Atminties ženklai

Dar iki nepriklausomybės, 1990-aisiais, režisierius Raimundas Banionis sukūrė šį laikotarpį reflektuojantį filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 2017 m. į Kauno įvykius atsigręžė Donatas Ulvydas kino juostoje „Emilija iš Laisvės alėjos“, į filmo naratyvą įtraukdamas ir pasipriešinimą santvarkai, vykusį teatro scenoje ir už jos ribų.

D.Ulvydą tais pačiais metais teko galimybė pakviesti į interviu, kalbėjome apie tuometį lietuvių aktyvumą potencialios grėsmės atžvilgiu, režisieriaus atsakymas skambėjo taip: „Atsitikus force majaure sąlygoms, lietuvių tauta mobilizuotųsi ir susirinktų, jeigu būtų vėl kažkas tokio, ką reikia ginti kumščiu, daina ar savo kūnu. Manau, kad mes to nejaučiame tik todėl, kad nėra tikrų, apčiuopiamų grėsmių.“ Praėjus penkeriems metams, tenka susimąstyti ne tik apie istoriją, reikšmingas jubiliejines datas, bet ir matyti, kitiems – ir jausti karą kaimyninėje šalyje Ukrainoje, visai šalia, tarp kasdienių darbų vis sugrįžtant prie minčių, baimių ir kol kas tik retorinių klausimų: o jeigu ir pas mus?..

Minint R.Kalantos pasipriešinimo sistemai, jį lydėjusių protestų 50-metį, šiais metais organizuojama įvairių atminties renginių, rašomi tekstai, statomi spektakliai. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka inicijavo konferenciją „Nuginkluotas pasipriešinimas; prielaidos, patirtys, retrospektyva paminint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus (1972–2022)“, kurios įrašas pasiekiamas internetu. Projektas „Lietuvos ypatingasis archyvas“ pasiūlė virtualiąją parodą „Liepsnojantis Kauno pavasaris“, kurioje plačiajai visuomenei patogiausiu būdu pateikiama suskaitmenintos archyvinės medžiagos – nuotraukų, dokumentų, liudijančių tų dienų įvykius.

Kauno centriniame pašte atidaryta jau ne virtualioji, o fizinė paroda „1972. Pramušti sieną“, inicijuota ir kuruota menotyrininkės prof. dr. Rasutės Žukienės, skirta ne tik R.Kalantos asmenybei, bet laikmečio raiškai įvairiose meno ir gyvenimo sferose, leidžianti per skirtingas perspektyvas – dailę, fotografiją, kiną, teatrą, dizainą, muziką vieniems prisiminti, kitiems sužinoti apie 7–8-ojo dešimtmečių kultūrą ir subkultūras, nepaklususias sistemai. Gegužę įvyko Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjera – režisieriaus Jono Tertelio ir dramaturgo Andriaus Jevsejevo spektaklis – „Kauno pavasaris’72”, kone tuo pačiu metu suskambėjo roko opera „1972“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT).

Sukrečianti patirtis

Šių metų gegužės vakarus palydėjo pirmieji premjeriniai spektakliai gretimuose teatruose, kurių tema lyg ta pati, bet prieigos būdas kiek kitoks. Pirmiausia – apie Kipro Mašanausko roko operą „1972“ Romui Kalantai atminti, režisuotą Kęstučio Stasio Jakšto. Eidamas į KVMT kultūrinių potyrių žiūrovas pirmiausia praeina istorinio įvykio vietą, iš erdvės, menančios tą laiką, žengia į fikcinę, tik iš dalies paremtą realiais įvykiais, – teatro premjerą. Jeigu į spektaklį keliaujant paskubomis nesusimąstyta, nestabtelėta prie Roberto Antinio paminklo, įamžinusio aukos vietą, pasibaigus spektakliui teatro prieigos, sodelis, tikėtina, daugeliui atgyja ir ima alsuoti istorija, skatina sustoti, apmąstyti.

Dviejų dalių roko opera – tokį žanrą nurodo kūrėjai – galbūt ne tik dėl temos, bet ir žanro suintriguos, pritrauks ir kiek rečiau besilankantį Muzikiniame teatre. Tačiau čia teks šiek tiek ir apsigauti, nors muzikinio vadovo ir dirigento Jono Janulevičiaus ir dirigento asistento Manto Jančiausko kartu su visais atlikėjais, muzikantais kuriamas muzikinis pasakojimas neabejotinai yra stiprus: energingo roko čia ne tiek ir daug, dominuoja lengvas, ne vienoje scenoje lyriškai romantizuotas rokas.

Režisierius K.S.Jakštas, tekstų autorius Arnas Ališauskas, siužeto autorė Goda Simonaitytė siūlo publikai į Kauno pavasario istoriją pasinerti žengiant po žingsnelį atgal. Pradžioje dramatiškos muzikos palydima lyg legenda nuskamba Jeronimo Miliaus, kuriančio Kaladės personažą, prisiminimas: „Tai už tave, už mane jis žuvo, jūs norit pamiršti, bet buvo, vaikis buvo...“

Vėliau – ir tardymo scenos, žmonių numeracijos ir trankūs tuomečių hipių vakarėliai, gamyklos transformacija į bažnyčią ir kitokios mizanscenos, supažindinančios, primenančios tų laikų sistemos taisykles. Šiame kūrinyje vyrauja keli pagrindiniai leitmotyvai: R.Kalantos meilės linija ir religija, kuri čia tampa tarsi laisvės sinonimu.

