Palaikymo šokėjų grupei „The Red Foxes“ šis čempionatas taip pat atnešė pasaulinį pripažinimą, krepšinio fanams skanduojant žodį „pertrauka“, kad tik greičiau išvystų dar šių merginų šokių.
Didžiąją dalį laiko Lietuvoje gyvenančios ukrainietės Olenos Rozhkovos, tai pat žinomos Elena Foxes slapyvardžiu, įkurtas šokių kolektyvas „The Red Foxes“ gimė 2001-aisiais. Nuo mažens gimnastika užsiiminėjusi moteris paauglystėje atrado šokį, o vėliau – ir krepšinį, kuriame išvydo galimybę ir iki tol neišnaudotą potencialą, nes norėjo daryti dalykus kitaip.
Tuo metu neseniai įkurta Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL) taip pat turėjo kitokį požiūrį. Iš NBA į Lietuvą sugrįžęs lygos įkūrėjas Šarūnas Marčiulionis mėgino už Atlanto matytas praktikas pritaikyti Europoje. Netrukus moderniai mąstančių NEBL ir „The Red Foxes“ keliai susikirto, o 2002 metais kolektyvas jau šoko turnyro finalo ketverto rungtynėse.
Jau kitais metais „The Red Foxes“ gavo kvietimą šokti Europos čempionate Švedijoje, o pasirodymai jame kolektyvui atnešė pasaulinį pripažinimą. Šokėjos buvo pastebėtos ir liaupsinamos už savo idėją kiekvienai šaliai sukurti atskirą šokį, panaudojant tos šalies muziką bei nacionalinius motyvus.
Už šios genialios idėjos stovi šokių kolektyvo trenerė ir vadovė Olena Rozhkova iš Ukrainos, su kuria šiandien kalbamės apie viską – „The Red Foxes“ atsiradimą, darbą su Šarūnu Marčiulioniu, ryškiausius Europos čempionato prisiminimus bei šokėjų realybę karo metu.
Šiuo metu pasaulį sužavėjęs šokių kolektyvas ruošiasi ypatingam renginiui – rugsėjo 21 dieną Vilniaus „Avia Solutions Group“ arenoje vyksiančioms parodomosioms rungtynėms tarp „Auksinės“ 2003 metų Lietuvos rinktinės ir Lietuvos U20 rinktinės.
Olena Rozhkova tikisi, kad šiam renginiui pavyks vienam vakarui į aikštelę sugrąžinti ne tik krepšininkus, bet ir šokėjas, kurios šoko Stokholme prieš 20 metų. Bet kuriuo atveju, arenoje susirinkę žiūrovai mėgausis naujosios „The Red Foxes“ šokėjų kartos pasirodymais, bus atlikti legendiniais tapę 2003 metų Europos čempionato numeriai, o taip pat laukia daug staigmenų.
Interviu su Olena Rozhkova.
– Olena, esate šokių trenerė, kada ir kaip pati susidomėjote šokiais?
– Nuo mažens užsiėmiau gimnastika, bet jau paauglystėje pajutau potraukį šokiui. Po kiekvieno turnyro vykdavo „gala“ koncertas, kuriam ruošdavau šokius ir galvodavau choreografiją. Šokti pradėjau būdama šešiolikos, bet profesionaliai – truputį vėliau, kai Kijeve buvo atidaryta viena šokio mokykla ir man pavyko gauti joje stipendiją. Tam persikėliau iš Lvivo į Kijevą. Universitete išbandžiau įvairiausius šokius: moderniuosius, šiuolaikinius, gatvės ir daug kitų. Iš pradžių šokau viena, vėliau šokome duetu, o galiausiai – su kolektyvu.
– O kaip jūsų gyvenime atsirado krepšinis?
