Šiuo metu su Vokietijoje gydomu vyru esanti V. Šimkuvienė pasakoja, kad jeigu ne suprastėjusi klausa, apie auglį R. Šimkaus galvoje šeima būtų nesužinojusi ir ilgiau. Vyras pradėjo prasčiau girdėti kaire ausimi, tad birželio 23 dieną jam buvo atlikta galvos smegenų kompiuterinė tomografija (MRT). 

„Po MRT sužinojome, kad jam meningioma, nepiktybinis auglys, bet jis buvo labai blogoje vietoje, nes čia labai daug nervų. Auglys buvo labai didelis (septynių centimetrų diametro), nes augo keletą metų ir kol vyras nepajuto simptomų, tol apie jį nežinojo“, – istorijos pradžią prisiminė pašnekovė. Anot jos, vyras jokių kitų įtartinų simptomų nejautė. 

Laižuvos miestelyje gyvenanti pora kreipėsi į Kauno klinikų medikus, buvo surengti konsiliumai, ir vyras išgirdo rekomendaciją vykti gydytis į Vokietiją. „Pasakė, kad negali operuoti, nes auglys yra labai pavojingoje vietoje, tad labai didelė rizika, kad vyras negalės matyti, kalbėti, ryti – būtų daug problemų. Būtų gydę gama peiliu, bet medikai atkreipė dėmesį, kad peilis nėra tikslingas tokiems dideliems augliams. Gydytojai patarė važiuoti į Vokietiją ir kreiptis į specialistus, kurie su tokiais atvejais dirba dažniau. Esame labai dėkingi Kauno medikams, kad jie patarė, nes iš kur žinoti žmonėms iš mažo miestelio, kur važiuoti“, – pasakojo V. Šimkuvienė.

Šeimai buvo pasakyta, kad operacija ir gydymas kainuos apie 60 tūkst. eurų, pora šią sumą surinko. „Prašėme giminaičių, pardavėme ką turėjome (namų nepardavėme, nes neturėtume kur gyventi ir auginti vaikus), draugai, pažįstami ir nepažįstami žmonės, kolegos iš vyro darbovietės aukojo“, – pamena moteris, kuri kartu su vyru išvyko į Vokietiją.

Svetimoje šalyje pora išgirdo džiugią žinią – medikai vyrą operuos. „Paklausė, ar mes žinome diagnozę, rizikas. Gydytojai pasakė, kad dirba tik su sunkiais atvejais, bet kažkaip neakcentavo, kad čia tiek pavojinga“, – sakė moteris.

Lapkričio 19 dieną R. Šimkui buvo atlikta pirma, lapkričio 23 dieną – antra operacija. Abi buvo planuotos. „Po antros operacijos kilo bėdų ir komplikacijų, kiek suprantu, užsikimšo vena ir susidarė krešulys ir tą patį vakarą vyrui padarė operaciją ir išvedė vamzdelį iš galvos, kad smegenų skysčiai nutekėtų. Vyras pats nekvėpavo, jam įstatė tracheostomą. Praėjus maždaug dešimčiai dienų, išgirdome, kad reikalinga kita operacija –  vyras gerai nepabudo: blaškėsi, spardėsi, buvo neadekvatus, nieko negirdėjo, nematė. Trečia operacija buvo atlikta per nosį – po jos vyras prabudo ir pajuto pagerėjimą. Jis galėjo sėdėti, vyrą net buvo pastatę, ką prisiminė, tą galėjo rašyti, raštas nebuvo tvarkingas, bet man buvo gerai“, – pasakojo V. Šimkuvienė.

Po dviejų trijų savaičių porai nušvito dar daugiau vilties, Mažeikių rajono gyventojas iš intensyvios terapijos skyriaus buvo perkeltas į kitą skyrių, kur nereikia tokios intensyvios priežiūros. Visgi pagerėjimas buvo laikinas – netrukus jo būklė pablogėjo, kiekvieną dieną R. Šimkus jautėsi mieguistai, silpnėjo.

Kai jam buvo pagerėję, buvo dienų, kai linksėjo galva, kilnojo ir rankas, ir kojas, klausdavo, kaip vaikai, jam rodydavau nuotraukas. Per paskutines dešimt dienų nieko panašaus nebeliko, jis silpo.

Pašnekovė skaičiuoja, kad 60 tūkst. eurų gydymui neužteko, jau dabar šeima paklojo 85 tūkst. eurų, o nuo šiandien kiekvieną dieną teks atseikėti dar bent po porą tūkstančių. 

