Kad įrodytų savo galią, konfliktą laimėję žmonės neretai sukapodavo pralaimėjusiuosius į gabalėlius ir demonstruodavo jų kūno dalis gyviesiems. Nuo 1945 m. lapkričio 20 d. iki 1946 m. spalio 1 d. vykęs Niurnbergo teismų maratonas buvo bene pirmasis atvejis žmonijos istorijoje, kai karą pralaimėjusi pusė už savo politinės agresijos protrūkį buvo teisiama nugalėtojų kaip už kriminalinį nusikaltimą.
Sovietų Sąjungos politikai taip pat turėjo sulaukti šio tribunolo kaltinimų dėl dalyvavimo 1939 m. rugpjūčio 23 d. sandėryje, įsiveržimo į Lenkiją (1939 m. rugsėjo 17 d.) ir Lenkijos kariškių žudynių Katynėje (1940 m. pavasaris), tačiau tąkart SSRS atstovai kartu su amerikiečių, britų, ir prancūzų teisėjais vertino savo buvusių bendrininkų poelgius.
Kaltinimai dėl dalyvavimo prieš taiką nukreiptame sąmoksle, konflikto planavimo ir inicijavimo, karo nusikaltimų ir nusižengimų žmonijai buvo pateikti net dvidešimt keturiems politikos, karybos ir kitų sričių atstovams. Teigiama, kad kaltinamasis aktas buvo skaitomas visą pirmąją teismo dieną ir dar dalį antrosios dienos.
"Privilegija pradėti pirmąjį teismo procesą dėl nusikaltimų prieš pasaulio taiką reikalauja pavyzdingo atsakingumo. Niekingi poelgiai, kuriuos mes siekiame pasmerkti ir nubausti, buvo taip apskaičiuoti, tokie piktybiški ir tokie niokojantys, kad civilizacija negali toleruoti jų ignoravimo, mat šiems pasikartojus ji neišgyventų", – įkvepiančia fraze pradėjo savo keletą valandų trukusią kalbą vyriausiasis kaltintojas, amerikietis Robertas Houghwoutas Jacksonas (1892–1954).
Iš 24 kaltinamųjų salėje sėdėjo tik dvidešimt vienas. Menkai žinomas nacistas Robertas Ley‘us (1890–1945) nusižudė 1945 m. spalio 24 d.
Fiurerio padėjėjas Martinas Ludwigas Bormannas (1900–1945) tuo metu laikytas dingusiu. Jis buvo teisiamas "už akių" (in absentia).
Vokietijos kariaunai techniką ir ginkluotę teikusios kompanijos galva Gustavas Georgas Friedrichas Maria Kruppas von Bohlenas und Halbachas (1870–1950) dar 1941 m. patyrė insultą, o 1943 m., sąjungininkams subombardavus vieną jo gamyklų, verslininko sveikata dar labiau pašlijo. Jis buvo pripažintas negalinčiu stoti prieš teismą.
Daugiau nei dešimtmetį Hermannas Wilhelmas Göringas (1893–1946) buvo vienas galingiausių Vokietijos žmonių. Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metu jo vadovaujamos "Luftwaffe" pajėgos pralaimėjo kovą dėl Didžiosios Britanijos padangės. Jos taip pat nesugebėjo apginti sąjungininkų bombarduojamų Trečiojo reicho miestų ir padėti Stalingrade užspeistiems vokiečiams.
Fiurerio akyse aviacijos vado reputacija ėmė smukti, tad prabangą mėgęs reichsmaršalas visas jėgas skyrė savo hobiui – pagrobtų meno dirbinių kaupimui. Gyvendamas sąjungininkų nelaisvėje H.W Göringas liovėsi vartojęs narkotikus ir numetė nemažai svorio. Teismo metu jis stengėsi išlikti ciniškas ir šaltakraujiškas. Nacių vadeiva atvirai pripažino prisidėjęs prie žydų teises apribojusių Niurnbergo įstatymų (1935 m. rugsėjo 15 d.) įtvirtinimo ir koncentracijos stovyklų sistemos kūrimo, tačiau neigė savo indėlį į "galutinį sprendimą" (absoliutų žydų sunaikinimą).
Norėdamas išreikšti panieką procesui, jis dažnai juokdavosi, gestikuliuodavo rankomis, o per kryžminę apklausą, atsakinėdamas į klausimus, vis bandydavo prokuroro kantrybės ribas.
Per teismo posėdžius buvęs Adolfo Hitlerio (1889–1945) padėjėjas Rudolfas Walteris Richardas Hessas (1894–1987) dažniausiai sėdėdavo netoli H.W.Göringo.
"Partija – tai Hitleris, o Hitleris yra Vokietija, tiek pat, kiek Vokietija yra Hitleris! Sveikinkite Hitlerį!" – 1934 m. rugsėjį Niurnberge per nacionalsocialistų partijos suvažiavimą visa gerkle rėkė R.W.R.Hessas. Jis buvo vienas seniausių A.Hitlerio bendražygių. Šis nacizmo fanatikas itin domėjosi žvaigždžių ir kitų dangaus kūnų judėjimu paremtu ateities spėjimu, ir tuo užkrėtė nemažai kitų nacių partijos narių.
"Kartą išgirdau, kaip kalbėdamasis telefonu su Himmleriu, Heydrichas tarė: "Vieni rūpinasi žvaigždutėmis ant antpečių, o kiti – žvaigždėmis danguje. Tai dar klausimas, su kuriais iš jų sunkiau dirbti." Tuo metu Heydrichas atsisuko į mane, lyg klausdamas, ar nenuėjo per toli. Jis pasistengė, viską pateikti taip, lyg kalbėtų apie Hessą, tačiau Himmleris puikiai suprato, kad čia taikoma ir jam", – savo memuaruose pasakojo žvalgybininkas Walteris Friedrichas Schellenbergas (1910–1952).
1941 m. gegužės 10 d. R.W.R.Hessas nusprendė vienas nuskristi į Didžiąją Britaniją. Jis veikiausiai taip pat norėjo pasikalbėti, susitarti, skatinti diskusiją, tačiau fiurerio padėjėjo lėktuvas sudužo Škotijoje. Beveik visą karą britų nelaisvėje praleidęs ir mažiausiai du kartus nusižudyti bandęs R.W.R.Hessas Niurnbergo proceso metu skundėsi amnezija, tačiau vėliau pareiškė apsimetinėjęs.
Ryšius su realybe praradusio žmogaus įvaizdį bandė imituoti ir kitas kaltinamasis – Julius Streicheris (1885–1946). Nuo 1923 m. pavasario šis nacių partijos narys pradėjo leisti privatų, antisemitinės propagandos prišvinkusį žurnalą "Puolėjas" (Der Stürmer). Leidyba sukrovė J.Streicheriui didelius turtus ir svariai prisidėjo prie augančio priešiškumo žydams.
Antisemitiniai tekstai nesiliovė net tada, kai koncentracijų ir masinio naikinimo stovyklų konvejeris sukosi visu pajėgumu. Vykstant teismui, J.Streicheris sėdėjo piktas ir niūrus. Jis vis burbėjo panosėje kažką apie žydus.
Rebecca‘os West pseudonimu pasivadinusi žurnalistė Cicily Isabel Fairfield (1892–1983) pakrikštijo jį "nepadoriu seniu" (a dirty old man), vienu tų, keliančių problemas parkuose (of the sort that gives trouble in parks").