Faktai ir kontekstai

Kaip ir muzikiniuose sprendimuose, siužeto konstrukcijoje, personažų įvaizdžiuose taip pat esama paradokso. Muzikinis teatras žiūrovus su būsima premjera pažindino pasitelkdamas trumpus vaizdo įrašus – interviu su operos kūrėjais, atlikėjais. Iš daugelio lūpų buvo girdėti, kad spektakliu nesiekiama istorinės rekonstrukcijos. Akcentuota, kad R.Kalanta – vis dar yra nepažinta asmenybė, trūkinėjantis istorinis naratyvas, prieštaringi liudijimai mums neleidžia išskirti esminių jo, kaip žmogaus, savybių, įvairūs pasakojimai jį labiau mistifikuoja, nei atskleidžia.

Kaip teigia Martynas Beinaris, vienas iš Romą Kalantą įkūnijančių atlikėjų, tai buvo tylus, ramus vaikinas, atlikęs drąsų veiksmą, kuriam daugelis nesiryžtų. Pratęsiant – šis veiksmas jį išskyrė iš daugelio tik maištaujančių hipių grupelių. Tačiau tai, ką mes matome, girdime teatre, nepanašu į laisvą istorijos interpretaciją, net, priešingai, atrodytų, siekiama surinkti it dėlionę ir biografines detales, ir laikmečio panoramą, įvaizdžius. Ir tai ne visuomet pasiteisina.

Eiti realistinio vaizdavimo keliu ir rizikinga, ir iš dalies suprantama strategija, nes taip gali pasiekti plačiausias auditorijas.

Kurdama R.Kalantos personažą (mano matytoje versijoje įkūnytas Manto Jankavičiaus) kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, akivaizdu, buvo pasinėrusi į vizualias jo įvaizdžio detales. Ar tai būtina šiuolaikiniame teatre? Tikriausiai ne, ypač kai daugelis kūrybinės komandos narių kalba apie tai, kad siekta atspindėti laikmečio atmosferą, o ne faktologiją. Toks personažo įvaizdis inspiruoja ir kitų istorinių reliktų paieškas, kurios veda į pertraukos metu girdimas laikmečio liudininkų diskusijas: kiek tikrovės, kiek fikcijos. Eiti realistinio vaizdavimo keliu ir rizikinga, ir iš dalies suprantama strategija, nes taip gali pasiekti plačiausias auditorijas.

Opera pradėta it legendos pasakojimu, o finišuojama pasiaukojimo veiksmu, kuris ir tiesmukai, ir sukeliant dviprasmiškų apmąstymų pademonstruojamas scenoje. Neatskleidžiant visų detalių, galbūt pastatymo nemačiusiam skaitytojui (o apsilankyti šioje roko operoje tikrai verta), kiek kvestionuotinas atrodo krikščionybės ritualinių apeigų simbolio susiejimas su susideginimo aktu.

Tačiau operoje „1972“ yra tikrai sodrių, įtraukiančių mizanscenų, kurios su stipria muzikine dalimi dar ilgai išlieka atmintyje. Viena tokių – mokytojos, įkūnijamos Rūtos Zaikauskaitės, monologas, reflektuojantis skirtingų santvarkų tvarkas.

Mozaika: laisvą istorijos interpretaciją žadėję roko operos kūrėjai kūrė biografinėmis detalėmis, tipiškais įvaizdžiais paremtą pasakojimą / M. Aleksos nuotr.

Gana sėkmingai savo vaidmenis atliko ir Jonas Lamauskas – tardytojas, tardytojų padėjėjai, KGB parankiniai – Gintaras Petraška, Modestas Sireikis. Sunku pasakyti, ar toks buvo režisūrinis sprendimas, bet pagrindinę R.Kalantos figūrą, kuriamą M.Jankavičiaus, scenoje tikrai visomis prasmėmis nukonkuravo jo mylimosios Linos veikėja, įkūnijama Marijos Arutionovos. Lygiavertiškai ir tikrai paveikiai R.Kalantos personažas suskamba prasmingai į šį pasakojimą integruotame dialoge apie laiką su sendaikčių prekeiviu.

Visas šios operos pasakojimas apsuptas scenografo Gintaro Makarevičiaus vizualiųjų sprendimų, kurie vis neleidžia atitrūkti nuo istorinių vietų, erdvių ir paties teatro pastato eksterjero. Pateikiama ir apgalvota, simbolinė laikmečio panorama.

Į KVMT repertuarą jau įsiliejusi premjera, nepaisant diskutuotinų dalykų, tikrai reikšminga ne tik kaip istorinės atminties simbolis ar reprezentacija, bet ir paties teatro, kurio aplinkoje vyko susibūrimai, neleistini pokalbiai, galiausiai visus sukrėtęs R.Kalantos sprendimas, dalis.