„Nuo šiandien mums pasikeitė gydymo įstaigos tarifai – dabar kiekvieną dieną už gydymą reikia mokėti po du tūkst. eurų. Iki 39-40 dienų ligoninėje – vieni tarifai, o nuo šiandien mums jau kiti tarifai, – sako pagalbos prašanti moteris. – Šios savaitės pradžioje pradėjau ieškoti transporto, kuris vyrą pargabentų į Lietuvą, susitarėm su Kauno klinikomis, kad jį priims, o vakar jį vėl iškėlė į intensyvios terapijos skyrių, nes kilo uždegimai.“

Viešbutyje gyvenanti moteris, kuri iš pradžių planavo Vokietijoje pabūti 10 dienų (kol bus atliktos suplanuotos operacijos), nebežino, kiek laiko su vyru dar teks leisti svečioje šalyje, tačiau ji jau sutarė, kad kai tik R. Šimkui pagerės, jie grįš į Lietuvą, kur liko jų 13-metė ir 15-metė dukros. Jas šiuo metu prižiūri pašnekovės artimieji.

„Nebežinau, ką daryti. Sąskaitoje turiu 15 tūkst. eurų, kuriuos pervedė vyro darbovietė, o kas bus toliau – nebežinau, – pasakojo moteris. –  Situacija vis blogėja, turiu teismo leidimą viską už savo vyrą spręsti, tai aš niekur negaliu išvykti. Gyvenu viešbutyje ir kiekvieną dieną einu jo aplankyti. Jis girdi, kad aš jį kalbinu, man paspaudžia ranką. Kai jam buvo pagerėję, buvo dienų, kai linksėjo galva, kilnojo ir rankas, ir kojas, klausdavo, kaip vaikai, jam rodydavau nuotraukas. Per paskutines dešimt dienų nieko panašaus nebeliko, jis silpo.“

V. Šimkuvienė teigė kreipusis į Valstybinę ligonių kasą, kad būtų kompensuotas grįžimas namo, tačiau išgirdo neigiamą atsakymą. Moteris pati susirado būdą, kaip pargabenti vyrą, o tai jiems kainuos 3 tūkst. eurų.

„Ligonių kasos gydymo nekompensavo, grįžę bandysime kreiptis dar kartą, gal dalį išlaidų padengs. Lietuvoje medikai operacijai Vokietijoje siuntimo nedavė, nes motyvavo, kad gali gydyti su gama peiliu. Išvažiavome, nes vyras labai norėjo gyventi“, – pokalbį baigia V. Šimkuvienė, kuri meldžia geros širdies žmonių pagalbos.

Galite padėti ir jūs

Virginija Šimkuvienė

LT287044060007808288, SEB bankas

Prokuroro skundą nuspręsta atmesti, BNS informavo teismo atstovė Dovilė Bružaitė.

Buvę policininkai Džeraldas Malinauskas ir Rolandas Šimkus pernai gegužę pripažinti kaltais pirmosios instancijos teismo ir nuteisti pusės metų lygtinėmis bausmėmis. Trečias policininkas Vaidas Andriulaitis bausmės išvengė, nes prisipažino kaltu ir už jį laidavo žmona.

Tačiau bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas pareigūnus išteisino, įvertinęs, kad jie netinkamus veiksmus su sulaikytuoju atliko su vadovybės žinia.

Prokuroras apskundė tokį teismo sprendimą, motyvuodamas, kad teismas rėmėsi tik kaltinamųjų argumentais, o ne visais byloje esančiais duomenimis. Jis taip pat teigė, jog nors komisariato vadovai toleravo virvės naudojimą, tačiau nesitaikstė su jos panaudojimu asmenims kankinti.

Buvę pareigūnai kaltinti, kad 2016 metų gruodį laikinojo sulaikymo patalpoje iš kazino atvežtam neblaiviam triukšmavusiam T. S. uždėjo antrankius, prie jų pririšo virvę, o ją permetė per duris ir įtempę pririšo prie durų rankenos.

Kadangi sulaikytasis nesiliovė spardyti sulaikymo patalpos durų, virvė buvo įtempta stipriau.

Bylos duomenimis, įtemptos sulaikytojo rankos pakeltos į viršų laikytos beveik valandą. T. S. dėl to patyrė odos nubrozdinimus, tai laikoma nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Šių aplinkybių nuteistieji neginčijo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigta, kad „visi nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnai patvirtino, kad tas būdas, kuris buvo taikytas laikino sulaikymo patalpose, yra nežmoniškas“.

Išteisindamas pareigūnus, teismas pabrėžė, kad tokių veiksmų jie ėmėsi dėl vadovybės jiems sudarytų darbo sąlygų. Pareigūnų vadovai, teismo vertinimu, žinojo apie tokius veiksmus ir juos toleravo.

Kasacinis teismas nutartyje nurodė pritariantis pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, bei vertinimui, jog pareigūnų veiksmai nebuvo adekvati priemonė susidariusioje situacijoje.

