„Dabar, kiek aš pastebėjau, mūsų Katalikų bažnyčioje zakristijono role užsiima mūsų premjerė, ji zakristijonauja, viešai prašo, kad nebūtų aukojamos šventosios mišios“, – „KK2“ laidai šį ketvirtadienio vakarą guosis klebonas R. Gudelis.

Turtingiausias Lietuvos klebonas R. Gudelis įsitikinęs, kad valdžia diskriminuoja katalikus – užsisėdo ant bažnyčios. „Susidarė dabar tokia situacija, kad rinktis ir burtis į maldą gali krišnaistai, jahovistai, baptistai“, – aiškino klebonas.

Kadangi mišios, vestuvės ir krikštynos nevyksta, klebonas apžiūrinėja savo valdas. R. Gudeliui priklauso 9 hektarai žemės, žirgynas, dvaro pastatas, sodininko namelis, koncertų salė, restoranas, danieliai ir meno dirbiniai. Klebonas labai vertina bažnytinį meną, ypač tą, kuriame atvaizduota vienuolių buitis. Seni ir vertingi klebono Rimanto dvare ne tik paveikslai. Visi kampai Bistrampolyje apstatyti antikvariniais baldais.

Nei aš esu turtingas, nei ką.

„Pas mane daugelis baldų yra iš Argentinos“, – maloniai paaiškina dvaro savininkas.

Prabangos ir turtų klebonas pats asmeniškai privengia. Kai dvaras dirba pilnu pajėgumu, kai čia krykštauja vestuvininkai, Rimantas gyvena sodininko namely. Bet dabar, pandemijos metu, nutarė savo žemiškąją buitį pasigerinti. „KK2“ žurnalistai žiūrovus pakvies į klebono miegamąjį – per karantiną R. Gudelis įsikėlė į dvaro Barono apartamentus. Juose klebonas gyvena iš reikalo, nes per kambario langus labai gerai matosi kelias, kuriuo bet kada gali atvažiuoti turistai.

Rimantas Gudelis. LNK nuotr.

„Jeigu pamatai užsienietiškus numerius karantino laiku, kaip bėgi, kaip bėgi pasitikt. Va taip ir gyvenam“, – apie turistų laukimą kalba R. Gudelis.

Dvare, kaip ir pridera, yra ne vienas pastatas, o visas jų ansamblis. Daugybė pastatų, dar daugiau kambarių, 34 darbuotojai, viską reikia išlaikyti. O bankai Rimantui neduoda jokios paskolos.

„Nei aš esu turtingas, nei ką. Turėjau reikalų su vienu banku, sakau, gal man reikėtų kreditą pasiimti? O ką tu įkeistum, klausia. Dvarą įkeisčiau. Pasižiūri banko vadybininkas ir sako, ar tu žinai, kad Lietuvoj dvarai nelikvidūs, beveik visi stovi ant pardavimo, taigi tas tavo turtas yra nelikvidus“, – banko žodžius pamena klebonas.

Dėl to streso, kad sustojęs ir verslas, ir mišios klebonas net numetė svorio.

Visa šalyje turtingiausiu tituluojamo kunigo istorija ir išskirtinė ekskursija po Bistrampolio dvarą – šį ketvirtadienio vakarą, 19.30 val., LNK televizijos laidoje „KK2“. 

Ir nors šįmet visuotinis karantinas kiek pakoregavo planus, laužyti tradicijų organizatoriai neketina – kviečia XVIII festivalį sutikti kino bei muzikos švente dvaro aerodrome, po atviru dangumi.

Jau gegužės 8-10 dienomis dvaro aerodromas taps kino bei muzikos sale po atviru dangumi, sako organizatoriai. Per savaitgalį bus parodyta net 13 kino filmų, kasdien lankytojams skambės ir projekto „Lietuvos balsas“ laureato Lauryno Sičiūno atliekamos lietuviškos dainos.
 

Dvaro valdytojas, kunigas Rimantas Gudelis pasakoja, kad vieną kino seansą mobiliame, ant sunkvežimio įmontuotame ekrane, galės stebėti apie 60-80 automobilių. Iš viso aerodrome vienu metu gali tilpti arti keturių šimtų mašinų. Norintiems mėgautis kokybišku garsu lankytojams prireiks tik susireguliuoti radijo bangas, o muzikinių pasirodymų metu akis nukreipti į skrydžių valdymo balkoną.
 