– Viskas įvyko netyčia. Pamenu, universitete vyko sporto festivalis, kuriame lankėsi krepšininkai iš tokių šalių, kaip Didžioji Britanija. Tada pirmąkart dalyvavau krepšinio rungtynėse ir tai mane sužavėjo. Pamačiau šokį sporto atmosferoje ir suvokiau, kad galiu sukurti vertę. Įsidarbinau Kijevo krepšinio klubo šokėjų kolektyve, kur pamažu supratau, kad tai, ką darome, yra truputį atgyvenę ir per paprasta. Tikėjau, kad galiu tai pakeisti, pagerinti, nes turėjau kitokią viziją – sukurti šokį, kuris ne tik linksmintų fanus, bet ir suvirpintų žiūrovų širdis. Tai man buvo svarbiausias šokio aspektas. Taip gimė „The Red Foxes“ (liet. Raudonosios Lapės) šokėjų komanda, kuriai pavadinimą iš dalies sugalvojo mano mama, vadinusi mus lapėmis, o vėliau tiesiog pridėjome žodį „raudonosios“.
– Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
– Panašiu metu Lietuvoje Šarūnas Marčiulionis įkūrė Šiaurės Europos krepšinio lygą (NEBL), kurios esmė buvo tobulinti Europos krepšinį, semiantis patirčių iš NBA. Oleksandras Volkovas Kijeve įsteigė krepšinio klubą, kuris taip pat ieškojo nestandartinių sprendimų, o mūsų kolektyvas tapo jo dalimi. Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 2002 metais, kai Vilniuje šokome NEBL finalo ketverte. Čia sutikau ir savo būsimą vyrą Dmitrijų Buriaką, su kuriuo vėliau Lietuvoje susilaukiau pirmojo vaiko. Taigi, Lietuvoje vyko itin svarbūs įvykiai tiek karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime. Dabar Lietuvoje praleidžiu maždaug pusę viso savo laiko, tuo metu kitą laiką leidžiu „ant lagamino“. (juokiasi)
– Labiausiai išgarsėjote 2003 metų Europos čempionate, kurį Lietuva laimėjo. Koks yra ryškiausias jūsų prisiminimas iš to laikotarpio?
– Stokholme (aut. past. – Švedijoje, kur vyko čempionatas) įvyko tai, kas tiesiog pakeitė mano gyvenimą. Buvo rungtynių pabaiga, mums buvo belikę atlikti vieną šokį. Šokėjos persirengusios sugrįžta iš rūbinės, nes netrukus gali tekti žengt į aikštę. Žiūrovai tai pamato ir visa arena pradeda skanduoti „PER-TRAU-KA“. Žaidėjai nesuprato, kas vyksta, tuo metu mes negalėjome patikėti tuo, kas vyksta. Kažkas nubėgo pasakyti vienam iš komandų trenerių ir šis specialiai paprašė minutės pertraukėlės. Nuo to laiko iki pat šių dienų straipsniai apie mus dažnai prasideda su fraze: „pasaulyje yra tik vienas šokėjų kolektyvas, kurį išvysti žmonės prašo minutės pertraukėlės“. Buvo nerealu. Šis čempionatas mums buvo pirmasis tokio lygio tarptautinis pasirodymas. Lietuvoje, NEBL turnyre, šokome tik finalo ketverte, keletoje rungtynių. Tuo metu Europos čempionatas buvo visai kas kita – tai tarsi maratonas, nes per tą dvejų savaičių laikotarpį vyksta kartais vyksta po 2 ar 3 rungtynes.
– Kuo „The Red Foxes“ išsiskyrė iš kitų kolektyvų, jog sulauktų tokios meilės iš žiūrovų?
