Personalinėje parodoje "Renay Elle Morris, fotografė – atgimęs gyvenimas" menininkė pristato dvi fotografijų serijas: "Mano istorija" ir "Sielos kelionė". Galimybę surengti parodą Lietuvoje ji laimėjo pernai Gelgaudiškyje vykusioje pirmojoje tarptautinėje moterų menininkių bienalėje "No standart".
Keturias dešimtis metų ne tik fotografijos, bet ir grafinio dizaino, literatūros srityse kurianti R.E.Morris sako, jog kurdama įgauna vis daugiau patirties, atranda įvairesnių, jautresnių temų, kurias nori atverti žiūrovams. Su fotomenininke kalbame apie fotografijos medijos suteikiamas galimybes peržengti sau įprastas ribas, savikritiką ir savirefleksiją, keliones, muziką bei kūrybos suteikiamą laisvę, kurioje svarbu atrasti balansą.
Paradoksalu, tačiau, manau, baimė kyla iš žinojimo, kokiose srityse menininkas yra profesionalus.
– Personalinė paroda "Renay Elle Morris, fotografė – atgimęs gyvenimas" susijusi ir su pirmuoju jūsų vizitu Lietuvoje, Kaune?
– Taip. Buvau sutikta svetingai ir tų, kuriuos pažįstu, ir tų, su kuriais savo pažintį tik pradėjau, todėl man labai malonu čia būti. Esu dėkinga Gabrielei Kuizinaitei, Zitai Vilutytei už kvietimą Kaune surengti savo parodą, kuri tapo galimybe nukreipti rampų šviesas į save, savo asmenybę. Parodą sudaro dvi dalys: pirmojoje – "Mano istorija" – pasakoju apie tai, kas aš esu, kokie jausmai, išgyvenimai yra mano viduje. Kadangi didelė mano aistra yra kelionės ir kelionių fotografija, todėl antroji parodos dalis – "Sielos kelionė" – askleidžia priežastis to, kas aš esu. Parodoje žiūrovams parodau dvi savo puses. Tačiau ar jos yra tik dvi? Tai diskusijas keliantis klausimas.
– Į Lietuvą atvykote atidaryti fotografijų parodos, tačiau kuriate ne tik šiame lauke – taip pat ir rašote, užsiimate grafiniu dizainu. Kokias kūrybos galimybes jums suteikia būtent fotografijos medija?
– Man svarbu eiti toliau akivaizdaus vaizdo. Paradoksalu, tačiau, manau, baimė kyla iš žinojimo, kokiose srityse menininkas yra profesionalus, nes tai kartais sutrukdo peržengti sau įprastas ribas ir nueiti už jų. Bet tik jas peržengęs menininkas gali augti ir kurti. Man tai įvyksta per fotografijos mediją, kuri yra labai ištobulėjusi. Kai pradėjau kūrybinį kelią, skaitmeninės fotografijos dar nebuvo. Tačiau lėtai, bet užtikrintai skaitmeninė fotografija užimė vietą, kurioje yra dabar. Kaip menininkai, dabar mes turime galimybes pačiomis įvairiausiomis raiškos priemonėmis ir būdais reprezentuoti meną. Ir tai yra neįkanojama dovana mums patiems.
– Ar atsiradusios skaitmeninės fotografijos galimybės suteikė kūrybai daugiau pozityvių dalykų, o gal jaučiate nostalgiją, kai fotomenininkai turėjo galimybę kurti tik juostinę fotografiją?
– Manau, kad kuriant fotografijų serijas, kurias aš vystau keliaudama, kai vieną motyvą norisi užfiksuoti keliuose kadruose, iš skirtingų perspektyvų, pasirenkant vis kitokį apšvietimą, patogu naudotis skaitmeninės fotografijos galimybėmis. Žinoma, tai nereiškia, kad net ir darant keletą kadrų jie bus tinkami. Reikia būti savikritiškam. Svarbu, kad kiekviena fotografija perteiktų idėją, o jei ji ją išpildo ne iki galo – reikėtų ją atmesti. Privalu būti atviram su savimi.
