Nelaimė įvyko Petrašiūnuose, R.Kalantos gatvėje, ant viaduko.

„Pranešimą apie nelaimę gavome 20.10 val. Pagal turimą informaciją moteris buvo ant bėgių. Žuvusiosios tapatybė dar nenustatyta, ji nustatinėjama. Moterį kliudė keleivinis traukinys, kuris važiavo link Vilniaus“, – portalui kauno.diena.lt sakė Kauno apskrities policijos budėtojas.

Kauno greitosios pagalbos stoties budinti gydytoja portalui kauno.diena.lt sakė, kad jaunos moters medikams atgaivinti nepavyko. „Žuvo jauna mergina, jai apie 20 metų. Įvykio aplinkybės neaiškios“, – teigė gydytoja.

Apie pavojų keliančią ir seniai netvarkomą kliūtį  portalui kauno.diena.lt papasakojo Geležinio vilko gatvės gyventojas Saulius.

„Leisdamasis automobiliu nuo Petrašiūnų kalno, kaskart vis pagalvoju, kad gal šį kartą pagaliau tos nelemtos kelininkų aplaidumo apraiškos po geležinkelio viaduku jau nepamatysiu arba ji bus bent aptverta. Tačiau bėga savaitės ir mėnesiai, o „stebuklas“ neįvyksta. Nepamenu, kada ji čia atsirado, bet mano draugas tvirtina, kad nesutvarkytas kelio ruožas šioje vietoje paliktas seniai, kai buvo tvarkomi požeminiai vamzdynai“, – sakė kaunietis.

Dabar šioje vietoje vyksta „Rail Baltica“ geležinkelio tiesimo darbai.

Prieš savaitę, praėjusį šeštadienį, Saulius matė, kaip už tos duobės stovėjo lengvasis automobilis įjungtu avariniu signalu, o jo vairuotojas vaikščiojo aplink automobilį ir jį apžiūrinėjo. „Supratau, kad žmogus įvažiavo į duobę. Civilizuotame pasaulyje tokios pavojų keliančios kliūtys aptveriamos ir nedelsiant sutvarkomos. Keista, kad mūsų kelininkams reikia savaičių ar net mėnesių tokioms problemoms spręsti“, – stebėjosi vyras.

Keista, kad mūsų kelininkams reikia savaičių ar net mėnesių tokioms problemoms spręsti.

Vairuotoją dar labiau stebina tai, kad toks aplaidumas įmanomas garsių diskusijų apie eismo saugumą fone. „Miestas ir valstybė investuoja milžiniškas lėšas į eismo saugumą, nuiminėdami nuo šviesoforų žalias rodykles, piešdami tik Kauno valdininkams suprantamus rombus ant asfalto, vėl grąžindami žalias rodykles sostinėje, „partizanaudami“ su trikojais radarais, todėl keista, kad šiuo atveju neliko pinigų tinkamam kliūties pažymėjimui ir ženklo, įspėjančio apie nesibaigiančius kelio darbus pastatymui“, – piktai ironizavo Saulius.

Dabar apie vairuotojams gresiantį pavojų įspėja prieš keliasdešimt metrų pastatytas įspėjamasis stulpelis, tačiau prieš savaitę, pasak Sauliaus, net šio ženklo nesimatė.

Įspėjamasis apvažiavimo stulpelis, apie kurio buvimą vairuotojai sužino tik išvažiavę iš už posūkio, dabar pats tampa pavojaus šaltiniu, nes dešiniąja juosta važiuojantiems automobiliams tenka arba netikėtai stabdyti, arba paskubomis manevruoti, persirikiuojant kairėn.

