Savo vaikystę leidusi vienkiemyje prie miško, Rasa su vyru nusprendė, kad ir jų šeimyninis gyvenimas suksis kaime. Čia šeima gyvena jau 11 metų. Atsidūrusi kaimo aplinkoje ji prisiminė, kaip vaikystėje žolininkyste besidomėjusi mama rodydavo jai įvairiausius augalus ir pasakodavo apie juos.

„Buvo labai daug akimirkų, kai sakiau: mama, jau baik, kiek čia galima?“ – su šypsena prisimena moteris. Tačiau pripažįsta, kad ta patirtis liko širdyje ir buvo paspirtimi vėl atsigręžti į šią sritį.

Tačiau labiausiai moterį pasinerti į žolininkystę paskatino tai, kad, dar gyvenant Vilniuje ir jau susilaukus dviejų dukrų, labai dažnai tekdavo lankytis pas gydytojus. Dukros sirgo stipriai ir dažnai. „Ieškojau sprendimo. Užaugęs kaime tu supranti, kad tas sprendimas turi būti kažkur šalia. Tai nebūtinai turi būti stiprūs cheminiai vaistai“, – pabrėžia ji.

Sudalyvavusi kelių dienų žoliavimo kursuose, ji galutinai suprato, kad tai – jos pašaukimas. Tiesa, to, ką veikia, ji nevadina kažko naujo atradimu – Rasa sako tik nupučianti dulkes nuo to, kas jau seniai žinoma, tik primiršta.

„Kai vaikai suminga, sėdu prie knygų, interneto: renki, nagrinėji informaciją, vasarą – bandai, darai visokius eksperimentus. Ir tiesiog pamiršti laiką. Ar tai nėra ženklas, kad turi tai daryti?“ – retoriškai klausia R. Subačienė. Kad į ankstesnį darbą nebegrįš, ji suprato gimus trečiai dukrai. Dabar šeimoje krykštauja ir ketvirtoji atžala.

Pasak žolininkės, žmonėms naudingų augalų yra visur – tik išėjai į kiemą ir kask ar rink, šypsosi ji.