„Kelionės, kaip jokia kita veikla, pažadina laukimą ir išjudina jausmus. Kuo nežinomesnis kelionės tikslas, tuo stipresnės emocijos“, – prisipažįsta pašnekovas. Jis – kalnų sportininkas, alpinistas, į kalnus visada imantis fotoaparatą. „Tačiau į kalnus einu ne dėl to, kad fotografuodamas sukurčiau kokį nors meną. Einu dėl to, kad man reikia rugpjūčio mėnesį patekti į pūgą, pasivaikščioti ledyne. Be fotografavimo šių kelionių taip pat neįsivaizduoju“, – susijusius pomėgius bandė analizuoti pašnekovas.

Ištikimybė: net ir savo parodos atidaryme fotomenininkas iš rankų nepaleido fotoaparato, neiškentė nepadaręs keliolikos kadrų./ E. Mališausko nuotr.

Į kalnus einu ne dėl to, kad fotografuodamas kurčiau kokį nors meną. Einu dėl to, kad man reikia rugpjūčio mėnesį patekti į pūgą, pasivaikščioti ledyne.

Vasario 21 d. Garliavos sporto ir kultūros centre atidaryta R. Puišio paroda ir pristatytas fotoalbumas „Asmenybė, prilygstanti kalnui“, skirtas Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentui Algimantui Jucevičiui.

Parodą ir albumą sieja ta pati gija – kalnai, keliautojai: jaunimas ir veteranai. „Fotografijos kauptos 40 metų. Daug žmonių, bičiulių nuotraukose jau iškeliavę iš šio pasaulio, netgi Audrius Peseckas, kurį fotografavau vos prieš metus. Albume daug dokumentikos, daug meno, ir, žinoma, peizažų“, – sakė Raimondas.

R. Puišys yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 2008 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Yra surengęs daugiau kaip 70 parodų, išleidęs keletą meninės fotografijos albumų, pelnęs prizų Japonijoje ir kitose šalyse.

Dedikacija: dažnoje parodos nuotraukoje galima pamatyti Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentą A. Jucevičių, jam skirtas ir fotoalbumas „Asmenybė, prilygstanti kalnui“./ E. Mališausko nuotr. 

Nors gimė ir augo Jurbarke, beveik du dešimtmečius R. Puišys gyvena Garliavoje, aktyviai dalyvauja renginiuose ir vietos bendruomenės veikloje. Todėl į parodos atidarymą ir albumo pristatymą suplūdo vietos bendruomenės atstovai, kolegos, šeimos nariai, rėmėjai.

Paroda Garliavos sporto ir kultūros centre veiks iki kovo vidurio. Įdomu tai, kad eksponatai bus keičiami kas savaitę. „Darbų turiu daug, jie dideli – 60 x 90 cm, erdvė čia maža, telpa vos 20 fotografijų“, – sumanymą atskleidė fotomenininkas.

Tokią kelionės sampratą garliaviškis fotomenininkas Raimondas Puišys išsako ne tik savo knygose – tai ir jo kūrybos filosofija. Konkursų Lietuvoje ir užsienyje laureatas yra išleidęs ne vieną meninės fotografijos albumą kalnų ir kelionių tema. Neseniai dienos šviesą išvydo nauja knyga „Asmenybė, prilygstanti kalnui“, kurią pristatydamas R.Puišys Lietuvos sporto muziejuje surengė fotografijos parodą „Kalnai simfoniją mums gros“. Albumas pristatytas ir Vilniuje, paroda bus eksponuojama ir kituose Lietuvos miestuose.

Dar vaikystėje fotografija susidomėjęs menininkas pastaruosius dešimtmečius daugiausia dėmesio skiria kalnams – R.Puišys yra kopęs į kalnus Indijoje, į Kaukazą, Tian Šanį. Dokumentinėse spalvotose fotografijose jungiasi didingi gamtos motyvai, keliautojų ir alpinistų portretai, kelionių metu sutikti žmonės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Naujausias albumas (sudarytojas – fotomenininkas Robertas Misiukonis) ir paroda yra skirti Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentui Algimantui Jucevičiui. 80-mečio sukaktį švenčiantis A.Jucevičius, anot knygos dedikacijos, „daugiau nei 60 metų vedė žmones į kalnus“, jo dėka šimtai keliautojų pamatė kalnų didybę. Todėl šioje knygoje, kiek primenančioje Lietuvos alpinizmo istorijos tomą, – daug A.Jucevičiaus ir kitų žinomų Lietuvos alpinistų fotografijų iš kelionių.

Albume chronologiškai pateikiamos ir paties R.Puišio 2011–2021 m. vykusių ekspedicijų į kalnus fotografijos. 

Albume chronologiškai pateikiamos ir paties R.Puišio 2011–2021 m. vykusių ekspedicijų į kalnus fotografijos. Sudarydamas albumą, autorius pasirinko dvisluoksnį principą: pirmiausia pateikia kvapą gniaužiantį kalnų peizažą, jį išdidina, niuansuoja jo visumą ir detales, atskleidžia kalnų didybę, grožį ir poetiką. Šalia du albumo puslapius užimančios nuotraukos eksponuojama ir kelionių, kopimo į kalnus kasdienybė, keliautojai ir jų artimieji, sutikti žmonės. Taip sudvigubinti vaizdai tarsi sujungia dvi dimensijas: abstrakciją ir realybę, gamtos vaizdinius ir portretus, kelionės akimirkas.

Albume dokumentuojama keliautojų buitis ir sunkumai, su kuriais jie susiduria. Dažnoje nuotraukoje šmėkščioja ir A.Jucevičiaus veidas, jo veikla. Punktyriškai visoje knygoje sudėliotos jo fotografijos tarsi sujungia kelionės ir keliautojo gyvenimo, jo biografijos temas. Taip knyga įgauna dinamišką pasakojimą, įvairovę ir gerokai prasiplečia šios knygos turinys, ji tampa įdomi įvairiems adresatams: tiek patiems keliautojams, alpinistams, tiek eiliniam kelionėmis besidominčiam žmogui.

