"Būdavo laikai, kai negalėdavau ramiai pereiti per Laisvės alėją – vis kas nors užkalbindavo. Dabar žmonės mane jau gerokai primiršę", – liūdnai šypsojosi Raimundas Barauskas.
Šis žinomas krepšinio arbitras, vėliau ilgametis varžybų komisaras jau kuris laikas nebeteisėjauja rungtynėms. Tačiau ilgus metus krepšiniu gyvenęs FIBA garbės teisėjas įdėmiai sekė LKL finalo vingius. Ir ne tik krepšininkų pasirodymą, bet ir savo kolegų bei auklėtinių veiksmus.
"Galiu pasakyti, kad šiemet teisėjai finale susitvarkė tikrai gerai. Didelių aistrų dėl jų darbo nekilo, o smulkių priekaištų… Klydo ir klysta ne tik arbitrai, bet ir treneriai, ir žaidėjai, – pabrėžė R.Barauskas. – Šį sezoną man įsiminė stebėtos NBA rungtynės. NBA laikoma stipriausia pasaulio lyga su stipriausiais žaidėjais, treneriais, klubų vadovais ir, atitinkamai, teisėjais. Tai štai: iki mano stebėto mačo pabaigos liko 12 sek. Per tą laiką arbitrai padarė 5 klaidas! Galite tuo patikėti? Įdomu, kas su jais būtų, jei taip nutiktų LKL finale?"
– Vadinasi, Lietuvos arbitrams šiemet didelių priekaištų negalime turėti?
Buvusios SSRS pirmenybėse teisėjavau net devyniolika sezonų.
– Jie kontroliavo finalo dalyvių emocijas. Kai reikėjo, negailėjo techninių pražangų, drausmino žaidėjus ir trenerius. Sakyčiau, tikrai valdė situaciją. Ypač profesionaliai finale dirbo vilnietis Tomas Jasevičius, kauniečiai Jurgis Laurinavičius, kitąmet Eurolygoje teisėjausiantis Artūras Šukys ir Gytis Vilius. Beje, pastarasis jaunuolis jau sulaukė kvietimo į NBA vasaros stovyklą. Manau, kad jis gali tapti garsiojo Romualdo Brazausko, teisėjavusio olimpiados finale, įpėdiniu. Aš pats, kaip varžybų komisaras, dirbau 22-ose LKL finalo rungtynėse. Žinau, koks spaudimas tenka kolegoms. Tad jų geras darbas vertas pagarbos. Jie dar kartą paneigė kai kurių klubų populistines kalbas, esą mūsų teisėjai nesusitvarko ar yra neobjektyvūs, tad finalams reikia kviestis arbitrus iš užsienio.
– Priminkite savo profesinį kelią krepšinyje.
– Buvusios SSRS pirmenybėse teisėjavau net devyniolika sezonų. Tai labai nemažai. Mačiau ir šilto, ir šalto. Su švilpuku teko pabėgioti ir pirmajame LKL čempionate. Karjerą baigiau NKL pirmenybėse, o vėliau grįžau į LKL jau kaip komisaras.
– Jūsų, kaip teisėjo, akimis: koks buvo tuometis krepšinio lygis?
– Lygis buvo aukštas dėl paprastos priežasties. Tuo metu niekas negalėjo išvažiuoti į užsienio klubus, tad čempionate žaisdavo visi geriausieji. Nors ir nenatūraliai, draudimais, bet lygis buvo išlaikomas. Be to, nepamirškite, kad SSRS čempionatas buvo tarsi mažosios Europos pirmenybės. Juk krepšinis buvo aktyviai vystomas maždaug dešimtyje iš penkiolikos respublikų. Tad "Žalgiris", kad įrodytų pranašumą prieš varžovus, turėdavo įveikti ne vienos ir ne dviejų krepšinio mokyklų atstovus.
