Jis pasakoja, kad užčiuopti legendinės dainos esmę buvo sunki užduotis. „Ji tiek visiems žinoma, kad net pamaniau: nieko nuo savęs jau nebepridėsiu. Buvau net metęs ją. Tačiau vėliau vis tik sugebėjau „atrakinti“. Mano versija savyje talpina originalius žodžius ir melodiją, tačiau turi ir naują, skambesį“, – sako dainininkas. Kūrinį jis jau svarsto įtraukti  ir į savo naują koncertinę programą: rugpjūčio 13 d. Palangos koncertų salėje S. Prūsaičio ir Iglės  didysis vasaros šou.

Daina „Svajoklis“ dešimtmečiais buvo tokia populiari ir taip plačiai dainuojama, kad daugelis laiko ją liaudies kūryba. Gerbėjai nustemba atradę, jog jos muzikos ir žodžių autorius – poetas, dainų autorius ir kino režisierius Romas Lileikis. Sukurta ji 1977-aisiais. Būtent tais metais, kai S. Prūsaitis gimė.

„Svajoklį“ į gyvenimą paleidęs R. Lileikis Sauliui turėjo vienintelį prašymą: sudainuoti originalų tekstą. Mat per ilgus kūrinio keliavimo iš lūpų į lūpas metus yra atsiradę daugybė jo iškraipymų. R. Lileikis dėl to nepyksta ir sako, kad daina – tarsi laikmečio augalas. Ji gimsta tam tikru metu, skleidžiasi kaip gėlė ir gyvena tiek, kiek yra dainuojama.

Ilgus metus jis savo autorystės net neakcentavo. „Kelis kartus net buvau supažindintas su „Svajoklio“ „autoriais“, – šyptelėjo Romas. Autorystę jis oficialiai užregistravo tik tada, kai iš dainos nesąžiningi žmonės ėmė pelnytis. 

Nors prabėgo daug metų, Romas labai aiškiai prisimena, kaip atsidaro „Svajoklio“ užuomazga. Anot jo, iki dainos išpopuliarėjimo žodis „svajoklis“ net nebuvo šnekamojoje kalboje vartojamas. Poetas spėja, kad jo gera jaunystės draugė Rūta Žukaitė vieną gražią dieną jį tiesiog išgalvojo. Juodu sėdėjo Vilniaus centre, tuometiniame Lenino (dabar Gedimino) prospekte, Černiachovskio (dabar Kudirkos) aikštėje. Naujas žodis poetą suintrigavo, jis paėmė į rankas gitarą, sugrojo kelis akordus ir sudainavo pirmąją frazę.

Pirmoji „Svajoklio“ versija buvo rokinė.

„Tai buvo iššūkis laikmečio beprasmybei, savotiškas protestas. Mes gi tuo metu turėjome roko grupę „Vakuumas“ ir, žinoma, pirmoji „Svajoklio“ versija buvo rokinė“, – šyptelėjo prisiminęs R. Lileikis.

Kūrinys gretai pasklido. Jį pasigavo ir po visą Lietuvą išnešiojo studentai. Daina iki šiol dainuojama prie laužų, žygiuose, vaikų stovyklose, draugų susiėjimuose. Ji dažnai tampa pirmu kūriniu, kurį žmonės išmoksta groti paėmę gitarą į rankas. 

Naivūs ir romantiški dainos žodžiai, įsimenanti melodija, šiltumas, keistumas ir galimybė lengvai jį atkartoti tapo kūrinio populiarumo raktu. „Gera daina yra ta, kurioje apie sudėtingus dalykus kalbama paprastai“, – sakė jos autorius.

Pasigilinus atrandi, kad „Svajoklio“ žodžiai ne tokie jau ir atsitiktiniai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.  Štai dainos pradžia „sėdėjo svajoklis tuopos viršūnėj“ gimė ne todėl, kad jos autoriui labai patinka tuopos.

Klausimas, ką reiškia posakis „sėdėti tuopos viršūnėje“, ko gero, suglumintų net eruditus. Pasirodo jis kildinamas iš senovės graikų teatro, kuris vykdavo turgaus aikštėse. „Sėdėti tuopos viršūnėje“ reiškė – neturėti geros vietos spektaklio stebėjimui.

