Kaip ir žmonės, nugyvenę savo laiką žemėje, sukūrę prasmę ir palikę vietą kitiems. Liūdna ir skaudu, deja, tokie gyvenimo dėsniai ir toks yra gimimo – mirties procesas. Kol dar esame gyvi ir nešame savąją naštą, galime mintimis prisiglausti prie tų, kurie išėjo į Rojaus sodus sutikti savo Amžinybės. Per Vėlines dažniau susimąstome apie trumpalaikiškumą ir savo gyvenimo trapumą, o žvakės liepsnelę įžiebiame Jiems, kurie buvo su mumis Didžiajame kelyje...

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo bažnyčioje) buvo aukotos Šv. Mišios  ir vyko koncertas – minėjimas, skirtas Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje dirbusiems mokytojams, išėjusiems, bet palikusiems po savęs darbų tąsą.

Šv. Mišiose giedojo gimnazijos choras „Cantica“ (vadovas Rolandas Daugėla, koncertmeisterė Aušra Gelusevičienė), jaunučių choras (vadovės Beatričė Sankauskaitė ir Dalė Jurkonienė, koncertmeisterės Aurika Vitkienė ir Rita Kochanauskaitė),  solo  atliko  Augustė Kustaitė (mokytoja Rima Daugėlienė). Muzika yra tarsi delnais iš širdies pakylėti žodžiai tiems, kurie mums buvo ir tebėra brangūs, nes mes norime dalintis gyvenimiška šviesa ir tauriais žmogiškais troškimais, kad ši tąsa visada būtų stipri.

V. Mačernis, lietuvių poetas, anksti palikęs šią žemę, savo „Vizijose“ akcentavo gyvųjų ir mirusiųjų  ryšį. Tai yra tiltas tarp to, kas praėjo, ir to, kas yra. Praeitis ir dabartis. Tamsa ir šviesa. Būtis ir nebūtis. Ir tuos krantus į vieną visumą sujungia žvakių liepsna. Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja meniniam ugdymui Nijolė Noreikaitė uždegė bendruomenės žvakę  tiems, kurių jau nėra, kurie jau išėjo...

Po Šv. Mišių vyko koncertas – minėjimas. Juozo Naujalio muzikos gimnazijos styginių orkestras (vadovė Oksana Tunevič, koncertmeisterė Eglė Kirkaitė) atliko G. F. Hendelio chorui skirtą kūrinį „Canticorum jubilo“ iš oratorijos „Judas Makabėjus“. Tai vokiečių kompozitoriaus, puikiai įvaldžiusio vėlyvojo baroko muzikos stilių, kūrinys. Tas pats gimnazijos styginių  orkestras atliko ir F. Šuberto „Serenadą“. Kompozitorius  laikomas romantinės muzikos pradininku. F. Šuberto melodingas ir lyriškas kūrinys nuaidėjo bažnyčios skliautais ir nuteikė bendruomenę rimčiai ir susikaupimui. 1 gimn. klasės mokinė Marija Širvinskaitė atliko Juozo Naujalio  „Giesmę į Panelę Švenčiausią“ (koncertmeisteris Darius Kudirka).

Muzika ir poezija – tai šaltinis, iš kurio galima semti dvasios vandenį ir girdyti juo sielą. Žodis sušildo, o muzika apkabina. Raidės jungiasi į žodžius, o natos sukabina į grandinę melodiją. Savo kūrybos poeziją skaitė gimnazijos mokytojos Ramunė Jarocka ir Marija Gustainienė. Gal kas nors ir ašarą nubraukė, nes menas yra galingas, jis ne tik girdimas, bet ir jaučiamas visa sielos esybe. Emocijos pačios veržiasi iš žmogaus vidaus  ir vyksta dvasinis dalijimasis: linkime ne tik ramybės vieni kitiems, bet savo apkabinimu atveriame kelią į širdį. Tik taip žmogus ir tegali būti šiame pasaulyje: kol dar plaka širdis, tol jis neša meilę kitiems, siunčia ją ten, kur nepasiekia žodžiai, muzika, bet  tik mintys. Ir tai yra labai stipru.