"R.Puišio asmenybę yra sudėtinga pristatyti trumpai, – yra sakiusi menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė. – Tai keliautojas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, Rusijos geografijos draugijos narys. R.Puišys gimė 1963 m. Jurbarke, augo Alytuje, baigė studijas tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete. Fotografuoti menininkas pradėjo keliaudamas. R.Puišys – konkurso "Gamta – mūsų namai" laureatas, Lietuvos ir Rusijos fotografijos konkursų prizininkas, pelnęs apdovanojimų už fotografijas, eksponuotas parodose Sankt Peterburge ir Tokijuje. Fotomenininkas yra surengęs apie 40 personalinių parodų skirtingomis temomis Lietuvoje ir Sankt Peterburge."

Viskas susiję ir susipynę

"Esu išleidęs du didelius fotografijos albumus, o mažų nė neskaičiuoju. Norint iš fotografijos būtų galima uždirbti ir iš to gyventi, tačiau to net nebandau, turiu savo versliuką. Pelnytis duoną iš fotografijos nenoriu dėl paprasčiausios priežasties. Jei man renginys neįdomus, aš į jį ir neinu, man nepatinka pleškinti kaip amatininkui. Manęs dažnai klausia, ar fotografavimui reikia įkvėpimo. Atsakymas visada vienodas: žinoma, kad reikia. Juk vieną dieną, viskas eina kaip sviestu patepta, o kitą, kad ir ką darytum, krenta iš rankų", – atviravo R.Puišys.

Raimondas – kalnų sportininkas, alpinistas, į kalnus visada ima fotoaparatą. "Tačiau į kalnus einu ne fotografuoti, kurti kokį nors meną. Einu dėl to, kad man reikia rugpjūčio mėnesį patekti į pūgą, pasivaikščioti ledyne. Vėlgi, be fotografavimo šių kelionių taip pat neįsivaizduoju", – susijusius ir susipynusius pomėgius bandė analizuoti pašnekovas.

Tačiau į kalnus einu ne fotografuoti, kurti kokį nors meną. Einu dėl to, kad man reikia rugpjūčio mėnesį patekti į pūgą, pasivaikščioti ledyne.

Panašiai, jo žodžiais, yra ir versle. Kaimo turizmo sodybos "Šaltupis" savininkas sako, kad jo netenkino vien baliai, jubiliejai, vestuvės. "Pastačiau klojimą, įrengiau fotografijos technikos muziejų. Sodyboje rengiamos fotografijos parodos, pavasarį organizuoju teatro festivalius, šiemet jau bus tryliktas, o bardų festivalis vyks devintą kartą. Dar galvoju apie kaimo kapelų festivalį. Tokie renginiai man, kaip verslininkui, nieko neduoda finansiškai. Daug kas sako, kad tai darau dėl reklamos, tačiau man jos užtenka ir tikrai nereikia", – tvirtino Raimondas. Kamerinių renginių organizatorius ir juose nesiskiria su fotoaparatu, ir jam pavyksta pagauti ne vieną menišką kadrą.

Paklaustas, iš kur meilė menui, verslininkas, fotografas, keliautojas tik gūžtelėjo pečiai: "Matyt, toks jau gimiau. Dauguma mano draugų – menininkai, kažkaip vis keliai su jais suveda."

Akcentuoja kultūrinio paveldo svarbą

Pasak R.Puišio, turbūt niekas abejingai nepraeina pro gražų saulėlydį ar saulėtekį, rūką ryte. Jam visa tai taip pat patinka įamžinti. "Tačiau mano mokytojas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas sako: tokių vaizdelių tu man net nerodyk, tai gali nufotografuoti bet kas. Aš ir pats labiausiai džiaugiuosi ne užfiksuotais peizažais, portretais, o švenčių nuotraukomis. Tarkime, Užgavėnės. Tokiose nuotraukose – ir papročiai, ir tautiniai drabužiai. Visa tai išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms man yra labai svarbu", – tvirtino fotomenininkas.

"Meilė gamtai ir žmonėms, siekis ateičiai išsaugoti nykstančių paminklų atminimą fotomenininką skatina fiksuoti gamtos kaitą, žmogaus būsenas, jo aplinką. Autorius fotografijose per asmeninį emociškai prisodrintą santykį pateikia įvairius mūsų dvasinio ir socialinio gyvenimo aspektus, akcentuoja kultūrinio paveldo svarbą", – taip R.Puišio kūrybą apibūdino G.Kuizinaitė.

Simpatijos vietovėms keičiasi

Kauno rajonas verslininkui, fotografui ir keliautojui – ne tik vieta, kurioje gyvena. "Nors čia esu tik penkiolika metų, tai mano mėgstamiausia vieta. Garliava pastaraisiais metais labai gražėja: įrengti parkai, atnaujinamos gatvės, miestas tvarkosi ir puošiasi. Prisimenu, kai atsikrausčiau, čia buvo gerokai niūriau, – sako garliaviškis. – Žinoma, patinka Zapyškis ir Raudondvaris, kiti miesteliai. Kad ir kur važiuočiau – fotoaparatas visuomet su manimi. Dabar labai daug švenčių rengiama Raudondvaryje, nuotraukos iš jų kol kas gula į archyvą. Kada nors jas panaudosiu."

Prieš kelerius metus fotografo simpatijos priklausė Linksmakalniui. Jis buvo tituluojamas šio buvusio karinio miestelio, kuriančio naujas tradicijas, fotokronikininku. "Linksmakalnyje išties esu praleidęs nemažai laiko. Nė vienoje kitoje pakaunės vietoje tiek daug nefotografavau, išleidau netgi nedidelį Linksmakalnio seniūnijos fotografijų albumą "Veidai… mintys… žmonės".

Į šį albumą fotografas žiūri savikritiškai, svarsto, ar jame esantys darbai yra vertingi meniniu požiūriu. "Ne dėl meno aš fotografuoju. Šios fotografijos labiau pažintinės. Norėjau, kad žmonės žinotų: Linksmakalnis – tai ne tik buvęs slaptas objektas, kuriame dabar įsikūrusi gyvūnų prieglauda "Penkta koja" ar priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenė "Sugrįžimas". Norėjau parodyti, kad čia verda įdomus gyvenimas, gyvena marga bendruomenė, miestelyje pilna visokių keistenybių ir įdomybių", – sakė R.Puišys.