– Norėjome kažką daryti kitaip. Kažką, ko tuo metu Europoje nebuvo. Tada šovė paprasta idėja: sukurti po atskirą šokį kiekvienai šaliai. Sirgaliai tiesiog pamišo tai pamatę. Galbūt šiandien tai nebebūtų kažkas neįtikėtino, tačiau tuo metu, norint sukurti šokį ir suprasti, kas paliestų skirtingų šalių žmonių širdis, nebuvo lengva. Teko labai daug domėtis ir ieškoti visur, kur tik gali rasti informacijos, nes internetas nebuvo išsivystęs, kaip yra dabar. Kai kurioms šalims sukurti šokį nebuvo labai sunku, pavyzdžiui, Graikijos fanams sušokom sirtakį. Bet norint sukurti šokį, pavyzdžiui, Japonijai teko keliauti į biblioteką ir daug skaityti. Keliaudama taip pat nuolat rinkdavau apie šalis informaciją, kurią rasdavau oro uoste: informacinės skrajutės, kompaktiniai diskai, knygos... Savo nauju konceptu, kurį vadinu „kalbantys šokiai“, 2003 metų Europos čempionate mes pradėjome kažką naujo, kas vėliau padėjo išpopuliarinti patį FIBA prekės ženklą ir išgarsėjo pavadinimu „Penkių žemynų šokiai“. O tada mūsų idėją pastebėjo ir Olimpinių žaidynių organizatoriai, supratę, kad tai puikiai gali veikti ir ten. Mūsų kolektyvas tapo pirmuoju, kuris šoko Olimpinėse žaidynėse.
– Ką laikote didžiausiu savo šokių kolektyvo pasiekimu?
– „The Red Foxes“ kolektyvas įkurtas prieš 22 metus, per tą laiką daug kas pasikeitė, tarp jų – atėjo kelios kartos naujų šokėjų. Prieš kelerius metus į šį klausimą būčiau atsakiusi taip: didžiausias pasiekimas, tai trejos Olimpinės žaidynės ir devyni Europos čempionatai. Tačiau, manau, kad didžiausias mūsų pasiekimas – tai, kad karo metu mes vis dar egzistuojame. Karui prasidėjus buvo tikras chaosas. Kai kurios merginos gali šokti, kitos negali dėl karo ir pavojaus, dalis persikraustė, kad galėtų. Kažkaip keliaujame, palaikome ryšį ir padedame savo žmonėms. Tai nelengva, bet mums labai svarbu atstovauti savo šalį visaip, kaip tik galime. Bendradarbiavome ir su Lietuvos krepšinio lyga per turnyro atkrintamąsias varžybas, šokome Latvijoje, Sakartvele, Prancūzijoje. Bet žmonės Lietuvoje buvo pirmieji, kurie mums padėjo. su Mūsų kolektyve yra 30 šokėjų iš Ukrainos, bet tai dar ne viskas. Taip pat turime šokių studiją, kuri sujungia per 200 šeimų. Sužinai kiekvienos šeimos istoriją, kaip jie gyvena karo metu.
Aišku, mes didžiuojamės ir tuo, kad buvome pirmosios Olimpinėse žaidynėse pasirodžiusios šokėjos. Arba tuo, kad buvome šio sporto pradininkės tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Mano svajonė, jog ateityje mūsų šokiai taptų olimpine sporto šaka ir merginos galėtų ne tik palaikyti komandas, bet ir pačios varžytis dėl medalių. Siekiant šio tikslo, kartu su Vilma Brinec įkūrėme ir Lietuvos „cheerleading“ sporto sąjungą.
– Rugsėjo 21 dieną pasirodysite Vilniuje, kai minėsime Lietuvos rinktinės triumfą 2003 metų Europos čempionate. Ko galime tikėtis iš jūsų?
– Džiaugiuosi, kad šis renginys vyksta ir vėl galėsime prisiminti tą nerealų čempionatą. Kadangi į aikštelę išbėgs tie krepšininkai, kurie žaidė prieš 20 metų, todėl mano tikslas pakviesti tas merginas, kurios tada šoko, kad kartu prisimintume auksinius laikus. Tikiuosi, kad dalyvaus ir kitų 2003 metais pasirodžiusių šokėjų, kaip Vilma Javtokienė, kuri tada, Stokholme, buvo mūsų konkurente, o dabar esam geros draugės (šypsosi). Žiūrovai arenoje išvys mūsų naująją šokėjų kartą. Atliksime 2003 metų čempionato finalo šokį, vieną ukrainietišką šokį, o taip pat legendinį šokį pagal dainą „Trys Milijonai“. Turėsime ir daugiau siurprizų, bet visko neišplepėsiu – žiūrovai patys pamatys.
– Ačiū jums labai už pokalbį. Sėkmės visuose projektuose ir nekantriai lauksime rugsėjo 21 dienos.