Povilas Garšanovas (koncertmeisterė Ella Vladimirskaja) violončele atliko G. Fore  kūrinį ,,Praradimas“, o Aušra Lukoševičiūtė (koncertmeisterė Aušra Gelusevičienė) fleita  atliko K.V. Gliuko šokį ir melodiją  iš operos „Orfėjas ir Euridikė“. O kas gi nežino graikų mito apie Orfėją ir Euridikę? Siužetas yra apie tragiškai pasibaigusią meilę, bet  norisi  akcentuoti muzikos galią. Orfėjui pavyko suminkštinti Požemio karalystės valdovų Hado ir Persefonės širdis. Orfėjas grojo arfa ypač liūdnas melodijas, verkė dievai ir nimfos. Tai tokia yra galinga muzika. „Norėk gyventi“, – pabrėžė savo poetiniu žodžiu mokytoja Ramunė Jarocka. Svarbu norėti ir būti šioje žemėje, tęsti visa tai, kas pradėta tų, kurie išėjo ir kuriems per Vėlines dega žvakės, palinksta prie šaltų antkapių baltos karališkųjų chrizantemų galvos...

Renginio pabaigoje gimnazijos chorai atliko nežinomo autoriaus kūrinį „Laudate omnes gentes“ (koncertmeisterė Aušra Gelusevičienė). „Gyvenimo virpėjimo beliko tik saujelė,/ Ir metų skaičiai vis dažniau į eilę stoja...“ – tai eilutės iš mano eilėraščio. Gal saujelė, o gal dar šiltas delnas, nes jame visi nešame  meilės šilumą – bendrystę. Kol dar esame, dalinkimės šviesa su gyvaisiais ir su mirusiaisiais. Tegul plazda žvakių liepsnelės, kai nuo debesies krašto nutįsta ilga rūko brydė, o ant šalto antkapio tyliai cakteli ašara...

Už produktyvią kūrybinę veiklą 2019 metais paskirtos penkios premijos skirtingose kategorijose. Premijas finansavo Lietuvos kultūros taryba (LTKT).

Konkursui iš viso paraiškas pateikė 15 choro dirigentų. Paraiškas vertino ir konkurso laureatus išrinko kompetentinga komisija: pirmininkas – prof. J. Kalcas, nariai – prof. D. Puišys, prof. V. Masevičius, prof. Č. Radžiūnas, doc. G. Venislovas, doc. J. Kiaulakytė, V. Katinienė, R. Kraucevičiūtė, G. Kumpienė, R. Štreimikytė, A. Žigaitytė – Nekrošienė.

Net dvi LCHS įsteigtas premijas studentų choro dirigento kategorijoje laimėjo kauniečiai – Kauno technologijos universiteto akademinio choro „Jaunystė“ meno vadovė ir dirigentė Danguolė Beinarytė ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto akademinio mišraus choro „Vivere Cantus“ meno vadovas ir dirigentas Rolandas Daugėla.

D. Beinarytė

Dirigentės D. Beinarytės vadovaujamo choro „Jaunystė“ praėjusių metų veikla išties atrodo įspūdingai: tai koncertas su populiariosios muzikos atlikėja Monika Linkyte ir Londono bendruomenės gospelų choru, daug klausytojų subūręs koncertas „Aukso lašas“ Kauno Žalgirio arenoje, pasirodymas Kauno dainų ir šokių šventėje „Lietuva brangi“, dalyvavimas XI-ame aukštųjų mokyklų chorų konkurse – festivalyje „Juventus 2019“, programos atlikimas tarptautiniame vaizdo žaidimų kultūros renginyje „GameOn“, net du koncertiniai pasauliniai turai su britų dainininke Sarah Brightman (Rygoje ir Kaune).