Nors pokalbio metu jis ir įvardijo kelias pakaunės vietoves, į kurias dažniausiai dabar krypsta jo fotoaparato objektyvas, vis dėlto lieka tik spėlioti, kuris miestelis ar kaimas artimiausiu metu nusipelnys atskiro leidinuko ar parodos.

 R. Puišys yra konkurso „Gamta – mūsų namai“ laureatas, įvairių fotografijos konkursų prizininkas.

Fotomenininkas yra surengęs kelias dešimtis parodų  Lietuvoje ir Sankt Peterburge. Meninį fotografijos albumą “Aukštumos žemumos“ jis išleido 2012 metais.

Ciklo „Aukštumos žemumos“ fotografijose R. Puišys  skiria dėmesį gamtos stichijoms, kalnų dididingumui. Autorius  fiksuoja alpinistų, keliautojų kasdienybę, akistatą su pavojais.

Fotografuoja ne dėl meno

Linksmakalnio laisvalaikio salėje iki rugpjūčio 31 d. veikiančioje garliaviečio R.Puišio fotoparodoje "Veidai… mintys… žmonės" – buvusio uždaro karinio miestelio dabartinė aplinka ir gyventojai: jų kasdienės ir šventinės akimirkos, tai, kas įprasta ir keista. Be didelių investicijų, tiesiog ant tinklo tvoros fragmentų išeksponuotuose spalvotuose kadruose – Užgavėnės, margučiai, antklodės Europai nėrimo Linksmakalnyje akimirkos, tarp dviejų tvenkinių tiesiai į miestelį šaunantis kelias, senasis parko takas su dvarininką vokietį Lyzentalį ir Liustbergą (kaip prieškariu vadintas Linksmakalnis) menančiu grindiniu, kurį dabar dengia žemių sluoksnis.

Parodą apžiūrime kartu su fotomenininku ir parodos idėjos autore, Linksmakalnio laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatore Ilona Mitrulevičiene.

"Galbūt šie darbai visiškai nevertingi meniniu požiūriu, tačiau ne dėl meno aš fotografuoju. Šios fotografijos – labiau pažintinės. Norėjau, kad žmonės žinotų: Linksmakalnis – tai ne tik buvęs slaptas objektas, kuriame dabar įsikūrusi gyvūnų prieglauda "Penkta koja" ar priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenė "Sugrįžimas". Norėjau parodyti, kad čia verda įdomus gyvenimas, gyvena marga bendruomenė. Seniausi jos nariai – rusų tautybės karininkai, sovietmečiu dirbę čia veikusiame slaptame kariniame objekte, arba jų žmonos, našlės.

Norėjau parodyti, kad čia verda įdomus gyvenimas, gyvena marga bendruomenė.

Miestelyje yra visokių keistenybių, įdomybių. Užeini į mišką – randi Lito kapą, kažkokią baidyklę pakabintą, apleistą žmonių buveinę", – ranka rodydamas į tai įamžinusias nuotraukas pasakoja R.Puišys. Tarp jų – ir peizažai, ir linksmakalniškių portretai. "Peizažas man visada įdomus – negaliu nenufotografuoti gražaus saulėlydžio, nors jį fotografuoja visi. Tai daryti miela širdžiai, bet, kai aš tokius kadrus parodau savo draugui ir mokytojui Aleksandrui Macijauskui, jis sako: nerodyk man tų banalybių, tai gali nufotografuoti bet kas. Tu geriau gerą portretą padaryk", – fotografijos grando patarimus prisimena garliavietis.

Kai kuriose fotografijoje atrodo, kad sovietinė miestelio praeitis, kai čia klausytasi užsienio radijo stočių ir šifruoti radijo pranešimai, susiduria su šiandiena. I.Mitrulevičienė atkreipė dėmesį į kadrą, kuriame, panaudojus dvigubą ekspoziciją, užfiksuoti ir aptriušę buvusios karinės teritorijos atributai, ir iš jos išeinantys žmonės. "Aš ne meno kritikė, bet šioje nuotraukoje galima įžvelgti daug daugiau nei vien iš slapto objekto išeinančius žmones", – pastebėjo pašnekovė.

Gyvena karininkų našlės

Šie metai Linksmakalniui – sukakčių metai. Sueina 25-eri, kai Linksmakalnis atsivėrė išorei – miestelį paliko paskutinis sovietų karys, o Linksmakalnio seniūnijai sukanka dešimt metų. "Per tą laiką neišleista nė menkiausio lankstinuko apie Linksmakalnį, jau nekalbant apie rimtesnį leidinį. O čia tikrai yra labai įdomių žmonių, objektų. Stengiantis tai įamžinti, kilo idėja išleisti fotografijų albumą. Susitikome su Raimondu, pašnekėjome – norime, kad tas albumas būtų kaip dovana Linksmakalniui, jo žmonėms ir svečiams. Kai darbas jau buvo įpusėjęs, per Samylų kultūros centrą pateikėme paraišką Kauno rajono savivaldybės projektinėms lėšoms gauti. Gavome finansavimą ir tęsiame projektą – Raimondas toliau fotografuoja Linksmakalnį", – apie fotografijų albumą, kuris turėtų būti išleistas spalį, užsiminė I.Mitrulevičienė.

Ruošiantis šiam projektui, kultūros darbuotoja klausė Linksmakalnio gyventojų nuomonės, kokius žmones reikėtų pristatyti albume. "Mūsų dar laukia susitikimas su Linksmakalnyje dirbusių karininkų našlėmis. Buvome susitikę su Linksmakalnio senbuviu Kazimieru Čekavičiumi – žmogumi, kuris jungia buvusią miestelio bendruomenę ir dabartinę. Jo tėvai Linksmakalnyje turėjo 8 ha žemės, čia gyveno, tačiau sovietmečiu buvo priversti išsikraustyti iš savo namų, kai buvo pradėtas statyti karinis miestelis. Kartu su R.Puišiu ir K.Čekavičiumi ieškojome kriaušės, kuri augo senojoje jo tėvų sodybvietėje. Koks buvo džiaugsmas, kai ją radome", – emocijų neslėpė pašnekovė.