Prisiminti tai, kas nepatirta

Chronologiškai ir geografiškai visai šalia pasirodė ir NKDT premjera „Kauno pavasaris‘72“ (režisierius Jonas Tertelis, dramaturgas Andrius Jevsejevas). Spektakliui dar neprasidėjus, kamerinėje ilgosios salės erdvėje kiekvienas nevėluojantis žiūrovas turi progą susipažinti su Renatos Valčik scenografija, analizuoti ne gausias, tačiau reikšmingas, leidžiančias į interpretacijas pasinerti detales.

Šaltumu dvelkiančios grindinio plokštės, iš kurių kiek vėliau prasiverš šviesos ir žolės-gyvybės blyksniai, siena, sovietmetį menantis suoliukas, kėdės, galiausiai neatskiriamas atributas – grafinas su gėrimu.

Būdami to paties įvykio liudininkais galime viską matyti tik iš vienos – savosios perspektyvos, ir taip konstruojami istorijos naratyvai.

Ir tik po spektaklio praėjus kelioms dienoms, diskutuojant su kitais žiūrovais supranti, kad scenovaizdį matei kiek kitaip, kažką betyrinėdamas praleidai. Kyla dviprasmiškas klausimas: ar nepamatytas medžio vaizdinys teatro salės, sėdėjimo vietos problema, o gal išankstinis sumanymas, dar kartą parodantis, kad, net būdami to paties įvykio liudininkais, galime viską matyti tik iš vienos – savosios perspektyvos, ir taip konstruojami istorijos naratyvai.

Šiame spektaklyje kalbama ne tik apie R.Kalantą, bet siekiama prisiliesti prie platesnės istorijos ir dabarties refleksijos.

Režisierius J.Tertelis sakė, kad R.Kalantą norėta palikti simboliu ir nebandyti jo personalizuoti, o vietoje to – suprasti tuometį pasaulį, surasti kelią, kaip istoriją papasakoti jaunajai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai. „Dokumentiką, nuomones paliekame istorikams, o mes daugiau bandome įsikvėpti, pažadinti vieną iš spektaklyje keliamų klausimų: kaip prisiminti, suprasti dalykus, kuriuose nedalyvavome?“ prieš premjerą sakė režisierius.

Šis komentaras gana taikliai apibūdina tai, ką matome NKDT ilgojoje salėje, o nužymima tikslinė auditorija – jaunasis žiūrovas siūlo kiek nuosaikiau sceniniame tekste ieškoti vyresniąją publikos dalį masinančių gilesnių perspektyvų, istorijos pjūvių ar rakursų.

Reflektuojant istoriją

Spektaklis siekia kalbėtis su jaunąja auditorijos dalimi, o režisierius jau turinti patirties su dokumentinės medžiagos inscenizavimu. 2017 m. jis kartu su vokiečių režisiere Kristina Werner sukūrė dokumentinio teatro spektaklį „Žalia pievelė“, kuriame pasitelkę neprofesionalius aktorius – Ignalinos atominės elektrinės darbuotojus, analizavo jų patirtis, santykį su darbu. „Kauno pavasaryje“ režisierius ir dramaturgas pasirenka tam tikrą realios istorijos, personažų – figūrų, muzikos ir fizinės raiškos koliažą. Linijinio pasakojimo čia nerasime, publikai pasiūloma tai pasinerti į istorinio įvykio inscenizaciją, tai atsitraukti nuo jo, kitais atvejais pasiklausyti kontekstą faktais užpildančio monologo.

Spektaklio atskaitos taškas – aktoriaus Mariaus Karolio Gotbergo trumpas pasakojimas apie R.Kalantos susideginimo faktą, nesitapatinant su laikmečiu, bet konstatuojant, kad mes esame čia praėjus 50 metų.

Vėliau aktorė Saulė Sakalauskaitė reflektuoja istorijos (ne)suvokimą – abejones dėl užrašytų istorijos faktų, kurias skatina pokalbiai su mokytoja ir šeimos nariais. Minimas romantizuotas Amerikos radiją besiklausančios šeimos paveikslas, kuris atrodo įstrigęs net tuo laikmečiu dar negyvenusių atmintyje, galbūt suformuotas pasakojimų, nuogirdų ar jau pastatytų kino filmų.

Paskui spektaklio naratyvas, tarsi atverdamas istorijos mizanscenų duris, mus veda į sovietinę ceremoniją, kurią čia moderuoja aktorė Martyna Gedvilaitė. Didingai ir pompastiškai pristatant visapusiškai išsilavinusį, talentingą liaudies artistą, kurio vardo taip niekas ir nežino, nes nematė priežasties įsiminti. Keliamas laisvo, nelaisvo žmogaus apibrėžimas, kurį istorija – santvarka, įvairūs jos veikėjai – bandė interpretuoti vis savaip, kritikuojant, baudžiant manančius kitaip, žengiančius už jų apibrėžimo ribos. Kiek vėliau išnyra retorinė sistemai nepaklūstančio menininko figūra, pavadinta Algio vardu, simboliškai po šiuo vardu galėtų slypėti nemenkas nonkonformistų sąrašas.