LAT taip pat pripažino, kad tokie pareigūnų veiksmai nėra tokie pavojingi, jog turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę, nes už pareigūno vardo pažeminimą jie atleisti iš tarnybos.

„Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad minėti asmenys yra atleisti iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, žala nukentėjusiajam atlyginta, ir pagrįstai konstatavo, jog netikslinga jiems taikyti dar ir baudžiamąją atsakomybę“, – rašoma LAT nutartyje.

Dėl aplinkybių, ar pareigūnai galėjo veikti su vadovybės žinia, kasacinis teismas nepasisakė.

Ši teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Sienos – iš molio

Akimis sunkiai išmatuojamuose Pakalniškių kaimo laukuose, Lapių seniūnijoje, mus pasitiko du šunys. Dešimties metų Berno zenenhundo veislės kalytė Doli ir vos vienerių, tačiau ūgiu už pirmąją kur kas didesnė Landsyro ir vokiečių aviganio mišrūnė Tina.

Nosis kyštelėjusios pro metalinę tvorą, juosiančią 100 kv. m namą, šilauogių, kanapių plantacijas ir tvenkinį, kiemo sargės neatrodė grėsmingai. Tik vėliau paaiškėjo, kad nė vienai, nė kitai anapus tvoros draugų nebūna – atvykusieji į svečius pas Ireną ir Rolandą, savais tampa tik įžengę į teritoriją.

"Kai buvo mažutė, jos gaurai priminė Tinos Turner šukuoseną. Dabar kailis pasikeitė, tačiau kojos tokios pat ilgos kaip T.Turner", – viena ranka kasydama jaunėlės paausį, kita Irena Šimkienė svetingai atvėrė lauko duris.

Erdvūs ir šviesūs namai su dideliais vitrininiais langais, pro kuriuos atsivėrė nuostabus vaizdas, nė iš tolo nepriminė didmiesčių dėžučių, suklijuotų iš europadėklų. Anot šeimininkų, jų būstas – kvėpuojantis, suręstas tik iš natūralių medžiagų.

"Taisykitės prie stalo", – dirstelėjusi, kas ant jo padėta, antrojo šilauogyno savininkės kvietimo nelaukiau.

Kol akimis skanavau kanapių branduolius dubenėlyje ir šalia jų pūpsančias monetos dydžio šilauoges, namų šeimininkas Rolandas Šimkus į puodelį pylė karštą kanapių arbatą. Tokios, anot jo, vargu ar esame kada nors ragavę.

"Skinu tik viršūnėles, be to, reikia žinoti tinkamą laiką", – I.Šimkienė pridūrė, kad ne mažiau nei jis, svarbu renkančiojo nuotaika, todėl į žoles ji esą nyra tik su šypsena. Tiesa, apie kanapes pakalbėsime kiek vėliau. Kur kas labiau knietėjo išgirsti Šimkų istoriją.

Pabodo kasdienė rutina

Prieš vykdama į Kauno rajoną, apie sutuoktinius žinojau ne itin daug. Labiausiai intrigavo tai, kad ilgą laiką gyvenę Vilniuje, prieš dvejus metus jiedu persikėlė į Kauno rajoną.

"Kodėl didmiesčio šurmulį išmainėme į kaimo ramybę?", – išgirdusi klausimą I.Šimkienė dirstelėjo į sutuoktinį.

Žemės ūkio akademijos absolventas, tarptautinio verslo administravimo magistras, kaip ir ji, Kauną paliko dėl karjeros. Per aštuoniolika sostinėje praleistų metų Rolandas dirbo bent keliose tarptautinėse kompanijose, banko valdyboje, o vienas darbdavys, norėdamas prisivilioti lietuvį, su sutartimi rankose atvyko net iš JAV.

Supratome, kad visų pasaulio pinigų neuždirbsime. Reikia kažką keisti.

"Nesusigundžiau. Dirbti juk reikia ir ten, ir čia", – ištikimybę gimtinei deklaravo vyras.

Antano Sniečkaus politechnikos instituto absolventė Irena kaip ir vyras užėmė vadovaujamas pareigas. Paskutinė jos darboviete buvo Vilniaus oro uostas. Ir nors jame prašėsi vadybininkės pareigų, pabėgti nuo atsakomybės nepavyko – moteris diegė ISO ir klientų aptarnavimo standartus. Irena darbą pradėdavo 7 val. ryto, banko valdybos narys Rolandas namo grįždavo tik apie 20 val., todėl kokybiško bendro laiko likdavo mažai. Savaitgaliais sutuoktiniai lankydavo tėvus ir vaikus Kaune.

"Supratome, kad visų pasaulio pinigų neuždirbsime. Reikia kažką keisti", – simpatiška šviesiaplaukė su šypsena prisiminė šiltnamį, Vilniuje, kuris šioje istorijoje buvo tarsi pranašas.