– Per daugiau nei du teisėjavimo dešimtmečius, matyt, patyrėte ne vieną linksmą ir liūdną istoriją. Pasidalykite keliomis…
– Bene labiausiai įsiminė išvykos į Tbilisį. Pagal tradiciją priimanti šalis teisėjus veždavo pietauti. Aš įsėdau į automobilį, bet pamačiau, kad jis važiuoja visiškai kita kryptimi. Privažiavome kapines. Mane vežęs kolega gruzinas tarsi juokais parodė į kapo duobę. "Jei Tbilisio "Dinamo" pralaimės, tu gulėsi čia", – perspėjo jis. Kitas atvejis vėl buvo Gruzijoje. "Dinamo" žaidė itin svarbias rungtynes su Kijevo "Stroiteliu". Abiem buvo mirtinai reikalinga pergalė. Likus 10 sek. iki mačo pabaigos kamuolys išriedėjo į užribį. Aplink aikštę sėdi generolai, pistoletais alų atkimšinėja. Vienas jų pasižiūri į mane ir perspėja, kad, jeigu šeimininkai nelaimės, aš dingsiu be žinios. Likus 4 sek. "Dinamo" persveria rezultatą savo naudai. Arena triumfuoja. Tuomet ukrainiečiai čiumpa kamuolį ir, tiksint paskutinėms sekundėms, švysteli iš toli. Tas tik bumbt nuo lentos – ir suspurda tinklelyje. Katastrofa! Rungtynių komisaras iš Maskvos sėdi išbalęs, nežino, ką daryti. Padvejojęs jis nusprendžia, kad metimas buvo atliktas jau pasibaigus rungtynių laikui. Reikėjo matyti ukrainiečių reakciją. Jų lyderis Aleksandras Belostenas pribėgo prie sekretoriato ir švystelėjo viską, kas buvo ant stalo, į darbuotojus. Nuo ilgos diskvalifikacijos vidurio puolėją išgelbėjo tik tai, kad jis buvo reikalingas ir SSRS rinktinei.
(Raimundas Barauskas. Asmeninio archyvo nuotr.)
– Ar tais laikais teisėjai atsispirdavo kyšiams?
– "Žalgiris" teisėjų nepapirkinėdavo. Bet, žinoma, kažkoks darbas buvo vykdomas. Tuo metu pirmenybės vykdavo turais, kai į vieną miestą suvažiuodavo daug komandų ir savaitę žaisdavo tarpusavyje. Kai turai vykdavo Kaune, SSRS teisėjų kolegija mane arba mano kolegą Vytautą Ručinską paskirdavo vyriausiojo teisėjo pavaduotojais, kad galėtume pagloboti iš kitur atvykusius arbitrus. Kas vakarą jiems pasiūlydavome vakarienę restorane, bet to nepakakdavo. Jiems atveždavome visą maišą rėmėjų mums įduotų kumpelių, dešrų, kitų mėsos gaminių. Tuomet kolegų iš Rytų veiduose iškart nušvisdavo šypsena. Taip būdavo užtikrinamas teisėjų objektyvumas. Palankumo žalgiriečiams nereikėjo, svarbiausia buvo, kad tik niekas netrukdytų, o visą darbą jie patys padarydavo aikštėje.
– O jums pačiam ar nesiūlydavo atlygio už palankius sprendimus?
– Pirmiausia reikėtų paminėti, kad uždirbdavome juokingas sumas. Per dieną gaudavome tik komandiruotpinigius – 2 rublius 60 kapeikų. Jau kur kas vėliau, kai rublio vertė gerokai nukrito, sumąstė suvienodinti atlygį su futbolo teisėjais. Pagrindinis teisėjas tada gaudavo 50 rublių, o kiti – gal tik 17-a. Tačiau futbole aikštės teisėjas atlieka pagrindinį darbą, o asistentai tik laksto palei šoninę liniją ir stebi nuošalę, užribius. O krepšinyje visi atlieka tą patį darbą – teisėjauja žaidėjams, pareigos labiau formalios. Tad mes tuos pinigus tiesiog pasidalydavome po lygiai. Tad per mėnesį iš teisėjavimo beveik nieko neuždirbdavome. Netgi sakyčiau, kad daugiau išleisdavome, nei gaudavome. Todėl visi arbitrai turėjo pagrindinį darbą, o teisėjavimas buvo labiau kaip savanoriška veikla. Nenuostabu, kad atsirasdavo ir pasiūlymų, ir pagundų. Sykį garsaus CSKA trenerio Aleksandro Gomelskio sūnus, tuo metu treniravęs Kijevo ASK, per savo asistentą manęs paprašė pagalbos. Kad savo sprendimais padėčiau jiems laimėti. Žinote, ką jam atsakiau: "Aš jau turiu atgalinį bilietą į lėktuvą, tad kam man tos problemos." Jei būčiau sutikęs, jie, žinoma, būtų sumokėję, gal net ir nemenką sumą. Bet tuoj pat pasklistų kalbos, kad šitas teisėjas paperkamas, kad jam reikia duoti kyšius. Iš kolegų girdėjau, kad aukščiausiosios lygos rungtynės buvo įkainotos maždaug 200 rublių. O būdavo, kad kyšius duodavo abi ekipos. Tai jau nemaži pinigai. Ne visi tam atsispirdavo. Man pačiam siūlė nusipirkti net FIBA teisėjo vardą. Įvardijo ir kainą – 1,5 tūkst. rublių. Pasakiau, kad aš niekur neskubu, tokį įvertinimą noriu nusipelnyti savo darbu.