Žiūrovus pasitinka apklausos scena, kurioje Martyna Gedvilaitė tardo porą Agnę (akt. Goda Petkutė) ir Vladą (akt. Motiejus Ivanauskas), jiems pateikiami klausimai, bandomi įteigti dalykai, faktai, puikiai atspindimi absurdiškos fotografijos – schematiško pieštinio vaizdo ant sienos kaip neginčijamo dokumento. Po kurio laiko vėl pasakojime išnyra Algio šešėlis, vedantis į pasakojimą apie įvykius Kauno centre, peiliu sužalotą žmogų, kai už pagalbą jam buvo atseikėta kalėjimo kamera.

Baimė, vedanti į paranoją, neargumentuoti kaltinimai, suėmimai – laikmečio kasdienybė, lydėjusi sistemai prieštaraujantį žmogų. Jaunesniųjų auditorijai tai puikus priminimas, kad galimybės reikštis kaip originalioms, charizmatiškoms asmenybėms nebuvo duotybė, už tai teko kovoti.

Nedetalizuojant kiekvieno pasakojimo vingio, norisi tik pridurti, kad nemažai dėmesio skiriama ir istoriniam, faktologiniam žvilgsniui, dokumentacijos kupiniems monologams, dialogams, leidžiantiems mūsų situaciją matyti plačiame istoriniame kontekste, kuriame buvo begalės kitokių (kai kuriais atvejais panašių) įvykių. Tačiau dėl informacijos srauto rezervuotumo apie didelę dalį jų pasiekdavo tik nuogirdos, o dabar mes turime privilegiją matyti platesnį įvykių peizažą.

Svarbios detalės

Spektaklyje vaidmenis kuria jaunosios kartos aktoriai, kurių santykis su praeitimi panašus kaip ir jaunesniosios auditorijos dalies, jie kūrybiniame procese taip pat tiria, kvestionuoja šaltinius, analizuoja savo pačių žvilgsnį į šiuos įvykius.

Spektaklio istorijos lūžiams, perėjimams nuo vieno personažo, situacijos prie kito padeda apgalvoti R.Valčik kostiumai – stilizuoti laikmečio reliktai, atspindintys skirtingus visuomenės tipus, atstovus.

Matome mokyklinę uniformą, hipišką įvaizdį, funkcionieriaus kostiumą, visi tamsūs, nudažyti taip, kad sudarytų sunkumo, tam tikro kiauto įspūdį, iš kurio, nors bandoma, bet sunku išsinerti. Dar viena reikšminga spektaklio jungtis – muzika, už kurios sprendimus turime būti dėkingi kompozitoriui Martynui Bialobžeskiui. Aktoriai gyvai atlieka muzikinius kūrinius, neretai juos jungdami ir su judesio kompozicijomis.

Po spektaklio nekyla abejonių, kad į jį verta kviesti, vesti jaunąją žiūrovų kartą, kuriai į kylančius klausimus nebus tiesiogiai atsakyta, bet pasiūlytos prieigos ir kontekstai, leidžiantys pasinerti į analizę patiems. Jeigu roko opera yra lyg santykinė konkrečių istorinių įvykių refleksija, spektaklis dramos teatre mums siūlo mūsų istorijos integravimą į tuo metu nepažintus kontekstus, keliant istorijos (ne)pažinumo klausimus ir iš dabartinio jauno žmogaus perspektyvos.

Mintis perkelti 1972 metų įvykius į muzikinio teatro sceną sklandė senokai. Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis drauge su Anapilin išjusiu kompozitoriumi Kęstučiu Antanėliu buvo gerokai priartėję prie idėjos realizavimo roko operos forma, bet jis taip ir nepasiekė rampos šviesų.

Įdomus faktas, kad išeivijoje, daugiausiai JAV, gyvenęs ir plačią švietėjišką veiklą vystęs kunigas jėzuitas, kompozitorius, atlikėjas, publicistas Tėvas Bruno Markaitis SJ, sujaudintas Romo Kalantos aukos, ėmėsi rašyti šia tema operą. Libretą operai parašė poetas Bernardas Brazdžionis. B. Markaičio būta itin jautraus lietuvio patrioto, giliai išgyvenusio tragiškus Lietuvos istorijos padarinius. Pradėtos kurti operos dėl ligos nebaigė. Tačiau parašė poemą fortepijonui, kurioje meilę Tėvynei, pasiaukojimą už jos laisvę perteikė per tragiškąjį kauniečio žygdarbį.

Artėjant 1972 m. pavasario įvykių Kaune penkiasdešimtmečiui idėją muzikinėje scenoje papasakoti to meto aktualijas subrandino ir režisierius Kęstutis Jakštas. Ir šį sykį muzikinis spektaklis skambės istorinėje erdvėje – Kauno muzikinio teatro scenoje. Sukurti muziką spektakliui režisierius pakvietė žinomą šio žanro kūrėją kompozitorių Kiprą Mašanauską. Kūrybinis procesas atvedė prie žanro pasirinkimo – roko operos – turbūt labiausiai tinkamo žanro to meto dvasiai išreikšti. Operos siužetą sukūrė dramaturgė Goda Simonaitytė, dainoms tekstus – Arnas Ališauskas.