Belaukdama vyro, vakarais Irena su knyga neretai įsitaisydavo terasoje. Akis atplėšusi nuo raidžių, skaičiuodavo gėles, žiedus skleidžiančias tuščioje pievoje.

"Kai vieną dieną ji užsiminė apie šiltnamį, gerokai nustebau", – priešingai nei mylimąją, R.Šimkų esą visuomet traukė ne pilkas asfaltas, o žaluma.

Taip namo kieme atsirado nedidelis šiltnamis su pomidorais, agurkais, morkomis ir paprikomis. Irena pajuto, kad noras rankas sukišti į žemę jai teikia begalinį malonumą.

Reikliosios šilauogės

Spintoje palikęs kostiumą, 2013-aisiais Rolandas įsispyrė į guminius batus, o iš kaimyno nusipirko seną švedišką traktorių. Suremontavęs jį, vyras ėmė ūkininkauti 22 ha žemės sklype, kurį prieš daug metų įsigijo pagal valstiečių ūkio įstatymą.

"Pamenu, stoviu priešais lauką ir galvoju, kur besti kuoliuką", – pradžia, anot R.Šimkaus, nebuvo lengva.

Kaip ir pirmoji vasara, žemei negailėjusi kaitros. Vienintelis pavėsis buvo traktoriaus šešėlyje, pastogė užklupus lietui – automobilio salone. Suvokę, kad visi nepatogumui laikini, sutuoktiniai rankų nenuleido.

"Ruošėme tranšėjas, nuomavomės techniką, kasėme žemes, o jų vietoje pylėme durpes, pjuvenas, žvyrą", – albumą, jų kilimą įamžinusį etapais, vartė sutuoktiniai.

Paruošę dirvą šilauogėms, ūkininkai iškasė 10 arų tvenkinį. Kam? Uogoms. Jos, anot R.Šimkaus, per savaitę "išgeria" apie 160 kub. m vandens.

Sutuoktiniai savomis rankomis padarė įrengė kapiliarinę laistymo sistemą 1,6 ha šilauogynui.  Beje, žemės sklypą kiaurą parą stebi vaizdo kameros, o vaizdą iš rajono, R.Šimkus savo mobiliajame telefone gali matyti bet kuriame pasaulio kampelyje.

Supa nuostabi gamta

Tris metus sutuoktiniai kiekvieną savaitgalį važinėjo iš Vilniaus į Kauno rajoną. Viskas pasikeitė, kai sklype atsirado kilnojamasis namelis ant ratų, todėl po dienos darbų pora likdavo nakvoti, o į Vilnių grįždavo tik sekmadienio vakarais.

2016-aisiais Šimkai žengė jų gyvenime itin svarbų žingsnį – pasistatė namą ir angarą savo ūkyje Kauno rajone.

"Šis namas kur kas mažesnis nei tas, kurį turėjome Vilniuje, tačiau vien ko vertas vaizdas", – tolyje svajingai skendo I.Šimkienė.

Pro langą juos esą sveikina ne tik dvigubos vaivorykštės, rožinis dangus, delne telpanti saulė ir kaip niekad ryškiai matomos gamtos permainos skirtingais metų laikais – sutuoktiniai kone kasdien skaičiuoja pro šalį bėgančius stirnų pulkus, lapes, kiškius ar dangumi skrendančias gervių brydes. Dvi drąsesnės sparnuotosios neretai užsuka ir į jų kiemą. Ilgą laiką į teritorijoje augančias šilauoges taikėsi usūrinis šuo. Kovoję su įsibrovėliu, šeimininkai galiausiai liovėsi, mat kiekvienas jų bandymas užkasti po tvora išraustas angas baigdavo nugraužta laistymo sistema.

"Gyviai ir paukščiai mėgsta pasilepinti prinokusiomis uogomis. Nebūkime godūs, užteks visiems", – nusijuokė sutuoktiniai.

Pastatė ant kojų

Gurkšnojant arbatą, pro mano akis stirnos neprabėgo – už lango uodegomis mojo Tina, Doli ir sudžiuvę kanapių stiebai.

Pirmais metais pluoštinėmis kanapėmis apsėję  vieną hektarą, dar po metų – tris, paskui – penkis, šiemet ūkininkai žada plėstis iki septynių.

"Užpraeitais metais kanapių arbatos liko, praėjusiais metais jos pristigome, pasilikome tik šiek tiek sau", – 2018-ųjų vasara džiaugėsi ir tokios pat šiemet Aukščiausiojo meldė pašnekovai. Nesėkmės atveju žadėjo nesikrimsti. Toks esą buvo jų pažadas vienas kitam.

"Pradėję ūkininkauti pažadėjome, kad nesijaudinsime dėl to, kas nepriklauso nuo mūsų", – į rankas paėmęs arbatinuką, R.Šimkus ragino paskanauti kitų kanapių produktų – branduolių, aliejaus ir druskos.