Apie pastaruosius turus choro dirigentė D. Beinarytė atvirauja: „Tai neįkainojama patirtis – dirbti su muzikos profesionalais, kurie savo darbą atlieka techniškai tobulai. Kiekvienas choristas turėjo atskirą mikrofoną, natos buvo rodomos ekranuose, nes kūrinių programoje tikrai labai daug (net 27!). Operatoriai fantastiški, garsas kokybiškas, dainuoti vienas malonumas. Tai nutinka vienąkart gyvenime“. Taip pat reikėtų paminėti kasmetinį aukštųjų mokyklų chorų festivalį, vykstantį pamečiui keturiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Kaune), ir dar eilė koncertų, kuriuos tai metais choras turėjo.

2019-ieji dirigentės D. Beinarytės vadovaujamam Kauno technologijos universiteto akademiniam chorui „Jaunystė“ buvo turtingi skirtingų projektų ir programų gausa. Pati vadovė pripažįsta, kad jų atliekamos programos nėra nei itin lengvos, nei mažos savo apimti. Paklausus, kaip pavyksta pasiekti tokius rezultatus ir su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti, D. Beinarytė atvirauja:

„Pagrindinis iššūkis yra rudenį prie choro prisijungiantys nauji nariai, jų integracija. Tai labai skirtingo pasiruošimo žmonės. Jei nori pasiekti ir išlaikyti tam tikrą choro lygį, turi daug dirbti. Kartais ir sukandus dantis. Būna, ir pati darau per negaliu. Nes rezultatą visi norime pasiekti. Svarbiausias yra kiekvieno į chorą atėjusio žmogaus atsidavimas muzikai. O rezultatas priklausys nuo paties kolektyvo noro ir pastangų. Studentų choras – tai nuolatinės permainos. Kiekvieną rudenį pasitinki su nežinia, kokius žmones chore turėsi: kas išvažiuoja pagal mainų programas, kas sukuria šeimas. Dalis viso choro narių išlieka, kita dalis yra nuolat judanti. Tad norint pasiekti gerus rezultatus, studentams reikia aukoti papildomą laiką. Aš suprantu, kad svarbiausia jiems – studijos. Tačiau yra žmonių, kurie verčiasi per galvą, kad tik viską padarytų vardan dainos ir buvimo kartu muzikoje. Chore dainuodami jie suranda draugus, meilę, antras gyvenimo puses ir savo balsais skleidžia geras emocijas ir nuotaikas“.

LCHS premijos laureatė giria ir teigiamai vertina LCHS požiūrį į chorų vadovus, tikisi, kad šios premijos bus steigiamos kasmet, kad tai bus ne paskutinis kartas: „Smagu, iš tiesų, kad mus įvertino. Atrodo, gyvename savo kampeliuose, neįsigiliname į tai, kas ką daro, o kai pats prisėdi visus koncertus surašyti, žiūri, ir tą padarei, ir aną, ir trečią. Sėkmingi mums buvo 2019 metai. Chorui reikės balių organizuoti – ne vienos bačkutės alaus reikės“, - optimistiškai nusiteikusi D. Beinarytė.

Choro dirigentė D. Beinarytė ne tik vadovauja Kauno technologijos universiteto akademiniam mišriam chorui „Jaunystė‘, tačiau yra ir tarptautinio XI-ojo aukštųjų mokyklų chorų konkurso – festivalio „Juventus 2019“ vyriausioji organizatorė ir meno vadovė; nacionalinės Kauno dainų ir šokių šventės „1924-2019 Lietuva brangi“, skirtos lietuvių profesionaliosios muzikos patriarcho Juozo Naujalio 150-osioms gimimo metinėms paminėti, kūrybinės grupės meno vadovė.