K. Mašanauskas (dešinėje) / D. Rimeikos nuotr.

Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę.

Poetas Arnas Ališauskas, kalbėdamas apie išgyventas kūrybinio proceso inspiracijas teigia, kad „neįmanoma dokumentiškai tiksliai atkurti, kas vyko Kaune 1972-ųjų gegužės 14-ąją. Neįmanoma dokumentiškai tiksliai atkurti Romo Kalantos psichologinio portreto, jo asmenybės, poelgių motyvų. Bet įmanoma pamėginti panirti į tą laiką ir pamėginti pajausti, kaip 1972-ųjų jaunimas bendravo, kalbėjo, mylėjo. Kodėl vienų kelias vedė į išdavystę, kitų – į didvyriškumą. Kodėl vienas iš daugelio žmonių pasirinko susinaikinimo kelią. Susinaikinimo – kad išliktų ir kalbėtų mums iš 1972-ųjų nuotraukos. R. Kalantai šiandien būtų beveik 70. Klausimų „kodėl?“ ne mažiau, nei tada. Bet atsakymų, tiksliau bandymų atsakyti – kyla su kiekviena karta. Roko opera „1972“ – vienas iš šitų mėginimų atsakyti“.

„Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę“, – sako Goda Simonaitytė, kuri į kūrybinį procesą įsiliejo vėliausiai, tačiau itin daug prisidėjo, kad prasminga ir puiki idėja virstų spektakliu. „Mano prievolė buvo kiek įmanoma greičiau susipažinti su jau sukaupta informacija ir sukurti istoriją, kurioje taikliausiai atsispindėtų tai, kas buvo nagrinėta. Režisierius ir aš kalbėjomės su įvykių liudininkais, peržiūrėjome daug dokumentikos ir filmų apie 1972-ųjų įvykius, skaitėme knygas, straipsnius. Kūrybinis procesas buvo painus, bet tuo pačiu ir intriguojantis, nes gyvas – išbandėme įvairius muzikinio ir literatūrinio teksto sprendimus, koregavome, keitėme.

G. Simonaitytė / D. Rimeikos nuotr.

Roko operos „1972“ režisieriaus asistentė Viktorija Streiča pasakoja, kad personažai R. Kalanta ir Vytautas Kaladė veikia kaip realūs asmenys. Kalantos asmenybė ir šiandien vertinama nevienareikšmiškai – gyvi liudininkai pasakoja skirtingas to laiko įvykių versijas, todėl nesinorėjo kurti herojiško R. Kalantos paveikslo. Čia ryškiau skleisis įdomi, bet nepakankamai įvertinta V. Kaladės – demonstracijų aktyvisto – asmenybė. Dirbęs techniniu darbuotoju Kauno dramos teatre jis garsėjo protesto veiksmais, kuriuos siekė malšinti tuometinė tarybinė valdžia. Kiti roko operos personažai gal ir primena vieną ar kitą to laiko asmenybę, tačiau yra išgalvoti. Realių žmonių atkartoti nebandėme – veikėjai yra tik inspiracijos. Roko operoje kalbame apie tuometinį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą, todėl ir pasirinkome pavadinimą „1972“.

Roko operoje protesto dvasią padeda atskleisti ir scenografija, kurios užduotis žiūrovus perkelti į 70-ųjų Kauną. Scenografas Gintaras Makarevičius apie kūrybinį procesą pasakojo: „Toks spektaklio žanras scenografą įpareigoja bendra idėja. „1972“ scenovaizdis pradėtas kurti dar neturint galutinės muzikinės partitūros. Bendraujant su komanda tiesiog pati nuojauta vedė į atsakymus, kas turi atsirasti scenoje. Todėl čia sutiksite nemažai atpažįstamų simbolių, įprasminančių to laikmečio dvasią, pavyzdžiui, finale pasirinkta vaizduoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kuri sovietmečiu tarnavo kaip radijo gamykla. Ir tai tik vienas iš sovietinio nužmogėjimo simbolių, kuriuos sutiksite spektaklyje“.

D. Rimeikos nuotr.

8-ojo dešimtmečio atmosfera atsiskleis per kertinius ženklus: amorali politika, milicininkų brutalumas, tuometinė Kauno architektūra, buityje naudota atributika ir pan.

Scenoje išvysime ir daugiau simbolikos būdingos tam laikmečiui. „Siekiant sukurti bendrą 1972-ųjų nuotaiką simbolinės nuorodos yra labai reikalingos“, – įspūdžiais apie vykusį kūrybos procesą dalijasi scenografas, – „jos tarnauja kaip kertiniai ženklai. Vien sausos dokumentinės medžiagos nedemonstruosime. Bendras šios roko operos kūnas, susidedantis iš scenografijos, muzikos, choreografijos, papildytas dokumentiniais faktais tik dar labiau ryškėja. 8-ojo dešimtmečio atmosfera atsiskleis per kertinius ženklus: amorali politika, milicininkų brutalumas, tuometinė Kauno architektūra, buityje naudota atributika ir pan.“

G. Makarevičius taip pat pridūrė: „visoje R. Kalantos istorijoje labai daug netikslumų, nemažai faktų paslėpta, nėra aiškios dokumentacijos. Bet mano asmeniniu požiūriu jo veiksmas pažadino norą laisvei, įžiebė tūkstantinį protestą. Ir šito fakto jau niekas negali paneigti. Jo drastiškas veiksmas – pilietinės sąmonės žadinimas“.