Pastaroji, anot I.Šimkienės, puikiai dera salotose, kartu su varške ar natūraliu jogurtu. Kaip ir riešutų skonio branduoliai.

"Pabandykite lukštentų kanapių sėklų su bananu. Puikus desertas!", – man pasiūliusi saldėsių, I.Šimkienė ranką tiesė į juodos duonos gabalėlį. Pamirkė jį į kanapių aliejų ir lenkdama pirštus ėmė vardinti vitaminus, mikroelementus ir riebiąsias rūgštis, kurių jame yra. Beje, kanapių aliejaus naudą pajuto ne tik sutuoktiniai, bet ir vienas jų augintinių. Kalytę Doli, kurios paskutiniąsias dienas šeimininkai jau buvo pradėję skaičiuoti, ant kojų pastatė kanapės. Mėnesį laiko vien tik vandenį lakusiai augintinei į lėkštę įpylę kanapių išspaudų, jie negalėjo atsistebėti, su kokiu pasimėgavimu Doli juos šveitė.

"Berno zenenhundo veislės šunys gyvena apie 8 m.", – stebėdama savo vikrumu jaunėlei Tinai nenusileidžiančią senutę, I.Šimkienė neabejojo, kad prie kalaitės ilgaamžiškumo prisidėjo kanapės.

Rūpinasi kaip vaikais

Žvelgdama į pečiais susirėmusius Šimkus, stebėjausi jų ramybe. Ją, o ne verslą, daugiau nei prieš trejus metus jiedu esą ir pirko. Dirbdami su šilauogėmis ir kanapėmis, sutuoktiniai pamiršo kaip atrodo standartinė darbo diena. Dabar jie mėgaujasi vienas kitu ir laiku, kurį reguliuoja patys.

Tik nesupraskite klaidingai – šilauogės juk pačios nepasisodina ir nenusirenka, kaip ir į dangų besistiebiančios kanapės. Tiek vienais, tiek kitais augalais reikia rūpintis ir išmanyti, kas jiems tinka labiausiai. Antai, šilauogės mėgsta drėgmę, senas spygliuočių pjuvenas, nes šviežios sugeria azotą. Dėl tos priežasties jas reikia papildomai tręšti.

"Mes trąšų nenaudojame", – savo netradicinį požiūrį demonstravo sutuoktiniai.

Klausydama jų darsyk dirstelėjau į tirštą ir žalią kanapių sėklų aliejų. Sveika, skanu, tačiau kai šalies turguose tokia paklausa, kaip atskirti ar prekė gera? Šimkai neslėpė, kad lenkiškas šilauoges nesunku pakrikštyti lietuviškomis ir eilinis pirkėjas klastos neįtars.

"Užrašas prie uogų dėžučių – ūkininkų sąžinės reikalas", – tuo metu besirenkant aliejų, I.Šimkienė patarė atkreipti dėmesį į skonį. Jei šis be riešutų prieskonio, reiškia – senas.

„Šiandien mūsų teismas išteisino visus tris pareigūnus, nurodydamas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių“, – BNS sakė teismo atstovė Gintarė Daugėlaitė.

Teismas nuosprendyje teigia, kad dėl pareigūnų veiksmų, kurie sukėlė sulaikytajam skausmą, atsakomybė tenka ir jų vadovams.

„Policijos komisariato vadovybė, kuri tam tikrą laiko tarpą pastatė policijos pareigūnus į tokią darbo sąlygų prasme padėtį, kai jie, turėdami aiškų teisės aktuose nustatytą tikslą, buvo priversti išrasti asmens tramdymo būdą, kurį jie patys įvardijo kaip nežmonišką“, – rašoma Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje.

Pasak teismo, komisariato vadovybė „apie šį tramdymo būdą žinojo, nieko dėl to nedarė, toleravo, todėl negali perkelti atsakomybės naštos savo pačios pareigūnams“.

Buvę policininkai Džeraldas Malinauskas ir Rolandas Šimkus šių metų gegužę nuteisti pusės metų lygtinėmis bausmėmis. Trečias policininkas Vaidas Andriulaitis bausmės išvengė, nes prisipažino kaltu ir už jį laidavo žmona. 

Buvę pareigūnai kaltinti, kad virve laikinojo sulaikymo patalpoje surišo vyrą, kuris neblaivus čia pakliuvo iš kazino. Vyrui pareigūnai uždėjo antrankius, prie jų pririšo virvę, o ją permetė per duris. 