Man atrodo, kad fotografavimas yra tarsi šokis: menininkas ieško įvarių kampų, skirtingų priėjimo prie motyvo būdų (juk galima fotografuoti per atstumą, o galima – ir visiškai priartėti), raiškos galimybių (galima kuri spalvotą, akį traukiančią fotografiją, o galima estetiką atrasti ir mažo ryškumo nuotraukose). Galimybės, kurias dabar suteikia postprodukcija yra tokios puikios, kad leidžia menininkams būti laisviems realizuojant savo idėjas. Bet pačiu svarbiausiu dalyku išlieka ne raiškos priemonės, būdai, o tai, kaip menininkas pasirenka motyvą, ką akcentuoja ir kaip atsirenka, jog vienas ar kitas kadras yra būtent TAS, kuris pasako viską, ką pasakyti norėjo fotografas.
Ne kiekvienas yra gabus, apdovanotas.
– O kada pajaučiate, kad nuotrauka pasako tai, ką pasakyti norėjote jūs?
– Bet kuriame mene – literatūroje, muzikoje, kaip ir vizualiuosiuose menuose, svarbus yra pajautos momentas. Pažvelgi į nuotrauką ir suvoki, kad pavyko. Nereikia tikrinti dukart. Menininkas turi žinoti, kada sustoti, antraip jis persistengs ir kūrinys bus sugadintas. Šį gebėjimą ugdyti padeda fotografijos studijavimas, todėl svarbu nesiliauti domėtis šia medija, mokytis iš didžiųjų meistrų, galbūt pravartu net sekti jų pėdsakais, kol pajautos momentas taps instinktyvus.
– Paminėjote pajautą. Ar apskritai tai nėra vienas svarbiausių dalykų menininko kūrybiniame kelyje? Galbūt nebūtina būti baigusiam menų studijas, kad būtum geras fotografas, tapytojas ar pan.?
– Ne kiekvienas yra gabus, apdovanotas. Žinoma, menininkas turi išmanyti mediją, jos veikimo principus, tačiau tai tik techninė dalis. Kita dalis – tai, kas yra menininko viduje, kas paskatina atrasti temas, pamatyti motyvus, kurie turi būti atskleisti. Be jokių išsisukinėjimų reikia šiuo vidiniu jausmu sekti. Todėl kartais tenka rizikuoti.
– Ar jums nuolatos reikia iššūkių, kad savo kūrinius pripildytumėte tikrų išgyvenimų, jausmų, emocijų?
– Man reikia iššūkių, nenoriu žaisti saugiai. Žmonės nuolatos ieško atsakymų ir kelia klausimą: o kas bus toliau? Tai svarbu.
– Jūsų kūryboje – daugiau atsakymų ar klausimų?
– Abiejų.
– Tikriausiai, didėjant patirčiai, platėja ir idėjų, temų, kurias norisi įgyvendinti ratas?
– Kiekvieną dieną sugalvoju naujų idėjų, kurias noriu realizuoti tiek mažose, tiek didelio formato fotografijų serijose. Per keturias dešimtis savo kūrybos metų jau aiškiai žinau, kuri idėja yra gera ir kokias raiškos priemones pasirinkti jai įgyvendinti. Neapgaudinėju savęs.
– Ar sunku atsirinkti, kurie kūriniai atskleidžia idėjas, yra paveikūs, o kurie – nepateisina jūsų lūkesčių?
– Sunku. Gyvenime galima pamilti daugybę dalykų. Pavyzdžiui, aš myliu muziką. Kažkas gali paklausti: "Kokia muzika man patinka?", o aš atsakysiu: "Priklauso nuo tos dienos nuotaikos". Taip ir su fotografijomis, tačiau menininkas turi būti ypač pastabus ir, kaip minėjau, savikritiškas, kad suvoktų, ar visi elementai, esantys kadre, atskleidžia jo idėją.
Kelionės yra tai, į ką aš esu susikoncentravusi, tačiau tai, kas mane įkvepia labiausiai – yra muzika.
– Anksčiau minėjote, jog kaip ir muzika, kelionės yra svarbi jūsų gyvenimo ir kūrybos dalis. Kur mėgstate keliauti?