Išskirtinis Linksmakalnio veidas

Menininko žodžiais, jo draugystė su Linksmakalniu užsimezgė prieš porą metų. "Viskas prasidėjo nuo Užgavėnių šventės – mane pakvietė joje sudalyvauti, suvaidinti vieną personažą. Man liaudies tradicijos įdomios – atvažiavau, katu ir pafotografavau. Man patiko ir miestelis, ir jo žmonės. Kadangi dažnai važiuoju pro šalį – gyvenu Garliavoje, o kitoje Išlaužo pusėje turiu sodybą – į Linksmakalnį dažnai užsuku. Sustoju, pasivaikščioju, kokį kadrą padarau", – pasakojo pašnekovas.

Džiaugiamės, kad Linksmakalnis turi savo fotokronikininką. Raimondas mus lydi kiekvienoje šventėje, kiekviename renginyje.

Kas labiausiai jį domina Linksmakalnyje – sovietinė karinė praeitis, jos reliktai ar dabartis?

"Galbūt laikinumas, – pasitaisęs kaubojišką skrybėlę susimąsto menininkas. – Juk to, kas čia šiandien yra, po metų gali nebebūti. Daug kas džiaugiasi, kad pritraukiamos investicijos. O aš sakau: džiaukitės duobėtomis gatvėmis, skylėtais langais, nes tai yra tikra. Juk jei čia atsiras daugiaaukščiai veidrodiniais stiklais, miestelis praras savo dvasią – liks beveidis. Griuvėsiai, sovietiniai reliktai – tai išskirtinis Linksmakalnio veidas. Pasaulyje paliekama net tai, kas liko iš koncentracijos stovyklų – manau, ir čia turėtų būti išsaugoti sovietmečio praeities reliktai."

"Džiaugiamės, kad Linksmakalnis turi savo fotokronikininką. Raimondas mus lydi kiekvienoje šventėje, kiekviename renginyje. Tam jis aukoja savo laiką ir kartais net pykteli, kai šventė užsitęsia", – šyptelėjo I.Mitrulevičienė.

Įsirėžia visam gyvenimui

Linksmakalnis – ne vienintelis R.Puišį dominantis objektas. Į Lietuvos fotografijos istoriją jis įsirašė ne tik personalinėmis parodomis, bet ir dviem fotoalbumais – kelionėms į kalnus skirtu "Aukštumos žemumos" (2012 m.) ir gyvenimui už poliarinio rato dedikuotu "Vorkuta – 67-oji paralelė" (2016 m.). Tačiau menininkas nelinkęs išskirti vieno jų kaip jam svarbiausio ar brangiausio emociškai. "Jei kažką darau, bandau į tai sudėti visą savo dūšią, visas į darbą pasineriu. "Aukštumos žemumos" gimė po to, kai aš daug metų fotografavau alpinistą, keliautoją Algimantą Jucevičių. Tai labai atsidavęs žmogus. Jis kasmet po kelis šimtus lietuvių išveda į kalnus, už tai negaudamas jokio atlygio", – apie Lietuvos šviesuolio titulu įvertintą alpinistą pagarbiai pasakojo R.Puišys. Pats garliavietis kasmet paūmėjančia kalnų liga sakosi susirgęs studijų laikais. "Nuo tada, kai pirmą kartą išsimiegojau palapinėje ledyne, man reikia sniego, pūgos, ledo kruopų, kad atidaužytų galvą, išpūstų visus žemiškus rūpesčius, pravalytų smegenis. Ten aš geram pusmečiui įsikraunu energijos. Su visai kitomis jėgomis sugrįžtu. Grįžęs iš kalnų dažnai sakau: viskas, kitais metais nebekopsiu. Praeina pusmetis – ir vėl nerimstu, pradedu kilnoti kuprinę, – pusamžis vyras neneigia, kad į kalnus traukia ne tik ypatinga bioenergetika, bet ir noras patirti kažką ekstremalaus. – Paprastas, patogias atostogas greitai pamiršti. Tačiau jei išgyvenai pūgą, žaibus, didžiulį karštį ar likai visai be maisto – tai visam gyvenimui įsirėžia į atmintį."

K. Čekavičius

Įamžinti nykstančius dalykus

Tarp keliauninko įveiktų viršukalnių – aukščiausias Europos kalnas Elbrusas (5 642 m), Alpėse stūksantis Monblanas (4 810 m), aukščiausias Eurazijoje veikiantis Kliučių Sopkos aktyvus ugnikalnis (4 750 m). Iki antros pagal aukštį Tian Šanio viršukalnės Chan Tengri (7 010 m) buvo likęs puskilometris, tačiau tąkart kalnai įsileisti nepanoro: dėl prastų oro sąlygų grupelei keliautojų teko sukti atgal.

Pereiti nuo analoginės prie skaitmeninės fotografijos R.Puišiui taip pat padėjo kalnai. "Gal prieš dešimt metų kalnuose įvyko nelaimė – susižalojo žmogus. Niekaip negalėjome prisišaukti pagalbos. Visa grupė pasiliko, o aš vienas išėjau atgal iki bazinės stovyklos, kad iškviesčiau pagalbą. Beeinant mano fotoaparatas įkrito į plyšį tarp ledynų. Mačiau apie 15 m žemiau pakibusį fotoaparatą, turėjau ir virvę, bet vienam buvo per daug rizikinga leistis žemyn. Taip mano fotoaparatas ten ir liko", – pasakojo R.Puišys, tuomet pradėjęs fotografuoti su kelionės vadovo A.Jucevičiaus jam atiduotu skaitmeniniu fotoaparatu.

Vorkutoje, į kurią keliavo tris kartus, kaip ir Linksmakalnyje, menininkas pirmiausia stengėsi įamžinti nykstančius dalykus: jurtas, kurių kai kurias jau ženklina palydovinės antenos, kapines, kuriose ilsisi ir lietuvių tremtinių palaikai, griuvėsiais virstančius namus ir vienišus paminklus komunizmo ideologiniams stabams. Kai kurios atšiauraus krašto nuotraukos, kur kraštovaizdis dažnai skendi sniege, primena monochrominę (nespalvotą) fotografiją, tačiau menininkas tikina, kad tai – tik vizualinė apgaulė: jis neatsisako spalvų. "Kalbant apie "Vorkutą", tariausi su albumo sudarytoju A.Macijausku. Buvo minčių dėti nespalvotų fotografijų, bet jis mane perkalbėjo, sako: juk dabar – XXI a., nereikia gyventi praeitimi. Juk viskas technologiškai taip pažengę. Suprantu: jei tavo pirštai prisilietė prie nuotraukos, tos fotografijos visai kita vertė nei kad mašina būtų atspaudus. Bet aš pats fotoatspaudų negaminu", – savo poziciją išdėstė pašnekovas.