– Prieš du dešimtmečius įsteigėte savo vardu pavadintą krepšinio teisėjų mokyklą. Ji vienintelė krepšinio šalyje ugdė arbitrus, sekretoriato darbuotojus. Kaip šiai mokyklai sekasi dabar?
– Mokyklos veikla pristabdyta. Deja, dėl sveikatos problemų nebegaliu tęsti šio darbo. Todėl ieškau žmonių, kurie sutiktų perimti iš manęs šią naštą ir garbingą misiją. O jų rasti nėra lengva. Juk šioje ugdymo veikloje reikia ir laiko, ir atsidavimo, ir profesinių žinių, ir išmanyti psichologiją bei pedagogiką. Tikiuosi, kad atsiras žmogus, nepabūgsiantis tapti mūsų tradicijų tęsėju. Juk teisėjavimo mokykla, kelianti mūsų arbitrų meistriškumą, reikalinga visai Lietuvai.
– Kurie iš jūsų mokyklos auklėtinių pasiekė didelių aukštumų krepšinyje?
– Pamenu, į pirmąjį skelbimą dienraštyje "Kauno diena" prieš du dešimtmečius atsiliepė didžiulis būrys paauglių. Jų akys degė noru išmokti teisėjo darbo. Dabar vaikai pasikeitę – pirmiausia žiūri naudos sau, o darbo įdėti nenori. Tačiau mokyklos rezultatais esu labai patenkintas. Iš viso pas mus mokėsi gerokai per šimtą jaunuolių. Čia tobulėjo ir iki tarptautinio lygio užaugo Virginijus Dovidavičius (prieš keletą metų miręs FIBA arbitras). Su V.Ručinsku nemažai padėjome ir kitam garsiam teisėjui iš Kauno Kęstučiui Pilipauskui. Vėliau mokykloje teisėjavimo abėcėlės mokėsi Saulius Račys, dabar turintis FIBA kategoriją, gyvenantis Švedijoje ir kitąmet jau dirbsiantis Eurolygos turnyre. LKL čempionate darbuojasi Andrius Maleckas, Juozas Barkauskas, Šarūnas Gabrilavičius. Daugelis vyrukų tobulėja NKL ir RKL pirmenybėse. Smagu, kad aukštumų pasiekė ir Linas Radikas, teisėjavęs Rio de Žaneiro ir Londono parolimpinėse žaidynėse, Alvydas Dobilas, pats būdamas nebylys, teisėjaujantis kurčiųjų olimpiadose ir pasaulio čempionatuose. Meistriškumą kėlė pasaulio ir Europos veteranų pirmenybėse reguliariai dirbantis Kostas Mackevičius.
Geriausi LKL sezono teisėjai
1. Tomas Jasevičius (Vilnius) 197,88 taškai (pagal LKL reitingą).
2. Jurgis Laurinavičius (Kaunas) 188,13 taškai.
3. Gytis Vilius (Kaunas) 181,88 taškai.
4. Artūras Šukys (Kaunas) 171,63 taškai.
5. Gintaras Vitkauskas (Vilnius) 155,75 taškai.
6. Vilius Mačiulaitis (Vilnius) 144,00 taškai.
7. Andrius Maleckas (Klaipėda) 142,63 taškai.
8. Mindaugas Večerskis (Vilnius) 120,38 taškai.
9. Gvidas Gedvilas (Vilnius) 120,13 taškai.
10. Juozas Barkauskas (Kaunas) 100,63 taškai.
