Paprasta, visada besišypsanti, išskirtine šukuosena – ši moteris per beveik 65-erius metus trukusią kino karjerą pelnė daugiau nei 60 įvairiausių apdovanojimų: nuo Venecijos „Auksinio liūto“ iki „Oskaro“, o būdama 88-erių tapo vyriausia JAV kino akademijos nominuota režisiere. Tačiau, šlovė jos nesugadino, ir kaip teigė pati A. Varda: „Man svarbiausia buvo dalintis istorijomis su žmonėmis. Aš niekada nekūriau filmų dėl pinigų.“ „Agnès apie Varda“ – režisierės kūrybos testamentas žiūrovams – pačios autorės pasakojimas apie savo daugiau nei 6 dešimtmečius trukusią kūrybą.

Naujosios bangos pradininkė

Dar prieš pasirodant François Truffaut „400 smūgių“ („Les quatre cents coups, 1959) ir Jean-Luc Godardo „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de souffle“, 1960), 1955 metais mažame Prancūzijos jūriniame miestelyje, į pagalbą pasitelkusi vietinius gyventojus ir du profesionalius teatro aktorius, A.Varda nufilmavo savo pirmąjį filmą „Le Pointe Courte“, atnešusį naują kvėpavimą šalies kinui. Ji – vienintelė moteris, priskiriama Naujosios bangos judėjimui, kartu su kitais savo kartos kūrėjais griovusi nusistovėjusias didžiųjų kino studijų taisykles ir išėjusi filmuoti į gatves beveik neturėdama pinigų savo filmams. Negavusi biudžeto iki šių dienų žinomiausiam savo kūriniui „Kleo nuo 5 iki 7“ (Cléo de 5 à 7, 1962), A.Varda sugalvojo filmuoti Paryžiuje – sutrumpindama filmo trukmę iki pusantros valandos, išsisukdama tik su keliomis lokacijomis ir taip sutaupydama kelionės bei apgyvendinimo išlaidas.

Man svarbiausia buvo dalintis istorijomis su žmonėmis. Aš niekada nekūriau filmų dėl pinigų.

Idėjas filmui pašnabžda pati realybė

„Filmus kuri ne sau žiūrėti. O tam, kad parodytum kitiems,“ – taip paskutiniame filme „Agnès apie Varda“ teigia režisierė, kuriai visada rūpėjo jos filmų personažai ir juos matantys žiūrovai. Dokumentiniuose filmuose ji džiaugsmingai pasakojo apie Paryžiaus Daguerre‘o gatvės kepėjus, iš kurių pati kiekvieną rytą pirkdavo duoną, arba kaimelių, išsibarsčiusių po visą Prancūziją.

gyventojus. Vieną dieną kavinėje gerdama kavą, ji pastebėjo biologijos studentą, renkantį po pasibaigusio turgaus likusius vaisius ir daržoves. „Idėjas filmui pašnabžda pati realybė,“ – sako režisierė ir taip 2000-aisiais sukūrė dokumentinį filmą „Rinkikai ir aš“ („Les glaneurs et la glaneuse“, 2000), pasakojantį apie išmetamą maistą renkančius žmones. „Aš niekada nekūriau filmų apie turtuolius, kompanijų vadovus ar bankininkus. Nėra taip, kad jų nemėgstu, tiesiog jie manęs niekada nedomino. Mane traukia žmonės be vietos, neturintys galios. Juos filmuodama, jiems suteikiu ne galią... bet orumą papasakoti istoriją savais žodžiais“, – „Fireflies“ žurnalui pasakojo režisierė.

„Agnès apie Varda“ – jos kūrybos testamentas

Paskutiniame savo filme „Agnès apie Varda“ režisierė apžvelgia visą savo kūrybinę karjerą. Save pristatanti kaip fotografę, kino ir vizualiųjų menų kūrėją, ji filme pasakoja apie pirmąsias dienas teatre, fotografuojant žymiausius to meto aktorius ir režisierius, gyvenimą su mylimuoju režisieriumi Jacques Demy ir Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje pristatytą instaliaciją apie bulves „Patatopia“, po kurios ji dažniau prisistatydavo ir kaip vizualinė menininkė. A.Varda visada žengė kartu su besikeičiančiu pasauliu. Atsiradusios lengvos skaitmeninės kameros jai leido priartėti prie žmonių ir kurti asmeniškesnį kiną, kuriuo ji visada didžiavosi. „Mano filmai rado žiūrovus visame pasaulyje. Aš labai džiaugiuosi, kad mano kūrybą žino Brazilijoje, Pietų Korėjoje. Šie žmonės verčia mane tikėti, kad kurti verta“, – paskutinėje spaudos konferencijoje džiaugėsi A.Varda.