Kaip praneša Kultūros paveldo departamentas, tai yra puikus pavyzdys, kaip privačiomis lėšomis galima sutvarkyti kultūros paveldo objektus.

„Džiugu, kad privačių savininkų pastangomis ir rūpesčiu atskleidžiamas kultūros paveldo objekto ir jo aplinkos autentiškumas. Raudondvario dvaro sodybos šiaurės svirno (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25732) stogo remonto, restauravimo tvarkybos darbų projektą parengė atestuota nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Violeta Beigienė, tvarkybos darbams vadovavo atestuotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas Kęstutis Vaikšnoras. Tvarkybos darbai atlikti pastato savininkų lėšomis“, – rašoma pranešime.

Raudondvario pilies idėja istoriografijoje minima XVI a. Pradžia siejama su bajorų Dzievaltauskių gimine – Kauno pakamariu Vaitiekumi Dzievaltauskiu ir pastarojo sūnumi Jonu Dzievaltauskiu. Vėliau Raudondvario dvarą valdė Jonas Eustachijus Kosakovskis, Jonušas Radvila (16120û1655), Boguslavas Radvila (1620–1669), Zabielų giminė. XVIII a. vid. Antano Zabielos (1710–1776) iniciatyva atlikta rūmų rekonstrukcija. Tačiau 1819 m. Henrikas Kazimieras Zabiela (1788–1850) dvarą pardavė Mykolui Tiškevičiui (17610–1839).

1831 m. gegužės 12 d. sudegus beveik visiems dvaro pastatams ir suniokojus rūmus, 1832 m. grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus (1801–1866) įsakymu buvo perplanuotas rūmų interjeras, pietinėje rūmų dalyje pristatytas priestatas su bokšteliais, suprojektuoti kiti nauji dvaro pastatai. Šiuo laikotarpiu čia dirbo garsūs architektai: lietuvis Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris (1813–apie 1847), kilęs iš Prūsijos, italas Laurusas Cezaris Anichinis (1787–1861). Tolimesnis dvaro sodybos plėtimasis vyko XX a. pradžioje Benedikto Jono Tiškevičiaus (1875–1948) iniciatyva.

1915 m., Lietuvą okupavus vokiečiams, Raudondvaris tapo vyriausiosios okupacinės valdžios valdybos būstine. Tiškevičiai pasitraukė į Vakarus ir į Lietuvą nebegrįžo. Po 1925 m. žemės reformos Raudondvario dvaro valdos sumažintos iki 40 ha ir 15 metų išnuomotos Karoliui Jakimavičiui (1896–1940). Dalis dvaro teritorijos po žemės reformos buvo paskirta moterų globos komitetui, kuris apie 1930 m. čia įsteigė vaikų prieglaudą. Antrojo pasaulinio karo metu dvarą užėmė vokiečių ypatingosios paskirties pajėgos, kurios 1944 m. pasitraukdamos sudegino rūmus ir oranžeriją. Sovietiniu laikotarpiu 1945–1957 m. dvaro pastatuose veikė mašinų ir arklių nuomos punktas, vėliau reorganizuotas į mašinų ir traktorių stotį. 1957 m. į dvarą persikėlė Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo institutas. 1959–1973 m. vyko dvaro sodybos pastatų restauravimas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1994–1995 m įkurtos kompozitoriaus Juozo Naujalio, grafų Tiškevičių ir Raudondvario gyvenvietės istorijos ekspozicijos. 2002 m. šios ekspozicijos pagrindu įkurtas Juozo Naujalio memorialinis muziejus, o vėliau – Kauno rajono muziejus. Nuo 2008 m. pradėti Raudondvario dvaro sodybos restauravimo, pritaikymo kultūros, turizmo ir visuomenės reikmėms darbai. Dalis dvaro pastatų buvo privatizuoti, tarp jų – ir Šiaurės svirnas. Pietų ir šiaurės oficinose buvę privatūs butai Kauno rajono savivaldybės lėšomis išpirkti ir juose atlikti paveldo tvarkybos darbai.