R. Daugėla

Su Vytauto Didžiojo universiteto akademiniu mišriu choru „Vivere Cantus“ jo meno vadovas ir dirigentas R. Daugėla 2019 m. taip pat pasiekė puikių rezultatų: 54-ame tarptautiniame prof. Jan Szyrockego choro muzikos konkurse pelnė du aukso diplomus – „Musica Sacra“ ir šiuolaikinės muzikos kategorijose – bei specialųjį Lenkijos chorų ir orkestrų asociacijos prizą; XI-ame aukštųjų mokyklų chorų konkurse – festivalyje „Juventus 2019“ laimėjo III vietą; dalyvavo V-ame Lietuvos muzikos patriarcho J. Naujalio tarptautiniame chorų festivalyje ir konkurse, XXVII-ame tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje „Cantate Domino“, Vytauto Didžiojo universiteto orkestro jubiliejaus šventiniame koncerte kartu su operos solistu Merūnu Vitulskiu ir kituose renginiuose. Iš viso jų 2019 m. choras suskaičiavo net 18-ka.

Pasiteiravus, ką asmeniškai choro dirigentui R. Daugėlai reiškia tapti LCHS įsteigtos premijos laureatu, jis neslepia pasitenkinimo: „Man ši premija suteikė didžiulį džiaugsmą ir yra labai svarbi. Ji suteikta už pasiekimus su dar visai jaunu, 5-erių metų studentų kolektyvu. Tai nuostabus jaunimas ir darni komanda, o jaunatviškas temperamentas veržiasi per kraštus. Kadangi studentų choro dirigento kategorijoje varžėsi be galo stiprių chorų vadovai, o ir jų veikla įspūdinga, daug vilčių neturėjau. Tad būti pastebėtam ir gauti premiją man buvo tikrai džiugus netikėtumas”. Mums kalbantis apie premijų steigimą, R. Daugėla teigia, kad šis LCHS organizuotas konkursas chorų vadovams yra būtinas ir sveikintinas. „Galbūt jis nėra visiškai tobulas, dar trūksta tam tikrų patikslinimų, tačiau choro dirigentui jis suteikia sparnus tolimesniam nenuilstamam darbui ir ieškojimams siekiant meninio tobulėjimo. Tokiu būdu mes išlaikome ir Dainų švenčių, aukštųjų mokyklų ir kitų jungtinių renginių meninį lygį”, - savo mintimis dalijasi choro „Vivere Cantus” vadovas.

Choro dirigentas R. Daugėla yra Kauno Vytauto Didžiojo universiteto akademinio mišraus choro „Vivere Cantus“ meno vadovas ir dirigentas ir Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros docentas; Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinio choro „Cantate Domino“ mano vadovas ir dirigentas; J. Naujalio muzikos gimnazijos mokytojas ekspertas ir moksleivių mišraus choro „Cantica“ meno vadovas ir dirigentas, taip pat jaunuolių ansamblio „6+“ įkūrėjas ir meno vadovas.

Kitos LCHS organizuoto konkurso premijos už produktyvią kūrybinę veiklą chorinės kultūros srityje 2019 m. skirtos:

– Miesto (vieno iš didžiųjų Lietuvos miestų) suaugusiųjų choro dirigentui (-ei) kategorijoje premija skirta Vilniaus kultūros centro moterų choro „Liepos“ meno vadovei ir dirigentei AUDRONEI STEPONAVIČIŪTEI – ZUPKAUSKIENEI;

– Miesto (vieno iš didžiųjų Lietuvos miestų) vaikų choro dirigento (-ės) kategorijoje premija skirta Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ meno vadovui ir dirigentui REMIGIJUI ADOMAIČIUI;

– Rajono (visų kitų Lietuvos miestų) suaugusiųjų choro dirigentui (-ei) kategorijoje premija skirta Varėnos kultūros centro mišraus choro „Harmonija“ meno vadovei ir dirigentei ILONAI ZALANSKIENEI;

– Rajono (visų kitų Lietuvos miestų) vaikų choro dirigentui (-ei) kategorijoje pateiktų paraiškų nebuvo. Dėl šios priežasties konkurso vertinimo komisija nusprendė premiją dalinti pusiau ir ją skirti dviem studentų choro dirigento (-ės) kategorijos kandidatams pagal reitingą bendroje lentelėje surinkusiems didžiausią balų skaičių po kategorijos nugalėtojo (-os). Tokiu būdu ši premija skirta Vilniaus universiteto (VU) akademinio choro „Gaudeamus“ ir VU merginų choro „Virgo“ vadovei ir dirigentei RASAI GELGOTIENEI, taip pat – Kauno VDU akademinio mišraus choro „Vivere Cantus“ meno vadovui ir dirigentui Rolandui Daugėlai.