Šių metų festivalį lydi romėnų filosofo Cicerono žodžiai: „Historia est magistra vitae“ (liet. Istorija yra gyvenimo mokytoja). Todėl didžiausias dėmesys bus skirtas istoriniams filmams, sakoma Bistrampolio dvaro pranešime.

Jau kurį laiką Bistrampolio dvaras bendradarbiauja su žymiu lenkų režisieriumi, dvaro statytojo Karolio Bistramo provaikaičiu Tadeušu Bistramu, sukūrusiu ne vieną istorinį filmą. Festivalio metu bus parodyti du šio režisieriaus ir Bistrampolio dvaro bendros kūrybos filmai.
 

Pirmasis, 2016 metais sukurtas dokumentinis filmas „Lietuviški „Tvano“ keliai“, menantis 1655 metų įvykius, kada Lietuva buvo okupuota švedų ir rusų, o mūsų krašto Laudos bajorai sukilo, vedė pirmuosius būrius, kurie ir pradėjo LDK išvadavimą. Šis filmas sukurtas pagal lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus romaną „Tvanas“. Būtent Bistrampolio dvare H. Senkevičius rašė šį vieną iš garsiausių savo kūrinių.
 

Pastarasis filmas iki šiol dar nebuvo pasiekęs plačiosios auditorijos, tad festivalio lankytojams bus suteikta išskirtinė proga jį pamatyti drive-in seansų metu.
 

Antrasis režisieriaus darbas – praėjusiais metais sukurtas dokumentinis filmas „Paberžė – nepaklusniųjų lizdas“. Jame pasakojama apie du nestandartinius dvasininkus – Antaną Mackevičių ir Tėvą Stanislovą, – kurie įėjo tiek į lietuvių, tiek į lenkų istorijos puslapius.
 

Neatsitiktinai vienu iš festivalio filmų pasirinktas ir skausmingą lietuvių istoriją menantis ,,Tarp pilkų debesų“. Kunigas R. Gudelis jau šešerius metus kartu su bendraminčiais tvarko lietuvių tremtinių kapus Sibire: Irkutsko, Novosibirsko, Buriatijos srityse.
 

Kol didžioji dalis kultūros įstaigų ar turistinių objektų karantino metu išgyvena tikrą stagnaciją, Bistrampolio dvaras išlieka veiksnus – rengia drive-in ir fly-in mišias, jas transliuoja socialinėje erdvėje.
 

Kunigas sako žinojęs, jog didžioji dalis jo parapijiečių, nors ir yra vyresnio amžiaus, naudojasi kompiuteriu, socialiniais tinklais, todėl netrukus mišias jis ėmęs transliuoti socialinėje erdvėje.
 

„Buriatijos lietuviai rašo, jog dėl karantino taip pat negali lankytis bažnyčioje, todėl Bistrampolio aerodrome laikomos mišios – vienintelės, kurias jie stebės vietos laiku“, – sako kunigas.
 

Palaikymo žinučių R. Gudelis teigia sulaukiantis ir iš Čikagos, Market Parko parapijos – vietos lietuviai taip pat jungiasi bendrai, kunigo virtualiai laikomai maldai.

Portalo „Delfi“ sudarytame turtingiausių valstybės tarnautojų reitinge R. Gudelio turtas vertinamas 1 mln. 400 tūkst. eurų. Pagal oficialius Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, kunigo turtas šiek tiek mažesnis.

Klebonui liūdna, kad turtingiausių sąraše už jį aukščiau Kauno mero Visvaldo Matijošaičio sūnūs. „100 turtingiausių politikų, tarnautojų ir visokių valdininkų ir... septyniolikta vieta... O čia Dainius Matijošaitis stovi, Kauno mero sūnus, o mane nukėlė tiktai į 76 vietą (VMI sąrašas), ar jūs nesinervuotumėte? Nelengva“, – šį antradienio vakarą 19.30 val. LNK laidoje KK2 laidoje turtingiausiųjų sąrašus narplios kunigas R. Gudelis.

Jam priklauso garsusis Bistrampolio dvaras, devyni su puse hektaro žemės, septyni dvaro pastatai, žirgynas. „Jeigu norėtum daryt verslą, tikrai aš visiems verslininkams patariu – neinvestuokit pinigų į dvarą. Dvaras yra investicija į Lietuvos kultūrą ir čia tikrai nėra jokios piniginės grąžos“, – po savo valdas vedžiodamas KK2 žurnalistus verslo dėsnius dėstė kunigas R. Gudelis.

