Parodoje išvysime ne tik žymiuosius tapytojo paveikslus "Juoda saulė", "Good bye / Sinagoga", bet ir studijų Valstybiniame dailės institute laikotarpiu kurtų darbų, piešinių, kostiumų Lietuvos nacionaliniam dramos teatro spektakliui "Vilkų medžioklė" eskizus, Panevėžio dramos teatrui kurtą plakatą, fotografijų. Parodą praplečia citatos iš dailininko užrašų, autentiški laiškai seseriai, artimiesiems, draugams.

Lemties paliudijimai

Įžengęs į pagrindinę ekspozicijų salę pirmajame aukšte jautiesi it tamsus drobėmis slenkantis šešėlis, bandantis nužiūrėti jose pavaizduotas istorijas. Sunkus jausmas, nes esi ne tik žiūrovas, o lemties liudininkas ir negali apsimesti, kad jautiesi gerai – paveikslai pernelyg atviri, o laiškuose – juodu ant balto parašytas tikras gyvenimas.

Tad žengi per "Lieptelį" link "Audros debesų", praeidamas "Nukryžiuotą obelį" ir gaudydamas "Juodos saulės" spindulius. Pro šalį prabėga nepažįstamojo "Profilis" ir galiausiai viską užlieja "Krauju plūstantis Nilas". Ateina "Pabaiga". Bet ji spalvota.

"Menininkas kurdamas susikuria žiūrovų ratą, kuriam jis pasidaro pažinus, ir šioje priklausomybėje deklaruoja savo idėjas", – rašė pats R.Jankauskas-Kampas (Rimvido Jankausko-Kampo užrašai. LMMA, F 508, Ap. 1, B. 78, p. 14).

Išgyventi tapyboje

Dailininkas Česlovas Lukenskas parodą lydinčiame dokumentiniame Lino Citvaros filme, kuris pristatomas parodoje, Kampą pavadina pirmapradžiu koloristu, kurio spalvos paveiksluose yra išmąstytos.

Paradoksalu, tačiau įspūdis toks, kad kiekviename paveiksle ką tik būtų ištiškusi lava iš tūkstantį metų miegojusio ugnikalnio. Ją norisi paliesti, joje sutirpti ar sudegti. Tos spalvos sutveria tapytojo pasaulį, priešais kurį stovėdamas pasijunti maža visatos dalimi, bereikšmiu tašku begalybėje. Ir tavo nereikšmingumas atrodo geriausias tau nutikęs dalykas, nes jis leidžia niekuo neapsimesti, nieko nesiklausyti, nieko nesakyti. Būti nematomam, tačiau gyventi šalia paveikslų – būti jų judėjimo, jų kosmoso dalimi.

Drobės juda kovoje, kurioje stengiamasi neprarasti savęs, tačiau svetimumo jausmas išoriniam pasauliui neapleidžia. Tapyba tampa išgyvenimo būdu, spalvos – vidinių jausmų išraiška, nes joms tapytojas suteikė savuosius jausmus reflektuojančius pavidalus. Dėl to spalvos yra tikros, gyvos, su žiūrovu susikalbančios per žvilgsnį.

"Santykiai su tikrove labai pašliję, todėl lenkiuosi prie metafizikos..." – iš praeities pasiekia tapytojo mintys (Rimvido Jankausko-Kampo užrašai. LMMA, F 508, Ap. 1, B. 78, p. 14).

Taškas sakinio gale

Trečiajame aukšte esanti ekspozicijos dalis kitokia. Joje perteikiamas R.Jankausko-Kampo, kaip kūrėjo, brendimo laikotarpis. Dalį ekspozicijos sudaro darbai, kurti studijų metu, dalį – piešiniai, eskizai teatro spektaklių kostiumams, plakatams, knygų viršeliams. Šie kūriniai Kaune pristatomi pirmąjį kartą.

60-osioms menininko gimimo metinėms skirta paroda – graži, nes tikra. Tarsi ilgas, vieno žmogaus ištartas, sakinys su daugybe intonacijų, veido mimikų, gestų, pauzių ir nutylėjimų. Deja, taškas jame jau padėtas.

"Jei negeriu, tai vaikštau ir verkiu kaip tėvas, kaip jo tėvas. Reikėtų jau paveikslą nutapyti tėvui. Labai norėtųsi, kad jo ašaros jam neatrodytų pažeminimas. O mano chuliganizmas – tai visiškas apsimetimas", – rašė tapytojas (Rimvido Jankausko-Kampo užrašai. LMMA, F 508, Ap. 1, B. 78, p. 40).