Tarptautinis chorinės muzikos festivalis Miedzyzdroje vyksta nuo 1966 metų. Festivalis įtrauktas į Lenkijos kultūros paveldo sąrašą. Šiais metais konkurse dalyvauti buvo pakviesti 12 chorų iš įvairių Europos šalių, taip pat vyko ir meistriškumo kursai „In terra pax“.

Mišrus akademinis VDU choras „Vivere Cantus“, skaičiuojantis vos ketvirtuosius savo veiklos metus, stebina pasiektais aukščiausių rezultatais per tokį trumpą laiką.

Choro apdovanojimų kraitį jau puošia 4 aukso diplomai ir aukščiausios I-osios kategorijos Lietuvoje diplomas ir sertifikatas. „Džiaugiamės būdami šios VDU bendruomenės dalimi, naudojamės galimybe garsinti Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos vardą“, – sakė choristė Germantė Lovčikaitė.

Mielieji, neturime ko prarasti. Mums nebeliko nieko kito, kaip tik išėjus padainuoti su didžiausiu džiaugsmu ir malonumu.

Į sceną kaip į šventę

Konkurso būta itin sunkaus ir rimto, pasirodyti reikėjo su dviem skirtingomis programomis skirtingose aplinkose.

„Musica sacra“ vyko Šv. Petro bazilikoje, o vakarinis 25 minučių trukmės pasirodymas – Miedzyzdrojos tarptautiniame kultūros centre. Studentai dėl įtemtos egzaminų sesijos susirinkti galėjo tik pačios kelionės metu, kiti atskrido tiesiai į Lenkiją iš Šiaurės Makedonijos, Kipro salos ar Vokietijos. Taigi, susidainuoti laiko būta nedaug.

Nepaisant visų sunkumų gludinant paskutinius štrichus prieš konkursą, choro vadovas Rolandas Daugėla kaip visuomet nestokojo drąsinančių ir šmaikščių žodžių: „Mielieji, neturime ko prarasti. Mums nebeliko nieko kito, kaip tik išėjus padainuoti su didžiausiu džiaugsmu ir malonumu. Pasidarykime sau šventę, kuri, galbūt, patiks ir visiems kitiems.“

Dainos skambėjo ir pajūryje

Nors choristai be galo džiaugiasi komisijos profesionalų įvertinimu ir spindinčiu auksu, motyvuojančiu ir toliau stengtis siekti pripažinimo, ne mažiau svarbią vietą širdyje užima ir paprastų klausytojų šypsenos.

Po pasirodymo antrajame konkurse – koncerte, choristai neskubėjo ilsėtis. Besileidžiant saulei choristai sustojo ant jūros kranto dar dviem kūriniams, skirtiems Miedzyzdrojos kurorto poilsiautojams. Nors užsienio turistai nesuprato choro numylėtos giesmės „Kur giria žaliuoja“ žodžių prasmės, bet jautė jos patriotinę jėgą.

Daugybę apdovanojimų pelnęs Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentas žinomas ir tarptautinėje arenoje kaip penkių tarptautinių festivalių organizatorius, užsienio festivalių žiuri pirmininkas ir narys. Šie besibaigiantys metai R.Daugėlai ypatingi. Jo įkurtas Kauno Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios choras "Cantate Domino" švenčia 25 metų jubiliejų.

– Sugrįžkime į pradžią. Kokie prisiminimai?