Klaipėdiečiui Rolandui Šimkui namai – visas pasaulis. 28-erių vaikinas gali dirbti iš bet kurio žemės kampelio. Grafiniu dizainu ir reklama užsiimantis, su Lietuvos ir užsienio užsakovais dirbantis klaipėdietis išmaišė Europą, Aziją. Štai ir dabar vos prieš kelias savaites grįžo iš Indonezijos. Tiesa, kelias į šią nepriklausomybę nebuvo lengvas. Nelietuviškų šaknų turintis Rolandas vos septyniolikos iš Šilutės persikėlė į Klaipėdą, kur dirbo reklamos agentūroje ir išlaikė vienintelį savo artimąjį – mamą. Dabar pašnekovas džiaugiasi turįs savo firmą, klientų ir galįs būti bet kurioje šalyje. Apie sėslų gyvenimą jis dar negalvoja. Rolando žodžiais, pajutus laisvę, sunku jai atsispirti.

Išvyko į potvynį

– Ką veikėte baigęs mokyklą?

– Mokytis nestojau, pradėjau dirbti dizaineriu reklamos agentūroje. Šia sritimi domiuosi nuo paauglystės, todėl tiksliai žinojau, ko noriu. Šalia visų veiklų atsirado ir muzika, organizuodavau renginius, grodavau naktiniuose klubuose. Su draugais atidarėme naktinį klubą "Kiwi", kuriame ėjau programų vadovo, dizainerio ir rezidento didžėjaus pareigas. Taip pat dar pirmaisiais įkūrimo metais darbavausi SKY 21 terasoje. Tačiau reklamos neužmiršau. Prieš ketverius metus su geriausiu draugu nusprendęs išvažiuoti į Tailandą sugrįžau prie to, ką moku geriausiai. Juolab kad mano darbas nėra lokalus ir galiu jį daryti iš bet kurio pasaulio kampelio – man tereikia kompiuterio ir interneto. Įkūriau dizaino firmą, kurioje su keliais padėjėjais dirbu užsienio klientams: nuo logistikos įmonių iki medicinos klinikų, dažniausiai – iš JAV ar Japonijos.

– Kodėl nusprendėte išvykti?

– Nusibodo rutina, klubinė kultūra, norėjosi kardinalių pokyčių. Be to, neturėjau ko prarasti. Ankstesnės mano kelionės po Europą buvo susijusios su grojimu, todėl norėjosi naujų potyrių. Pirmoji kelionė į Aziją buvo panaši į piligriminę – su draugu nebuvome nieko konkretaus suplanavę. Nei kur miegosime, nei kur tiksliai keliausime. Visiškai tam nepasiruošę apkeliavome Tailandą, Vietnamą, Filipinus, Kambodžą ir kitas Azijos šalis. Patraukėme didžiausio per kelis dešimtmečius Azijoje potvynio metu – faktiškai visa Tailando sostinė buvo apsemta, nukentėjo šimtai žmonių. Daugeliui mūsų apsisprendimas pasirodė drąsus, žiniasklaida mirgėjo nuo pranešimų apie nepaliaujamai vandens skalaujamą Bankoką. Leidžiantis lėktuvui vaizdas iš tiesų buvo įspūdingas – mus pasitiko apsemtas miestas. Praleidę čia keletą dienų, patraukėme į Tailando viršų, Chiang Mai provinciją. Ten išbuvome mėnesį. Mums buvo viskas įdomu, norėjosi ištyrinėti kuo daugiau vietovių. Kelionė truko daugiau nei pusę metų. Tuo pačiu metu dirbau. Toks gyvenimo būdas angl. vadinamas "digital nomad". Pavyzdžiui, žmonės, dirbantys nuotoliniu būdu – rašantys blogus, žaidžiantys pokerį, turintys savo elektronines parduotuves, išsiima pasaulio piliečio korteles ir nuolat keliauja.

– Tačiau vis tiek grįžote į Lietuvą?

– Po pusės metų jau pasiilgsti artimųjų. Norisi pamatyti mamą ir kelis geriausius draugus. Rudeniop vėl pradėjau kurpti planus apie kitą maršrutą. Tapo slogu Lietuvoje, ėmė anksti temti. Vieniems patinka sezoniškumas, sniegas, o aš mieliau renkuosi šiltas vietoves, kur žmonės ir net pati architektūra tau šypsosi. Pakeliavęs po Aziją supratau, kad geriausiai jaučiuosi Chiang Mai mieste, todėl grįžau čia antrą kartą. Šįkart išsinuomojau butą, kuris su visais patogumais ir net baseinu bei sporto sale tuometiniais pinigais man atsiėjo labai nebrangiai. Taigi, įdėdamas tas pačias pastangas ar net mažiau, gali gyventi itin kokybiškai: mėgautis puikiu oru, geru maistu, pažinti žmones.

– Kiekviena diena – tarsi savaitgalis. Tai netrukdo darbui?