Spektaklyje plačiai naudojami aštuntojo dešimtmečio atspindžiai – veikėjų hipiški kostiumai ir šukuosenos (dailininkė Julija Skuratova), analogiški Laisvės alėjos suoliukai, šiukšliadėžės, kurias puikia prisimena vyresniosios kartos kauniečiai. Muzikinės partitūros skambesys – vintažinis, melodika lyg ir seniai girdėta, atpažįstama ir kelianti šiltus prisiminimus.

Roko opera ypatingai pasitarnaus jaunajai žiūrovui kartai, leis pajusti to laikmečio įtampą ir iš arčiau pamatyti, kaip veikė milicija ir KGB. Spektaklyje bus pasakojama apie vyresnius paauglius, kuriuose jie tikrai atpažins save, o choreografė Stefanija Nosovaitė sukūrė gatvės šokių stiliaus elementus, tokius mielus šiuolaikiniams paaugliams. Žiūrovai atpažins ir Miesto sodą, kuris ir tuomet ir šiandien tebėra svarbi susitikimų vieta Kaune, kur ir įvyko pagrindinė protesto akcija, čia rinkosi tie, kurie norėjo mylėti, gyventi, švęsti, klausytis roko muzikos nevaržomi jų asmenybėms nesuvokiamos santvarkos.

Roko operos „1972“ statytojų komanda: muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius Kęstutis Stasys Jakštas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, šviesos dailininkas Audrius Jankauskas, vizualizacija Gediminas Lapė, choreografė Stefanija Nosovaitė, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dirigento asistentas Mantas Jančiauskas.

Pagrindinius vaidmenis joje kuria miuziklų grandai – Mantas Jankavičius, Martynas Beinaris, Jeronimas Milius, Rokas Laureckis, Marija Arutiunova, Akvilė Garbenčiūtė, Karina Krysko, Dileta Meškaitė ir didžiulis būrys kitų.

Operos premjera vyks simboliškoje vietoje simbolišku laiku – gegužės 14-ąją miesto sode įsikūrusiame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT). Nors roko operai pasirinkta tema nejauki, jos kūrėjai sako, kad žiūrovas pajus ne tik niūrias 8-ojo dešimtmečio spalvas. Roko operoje atsiskleis ir meilės, maišto, laisvės troškimo temos, tad jaunas žiūrovas scenoje atpažins save, o vyresnis pajus nostalgiją savo jaunystės dienoms.

Verta dėmesio ir roko operos „1972“ kūrybinė komanda – pagrindinius vaidmenis joje kuria roko operų ir miuziklų grandai – Mantas Jankavičius, Jeronimas Milius, Rokas Laureckis, Martynas Beinaris, Dileta Meškaitė, Marija Arutiunova, Karina Krysko ir kt. Roko operos siužetą ir libretą kūrė aktorė ir dramaturgė Goda Simonaitytė, kurios turtingą kūrybinę biografiją ir pasiekimus 2021-aisiais papildė ir Auksinis scenos kryžius, pelnytas už internetinę (anti)utopiją „#Protestas“.

Apie tai, kaip vyko roko operos „1972“ kūrybinis procesas ir ko joje gali tikėtis įvairių kartų žiūrovas, – pokalbis su G. Simonaityte.

– Roko opera „1972“ KVMT statoma pirmą kartą, tad kūrybiniame procese dalyvavo ir jos autoriai. Kuo ypatingas buvo kūrybinis procesas?

– Mintį apie muzikinį sceninį kūrinį, kuriame atsispindėtų R. Kalantos protestą supęs kontekstas, subrandino režisierius Kęstutis Jakštas. Jis 1972-ųjų įvykius ir juose dalyvavusias asmenybes tyrinėjo jau seniai, o aš, į šį procesą įsiliejusi vėliau, patekau į chaotišką dokumentinių faktų kratinį. Mano, kaip dramaturgės, pareiga buvo kiek įmanoma greičiau išanalizuoti visą sukauptą informaciją ir sukurti istoriją, kurioje geriausiai atsispindėtų tai, ką nagrinėjau ir supratau.

Ir K. Jakštas, ir aš kalbėjomės su įvykių liudininkais, žiūrėjome su 1972-ųjų įvykiais susijusius filmus ir skaitėme knygas, straipsnius. Vėliau sukurtas siužetas keliavo į poeto Arno Ališausko ir kompozitoriaus K. Mašanausko rankas, kuriose įgavo teatrinį muzikinį pavidalą. Roko operos „1972“ kūrybinis procesas buvo gana sudėtingas, bet kartu ir įdomus, nes gyvas: statymo procese tikrinomės ir išbandėme muzikinio ir literatūrinio teksto sprendimus, juos koregavome ar net keitėme.