– 1992-ieji, Vytauto bažnyčios bokštas, fisharmonija, šalia vargonai, tik ką įsikėlę broliai pranciškonai su tėvu Pauliumi priešakyje. Tame bokšte šešiese, septyniese repetuojame, naktinėjame. Netrukus mūsų buvo jau per trisdešimt. Pradėjome dalyvauti konkursuose ir skinti laurus. Pradžia buvo labai galinga. Ji tapo tarsi choro kodu ir tęsiasi iki dabar.

– Kodėl sumanėte chorą burti pats? Juk turėjote nemažai kvietimų vadovauti jau suformuotiems chorams, turintiems įdirbį?

– Tai svajonė. Svajonė turėti chorą, sukurtą savo rankomis ir gebėjimais. Turėjau priverstinį vienatvės periodą – tarnaujant armijoje. Galvoje nuolatos sukosi mintys, kaip suburti žmones, kaip bendrauti? Buvau jaunas, neturėjau ypatingo pasitikėjimo, bet noras viską nugalėjo. Tiesiog negalėjau be to.

Paskui supratau, kad gimti chorui yra viena, dainuoti – kita, o pasiekti lygį – trečia. O kur dar užsitarnauti pripažinimą... Sakoma, savame kieme pranašu nebūsi. Iš tiesų Lietuvoje pelnyti pagarbą nebuvo lengva, bet mums pasisekė. Laimėjome ir Mažąjį, ir Didįjį gintaro prizą Klaipėdoje. To pakako, kad Lietuvos chorvedžiai paspaustų ranką ir pripažintų.

– Kiekvienas kolektyvas turi savitą veidą. Kamerinis choras "Cantate Domino" – koks jis?

– Kamerinis – toli gražu ne tik choro dydį apibrėžiantis žodis. Kamerinio choro muzika yra ypatinga pačiu savo atlikimu: lankstumu, interpretacija, garsu. Štrichai, stilius, įtaiga, dinamika, frazuotė, minkštumas, kontrastai – visa tai yra kamerinio choro arsenalas.

Tiek kūrinių pasirinkimas, tiek jų atlikimas formuoja mūsų akustinį veidą. Visada palieku scenoje vietos ištiktukams, kad atlikimas būtų tikras ir gyvas. Mes siekiame atlikti kūrinius kiek įmanoma giliau ir įtaigiau, kad skambėjimas būtų jautrus, išraiškingas, betarpiškas ir arti klausytojų.

Jokių paslaptingų receptų nėra. Tiesiog aš kategoriškai pasisakau prieš nuobodulį.

Regis, mums tai sekasi. Nepamenu tokio koncerto, po kurio žmonės neateitų padėkoti, kad juos sujaudino mūsų atliekama muzika, kad jie pajuto tai, ko nepajaučia kituose koncertuose.

O ir dainuojantieji rūpinasi mano sukurtu choru kaip savo. Kažkada esu pasakęs choristams: "Dovanoju jums jūsų chorą." Nesinori, kad chore būtų ateiviai ir praeiviai. Atėjai, įaugai, ir choras tampa tavo gyvenimo dalimi. Tuomet jau galima ir dainuoti, ir muzikuoti, ir nerti gilyn.

– Vytautas Miškinis yra pasakęs, kad dirbant chorvedžio darbą pesimistu būti paprasčiausiai negali. Kas profesinėje kasdienybėje labiausiai kėsinasi į jūsų optimizmą?

– Rutina. Kasdienybė. Kai ji užvaldo, kai man pasidaro nebeįdomu, tada neįdomu ir tiems, kurie su manimi dirba. Kodėl rutina? Jei turėčiau tik šį chorą ir juo vienu gyvenčiau... Tas moralinis nuovargis kartkartėmis užmuša.

Chorvedys privalo nepalikti nė vieno abejingo repeticijoje. Ar į vieną pusę, ar į kitą, į gerą ar į blogą, – reikia sujaudinti. Turi būti gyvybė, darbas čia ir dabar. Jokių paslaptingų receptų nėra. Tiesiog aš kategoriškai pasisakau prieš nuobodulį.