– Priklauso nuo požiūrio. Žinoma, disciplina yra reikalinga. Pagundų daug, tačiau nelaikau savęs turistu. Tiesiog kitoje šalyje gyvenu įprastą gyvenimą, t. y. dirbu, leidžiu laisvalaikį. Spėdavau ir pakeliauti, o į Chiang Mai grįždavau kaip į namus. Vasaromis parskrisdavau į Lietuvą. Vienam gera gyventi kelių kvadratinių metrų bute mažame miestelyje, o kito nedžiugina ir namas ant jūros krato ar daugybė draugų. Kiekvieno laimė skirtinga. Manoji yra laisvė rinktis, dirbti mėgstamą darbą, būti sveikam, mylėti. Tiesa, toji laisvė jokiu būdu nereiškia vėjavaikiško gyvenimo būdo.

Tailandietės netraukia

– Ar lengva mylėti, kai gyvenamoji vieta keičiama kas pusę metų?

– Viskas įmanoma. Pamenu, teko kurį laiką susitikinėti su japone, kuri Tailande gyvena nuo gimimo. Ji – protinga, gyvenime daug mačiusi, keliavusi, todėl greitai atradome bendrą kalbą. Su vietinėmis užmegzti rimtus santykius sunku ir nelabai įdomu – nors yra gražios ir mielos, tačiau kiek paviršutiniškos. Su jomis gali kalbėtis apie maistą, orą, ne daugiau.

– Kuo patrauklios Azijos šalys?

– Tiesiog ten aš jaučiuosi gerai. Savu kailiu patyriau, kad keliauti Azijoje – paprasčiau nei Europoje. Čia niekada neliksi alkanas ar neturėsi problemų dėl nakvynės. Maistas ir apgyvendinimas, lyginant su Europos kurortais, – daug pigesnis. Pragyvenimui išleisdavau ne daugiau nei Lietuvoje, net ir per daug netaupydamas. Nors užplūdus turistams kainos pakilo, tačiau pragyvenimo kokybė už tą pačią sumą yra geresnė. Nusipirkti gerai įrengtą butą naujos statybos name kainuoja kur kas mažiau nei Lietuvoje. Tačiau užsienietis čia neturi teisės įsigyti šios šalies žemių.

– Taip keliauti pavojinga?

– Jeigu nesi ekstremalus keliautojas, tai mažai tikėtina, kad įvyks kai kas baisaus. Nesėkmė būtų patekti į avariją. Man yra tekę gydytis vietinėse ligoninėse. Buvau maistu apsinuodijęs, bet Tailando žmonėms tai įprastas reiškinys, kaip mums gripas. Jei laiku sureaguoji, tai nėra pavojinga. Vienam mano pažįstamam labiau nepasisekė – įgėlus uodui jis susirgo vadinamąja denga. Tai – nemaloni liga, kai sukyla temperatūra, laužo kaulus, ji netgi gali baigtis mirtimi.

Vagystės – neišvengiamos

– O pati šalis ar saugi?

– Tailande aš vis dėlto jausdavausi saugiau nei Lietuvoje. Čia žmonės labai religingi, tiki bloga karma. Buda sako: "Neimk to, kas ne tavo". Aš drąsiai palikdavau savo motorolerį su daiktais ir net rakteliais. Galima būtų lyginti su Indonezijos sala Baliu, kur palikęs saugomoje stovėjimo aikštelėje motorolerį grįžęs neberadau nė vieno daikto. Taip pat mačiau, kaip oro uoste taksistas nuvažiavo su turisto daiktais. Ten atvykėliams tiesiog iš rankų išplėšiamos rankinės. Bet visa tai vyksta ir didžiųjų Europos miestų sostinėse. Balyje, priešingi nei Tailande, namai aptverti aukštomis dygliuotomis tvoromis, juos saugo šunys. Turi būti nuolat budrus. Man pačiam teko tai patirti. Dienos metu svetimas vyras įsibrovė į namus, matyt, norėjo pavogti ką nors vertingo, tačiau pamatęs mane paspruko. Jie visais būdais stengiasi išvengti kalėjimo, dėl to gali net nužudyti žmogų. Mat bausmės Balyje – be galo griežtos, ypač už narkotikus. Ten vis dar egzistuoja mirties bausmė. Nesvarbu, esi turistas ar vietinis. Kaip tik neseniai vieną turistą paplūdimyje sučiupo rūkantį "žolę", teismas jį nuteisė kalėti aštuonerius metus. Baisu net pagalvoti, kas jo laukia.

– Turbūt ilgiau pagyvenęs šalyje ją pradedi kitaip vertinti?