Bistrampolio dvaras nuomojamas vestuvėms ir įvairioms šventėms. Dvaras gali priimti 64 svečius, juos aptarnauja 34 darbuotojai. Prieš keletą metų Bistrampolio dvaras buvo patekęs į skandalą. Jame atrastos dingusios senojo Gedimino prospekto grindinio plytelės. „Prieš kažkiek metų, prie mero Zuoko buvo išmestas visas granitas iš Gedimino prospekto. Iš tų likučių mes pasidarėm tą takelį ir savo karietinę, dabar mes tą takelį vadinam Gedimino prospektu. Mūsų vadybininkas turėjo užduotį surasti granito, kuris rinkoj pats pigiausias, pasirodo, šitas likutis, užpajamuotas likutine verte, buvo pats pigiausias. Ir mes jį nusipirkome“, – takelio kilmės net neslėpė kunigas Gudelis.

Savo parapijiečius kunigas Rimantas lanko tik savaitgaliais. Jis – užimtas žmogus. Daug keliauja – buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Argentinoje, Kinijoje, o iš Palestinos parsigabeno Šv. Onos skulptūrą, kuri dabar eksponuojama Bistrampolio dvare. „Viskas, kas krikščioniška, jie išmetė lauk. Jie išmetė ir šitą Onutę kaip nereikalingą. Aš nusprendžiau, kad šita Onutė nereikalinga, išmesta, kadangi mes dvarą iš atliekų kūrėm, nusprendžiau, kad ji turi stovėti Bistrampolio dvare. Jei turit sunkumų šeimos klausimuose, tai galit ranką, galvą paglostyt, sako, padeda“, – sakė jis.

Šventoji Ona yra šeimų globėja. Jai meldžiasi daugiavaikės šeimos. Prie Šv. Onos skulptūros žmonės aukoja aukas. Kunigas R. Gudelis kartais jas susirenka. „Kartais, kai labai pritrūkstu pinigų, o jų dažnai čia trūksta, aš imu juos ir surenku. Patys žmonės žino, kad aš vargingai gyvenu, tai biškį tų centų“, – rinkdamas eurų centus prie šventos skulptūros KK2 laidai guodėsi kunigas.

Jau šį antradienio vakarą, 19.30 val., LNK laidoje KK2 – ekskursija po turtingiausio Lietuvos dvasininko valdas.

Po kelių metų vėl į kapinaites grįžę tvarkytis lietuviai rado ant kiekvieno kapo padėtas plastikines gėles. Sibiro kapų tvarkymas vietos bendruomenėms padeda megzti žmogiškuosius ryšius, o tremtinių giminaičiams – ryšį su Lietuva.

„Daugelis tremtinių vaikų ir anūkų, gyvenančių Buriatijos, Krasnojarsko, Altajaus ir Irkutsko kraštuose, nebekalba lietuviškai. Nors turi dvigubą pilietybę, į Lietuvą važiuoti nenori, nedrįsta. Dažnas jaunesnis lietuvių palikuonis važinėja su Georgijaus juostelėmis ir pasaulį mato per vietinės žiniasklaidos filtrą arba tiesiog stengiasi nesigilinti, nesitapatinti su savo tautybe“, - pasakojo po darbų Sibire neseniai grįžęs lietuvių tremtinių kapų tvarkymo projekto vadovas kun. dr. Rimantas Gudelis. „Lietuviškų mokyklų, bendrų projektų jiems trūksta, todėl kapų tvarkymas vietos lietuviams, o jų pavyzdys – ir kitoms tautoms, po truputį tampa pagrindiniu bendru vardikliu, prisiminimų generatoriumi“.

Pasak R. Gudelio, į tremtinių kapų tvarkymą Sibire šiemet įsitraukė apie 50 vietinių lietuvių. Iš Lietuvos gautą paramą kapų tvarkymui jie panaudojo ir išraiškingiems memorialams. Vienose Krasnojarsko kapinaitėse, kuriose palaidoti daugiausia į darbus miškuose išsiųsti tremtiniai, pastatė kryžius, kurių saulutės – iš medkirčių tuomet naudotų benzopjūklų grandinių. Kitose kapinaitėse atnaujinę tvorą, ją papuošė Gedimino stulpais.