„Aš tai parašiau intuityviai. Niekada dainų žodžių specialiai nekonstruoju“, – sako R. Lileikis, kurio diskografijoje ne vienas garsus kūrinys sugulęs į jau legendiniais tapusius albumus „Kiaulės sakmė“, „Evangelija nuo Romo“ ir „Requiem“.

Penktadienio vakarą Klaipėdos „Švyturio“ arenoje pirmą kartą Lietuvoje pristatyta įstabaus miuziklo premjera. Miuziklui baigiantis neretas žiūrovas braukė ašarą, o jam pasibaigus plojo pakilę iš savo vietų. Profesionalų komanda, prisidėjusi kuriant spektaklį, klaipėdiečiams padovanojo neįtikėtiną reginį.

Garsiausi menininkai

Gruodžio 12-osios vakarą Klaipėdos „Švyturio“ arena lūžte lūžo nuo žiūrovų Neretas klaipėdietis bei aplinkinių miestų gyventojai sugužėjo stebėti didžiausiu ir brangiausiu tituluoto miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ premjeros.

Ir jie neapsiriko: nuo pat pirmos minutės, kai į sceną įžengė kariai blizgančiais šarvais, iki finalo, kai jaunąją Barborą pasiglemžia mirtis, – žiūrovų dėmesys buvo prikaustytas.

Režisierė Andželika Cholina šiam išties didingam reginiui subūrė pavydėtiną profesionalų komandą. Miuziklo kūrėjų sąraše ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gerai žinomi menininkai: jau minėta choreografė A.Cholina, spektakliui muziką kūrė Kipras Mašanauskas, libreto autorius – Romas Lileikis, scenografijos kūrėjas – Marijus Jacovskis, stulbinančius kostiumus ir grimą sukūrė Juozas Statkevičius.

Miuzikle įtikinančius vaidmenis kūrė Sigutė Stonytė, Jeronimas Milius, Rafailas Karpis, Dominykas Vaitiekūnas, Tadas Girininkas, Tadas Juodsnukis, Mindaugas Jankauskas. Griausmo projektui suteikė tarptautinių konkursų laureatas choras „Brevis“. Kostas Smoriginas net porą kartų pravirkdė žiūrovus.

Žygimantą Augustą ir trapiąją Barborą Radvilaitę įkūnijo Manto Jankavičiaus ir Karinos Krysko-Skambinės jautus duetas.

Žiūrovų dėmesį prikaustė ir didingumo puikiai vizualinei bei garsinei išraiškai suteikė gerai žinomas choras „Brevis“.

Prikaustė dėmesį

Penktadienio vakarą audringa buvo ne tik Baltijos jūra. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje aistros liepsnote liepsnojo. Daugiau nei dvi valandas trukusio reginio metu susirinkusiųjų dėmesys buvo prikaustytas. Pilnutėlė arena kartais net sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip Manto Jankavičiaus sukurtas Žygimantas Augustas iš mažo berniuko virto lengvapėdžiu lėbaujančiu karaliumi, vėliau – aistringai įsimylėjusiu vyru, dar vėliau – valdovu, kurį subrandino ir sutvirtino meilė,  o galų gale – žmogumi, skaudžiai išgyvenančiu dievintos žmonos netektį.

Ne ką dinamiškesnė buvo ir Karinos Krysko Barbora Radvilaitė. Lengvoje it plunksnelė, į visas puses plėšomoje brolių Radvilos Juodojo ir Rudojo glūdėjo nesumeluota ir didi stiprybė, kuri lemiamą akimirką išsiveržė laisvėn.

Šoko net choras

Bemat publika pamilo ir visą spektaklį šmaikštavusius ir tai šen tai ten šmirinėjančius juokdarius (aktorius ir popdainininkas Dominykas Vaikiekūnas ir operos solistas Mindaugas Jankauskas).

Spektaklio nuotaiką nepamirštamai ir arenoje tam tikrais momentais, galima sakyti, spengiančią įtampą kūrė profesionalumo nestokojantys šokėjai.