Jo fotoobjektyvo įamžintos akimirkos atspindi šio sovietmečiu buvusio uždaro karinio miestelio žmonių gyvenimą, nuotaikas, švenčių akimirkas, jų darbus. Fotografijose atsiskleidžia menininko santykis su gamta, istoriniais įvykiais, savitas požiūris fiksuojant sovietmečio palikimą.

Ši paroda – Samylų kultūros centro inicijuoto projekto dalis. Projektu siekiama atskleisti Linksmakalnio miestelio savitumą, užfiksuoti svarbiausias jo gyvenimo akimirkas ir išleisti leidinį – šimtmečio dovaną Lietuvai. Leidinyje, tarp kitų, planuojama panaudoti parodoje eksponuojamas fotografijas.

R.Puišio darbų paroda Linksmakalnio laisvalaikio salėje eksponuojama iki rugpjūčio 31d.

Vorkuta – šiauriausias už poliarinio rato esantis miestas, kurio apylinkės nusėtos sovietinio gulago lageriais. Sakoma, kad geležinkelio bėgiai, nutiesti į šį Komijos respublikos miestą, pastatyti ant tremtinių kaulų. Į šį itin atšiauraus klimato kraštą buvo ištremta ir tūkstančiai lietuvių.

Vorkuta R.Puišio fotografijose atsiskleidžia šalta ir besišypsanti, šilta ir griūvanti. Amžiname įšale vėjo ir sniego glostomos medinės dėžės su mirusiųjų kaulais, ant senų garažų besikarstantys vaikai, savo kukliuose būstuose palydovinę televiziją žiūrintys tolimosios šiaurės čiabuviai, besiverčiantys elnininkyste, dar veikiančios kelios šachtos, laukiniai žvėrys ir visai čia pat – prabangūs vakarietiški automobiliai, negyvenami tušti namai.

"Vorkuta – be politikos, be perdėto pakilumo ar noro pažeminti. Su jos emocijomis, ironija, liūdnomis ir linksmomis akimirkomis – natūraliai žmogiška, apsupta nuostabios gamtos grožio, dažniausiai skendinti sniege, bet gyva", – apie šią parodą ir ta pačia tema išleistą fotografijų albumą yra pasakęs R. Puišys.

Įvertinta kūryba

R.Puišys gimė 1963 m. Jurbarke, augo Alytuje, o fotografuoti pradėjo keliaudamas, todėl viena iš pagrindinių jo kūrybos temų – kelionių į tolimas šalis dokumentavimas, čia sutiktų žmonių fiksavimas. R.Puišys keliavo ir fotografavo kalnų viršukalnėse Elbruse, Monblane, vėliau Sankt Peterburge ir Vorkutoje, kopė į Altajaus, Pamyro, Tian Šanio, Himalajaus kalnus.

Lietuvos fotomenininkų ir Rusijos geografijos draugijoms priklausantis kūrėjas yra surengęs apie 60 personalinių parodų Lietuvoje ir Rusijoje. Jo kūrybinėje biografijoje – apdovanojimai iš tarptautinės fotografijos parodos "Gamta visų namai" (Lietuva, 2006 m., sidabrinis "Fujifilm" prizas), Tarptautinės sporto turizmui skirtos fotografijos parodos (Rusija, 2007 m., laureatas). 2009 m. Karlo Bulos vardo II tarptautinis fotokonkursas "Mūsų epochos veidas" (Rusija, 2009 m., medalis), 72-osios ir 73-iosios tarptautinių fotografijos parodų (Japonija, 2012 m., 2013 m., garbės medaliai).

Arčiau dangaus

Parodoje pristatomame albume "Aukštumos. Žemumos" (2012 m., sudarytojas Aleksandras Macijauskas) R.Puišio fotografijose fiksuotuose vaizduose ryškus gamtos detalių, svetimos šalies specifikos rakursas, fiksuojamas nykstantis paveldas, sukurta vietinių žmonių portretų – kurta stengiantis pamatyti, užfiksuoti unikaliausius lankomos vietovės momentus.

Šiame spalvotame albume autorius pristato ekspediciją su alpinistų grupe ir grupės vadovu alpinistu A.Jucevičiumi. Keliaujant ir kopiant į kalnus tiek autorius, tiek keliautojai, gyvena remdamiesi kitomis taisyklės, kita rutina, kitu ritmu. Gyvenimas kalnuose reikalauja ne tik dvasinės, bet ir fizinės ištvermės. Autorius fiksuoja ir reportažiškai pateikia alpinistų keliautojų kasdienybę, dvasinės ištvermės pastangas kopiant į kalnus. R.Puišys nemažai dėmesio skiria kalnų peizažui – fotografuota ir dieną, ir naktį.

Kita meninio albumo dalis skirta žemumoms: simboliška, kad šioje knygos dalyje įamžintos Sankt Peterburgo kapinės ir kai kurie šio miesto paveldo objektai.

Svarbiu R.Puišio fotografijos albumo akcentu tampa nematoma istorinė pusė arba istorijos kasdienybė, kurioje autorius fiksuoja per antkapių įrašus, architektūrines formas, menančias praeitį ir fiksuojančias istorines detales. Knygoje autorius leido žiūrovui susipažinti su dviem skirtingomis Sankt Peterbugo miesto pusėmis: oficialiąja ir kasdiene.

Kančių keliais

Drauge su paroda R.Puišys pristatė naujausią savo fotografijų ciklą ir meninį albumą "Vorkuta, 67-oji pararelė". Knyga skirta Sibiro miestui Vorkutai, šio miesto istorinio, socialinio, kasdienio gyvenimo dokumentiniam fiksavimui.

Vorkuta yra tapusi lietuvių tremties istoriniu simboliu, tačiau albumo autoriaus tikslas – ne tik fiksuoti istoriją, bet ir matyti kasdienybę. O ji – įvairiapusė, sujungianti komių ir nencų tautelių istoriją, sovietmečio palikimą ir nesurežisuotą dabartį.