„Kai mes Lietuvoje daug kalbame apie Sibiro kapus, atrodo, kad didžiausias dėmesys šioje temoje skiriamas mirusiesiems arba jų istorijos pažinimui. Bet įtraukdami į kapų tvarkymo darbus vietos bendruomenes kalbame apie tuos lietuvius, kurie yra gyvi, tik jaučiasi nutolę, kartais net užmiršti Lietuvos. Paremdami kapų tvarkymo projektą suteikiame gyvybės lietuvių kultūrinėms bendrijoms iš Krasnojarsko, Buriatijos, Altajaus ir Irkutsko, o tiems, kurie jau nebeturi ryšių su Lietuva, padedame juos vėl užmegzti“, - kalbėjo R. Gudelis.

Sibiro lietuviai savo kapus pagal išgales tvarkė jau seniai. Ulan Udė mieste gyvenantis Buriatijos lietuvių kultūros bendrijos pirmininkas Bernardas Razgus pasakojo, kad pajuto pareigą tai daryti prieš dešimt metų. „Tai buvo tarsi vizija: išgirdau, kad mane kviečia – „tų kapelių niekas netvarkys, eik, Bernardai, ir tvarkyk“, – kalbėjo tremtinys. Nuo 2014-ųjų jie įgijo daugiau galimybių, nes lėšas projektui „Lietuvių tremtinių kapų Rusijoje – Buriatijos, Krasnojarsko, Irkutsko, Altajaus ir kt. kraštuose tvarkymas“ ėmė skirti Lietuvos Kultūros rėmimo fondas. Šiemet į projektą investuota apie 19 tūkst. eurų fondo lėšų, dar 5 tūkst. eurų paaukojo rėmėjai. Sutvarkyta dešimt kapinaičių, į darbus įsitraukė penkios lietuvių bendruomenės.

Sibiro lietuvių bendruomenės nori tremtinių kapus tvarkyti pačios, todėl palankiai vertina antrus metus vykstantį projektą, kai Lietuvos valstybės lėšomis įamžinamos lietuvių tremties vietos. Šią vasarą pastatyta nemažai atminties ženklų. Vienas jų – išnykusiose Usolės Sibirsko kapinėse.

Nijolė Valančiūtė-Garanina į Usolės-Sibirsko miestą Irkutsko srityje buvo ištremta 1949-aisiais. Tremtyje ji baigė medicinos institutą, tapo farmacininke, čia sukūrė šeimą.

„Mama mirė, tėvelis mirė, nebuvo su kuo kalbėti lietuviškai. Nebaigiau lietuviškos mokyklos. Išmokau kalbėti tik iš laikraščių, knygų, kurias tėvai išsirašydavo iš lietuvos“, – pasakoja N. Valančiūnaitė-Garanina.

Geležinkeliu į usoljės-sibirsko miestelį atvežti lietuviai tremtiniai daugiausia čia ir pasiliko – šalia geležinkelio ir palaidoti. Nijolė rodo, kur palaidotas jos senelis –tačiau kapas, kaip ir kiti – apleistas.

„Galbūt mes patys nemokame ilgai atminti, galbūt vaikams nebuvo tinkamai išaiškinta, kad reikia kapus prižiūrėti. Jie žino, kur palaidoti mano mama ir tėvas, ten prižiūrime, o čia taip atsitiko, kad tie kapeliai užmiršti, bet šios kapinės laikomos užkonservuotomis“, – sako N. Valančiūtė-Garanina.

Kiek lietuvių čia palaidota, neaišku. Todėl visiems atminti Lietuvos valstybės lėšomis pastatytas kryžius.

Šios kapinės labiau panašios į miesto parką. Lietuvių bendruomenės pirmininkė sako, kad Irkutsko srityje tokių kapinių nemažai, todėl būtina pastatyti nors vieną atminties ženklą.

„Pavasarį Sibire deginama žolė ir būna, kad kapinių kryžiai užsidega. Čia irgi galima pamatyti nuvirtusių didelių kryžių ir gaila, bet dingsta informacija apie kapus. Šiose kapinėse pilna kauburėlių, nežinomų lietuvių kapų, sunku nustatyti, kas čia palaidota, todėl tokie projektai, įamžinantys atmintį, yra labai svarbūs“, – tvirtina Irkutsko lietuvių kultūros bendrijos „Švyturys“ pirmininkė Julija Kudirkaitė.

Tikimasi, kad kunigo Rimanto Gudelio idėja skirti lėšų Sibiro lietuvių bendruomenėms pačioms tvarkyti kapines pasiteisino ir projektas bus tęsiamas kitąmet.