32  šokėjai  kuria ir triukšmingas puotas bei turgus, ir buduarą, ir kaukių balių, ir karo scenas. Šokiai pribloškia savo išmone ir choreografiniais sprendimais. Nors niekas tuo pernelyg stebėtis neturėtų, juk kitaip ir nebūna, kai kūrinį režisuoja A.Cholina.

Ji net choro “Brevis” dainininkus iš “dainuojančių galvų” pavertė organiška šokančia spektaklio dalimi.

Popmuzika ir opera

Miuzikle režisierė pagal naujausias pasaulines tendencijas itin sėkmingai jungia popmuziką ir operą. Jei jaunoji karta (Žygimantas ir Barbora) – popdainininkai, tai vyresnioji – karalienė Bona Sforca (Sigutė Stonytė) ir Žygimantas Senasis (Tadas Girininkas) – operos atstovai.

S.Stonytei spektaklyje tenka labai charakteringas  motinos vaidmuo: griežta, demoniška, negailestinga, šalta kaip tikra Ledo karalienė.

Jungtis tarp operos ir popmuzikos, tarp Bonos ir Žygimanto Augusto – senasis ponas Tvardovskis, aktorius ir autorinės dainos žvaigždė Kostas Smoriginas.

Jo arija “Dangus tau dovanojo aukštį” – emociškai labai stipri ir  tampa  vienu iš  spektaklio leitmotyvų.

Pasak libreto autoriaus Romo Lileikio, kiekvienas artistų ištartas žodis turi arba simbolinę, arba tiesioginę – istorinę reikšmę.

Akivaizdu, kad tiek tekstas, tiek patyrusio scenos vilko meistriškumas nepaliko abejingų.

Nepamirštami kostiumai

Be aukšto aktorių, muzikantų bei šokėjų meistriškumo, savaime suprantama, kūrinys nebūtų taip giliai paveikus, tačiau negalima nepastebėti, jog miuziklas itin modernus ir techninėmis detalėmis.

Sujungti muziką, vokalus, šokį, vaizdą scenoje ir ekranuose, kostiumus, garso efektus ir šviesas prireikė pusmečio.

Tiek Žygimantas su Barbora, tiek šokėjai per spektaklį pakeičia po penkis drabužių komplektus. Ne tik persivelka, bet ir pakeičia aksesuarus, batus. Kartais tam yra skirta vos kelios minutės. Juozo Statkevičiaus sukurti 210 kostiumų  traukia akį savo forma ir konstrukciniais sprendimais.

Kostiumų autorius dar prieš spektaklį pažadėjo, kad Barbora atrodys dieviškai, savo žodžio, panašu, laikėsi: karūnavimo scenoje nuo jos neįmanoma atitraukti akių.

Žodis „dieviškai“ nebus per stiprus apibūdinti ir pirmąją miuziklo dalį pabaigusią jaunųjų įsimylėjėlių sceną. Nelyg angelai ar lengvos pirmosios snaigės Barbora ir Žygimantas plevena meilės prisipažinime.

M. Jacovskio sukurta scenos konstrukcija yra simbolis. Tai dvi pusės – Krokuva ir Vilnius – sujungtos tiltu.

Aplankys ir kitus miestus

Taip, kaip XVI amžiuje, Žygimanto Augusto valdymo laikais, buvo sujungta Lietuva ir Lenkija. Milžiškas sietynas – simbolinė karūna, ji tarsi prislegia jauną ir silpnos sveikatos Barborą, kurios gyvybė jau plevena kaip žvakės liepsna.

Nors istorikai įrodė, kad Žygimanto Augusto motina nenuodijo Barboros (kaip ilgą laiką buvo manoma) ir niekaip neprisidėjo prie jos ankstyvos mirties, režisierė pasistengė, kad žiūrovas pajustų moralinį gniuždymą ir tulžį, kuri lyg nuodai liejosi iš valdingos Bonos Sforcos.

Pirmoji įstabaus miuziklo premjera pristatyta uostamiestyje, artimiausiomis dienomis kūrinys pasieks ir kitus didžiuosius miestus.

Miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ premjera: gruodžio 19 d.  - Vilniuje, "Siemens" arenoje; gruodžio 27 d. - Kaune, "Žalgirio" arenoje.