Parodoje pristatoma per šimtą menininko kūrinių iš penkių Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų. Darbus paskolino net 23 privatūs asmenys, galerijos ir institucijos iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Už leidimą eksponuoti ir parodoje naudoti unikalius dailininko užrašus M.Žilinsko dailės galerija dėkoja Lietuvos literatūros ir meno archyvui. Parodos informacinėje, dokumentinėje ir vaizdo medžiagoje panaudotos žinomų fotomenininkų Romualdo Požerskio, Rymanto Penkausko, Gintauto Stulgaičio, Algimanto Puipos ir kt. fotografijos, kurias paskolino Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, draugai, artimieji.

Nevaržomos raiškos meistras

R.Jankauskas-Kampas gimė 1957 m. gruodžio 7 d. Klaipėdoje, ten baigė vakarinę dailės mokyklą.

Būdamas keturiolikos, be tėvų žinios įstojo į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Tuo metu jau turėjo Bekampio pravardę. Priešdėlis "be" vėliau natūraliai nunyko. Iš technikumo buvo išmestas, nes neatitiko sovietinės ideologijos standartų. Tačiau 1980 m. grįžęs iš sovietinės armijos jį baigė. 1981–1987 m. studijas tęsė Valstybiniame dailės institute prof. Vincento Gečo klasėje.

Nuo 1989 m. dėstė Lietuvos dailės institute, Kauno dailės institute. Grupuotės "Angis" narys (nuo 1991). Dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė individualių parodų Kaune (1988, 1991, 1993), Frankfurte prie Maino (1993).

R.Jankauskas-Kampas rinkosi laisvo menininko poziciją, gyveno ir kūrė Kaune, tęsė arsininkų tradicijas, savo Mokytojais įvardydamas Robertą Antinį (vyresnįjį), Alfonsą Vilpišauską ir vieną italų metafizinės tapybos pradininkų Giorgio de Chirico.

Jo tapyba šiandien laikoma aukščiausiu neoekspresionistinės lietuvių tapybos tašku. R.Jankausko-Kampo pasirodymas lietuvių dailėje 1987 m. atrodė kaip protrūkis, pasipriešinimas, sukeltas slopinimo ir dvasinio engimo, kurį teko patirti daugeliui to meto dailininkų.

R.Jankausko-Kampo kūryboje aktualus literatūrinis paveikslo pagrindas, dailininką traukia fantastiški ir romantiški kultūros istorijos siužetai, domina istorijos parafrazės. Nors ir traktuojami gana subjektyviai, paskandinti potėpių sūkuriuose, motyvas ir siužetas jo tapyboje yra labai svarbūs. Tapytojas sugebėdavo rasti tikslų tapybinį plastinį atitikmenį temoms, įvykiams ir potyriams, ne tik sudarantiems jo emocijų bei vaizdinių pasaulio dalį, bet ir turintiems pagrindą tikrovėje arba literatūros, dailės ar pasaulio mitologijos kloduose. Tuo R.Jankauskas-Kampas stipriai praplėtė lietuvių tapybos temų ir idėjų ratą.

Dailininkas nutapė didelio formato paveikslų: "Good bye/Sinagoga" (1991), "Apleista sinagoga", "Nukryžiuota obelis", "Juoda saulė", "Be pavadinimo/Samurajus" (visi 1993). Apskritai jo tapyba – tai dramatizmo, hedonizmo ir ironijos, patirto ir įsivaizduoto, stebėto ir jausto mišinys. Ši netipiška asmenybė įnešė į lietuvių tapybą laisvumo, drąsaus nevaržomo gesto. Būdinga spontaniška motyvo fiksacija ir nevaržoma ekspresyvi raiška, ryškios spalvos, simboliškumas.

Mirė 1993 m. spalio 7 d. Klaipėdoje.

Šaltinis: čiurlionis.lt, Lietuvos dailės muziejaus Dailininkų duomenų bazė

Kas? Neformali ekskursija Rimvido Jankausko-Kampo retrospektyvinėje parodoje.

Kur? M. Žilinsko dailės galerijoje.

Kada? vasario 24 d. 12 val.

Lino Citvaro kurtame filme prisiminimais apie autorių dalinsis draugai, menotyrininkai ir giminės.