„Tas stulpelis atrodo ne kaip kliūtį žymintis, o kokių nors chuliganų į gatvę išmestas ženklas, todėl nenustebčiau, kad mažiau patyręs ir neapdairesnis vairuotojas paskubomis jį apsukęs gali neišvengti tikrosios kliūties, įvažiuoti į kelininkų paliktą duobę ir sugadinti automobilio važiuoklę ar net sukelti rimtą avariją. Jei aš apgadinčiau savo automobilį  dėl tokio kitų aplaidumo, tikrai rasčiau  ką paduoti į teismą, nes kitaip situacija nesikeis“, – piktinosi  kauno.diena.lt skaitytojas Saulius.

Papildyta. Sausio 23 d. apsilankėme prie buvusio duobėto kelio ruožo. Pamatėme, kad sureaguota į aprašytą problemą, tačiau ganėtinai atsainiai. Duobės buvo užpiltos gruntu, todėl pavojus sugadinti automobilį beveik išnyko.  Nuimtas ir anksčiau stovėjęs įspėjamasis kelio ženklas.

Vis dėlto vairuotojai, pamatę, kad toje atkarpoje kitokia kelio danga, pristabdo automobilius arba stengiasi ją aplenkti. Daugumą jų persirikiuoja į kairę pusę. Toks vairuotojų manevravimas kelia pavojų ir jiems, ir kitiems eismo dalyviams.

Į Petrašiūnus miestiečių akys dažniausiai krypsta dėl trijų dalykų: kapinių, Pažaislio vienuolyno bei Kauno marių paplūdimių ir gamyklų. Šios istoriškai įsikūrė aplink pagrindinę R.Kalantos g.

Skyrė upelis

Tiesiai per Petrašiūnus besidriekiantis senasis kelias į sostinę anksčiau vadinosi Vilniaus g. Juo per nedidelį kaimą, apsuptą miškų, keliaudavę išsigandę atvykėliai būdavo pasitinkami geradario Petro ir jo šunų. Šis apsaugodavo svečius nuo plėšikų ir saugiai palydėdavo iki nakvynės vietos.

Kaimas, kuriame gyveno Petras su šunimis, buvo pavadintas Petrašiūnais. Tai viena iš šio itin seno Kauno rajono vardo atsiradimo istorijų. O turbūt niekas nežino tiek daug istorijų apie Petrašiūnus, kaip beveik dvidešimt metų informaciją apie juos rinkusi ir knygą "Petrašiūnai – prisiminimai ir pamąstymai" išleidusi Genovaitė Mikėnaitė.

Anot jos, kalbant apie R.Kalantos g. neįmanoma atitrūkti nuo pačių Petrašiūnų istorijos, nes tai buvo pagrindinė kaimo gatvė, aplink kurią kūrėsi gyventojai. Petrašiūnai buvo nedidelis kelių trobų kaimelis, besiribojantis su Amalių kaimu. Juos skyrė upelis Amalė, dabar tekantis po žeme kažkur ties sėklų parduotuve "Žalia stotelė" R.Kalantos g.

Beje, yra žinių, kad Petrašiūnai buvo įsikūrę dar anksčiau nei Pažaislio vienuolynas, kurio statyba prasidėjo 1664 m. Į čia įsikūrusias kelias karčemas atsigaivinti ir pavalgyti ateidavo vienuolyno darbininkai. Dėl jų Petrašiūnuose buvo atdaryta ir spirito varykla.

Tiko žemės kaina

Į miestelį Petrašiūnai išaugo tarpukariu, pradėjus kurtis pramonei. Pasak G.Mikėnaitės, buvo lemta, kad miestelis taps pramoninis, nes čia plytėjo žemės ūkio veiklai netinkami smėlynai, todėl žemės kaina buvo daug mažesnė. O gamyklai pastatyti reikėjo didelių teritorijų.

Viena pirmųjų čia įsikūrusių įmonių buvo stiklo fabrikas. 1929 m. pastatyta plytinė "Bitukas", gaminusi plytas ir gatvėms grįsti. Gamykla veikė visą sovietmetį ir bankrutavo tik 2001 m. Dabar apleistos "Bituko" patalpos niūriai stovi prie pat R.Kalantos g.