– Roko opera „1972“ ypatinga dar ir tuo, kad jos siužetas kurtas remiantis tikrais istoriniais-politiniais įvykiais, kurie vyko santykinai neseniai. Ar žiūrovas KVMT scenoje pamatys dokumentikos?

– Taip, mes naudojame tam tikrų dokumentinio teatro elementų. Roko operoje veikiantys R. Kalanta ir Vytautas Kaladė yra realūs asmenys. R.Kalantos asmenybė yra vertinama nevienareikšmiškai – yra daug gyvų liudininkų, pasakojančių skirtingas to laikmečio įvykių versijas, todėl mes nenorėjome kurti itin herojiško R. Kalantos paveikslo.

Norėjome kalbėti apie tuometį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą. Žiūrovas atpažins situacijas, įvykius, žmonių elgseną, tačiau neturėtų spektaklio vertinti kaip realybės.

Labai įdomi ir net, sakyčiau, nepakankamai įvertinta yra V. Kaladės – demonstracijų aktyvisto – asmenybė. Jis dirbo techniniu darbuotoju Kauno dramos teatre ir garsėjo provokuojančiais, protesto atspalvio turinčiais veiksmais, kuriuos tuometė sovietų valdžia nuolatos bandė malšinti.

Atpažįstama: 1972-ųjų atmosferą kurs kiek vintažinis roko operos muzikos skambesys, tam laikmečiui būdingi vizualiniai elementai ir besiveržianti laisvės trokštančių jaunuolių energija / D. Rimeikos nuotr.

Kiti roko operoje veikiantys charakteriai gal ir gali priminti vieną ar kitą tuometę asmenybę, tačiau jie yra išgalvoti. Kitų realių žmonių atkartoti nebandėme – jie veikia kaip inspiracijos, kurių, laikydamiesi etikos, neatskleisime. Šioje operoje mes norėjome kalbėti apie tuometį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą. Žiūrovas atpažins situacijas, įvykius, žmonių elgseną, tačiau neturėtų spektaklio vertinti kaip realybės. Šis kūrinys, nors ir remiasi dokumentiniais šaltiniais, yra fikcija, tad ne viskas, ką rodome, turi atitikti tikrovę.

– Ką jums, kaip jaunai kūrėjai, reiškia kurti siužetą operai, paremtą tikrais istoriniais-politiniais įvykiais?

– Dabartinis laikas, kai Ukraina kovoja už savo laisvę, labai sustiprina R. Kalantos istorijos reikšmę. Man, kaip jaunai kūrėjai, abu įvykiai labai siejasi – juk mes, lietuviai, jau turime istorinių pamokų, kurias reikia tik prisiminti, iš jų mokytis ir nedaryti tų pačių klaidų. Pirmaisiais Rusijos karo Ukrainoje mėnesiais dažnai girdėdavau pasvarstymų, kad pavienis pasidalijimas žinute socialiniuose tinkluose, dalyvavimas proteste ar pietų atsisakymas kavinėje, kuri remia Rusijos ekonomiką, nieko nepakeis. Aš esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus net ir labai mažu veiksmu gali pakeisti labai daug – prie vieno prisijungs antras, tuomet ateis ir trečias, taip susidarys ir visa minia. Juk taip susikuria miestai, taip į kovą už laisvę pakyla tautos, garsiai ir tvirtai išreikšdamos savo troškulį gyventi laisvai ir nevaržomai.

– Kokia istorija pasakojama šioje roko operoje?

– Muzikinis teatras reikalauja laikytis tam tikros kūrybinės formos, tad negalėjome visai atsiriboti nuo tam tikrų dramaturginiam konstravimui būdingų principų: roko operoje veikia geri ir blogi veikėjai, ryškėja ir meilės linija. Tačiau iš esmės ši istorija yra apie tuometį jaunimą –  hipius ir „Beatles“ sekėjus, kurių elgsena ir išvaizda tuomečiame kontekste buvo laisva ir provokuojanti, tad sovietų valdžios buvo interpretuojama kaip antisovietinė veikla. Būtent tokie žmonės buvo atsvara įvairiems draudimams ir sovietinės valdžios siekiui užgožti asmeninę laisvę. Juk R. Kalanta tuomet buvo melancholiškas devyniolikmetis intravertas, galbūt net kiek linkęs į depresiją, tačiau jo veiksmai išjudino visuomenę ir inspiravo vėlesnius reikšmingus politinius įvykius. Būtent žmogaus veiksmo reikšmė ir svarba yra pagrindinė žinutė, kurią siunčiame savo žiūrovui: bet koks politiškas veiksmas nepaverčia konkretaus žmogaus herojumi, bet tampa inspiruojančiu visuotinio nubudimo elementu.

– Pats roko operos žanras turi revoliucinį atspalvį – čia vertėtų prisiminti Andrew Loydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“, kuri provokuojamai laisva Biblijos istorijos interpretacija šokiravo tuometę Europą, o Lietuvoje, slapta pastatyta Kęstučio Antanėlio, suveikė ir kaip reikšmingas laisvės simbolis. „1972“ siekiama atkurti ir 8-ojo dešimtmečio atmosferą ar labiau koncentruojamasi į pačius įvykius?