Nepagražinta kasdienybė, autentiškos gatvės, gyventojai, architektūra, apleisti pastatai, – visa tai R.Puišio fotografijose dokumentiškai yra fiksuojama, nesiekiant apibendrinimų, pagražinimo, išankstinės nuomonės formavimo. Tarsi koliažą autorius pateikia tolimo Šiaurės miesto vaizdinį.

Pastarųjų metų R.Puišio kūrybinis procesas itin dinamiškas. Autorius keliauja po netradicines, turistiniais maršrutais nepažymėtas vietas, keliautojo aistrą susiedamas su fotografija.

Naujausi R.Puišio darbai liudija itin savitą šio autoriaus kūrybinį braižą, kuriame susijungia sustabdyta netikėta akimirka, dokumentuota svetimos šalies aplinka, gamtos detalės ir žmogus – neatsiejama aplinkos dalis. Metams bėgant šios fotografijos įgauna ir antropologinę vertę, suteikiančią galimybę ne tik pažinti, bet ir tirti.

Tušti namai ir dosnios širdys

Trečią pagal dydį atšiaurų ir šiauriausią mūsų planetos miestą už poliarinio rato, kurio apylinkės nusėtos gulago lageriais, tūkstančių lietuvių tremties Golgota, tris kartus ten lankęsis, daugiau nei 30 metų kalnus, žmones natūralų ir nepagražintą gyvenimą fiksuojantis fotomenininkas R.Puišys regėjo ne kaip politikas, o kaip paprastas mirtingasis ir profesionalus fotografas.

Vorkuta – šalta ir besišypsanti, šilta ir griūvanti, bet linksma. Amžiname įšale vėjo ir sniego glostomos medinės dėžės su palaidotais mirusiaisiais, ant senų garažų besikarstantys vaikai, savo kukliuose būstuose palydovinę televiziją žiūrintys tolimosios šiaurės čiabuviai, besiverčiantys elnininkyste, dar veikiančios kelios šachtos, laukiniai žvėrys ir visai čia pat – prabangūs vakarietiški automobiliai, negyvenami tušti namai ir dosnumo kupinos širdys.

Ten vis dar tebestūkso paminklai sovietiniams veikėjams: Leninui, Kirovui, bet esama paminklų ir buvusiems tremtiniams – lietuviams, vokiečiams.

Be politikos

"Vorkuta – be politikos, be perdėto pakilumo ar noro pažeminti. Su jos emocijomis, ironija, liūdnomis ir linksmomis akimirkomis – natūraliai žmogiška, apsupta nuostabios gamtos grožio, dažniausiai skendinti sniege, bet gyva", – apie 1930 m. geologų įkurtą gyvenvietę, tapusią anglies kasybos centru, nuo 1943 m. lapkričio – miestu, kalbėjo albumo autorius R.Puišys.

Albumą apie Vorkutą užsakė kauniečiui padaryti jau beveik dešimt kartų Lietuvoje lankęsis rusas verslininkas iš Sankt Peterburgo Pavelas Eretnovas.

Urale, Čeliabinsko srityje, Satkos mieste, gimęs P.Eretnovas šiaurės vakarų Rusijos mieste Vorkutoje gyveno nuo ketverių iki 26 metų.

"Vorkutoje pralėkė patys gražiausi gyvenimo metai, vaikystė, jaunystė, – nostalgiškai prisimena Pavelas, kuris, kaip ir daugelis jo pažįstamų, vėliau išsikraustė į Sankt Peterburgą. – Vieną dieną pirtyje sėdėjome, bendravome ir kilo idėja aplankyti Vorkutą. Bet juk nevažiuosi žiūrėti girtų snukių. Reikia sugalvoti ką nors įdomesnio."

Taip Pavelui kilo idėja išleisti albumą apie Vorkutą ir išsimaudyti Arkties vandenyne – už Vorkutos baigiasi žemė šiaurėje ir plyti mažiausias planetos vandenynas.

Idėja gimė pirtyje

Kodėl rusas išleisti albumą pasiūlė lietuviui?

"Į tokią vietą nori vežti žmogų, tokį, kurį pažįsti, kuris pažįsta tavo draugus, kuris neištižęs, – aiškina nuoširdus ir tiesus P.Eretnovas. – Raimondas kopė į kalnus, jis užsigrūdinęs, nėra bailys, geras ir patikimas žmogus, ir dar puikus fotografas."

Su Paša, kaip vadina P.Eretnovą draugai, R.Puišys susipažino Rusijos fotoreportažo tėvu vadinamo Karlo Bulla muziejuje.

"Paskui – pirtyje. Rusijoje pirtis išgrynina žmones. Tu jauti, ar pažintis tęsis, ar žmogus geras, ar blogas. Pirtis žmones sulygina. Ten nėra antpečių, titulų, niekas nemato, kokiu automobiliu atvažiavai, kaip apsirengęs. Pirtyje lieka tik žmogus", – 2001 m. pažinties su R.Puišiu nepamiršta verslininkas iš Sankt Peterburgo.

Po trijų kelionių atšiaurioje Vorkutoje ir gimė Raimondo fotografijų albumas.

Po dešimties – veikiausiai, o po dviejų dešimtmečių tai jau tikrai nebūtų įmanoma to padaryti.

"Ten reikia važiuoti dabar. Kol ji dar natūrali, tikra, kol komiai ir kitos čiabuvių tautelės išsaugojo nemažą dalį savo kultūros, nors ir dabar virš jų jurtų kyšo palydovinės antenos, galingi akumuliatoriai tiekia elektrą, o kai kurie čiabuviai naudojasi kompiuteriais, – neslėpė R.Puišys. – Vis dėlto dar juntamas pirmykštis savitumas ir natūralumas, dar esama daug nepaliestos tyros gamtos, o žmonės nuoširdūs, šilti, emocingi."

Amžino įšalo žemė

Tokią Vorkutą ir užfiksavo kaunietis.

Be pagražinimo ar pažeminimo, žmogišką ir natūralią, be patoso. Nors ir už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, nors kitokią, egzotišką, bet kartu ir labai mums artimą.

Užrašas "Taika. Draugystė" ant apleisto, sniege skendinčio vienišo pastato. Savo žaidimus kaip ir visame pasaulyje žaidžiantys vaikai. Amžiname įšale sukaltos medinės dėžės, kuriose dūla mirusiųjų palaikai. Stingdantis šaltis ir rusų linksmybės. Baliai ir pirtis, kuri visus sulygina, medžioklės ir žvejybos ypatumai.

