, – atsakė B. Yildirimas, kai buvo paprašytas pakomentuoti pranešimus, kad operacija Sirijoje yra nukreipta ne prieš džihadistų grupuotę „Islamo valstybė“ (IS), o prieš kurdus.

„Musų karių uždavinys – užtikrinti sienų saugumą ir mūsų piliečių gyvybes bei nuosavybę. Visos kitokios naujienos tėra melas“, – pridūrė jis.

Jis daugeliu atžvilgių atskleidžia, kas yra negerai Europoje ir kaip padėtis gali dar labiau pablogėti. Vis dėlto būtų klaidinga jį laikyti istorinio posūkio tašku.

Nemalonu, bet Turkijos ir Rusijos lyderiai turi daug bendra, – ypač panašios jų valdingos ir įtarios asmenybės. Tačiau skirtumai tarp jų šalių daug didesni negu panašumai.

V. Putinas sutriuškino opoziciją Rusijoje. Šioje šalyje įstatymų viršenybė – tik apgaulė. Rinkimai – farsas.

Turkija – kitokia. Tiesa, kad ponas Erdoganas bjaurisi prokurdiška Liaudies demokratų partija (HDP) ir kad jis pakeitė taisykles jos nenaudai. Jos parlamentarams gresia pavojus būti suimtiems. Dėl šių dalykų galima apgailestauti. Vis dėlto pagrindinės kemalistų ir nacionalistų partijos (CHP ir MHP) per rinkimus varžosi su R. T. Erdogano Teisingumo ir plėtros partija (AKP).

Kitaip nei Rusijoje, tie rinkimai nėra apgaulė. Rezultatai iš anksto nėra žinomi. Ponas Erdoganas ne visada gauna, ko nori. Jo valdžia iškovota dėl politinės konkurencijos, o ne monopolio.

Visa tai nesuteikia pagrindo per daug nusiraminti. Turkija jau daug metų juda klaidinga kryptimi, o po sužlugdyto perversmo šis judėjimas paspartėjo. Ponas Erdoganas atleidinėja daugybę pareigūnų, imasi griežtų veiksmų prieš žiniasklaidą ir ragina grąžinti mirties bausmę.

Tai nėra visiškai nepagrįsta. Perversmas galėjo pavykti arba išprovokuoti pilietinį karą. Tai sudirgintų nervus bet kuriai šaliai.

Be to, verta prisiminti, kad prie šios padėties nemažai prisidėjo Europa. Mes dešimtmečius mosikavome narystės Europos Sąjungoje perspektyva Turkijos panosėje. Sudarėme sutartį dėl Kipro, bet nesugebėjome jos įvykdyti. Netgi proeuropietiškų pažiūrų turkai su kartėliu kalba apie nepakankamą dėmesį ir dviveidiškumą. Kaip dažnai nutinka mūsų santykiuose su kaimyninėmis šalimis, mes, europiečiai, kenkėme savo draugams ir padrąsindavome savo priešus.

Teoriškai Turkija gali nutraukti ryšius su Vakarais. Ji gali išmesti amerikiečius iš savo didžiulės Indžirliko oro pajėgų bazės. Ji gali pasitraukti iš NATO vadovavimo struktūros. Ji galėtų suplėšyti sutartį su ES dėl pabėgėlių. Ji galėtų suformuoti autoritarinę Ankaros-Maskvos ašį, atsiriekusi Juodąją jūrą ar netgi Pietryčių Europą.

Vis dėlto nė vienas iš šių scenarijų neatrodo tikėtinas. Per Erdogano ir Putino susitikimą buvo svarbiau atitaisyti žalą, kai pernai vienas Rusijos lėktuvas buvo numuštas Turkijos oro erdvėje. „Normalizuoti santykius“. Tai reiškia pelningus prekybos ryšius: Rusijos turistus Turkijoje ir Turkijos eksportą į Rusiją. Atgaivintas brangus ir neekonomiškas dujotiekis „Turkstream“ per Juodąją jūrą – bloga žinia „Gazprom“ akcininkams.

Tačiau Turkija vis tiek gali dar daug gauti iš savo aljanso su Vakarais – ir daug ką prarasti, jeigu šis aljansas nutrūks. Ponas Erdoganas tebesibjauri Basharu al Assadu Sirijoje. Vakarų šalys siūlo geriausią galimybę pašalinti šį režimą, remiamą Rusijos. Čia sunku įžvelgti kokią nors besivystančią bendrą poziciją. Turkija pastaraisiais mėnesiais pragmatiškai atkūrinėjo ryšius su šalimis, tokiomis kaip Izraelis.

Šiurkšti tiesa Artimuosiuose Rytuose – kad Rusija plačiai palaiko šiitišką Iraną ir jo sąjungininkus, o sunitiškos šalys, tarp jų Turkija, yra plačiai palaikomos Vakarų. Artimiausiu metu tai nepasikeis. Turkija turi blogų kaimynių, tad jai reikia rimtų draugų. Putino Rusija, kuri yra ekonominė ir politinė nesėkmė, negali pasiūlyti tokios draugystės dabar – ir galbūt niekada negalės.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.