G.Mikėnaitė prisimena, kokią smarvę Petrašiūnai skleisdavo. "Anksčiau tai buvo labai užterštas rajonas. Kai nebeliko gamyklų, dabar jis toks pusiau kurortinis – čia pat marios, Nemunas", – šypsojosi moteris.

Viliojo šokiai

Abipus R.Kalantos g. tarpukariu įsikūrė ir daugiau gamyklų. 1928 m. Nemuno pusėje pradėta Petrašiūnų šiluminės elektrinės statyba, finansuota belgų, o 1933 m. visai netoliese švedai pastatė pirmąjį Lietuvoje popieriaus fabriką. Užsieniečių investicijas mena R.Kalantos g. išlikę trys vienodi mūriniai namai, kuriuose gyveno fabriko vadovybė.

G.Mikėnaitė pasakoja, kad namai tuo metu buvo labai modernūs – su vonia ir tualetu. Amžininkai pasakojo, kaip Kauno panelės, išsinuomojusios vakarines sukneles, pėsčiomis eidavo į švedų namuose vykstančius šokius. Sutvarkyti ir prižiūrimi šie namai tarnauja ir toliau.

Iš pramonės papildęs savo biudžetą miestelis pasistatė ir įspūdingus Pažaislio savivaldybės rūmus, ir moderniausią Kaune pirtį. Naujajame pastate įsikūrė Petrašiūnų pradinė mokykla, vėliau tapusi progimnazija, o 1949 m. – vidurine mokykla. M.Gimbutienės g. pastačius erdvesnę mokyklą, šios patalpos buvo atiduotos Statybininkų mokyklai.
Beje, tai vieni iš nedaugelio mūrinės tarpukario statybos pavyzdžių R.Kalantos g., nes daugiausia čia buvo pristatyta medinukų, kurie, sukiužę ir apleisti, dabar po truputį griūva prie triukšmingos gatvės.

Sovietmečiu iškilo dar vienas nemažas pastatas – Kauno ketaus liejykla "Centrolitas", pravažiuojančiuosius žavėdavusi švieslente, rodančia laiką ir oro temperatūrą. Sovietiniais laikais Popieriaus fabrikas pasirūpino ir savo kultūros namais, užgožiančiais mažesnę bažnyčią. Didžiulis baltas pastatas masyviomis kolonomis po truputį tvarkomas, čia įsikuria biurai.

Pastatė ant kapinių

Turbūt neatsitiktinai R.Kalantos g. yra labai nedaug viešojo transporto stotelių – atkarpoje nuo VI forto iki T.Masiulio g. nėra likę jokių traukos vietų, išskyrus bažnyčią.
G.Mikėnaitė pasakojo, kaip, išsiplėtus pramonei, Petrašiūnuose atsirado dvasinio ugdymo poreikis. Tuometis Karmelitų parapijos klebonas Vincentas Mieleška nusprendė pastatyti koplyčią toje vietoje, kurioje buvo Petrašiūnų senosios kapinės.

Koplyčia – tai ne bažnyčia, tačiau kokio ji turi būti dydžio, niekas nereguliavo. Kadangi statybai reikėjo išvalyti sklypą, buvo nuspręsta palaikus perlaidoti naujojoje bažnyčioje.

"Nors ne visi sutiko su tokia idėja, buvo paaiškinta, kad būti palaidotam bažnyčioje yra didesnė garbė nei kapinėse", – amžininkai G.Mikėnaitei papasakojo, kaip kaulai buvo kasami, dedami į maišus ir mūrijami į bažnyčios viduje esančias kolonas. Ne visi palaikai tuo metu buvo iškasti – ant kalnelio šalimais dar yra išlikę keli senųjų Petrašiūnų gyventojų kapai.