O rusai R.Puišio fotografijose – ne didvyriai, ne supermenai, bet paprasti, šilti mirtingieji. Tokie patys, kaip ir mes.

Liūdni ir linksmi, besikeikiantys ir atvira širdimi tą pačią akimirką siūlantys raktus nuo jų paliktų namų: jei tau reikia – gyvenk!

Kodėl albumas vadinasi "Vorkuta. 67-oji paralelė"?

"Vorkuta – tarsi tokia pati, kaip ir visi miestai, bet kartu ir kitokia. 150 km nuo šiaurės poliarinio rato, vos 180 km nuo Arkties vandenyno, – susimąstė R.Puišys. – Todėl albume pamatysi ir tai. Ir mums įprastą, ir kitokį gyvenimą. Ir Vorkutą, ir gyvenimą už poliarinio rato – amžino įšalo žemėje."

Rusijoje juntamos šovinistinės nuotaikos, formuojamas Vladimiro Putino kultas. Tačiau trečią kartą per metus Vorkutoje lankęsis fotografas Raimondas Puišys sutiko tik labai draugiškus ir gerai apie lietuvius kalbančius žmones.

Ruso dovana – fotoaparatas

Atšiauriame mieste, kurio apylinkėse kitados buvo vienas didžiausių GULAG lagerių ir daugelio lietuvių tremties vieta, Raimondas lankėsi praėjusių metų vasarą, šių metų kovą ir rugsėjį.

Dabar Sankt Peterburge gyvenančio žinomo verslininko  Pavelo Jeretniovo prašymu fotografas ketina išleisti albumą apie ruso gimtąjį miestą – Vorkutą.

Penkiolika metų pažįstamas, draugu tapęs rusas lietuvį įkalbėjo tai padaryti 50-ojo R.Puišio gimtadienio proga dovanodamas apie 10 tūkst. eurų vertės fotoaparatą "Canon".

"Po ilgų dvejonių dovaną priėmiau ir pažadėjau išleisti albumą apie angliakasybos miestą, – su Pavelu kaunietis susipažino Sankt Peterburge, pristatydamas savo albumą apie kalnus – "Aukštumos žemumos". – Jo sumanymas buvo, kad Vorkutą įamžinčiau skirtingu laiku."

Rusų verslininkas norėjo, kad Vorkutą jie aplankytų ir vasarį, tačiau tuomet ten poliarinė naktis, oro temperatūra siekia 40–45 laipsnius šalčio, dažnos pūgos.

"Užteko ir kovo – 30 laipsnių šalčio ir daugybės sniego, – šyptelėjo Raimondas, kuris šį rugsėjį į Vorkutą vyko su dar trims Pavelo draugais. – Žiemą tundra nuostabi. Viskas balta. Sniegas, medžiai, zuikiai. Baltos kurapkos, lapės ir net antys."

Veikia tik dvi šachtos

Vorkutos centras – gana šiuolaikiškas. Gatvėse beveik vien vakarietiški automobiliai, daug restoranų, kuriose kainos smarkia kandžiojasi: pietums asmuo paklos bent 100 litų, o padavėjai pasiūlys merginų, kainuojančių po 100 eurų už valandą. Bet nuramins: "Galima derėtis."

Jaunimas maigo mobiliuosius telefonus. Daug interneto kavinių, o mieste saugu ir naktimis.

Tik stebino vis dar stūksantys paminklai ne tik Leninui, bet net S.Kirovui.

"Kažkada rusai stebėjosi didelėmis baudomis, tačiau dabar jie mus pralenkė, – pasak Raimondo, pėstieji dabar nelaksto per gatvę šviečiant raudonam šviesoforo signalui. – Kartą mane pačiupo Pavelas, kai norėjau pereiti tuščią gatvę. Perspėjo – nubaus. Vairuotojas, kirtęs ištisinę liniją, gali trejiems metams netekti pažymėjimo."

Tačiau iš miesto pastaraisiais metais emigravo labai daug žmonių ir gyventojų sumažėjo kelis kartus: dabar Vorkutoje gyvena apie 60 tūkstančių.

Ypač daug žmonių išvyko iš apylinkių: Sovetsko, Vyšgorodo, Šiaurinio miestelio.

"Veikia tik kelios šachtos – ištisi kvartalai po 50 daugiabučių namų – tušti, – R.Puišys matė dūlančius su baldais, daiktais paliktus butus. – Fotografuoti šachtose neleido. Vienoje galėjau įamžinti tik liftu pakilusius šachtininkus, kitoje – koridorių ir garbės lentą."

Daug rusų išvyko itin pavojingu metu – po 1990-ųjų, kai vyko gaujų karai, žudydavo verslininkus.

"Ar pažinojai jį? Amžinatilsį. Tu žinai tą? Užkasėme praėjusiais metais. O tą? Irgi "padėjo", – girdėdamas tokias rusų kalbas,

Raimondas nesusilaikė: – Vyrai, o kas nors gyvas liko?"

Mūsų sostinė – Ryga

Tipinis ruso portretas Vorkutoje? Sibiriečiai – kategoriški, tiesūs, labai draugiški, garbingi. Ir nemėgsta pižonų maskviečių. Ypač sostinės gyventojų nemėgsta Sankt Peterburgo gyventojai.

Koks Vorkutos rusų požiūris į Lietuvą pastaruoju metu vykstant propagandos karui Rusijoje ir Lietuvoje?

"Per visą laiką neišgirdau nė vieno blogo žodžio, – nuoširdžiai tikino R.Puišys. – Daug rusų iškart suprasdavo, kad esu iš vienos Baltijos šalių. Išgirdę "Lietuva", atsiliepdavo šiltai, paprašyti parodyti kelią, nuveždavo ir net kviesdavo į svečius. Jie iškart prisimindavo, kaip buvo, kai su lietuviu tarnavo kariuomenėje – jis buvo "šaunus vaikinas", arba lankėsi Lietuvoje, kur draugiški žmonės. Tik mūsų sostinė jiems vis dar Ryga."

Lietuva susižavėjęs ir verslininkas Pavelas, kuris žada netrukus atvykti jau penktą kartą.