Apie parodoje eksponuojamus brandžiausius savo kūrinius prieš mirtį Kampas yra sakęs: „Žinau, darau kažkokį poveikį teptuku. O koks tas paveikslas, kokios energijos krūvis – nežinau. Paveikslo gimimas daug sudėtingesnis nei jo nutapymas... <..> Visuomet savo darbais arba ko nors ilgiuosi, arba kur nors noriu sugrįžti. Tai man labai brangi tema.“ (K. Mačiulynas. „Juodoji saulė“: pokalbis su dailininku Rimvidu Jankausku-Kampu. In: Europa, Nr.1, 1994, sausio 6, p. 5)

Greta kūrybos kulminaciją žyminčių paveikslų lankytojas turi galimybę susipažinti su Vilniaus dailės instituto periodo darbais, Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų pasiekusiais tiesiai iš parodos Vilniaus dailės akademijoje „Studijų metai“, bei ankstyvaisiais S. Žuko technikume sukurtais paveikslais. Parodą papildo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Vilkų medžioklė“ kurti kostiumų eskizai, plakatas, dailininko užrašai, laiškai draugams ir artimiesiems.

Parodoje eksponuojama per šimtą tapybos ir grafikos darbų iš 5 Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų. Kūrinius paskolino 25 privatūs asmenys, galerijos ir institucijos.

Paroda veiks iki kovo 4 dienos.

XLII Vilniaus aukciono rinkinį sudaro 130 kūrinių. Kūrinių kainos prasideda nuo 60 eur. Šis XLII Vilniaus aukciono rinkinys ypatingas, nes, viena vertus, pristatomi net du kūrėjai „In Focus“ skiltyje – tai Rimvidas Jankauskas-Kampas ir Konstantinas Gorskis.

R. Jankauskas-Kampas – visiems gerai žinomas dailininkas, kurio tapyboje susipynęs ekspresyvumas, spontaniškumas ir nepaprastai intensyvios spalvos. Anot menotyrininkės dr. R. Žukienės, nors Rimvido Jankausko-Kampo kūrybos laikas ir neilgas, bet labai ryškus ir beveik su niekuo nepalyginamas. Ypatinga ir tai, kad šiame aukcione kūrėjo rinkinyje pristatoma ne tik tapyba bei eskizai, bet ir medinės skulptūros. Tuo tarpu antrasis „In Focus“ kūrėjas Konstantinas Gorskis – reikšminga Lietuvos kultūros paveldo dalis, tačiau primiršta. Autorius svarbus portretinio žanro kūrėjas, jo kūrybai būdingi realizmo, neoromantizmo bruožai. Galima teigti, kad kiek Rimvido Jankausko-Kampo kūryboje atrandama konvulsijos ir proveržio, tiek K. Gorskio – gracijos ir elegancijos. Jo 1896 m. sukurtas „Nežinomo vyro portretas (Autoportretas?)“ – ne tik profesionaliai nutapytas stilingo vyro portretas, bet ir kupinas XIX a. būdingo šarmo ar net primenantis O. Wilde rafinuotus laikus. Šis paveikslas neatsitiktinai tapo ir XLII aukciono simboliu.

Kita vertus, ne mažiau intriguojančios ir kitos XLII Vilniaus aukcione pristatomos skiltys. Pavyzdžiui, „Lietuvos dailės“ dalyje galima atrasti Vlado Eidukevičiaus piešinį pastele – „Gatvelė“, Sofijos Romerienės natiurmortą, Jono Buračo miestelių peizažus. Niuansuota koloristine tapyba rinkinyje išsiskiria Augustino Savicko tapybos darbai: „Natiurmortas ant knygų spintos“ ir „Gėlės rusvame fone“. Rinkinyje galima atrasti ir panoraminius peizažus, nutapytus A. Žmuidzinavičiaus bei A. Rūkštelės, lyrines peizažo interpretacijas, sukurtas K. Šimonio.

Atskirai aukcione pristatomoje „Lietuvos grafikos“ skiltyje pateikiami V. Kazimiero Jonyno, V. Kisarausko, A. Puipos, S. Krasausko, P. Ričardo Vaitiekūno kūrybos darbai. Skiltis įvairialypė tiek taikomų grafikos technikų, tiek tematiniu požiūriais.

„Varia Lituanica“ rubrika dar kartą patvirtina visą aukcioną apibūdinantį šūkį – „ypatingas“. Pirmiausia šioje skiltyje atrandame Juozapo Kamarausko, tapytojo ir architekto, lietas akvareles.

Šio autoriaus kūrybos darbai pirmą kartą pateikiami Vilniaus aukcione. Be to, rubrikoje nemažas dėmesys skiriamas skulptūrai: pristatomos XIX a. II p. medinės lietuvių liaudies skulptūrėlės („Pieta“, „Šv. Jonas Nepomukas“, „Švč. Mergelė Marija Maloningoji“) bei XX a. pab. – XXI a. prad. sukurtos skulptūros, kaip: Vytauto Šerio „Resistentia“ ar Jono Gencevičiaus „Moters torsas“. Galiausiai rubrikoje pristatomas Neemija Arbit Blatas ir jo sukurtos litografijos „Regina Resnik operos vaidmenyse“ (1969 m.).