Rūpinosi skurstančiaisiais

Vis dėlto Petrašiūnų šv.Vincento Pauliečio bažnyčia išgarsėjo ne tuo. 1936 m. dar neįrengta bažnyčia buvo atiduota broliams kapucinams. Prie bažnyčios jie įsirengė asketišką medinę kleboniją, į kurią už kelerių metų atvyko Kauno kunigų seminarijoje studijuojantis tuo metu dar brolis Stanislovas, vėliau visiems žinomas Tėvo Stanislovo vardu.
Anot I.Mikėnaitės, kiekvieną rytą – žiemą ar vasarą – jis kartu su broliu Adomu pėsčiomis eidavo iki seminarijos Senamiestyje ir atgal. Petrašiūnų senbuviai pasakoja, kad jo pamokslams abejingų nelikdavo – visa bažnyčia arba juokdavosi, arba verkdavo.

Amžininkai prisimena, kaip kapucinai stengdavosi padėti skurstantiesiems – dalydavo maistą, kviesdavo moteris ateiti į kleboniją ir iš senų abitų siūti vaikams drabužius.
Prasidėjus masiniams trėmimams, 1948 m., sovietų saugumas suėmė Tėvą Stanislovą ir išvežė į lagerį. Grįžęs į laisvę jis buvo skiriamas į įvairias parapijas, po to  iki mirties buvo Paberžės parapijos klebonu.

Represijų Petrašiūnų gyventojai sulaukė ne tik valdant sovietams, bet ir vokiečių okupacijos metais. Pernai teritorijoje už "Bituko" gamyklos buvo pastatytas paminklinis akmuo toje vietoje, kur 1941 m. vokiečiai sušaudė 125 žydus.

Išsaugojo istoriją

Petrašiūnuose gyveno vos keli didesni ūkininkai, tačiau G.Mikėnaitė pasakoja apie ne vieną žymesnį žmogų, gyvenusį R.Kalantos g. – buvo čia ir aktorių, ir Blaivybės draugijos įkūrėjų, ir mokytojų. Labai gerai vietinių žinoma, R.Kalantos g. vis dar stovinčiame medinuke gyvenusi, dabar jau mirusi, pradinių klasių mokytoja Vanda Ambrazevičienė. Čia dar sovietmečiu ji buvo surinkusi informacijos apie Petrašiūnų istoriją, tačiau po jos mirties rankraščiai neapdairiai pateko į rūsius ir vos neiškeliavo į makulatūrą. Dalį jų suradus, kilo noras sužinoti daugiau ir pateikti knygoje.

"Nuo to laiko, kai pradėjau rinkti informaciją, iki tol, kol pasirodė knyga, praėjo lygiai septyniolika metų ir septyniolika dienų. Norėjau užrašyti tai, ko jau niekas nebeprisimena", – G.Mikėnaitė pasakojo, kad rašant knygą akyse vienas po kito geso tą istoriją dar gyvai prisimenantys amžininkai.

Ilgametė Kauno technologijos universiteto darbuotoja, vėliau Petrašiūnų mokykloje informatikos mokytoja dirbusi G.Mikėnaitė kalbėjosi su žmonėmis, skaitė jų išsaugotus dokumentus, rinko nuotraukas, ieškojo medžiagos archyvuose. Jai talkino Petrašiūnų bendruomenės centro savanoriai. Anot jos, Petrašiūnuose gyvenančios nuo 1974-ųjų, rajonas ypatingai nežavėjo, tačiau kilo noras išsaugoti tai, kas netrukus išnyks. Juk išeinantieji pasiima viską, ką žino.

Gal vertėtų tokia įdomia istorija pasidalyti su jaunąja petrašiūniškių karta, surengti kursą mokykloje? "Kodėl gi ne, jei kam tik būtų įdomu", – sutiko G.Mikėnaitė, išleidusi beveik 500 puslapių knygą apie vieno iš Kauno rajonų istoriją.