"Čia jis alpsta iš susižavėjimo, jam labai patinka Kaunas, o Palanga išvis – pasaka, – pastebėjo R.Puišys. – Beje, jis iš Vorkutos į Sankt Peterburgą atvežė suburtą ledo ritulio komandą iš sunkiau gyvenančių tėvų vaikų. Jiems nupirko kelis butus, pastatė dviaukštes lovas. Ši komanda jau viešėjo ir Lietuvoje."

V.Putiną vadina tėvavardžiu

Vorkutoje lietuvis apsilankė ir Pavelo bute, kuriame jis praleido vaikystę. Trijų kambarių butą, kuriame seniai niekas negyvena, prižiūri, mokesčius sumoka viena močiutė.

"Pavelo bute palikti daiktai, baldai, nuotraukos", – R.Puišys įamžino momentą, kai verslininkas apsiverkė žvelgdamas į savo vaikystės nuotrauką, padėtą greta šventųjų paveikslų.

Jie apsilankė ir 30 metų jubiliejų minėjusioje mokykloje, kur mokėsi rusas: "Įstrigo vyresniųjų klasių merginos supintomis kasomis ir kaspinais. Tokį vaizdą Lietuvoje matėme prieš keliasdešimt metų."

Ir nors rusai labai draugiški, šilti žmonės, Raimondas jautė, kad pastaruoju metu kartais prasiveržia šovinizmas. "Dabar gerbiu Putiną ir vadinu jį tėvavardžiu", – sakė ne vienas sutiktas rusas.

Vis dėlto Rusijos prezidento populiarumas susvyravęs tarp kai kurių turtingų verslininkų, kurie bijo, kad konfiskuos jų turtą, ir tarp menininkų, kurie greitai pajuto diktatą.

"Raimondai, pervažiavome visą Lietuvą", – kai nuo Vorkutos iki Karos jūros jie įveikė apie 300 km, pajuokavo Pavelas. Lietuvis draugiškai atkirto: "Taip, tačiau pas mus tokį atstumą įveiksi per dvi tris valandas, o mes čia – per parą."

Iki jūros pirmą kartą važiavo sunkvežimiu "Ural", dabar – savadarbe, šarvuotą BTR primenančia transporto priemone.
"Ir nors juntama "Gazprom" veikla (kas 50–70 km įrengti metaliniai, šildomi pastatai, naudojama japonų technika, burzgia traktoriai, nuo jūros tiesiamas naftotiekis ir dujotiekis), pravažiuosi tik pagrindiniu keliu", – teigė Puišys.

Elniena – ir komiams prabanga

Prieš metus, iki jūros likus 7 km, kelią pastojo užkardas, ginkluota apsauga. "Iš čia gerai matyti jūra, nėra ko važiuoti", – kareiviai nepraleido iki vandens ir net nepaėmė 1 000 eurų kyšio.

Šįkart išgirdę, kad vyrai nori pažvejoti, kareiviai nesudarė jokių kliūčių. Žvejyba 7 laipsnių šilumos Karos jūroje buvo kukli: kibo 300–400 g svorio žuvys.

Lietuvis lankėsi ir pas komius, nanajus: 50–70 km/val. greičiu rusai keturias valandas virtuoziškai juos vežė sniego motociklais.
"Po tokios kelionės, kai nekart šokčiojome į orą, dar porą dienų skaudėjo kūną, – juokėsi Raimondas. – Komiai turi palydovinį ryšį, civilizacija okupuoja, tačiau vietiniai vis dar gyvena kukliai, vasarą vilki padėvėtuais drabužiais iš Kinijos, tik žiemą avi elnio batais. Tačiau daugiau nei 100 litų už kilogramą kainuojanti elniena juos auginantiems klajokliams – prabanga. Elnių verslu užsiimantys rusai griežtai skaičiuoja viską."

Girti kuriozai

Apie politiką Vorkutoje lietuvis beveik nekalbėjo, tačiau sutikti rusai, prakalbus apie Ukrainą, teigdavo: "Taip jiems ir reikia."
Lietuvių pėdsakų fotografas Vorkutoje neaptiko: tik kryžkelėje stūksojo akmeninis, apie 6–7 m aukščio paminklas tremtiniams lietuviams su iškaltais mūsų šalies himno žodžiais.

Vorkutos apylinkėse, amžinojo įšalo žemėje, matė ne vieną iš lentų suręstą kapą: žmonės buvo laidojami paviršiuje, o tą vietą dar žymėjo mediniais kryžiais.

R.Puišys paneigė mitą, kad Rusijos gūdumoje ištisai vartojamas alkoholis. Su tuo bandoma kovoti, verslo su buteliu degtinės nesutvarkysi, o girtą išgrūs pro duris. Tik apleistuose miesteliuose fotografas matė kelis besišlaistančius girtuoklius.

Tiesa, per vieną kelionę į Vorkutą traukinio restorane du Pavelo draugai rusai verslininkai šiek tiek išgėrė, o kai išlipo parūkyti Čerepovece, buvo sulaikyti policininkų.

"Alkoholį vartoti leidžiama, tačiau viešoje vietoje neblaivų žmogų gali sulaikyti, – aiškino lietuvis. – Verslininkai pasitikinčiai kalbėjo su policininkais ir šie jų neišleido, traukinys išvažiavo. Po to, matyt, su policininkais sutarė, čiupo taksi ir nuskubėjo iki Vologdos, kur buvo kita mūsų stotelė. Deja, pamatė tik nuvažiuojantį traukinį. Jie įlipo į jį, kai mes grįžome po trijų dienų."

Kelionės metu lietuvis su Pavelu, atėję pietauti, pateko į 54 metų restorano savininko gimtadienį. Puotoje staliai lūžo nuo valgių ir gėrimų, dalyvavo apie 40 žmonių: moterys ir vyrai šventė skirtingose salėse.

Kai po trijų dienų lietuvis ir rusai užėjo pavalgyti į restoraną,  vėl sutiko savininką.

"O, Baltija, Lietuva, Raimondas! – draugiškai sušuko linksmas vyras. Po kelių minučių prie fotografo priėjo restorano direktorė ir šypsodamasi pašnabždėjo: – Raimondai, nuo tos dienos, kai čia buvote pirmą kartą, iš restorano jis dar nebuvo išėjęs."