Linksmybių siautulyje skendę gamtos mylėtojai nepastebėjo, kad netoli jų zonos sustojo grėsmingą aurą skleidžianti sunkvežimių vilkstinė. Iš automobilių lipantys žmonės dėvėjo Pietų Korėjos žandarų uniformas. Jie buvo ginkluoti.

Išvaikę nudistus, pareigūnai pradėjo kasti duobes ir traukti iš sunkvežimių rąstus. Duobėse įtvirtinus stulpus, iš automobilių pradėta vesti surištus žmones. Sulaikytieji priklausė tai pačiai tautai ir kultūrai, tačiau Pietų Korėjoje vyraujantis Rhee Syngmano (1875–1965) režimas juos nuteisė mirties bausme už šnipinėjimą.

Dauguma sugautų komunistų susitaikė su lemtimi. Jų protuose įsitvirtino suvokimas, kad klasių kova pralaimėta, tačiau buvo ir nepataisomų optimistų. Vienas, pamatęs, kad pietiečiai jį filmuoja, nusišypsojo. Kitas visą kelią nesiliovė šūkavęs komunistinių šūkių.

„Marš, marš, darbo klase, jums Iljičius kelia dvasią!“ – rėkė nusipelnęs liaudies artistas.

„Viso pasaulio proletarai, vienykitės! Jūs neturite ką prarasti, išskyrus savo...“ – prie stulpo rišamas triukšmadarys nespėjo baigti kairiųjų mantra tapusios tezės, mat pietietis žandaras jam šiurkščiai į burną sugrūdo purviną skudurą.

Pririšę prie stulpų visus suimtuosius, pietiečiai sustojo dviem eilėmis ir pasiėmė šautuvus.

„Pasiruošti! Nusitaikyti! Dėmesio! Ugnis!“ – sukomandavo grėsmingai atrodantis viršininkas blizgančia uniforma.

Pasigirdo šūvių salvė. Vėliau žandarų vyresnysis pradėjo asmeniškai vaikščioti prie kiekvieno stulpo. Jis prikišdavo savąjį pistoletą prie negyvėlio galvos ir iššaudavo. Kai kurie lavonai paskutinį kvapą išleido tik gavę šį papildomą šūvį. Kol vienas pareigūnas japonišku miniatiūriniu nindzių dalgiu pjaustė virves, kiti iš sunkvežimių pradėjo traukti dėžes palaikams.

„Šiandien turėtų lyti“, – pasakė vienas, karstus nešantis žandaras ir nusibraukė prakaitą nuo kaktos.

Diena turėjo būti giedra, tačiau visi egzekucijos vykdytojai staiga suprato, kad dangus neįtikėtinai greitai apsiniaukė. Žemę supantis oro skliautas įgavo raudoną atspalvį. Horizonto tolumoje sužybsėjo akinanti šviesa. Po kelių sekundžių pasigirdo kurtinantis trenksmas.

Grėsmingai atrodantis viršininkas blizgančia uniforma šyptelėjo.

„Paskubėkite“, – ištarė jo akiniais nuo saulės padabinta galva.

Staiga kurtinančių garsų ėmė daugėti. Jie gaudė vis garsiau, intensyviau ir arčiau.

„Pažiūrėkite į tą kalvą!“ – sušuko vienas pietietis.

Jo kolegos bei grėsmingasis viršininkas pažvelgė į tolumoje stūksantį gamtos objektą. Ant kalvos stovėjo Jura pravardžiuojamo devynmečio Kim Jong-ilo (1941–2011) valdomas sovietų gamybos tankas T-34-85.

Iš transporto bokštelio išlindęs kyšojo Juros tėvas, Šiaurės Korėjos lyderis Kim Il-sungas (1912–1994). Jo į dangų iškeltos rankos laikė dvi pušies kankorėžių granatas. Liaudies komiteto lyderio vyzdžiai buvo apsiblausę lyg kataraktos kamuojamo žmogaus. Ir kuo ilgiau jis stovėjo iškėlęs rankas į dangų, tuo šis intensyviau niaukėsi.