– Kur tik galiu (juokiasi). Daug skaitau ir literatūroje atrandu vietas, kuriose norėčiau pabuvoti. Labiausiai mane traukia sunkiau pasiekiamos vietos, pavyzdžiui, Amazonės miškai, kuriuose teko lankytis, ar Jordanijos lobiu vadinama Petra. Tačiau dar yra daug vietų, kur norėčiau nukeliauti: mane traukia Antarktika, svajoju išsirengti į Poliarinę ekspediciją. Visgi didelį malonumą, kaip ir lankydamasi tolimuose, egzotiškuose kraštuose, jaučiu vaikščiodama Kauno gatvėmis ir atrasdama naujų dalykų.
– Kelionės, muzika užima svarbią vietą. O kas jus įkvepia?
– Kelionės yra tai, į ką aš esu susikoncentravusi, tačiau tai, kas mane įkvepia labiausiai – yra muzika. Žodžiai ir garsai. Kai kuriu, klausausi klasikos, džiazo ar braziliškojo džiazo. Muzika panardina mane į tam tikrą nuotaiką, leidžia išeiti pačiai iš savęs. Pastebėjau, jog kuo dramatiškesnės muzikos klausausi, tuo mano kūriniuose daugiau stipresnių išgyvenimų, emocijų.
– Ar siekdamas kūrybos įtaigumo, paveikumo, menininkas turi ieškoti dramatiškų išgyvenimų, vidinių konfliktų?
– Manau, tai priklauso nuo asmenybės. Nepaisant to, kad kiekvienas iš mūsų esame sau gana kritiški, turime neprarasti pasitikėjimo savimi ir tikėti, kad rasime tai, ko ieškome. Tai ypač svarbu, kai kuriant aplanko krizės. Pasitikėjimas ir neabejojimas savimi padeda išbristi iš tokių situacijų.
– Menininkui svarbu būti savireflektyviam? Ar jis turi nuolatos stebėti save, siekdamas nepasiduoti kasdienybės monotonijai, o atrasti gilesnius išgyvenimus?
Svarbiausia – pačiam savęs nepasmerkti ir neatsidurti tamsioje vietoje.
– Be abejo. Kaip minėjau, labai svarbu ir atrasti žmones, kurie gali būti mokytojais, įkvėpėjais. Tačiau žalinga yra lyginti save su kitais. Nes žmonės yra unikalūs. Kiekvienas menininkas turi atrasti tai, kas jame yra unikalaus, ir atsiskleisti.
– Bet kiekvienas iš mūsų susiduriame su kasdienio gyvenimo rutina. Ar turite metodų, kurie padeda jums atsiriboti nuo kasdienybės ir atrasti joje daugiau dinamiškumo, emocijų įvairovės?
– Rutina ir su ja atslenkanti monotonija yra nekintamos gyvenimo dalys. Kiekvienam iš mūsų svarbu atrasti dalykus, kurie išjudintų ir darytų teigiamą įtaką. Man patinka pasivaikščiojimai, jų metu stebiu aplinką. Būnant Kaune man patinka stebėti medžius, atrasti jų istorijas, nes jie man primena medžius Mumbajuje, Indijoje, netoli Dramblių salos. Visose vietose, kuriose lankiausi, atradau ypatingų dalykų, kurie kursto troškimą gyventi. Būtent šis troškimas padeda neiškrypti iš savo gyvenimo perspektyvos, kurioje ir atsiskleidžia talentas.
Žinoma, kartais kiekvienas kūrėjas patiria krizių. Svarbiausia – pačiam savęs nepasmerkti ir neatsidurti tamsioje vietoje galvojant, jog daugiau nebekursi. Gyvenimas nuolatos mums pasiūlo naujų galimybių. Tuomet reikia tiesiog sustoti. Galbūt perskaityti mėgstamo dailininko biografiją; pasidomėti kitais menininkais ir ką darė jie, kai negalėjo kurti. Reikia nepasiduoti. Kartais aplinka, žmonės gali bandyti nuo kažko atkalbėti, prigesinti aistras, norus, troškimus. Tokiu atveju reikia apsimesti nematančiu ir negirdinčiu (šypsosi).
– Kaip manote, ar kūryba menininką išlaisvina?
– Kūryba gali suteikti galimybių įveikti daugybę barjerų, tačiau svarbu atrasti pusiausvyrą savyje.