Viduje susikuri kūrinio viziją, tada užsidegi pats. Tačiau man asmeniškai ta vizija gimsta tik būnant su choru. Nepraktikuoju namuose sėdėti prie partitūros ir gvildenti, analizuoti ją, o tada ateiti ir dirbti su choru. Man viskas sugriūva. Pirmiausia žiūriu, kaip vienas ar kitas kūrinys skamba su tais žmonėmis, kurie stovi prieš tave.

Su visais turi atrasti tembrinę kalbą. Norint išgauti, tai ko reikia, dirbant su mėgėjais, tenka pasinaudoti visokiomis kūrybinėmis priemonėmis: rodyti ir mimikas, pateikti komiškus palyginimus. Kiek reikia gudrybių, pastangų, kad kad choras suskambėtų, kad gimtų muzika. Jau, žiūrėk, susidainuoji, ateina naujų žmonių – ir vėl iš naujo. Amžinas darbas. Žiaurus darbas.

– Ir dar scenoje nugara į klausytojus...

– Tai pats nuostabiausias jausmas, koks tik gali būti. Nuo pat mažens mane lydėjo siaubinga scenos baimė. Gal todėl chorvedžio profesija mane ir susirado.

Pamenu, aš – ketvirtokas, Pionierių rūmai, solo. Metus laiko repetuota. Visi kūriniai išmokti, balsas gražus, visi mane labai mylėjo. Bet... Jūs negalite įsivaizduoti, ką aš jausdavau išeidamas į sceną. Man žemė iš po kojų slysdavo ir galvojau, kad viską atiduočiau, kad tik nereikėtų dainuoti.

Paauglystėje, prasidėjus mutacijai, išsigandau, kad nebegalėsiu dainuoti. Pradėjo trūkti scenos. Pasirodo, poreikis būti pastebėtam kažkur manyje buvo įsiūtas.

Taigi, aš atsidūriau dirigavimo studijose. Ir būtent dėl to, kad nereikia būti atsisukusiam veidu į publiką ir demonstruoti, ką tu sugebi arba ne.

– Koks tuomet jūsų santykis su publika?

– Akys atsiveria nugaroje. Aš jaučiu klausytojus nugara. Priešais mane tarsi veidrodis – choras. Matau, kaip jis reaguoja. Galiausiai, esu prisilietęs prie aukščiausio muzikos atlikimo, kai tu jauti salės, žmonių, choro ir savo paties virpesį.

Esu prisilietęs prie aukščiausio muzikos atlikimo, kai tu jauti salės, žmonių, choro ir savo paties virpesį.

Pasirodo, kad ne aukščiausiu techniniu lygiu atlikta partitūra yra svarbiausia. Stebuklą sukuria tai, kaip tau pavyksta muzikinę medžiagą, parašytą juodu ant balto, pateikti taip, kad tavo vidiniai pajautimai, rankomis perteikti chorui, rikošetu keliauja ne tau, kaip atsakymas, bet į publiką. Klausytojas yra taip paveikiamas, kad atsakas rikošetu atkeliauja atgal tau į nugarą. Turėti tokią patirtį yra kažkas nenusakomo.

– Sekmadienį jubiliejinis "Cantate Domino" koncertas kauniečiams. Ko tikėtis klausytojams?

– "Cantate Domino" repertuaras labai atitinka advento dvasią. Tai, ką mes giedame, yra gyvenimas. Pradedant "Veni, Veni Emmanuel" – laukimo giesme, keliaujant prie šiuolaikinės muzikos, galiausiai ateisime iki klasikinės populiariosios ir pabaigsime meilės gaida. Visa programa yra meilė, absoliuti. Ar tu jos ilgiesi, ar garbini... Tai ne liturgija, tai gyvenimas. Bandysime nuoširdžiai visa tai išpildyti.

Kas: Kamerinio choro "Cantate Domino" jubiliejinis koncertas.

Kada: Gruodžio 10 d. 16 val.

Kur: Kauno įgulos karininkų ramovėje (A.Mickevičiaus g. 19).