Po kelių sekundžių ant kalvos pasirodė ir daugiau sovietinių T-34-85 tankų, tačiau jie nesustojo.

Drąsiai ir veržliai, tarsi įniršęs Zimbabvės sveikatos apsaugos ministras, jie brovėsi į priekį. Tankai nebuvo vieniši. Paskui juos bėgo garsiai šaukiantys šiauriečių pėstininkai.

Vieni jų nešėsi Sergejaus Gavrilovičiaus Simonovo (1894–1986) sukurtus šautuvus, kiti – Georgijui Semionovičiui Špaginui (1897–1952) priskiriamus automatus.

„Valio!“ – garsiai šaukė vėliavos kotą vietoj ginklo laikęs šiaurietis.

Iš kažkur atlėkęs artilerijos pabūklo sviedinys sprogo netoli dėžes kraunančių pietiečių ir mirtinai išgąsdino nudistus. Šie vėl buvo grįžę į egzekucijos vietoje augančius krūmus garbinti saulės didybės.

„Bėkite!“ – sušuko vienas Pietų Korėjos žandaras ir daugelis jo kolegų, nelaukę grėsmingojo viršininko malonės, metė ginklus bei leidosi į kelią. Žandarų vyresnysis ir dar keli jo valdiniai paleido šiauriečių pusėn porą simbolinių šūvių, tačiau, sprogus sunkvežimiui su lavonais, taip pat nusprendė trauktis.

Kuo ilgiau Kim Il-sungas laikė į dangų iškėlęs rankas, tuo įnirtingiau jo žmonės plūdo į visą Korėjos pusiasalį. Pietų Korėjos pajėgos buvo menkesnės. Daugelis pietiečių žinojo, kaip malšinti sukilimus, riaušes ar kovoti su partizanais, tačiau retas buvo pasiruošęs atviram, viską griaunančiam mūšiui.

Pietiečiai neturėjo nei tankų, nei sunkiosios artilerijos, nei motyvacijos ginti R.Syngmano valdžios. Per kelerius metus biurokratinėje sistemoje įsitvirtinusi korupcija ir valstybės lėšų vagystės bei užsienio paramos įsisavinimas smarkiai nuslopino gyventojų tikėjimą valstybės ateitimi.

Birželio 27 d. R.Syngmanas kartu su kitais vyriausybės nariais jau buvo palikęs sostinę Seulą. Siekdami sulėtinti pergalingą Kim Il-sungo žygį, kitą dieną pietiečiai susprogdino Hangano upės krantus jungiantį tiltą. Sprogimo metu tilto prieigose buvo tūkstančiai pabėgėlių, kurie kad ir erzinami R.Syngmano režimo korupcijos, kažkodėl vis tiek nenorėjo šlietis prie komunistų.

Šimtai jų žuvo sprogimo metu, o sunaikinus tiltą, šiauriečių krante liko įkalinti ir atsitraukti negalintys pietiečių kariai. Po Seulą lakstantys kairieji pradėjo improvizuotus liaudies priešų teismus, tad sostinės gatvėse ir namuose šūkis „Žudyk!“ tapo įprastu reiškiniu.

Didingai prasidėjęs žygis, Kim Il-sungui greitai ir užtikrintai leido perimti viso Korėjos pusiasalio kontrolę. Menkos amerikiečių pajėgos ir marksizmą skeptiškai vertinantys korėjiečiai liko užspausti siaurame pusiasalio pietryčių ruože.

Viso pasaulio kolūkiečiai pradėjo į viršų kelti plaktukus ir pjautuvus, o tolimojoje Maskvoje suzvimbė balalaikos stygos.

Pergalė atrodė ranka pasiekiama, tačiau netikėtai šią euforiją nuslopino galingas sprogimas.