– Mes bandome pajusti tą laikotarpį ir atkurti jį įvairiomis meninėmis priemonėmis. Roko operos muzikos skambesys – vintažinis, lyg ir kažkur seniai girdėtas, tad, manau, visiems bus atpažįstamas ir palies širdį. Naudojami ir kiti 8-ojo dešimtmečio elementai – veikėjų kostiumai (kurių autorė – Julija Skuratova), hipiškos šukuosenos, analogiški Laisvės alėjos suoliukai, šiukšliadėžės... Visa tai sukelia savotišką nostalgiją, nes net ir aš pamenu tuos suoliukus, nors esu jau visai kitos kartos atstovė. Kita vertus, roko opera „1972“ tikrai nebus kokia nors senoviška, nes šiuolaikines technologijas joje išnaudojame taip pat. Yra ir scenų, kuriose skamba sunkusis rokas, tad žiūrovui nuobodu tikrai nebus.

Atpažįstama: 1972-ųjų atmosferą kurs kiek vintažinis roko operos muzikos skambesys, tam laikmečiui būdingi vizualiniai elementai ir besiveržianti laisvės trokštančių jaunuolių energija / D. Rimeikos nuotr.

– Roko operos tema mums, lietuviams, yra jautri ir artima, nors ir nelabai jauki. Kokios reakcijos tikitės iš žiūrovo?

– Aš manau, kad ne tik tema, bet ir pats spektaklis yra jautrus, tad žiūrovą jis neabejotinai paveiks. Roko operoje atvaizduojamas laikmetis ir įvykiai nealsuoja labai pozityviomis nuotaikomis, nes žmonių gyvenimas ir saviraiška tuomet buvo labai riboti, užspausti. Šiandieniam jaunam žmogui tai ne iki galo suprantama, nes mes gyvename laisvai, esame drąsūs ir galime save išreikšti taip, kaip norime. Kita vertus, kiekvienas laikmetis turi savo šviesulių. Tuo metu tie šviesuliai buvo Vakaruose kylantys protestai, amerikietiška muzika, rokas, Vudstoko festivalis, laisva hipiška meilė ir vynas, radę atgarsį ir pas mus, Lietuvoje. Tad roko operoje bus ir smagių, visiems artimų ir net kažkiek komiškų scenų – juk visi esame išgyvenę jaunystės vakarėlius, meilę, santykių aiškinimąsi, norą vaikytis madų, būti patraukliam, populiariam, dažnas mūsų paauglystėje esame prikrėtę įvairių šunybių, pokštų.

– Ar jaunasis žiūrovas spektaklyje galėtų gauti ir istorinių žinių?

– Žinoma. Vien jau pajusti to laikmečio įtampą ir iš arčiau pamatyti, kaip veikė milicija ir KGB, vienareikšmiškai verta. Jaunus žmones labai kviesčiau dar ir dėl to, kad roko operoje pasakojama apie vyresnius paauglius, į kuriuos žvelgdami jie tikrai atpažins save. Žiūrovui bus atpažįstamas Miesto sodas, kuris tuomet buvo ir vis dar tebėra pagrindinė susitikimų vieta Kaune – būtent čia vyko pagrindinės protesto akcijos, čia sėdėjo R. Kalanta ir jo draugai, kurie norėjo mylėti, gyventi, švęsti, klausytis roko muzikos ir nebūti varžomi.

– Kaip manote, ar menas turi šviesti visuomenę – suteikti žinių, kelti klausimų, galbūt net auklėti?

– Vienareikšmiškai. Žodis „auklėti“ skamba labai griežtai ir kelia asociacijų su cenzūra ir muštru, tad šito laisvos šalies teatre neturėtų būti, tačiau kelti nepatogius klausimus teatre būtina. Taip sutapo, kad roko opera „1972“ sceną išvys karo Ukrainoje kontekste. Man atrodo, kad tai yra labai stiprus priminimas apie laisvą Lietuvą ir mūsų istoriją. Tų priminimų labai reikia, nes kartais sudėtingas situacijas ir žmones pamirštame labai lengvai – priprantame prie geresnio gyvenimo, neįvertiname, kokiomis pastangomis jis buvo pasiektas. Juk po R. Kalantos mirties praėjo dar labai daug laiko, kol susikūrė Sąjūdis.

Liudininkai pasakoja, kad per R. Kalantos laidotuves vyko eitynės ir demonstracijos, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių, kurie ne tik dėjo gėlių susideginimo vietoje, bet ir vartė Laisvės alėjos suoliukus, šiukšliadėžes. Apie šiuos įvykius liudija ir išlikusios nuotraukos. Visa tai sulaukė atitinkamos valdžios reakcijos – suoliukai iš Laisvės alėjoje keleriems metams buvo pašalinti, kad prie jų nesirinktų jauni žmonės, taip pat buvo sustiprintos rusų kalbos pamokos. Toks sovietų valdžios atsakas tik įrodo, kad protestas buvo teisingas ir laiku vykęs veiksmas.