– Gali pasirodyti netikėta, bet gyvenimas ten civilizuotesnis nei Lietuvoje, Tailande gerai išsivysčiusi medicina. Bankokas – vienas didžiausių pasaulio miestų, todėl rasti čia galima absoliučiai visko. Šalia – ir skurdas, ir prabanga. Tačiau žmonės dėl to nesigraužia. Vietiniai užsiima šeimos verslu ir neklausia, kodėl jie turi pardavinėti vaisius, kai kiti užima aukštus postus. Priima tai kaip savaime suprantamą dalyką ir, manau, tai jiems palengvina būtį. Leidžia džiaugtis net ir turint mažai. Dauguma jų per savo gyvenimą nebuvo niekur išvykę ir nenutuokia, koks pasaulis egzistuoja už Bankoko ribų, nėra važiavę automobiliu ar skridę lėktuvu. Žinoma, yra ir labai turtingų, gyvenančių vilose milijonierių. Taigi, Tailandas gali būti labai įvairus. Atitrūkus nuo turistinių zonų – Puketo, Patajos, tave pasitinka nuostabi gamta, kriokliai, gyvūnija, čia klesti senieji amatai. Žmonės labai gerbia savo karalių, kurio negali minėti blogu žodžiu.

Klesti prostitucija

– Kuo garsėja Tailandas?

– Kurortinius miestus Puketą ar Patają aš praminiau tailandietiška Palangos versija. Tai rekreacinės vietos, kur suvažiuoja daug turtingų turistų, ypač rusų. Patajoje klesti prostitucija, įrengta daug viešnamių. Čia šmirinėja daug gyvenimu nusivylusių diedukų, besijaučiančių lyg karaliai. Jie išsinuomoja butus, jaunas merginas ir linksminasi, nepaisydami to, kad prostitucija Tailande nelegali. Tarkime, storas, žilstelėjęs vyras su jauna vietine mergaite – įprastas reginys. Iš pradžių tai gali šokiruoti, bet ilgainiui pripranti. Iš tiesų joms patinka toks lengvabūdiškas gyvenimas, kai kurios taip išlaiko savo šeimas. Kiek teko pabendrauti, daugelis jų yra turėjusios vyrus, buvusios Europoje, moka užsienio kalbų, tačiau pagyvenusios svetur sugrįžta į gimtinę. Tai savotiškas amatas, todėl natūralu, kad berniuko gimimas šeimai nėra toks didelis džiaugsmas.

– Ar tiesa, kad užsieniečiai vyksta į Tailandą pasikeisti lytį?

– Tailandas, ko gero, geriausia vieta šiam reikalui. Sulaukę berniuko gimimo tėvai investuoja pinigų, siekdami paversti jį moterimi. Apskritai Tailandas yra vadinamųjų "Lady boy" –  pusiau vyrų, pusiau moterų centras. Nuo senų senovės čia atliekamos lyties operacijos, yra pažangi plastinė chirurgija. Lietuviams tai vis dar atrodo keistai, tačiau daugelyje šalių, tokių kaip Norvegija, Švedija, Islandija, Airija, tai laikoma žmonių asmeniniu pasirinkimu. Čia tokių labai daug, kartais net sunku atskirti – lyg vyras, lyg ir moteris. Tačiau jie nedemonstruoja to, nesibučiuoja viešose vietose, įkyriai nelenda.

– Kuo vertinga kelionių patirtis?

– Pats keliavimas požiūrio ir pasaulėjautos nepraplečia, turi būti žingeidus, atviras aplinkai. Prieš aplankydami naują šalį, savo galvose susikuriame daug iliuzijų, pats įsitikinau, kad toli gražu ne visos jos atitinka tikrovę. Dabar ketinu parodyti mamai Turkiją, ji ligota, nedaug savo gyvenime mačiusi, todėl noriu, kad turėtų ką prisiminti. Vėliau ketinu ilgesniam laikui apsistoti Ispanijoje, Barselonoje. Lietuvoje manęs niekas nelaiko. Draugų ar giminių daug neturiu, tik pažįstamų ir kelis tikrus draugus. Esu šiek tiek intravertas, kartais geriau jaučiuosi vienas, man nėra būtinybės nuolat būti draugų apsuptyje. Todėl gyventi tokį gyvenimo būdą daug artimųjų ir draugų turintys, labai socialūs žmonės veikiausiai negalėtų. Verta atrasti savo kelią, ieškoti jo nuo pat mažumės, daugiau džiaugtis aplinka. Laimės pojūtis tuomet ateis savaime. Gyvenimas per trumpas dirbti nemėgstamą darbą, todėl ir jaunimui siūlyčiau būti laisvais renkantis.

Vizitinė kortelė

Gimė 1986 m. lapkričio 23 d. Šilutėje.

Baigė Šilutės M.Jankaus vidurinę mokyklą.

Dar paauglystėje pradėjo dirbti grafinio dizaino, reklamos srityje, įkūrė savo firmą, dirba su Lietuvos ir užsienio užsakovais.

Nuo 2011 m. išmaišė Aziją.