Vis dėlto vienas klausimas gali tapti dar didesne kliūtimi: ar Donaldas Trumpas yra Rusijos agentas? Galbūt atsakymas neigiamas, bet šis veikėjas neabejotinai yra „naudingas idiotas“. Sovietų lyderis Leninas šitaip įvardijo žmones Vakaruose, ignoravusius masines žudynes ir pasirinkusius palaikyti didįjį komunistų projektą.
Tokią išvadą daro labiausiai patyrę Kremliaus stebėtojai pasaulyje, įvertinę respublikonų kandidato neįtikėtinus poelgius ir abejotinas jo patarėjų biografijas.
Ponas Trumpas pats yra pripažinęs, kad su Rusija jį sieja glaudūs verslo ryšiai.
Jis nerūpestingai elgiasi su kitų žmonių pinigais ir per pastaruosius dešimtmečius daugsyk vos nebankrutavo, todėl Amerikos bankai vengia turėti su juo reikalų. Visgi jo skolos per pastaruosius metus išaugo nuo 270 mln. iki 485 mln. Britanijos svarų (nuo 312 iki 560 mln. eurų). Tai rodo, kad jis daug skolinosi. Kita vertus, jo grynųjų pinigų atsargos susitraukė. Taigi iš kur gaunama lėšų?
Galima atsakyti trumpai – iš Rusijos.
Kaip pažymi autoritetingas Amerikos dienraštis „The Washington Post“, „nuo 7-o dešimtmečio Trumpas ir jo šeimos nariai daug kartų lankėsi Maskvoje, kur ieškojo verslo galimybių. Jie kliovėsi Rusijos investuotojais, perkančiais nekilnojamąjį turtą visame pasaulyje“.
Pats D. Trumpo sūnus Donaldas jaunesnysis 2008 metais per vieną verslo konferenciją gyrėsi: „Rusai sudaro gana neproporcingą dalį daugelyje mūsų aktyvų.“ Ta pačia proga jis pareiškė, kad per ankstesnius 1,5 metų lankėsi Rusijoje šešis kartus.
Rusai padeda finansuoti jo statybų projektus Toronte ir (kad ir kaip tai atrodo kontroversiška) Manhatano gyvenamąjį kompleksą „Trump SoHo“. Kaip dažnai nutinka su D. Trumpo verslo planais, šio projekto investuotojai nusvilo nagus: D. Trumpas pernelyg išpūtė pirkėjų susidomėjimą, todėl investuotojai galiausiai kreipėsi į teismą.
Neįprasta, bet D. Trumpas patenkino jų ieškinyje išdėstytas pretenzijas ir grąžino didžiąją dalį reikalautų pinigų, bet toliau tvirtino nepadaręs nieko bloga.
Visgi teismo dokumentai atskleidė kai kurių įdomių D. Trumpo verslo praktikos ypatybių: mįslingus pinigų pervedimus, atliktus Rusijos veikėjų, pelniusių prezidento Vladimiro Putino „malonę“, taip pat dviejų labai abejotinos reputacijos rusų, teistų už baudžiamuosius nusikaltimus ir kitus įstatymų pažeidimus, vaidmenį.
D. Trumpo partnerė minėtame Manhatano statybų projekte buvo bendrovė „Bayrock Group“. Jos valdybos pirmininkas Tevfikas Arifas – svarbių ryšių turintis buvęs sovietinis pareigūnas, kuriam komunistiniai lyderiai leisdavo lankytis užsienyje. Anais laikais ši budriai saugoma privilegija buvo prieinama tik KGB ir partijos aukšto rango pareigūnams.
„Bayrock“ direktorius, atsakingas už bendradarbiavimą su D. Trumpu, irgi kilęs iš Sovietų Sąjungos. Felixui Sateriui (Feliksui Sateriui) buvo iškelta baudžiamoji byla už užpuolimą (kai jis panaudojo sudužusią kokteilio stiklinę per muštynes bare). Jis taip pat dirbo biržos maklerių bendrovėje, prokurorų vėliau susietoje su keturiomis garsiomis mafijos šeimomis ir 40 mln. dolerių grobstymo schema.
Vienas nepatenkintas investuotojas, dalyvavęs nesėkmingame D. Trumpo projekte Arizonos mieste Finikse, savo ieškinyje tvirtino, kad ponas Sateris jam grasino – be kita ko, leisti elektros srovę per jo sėklides, nupjauti koją, o galiausiai nužudyti.
F. Sateris ir T. Arifas neigia esantys kaip nors nusikaltę. Tuo tarpu D. Trumpas ir jo atstovas neigia, kad jo verslo ryšiai su šiais dviem veikėjais buvo esmingi arba ilgalaikiai.
Faktas, kad abejotini ryšiai, nors jie vėliau būna paneigiami, yra neatsiejami nuo Donaldo Trumpo verslo istorijos.
Kaip rašo dienraštis „The New York Times“, per savo karjerą gaudavo naudos iš „dešimtmečius trukusių ir daugiausiai sėkmingų pastangų gintis nuo teisėsaugos tyrimų dėl jo reikalų su aukščiausio lygio mafijos vadeivomis, organizuoto nusikalstamumo parankiniais, korumpuotais profsąjungų lyderiais, pasitikėjimą išnaudojančiais sukčiais ir netgi vienu buvusiu narkotikų kontrabandininku, kurį Trumpas įdarbino savo asmeninių sraigtasparnių parko vadovu“.
Visgi esu įsitikinęs, kad daugiausiai dėmesio reikėtų skirti D. Trumpo ryšiams su Kremliumi.
Jie daug platesni negu nekilnojamojo turto pasaulis. Farsą primenantis jo susižavėjimas Rusija prasidėjo 1988-aisiais, kai tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas apsilankė Niujorke. D. Trumpas troško, kad rusas valstybės veikėjas aplankytų jo dangoraižį Manhatane „Trump Tower“ ir paskleidė gandą, kad šis vizitas bus įtrauktas į oficialią viešnagės programą.
Tai buvo netiesa. Vis dėlto, Trumpo džiaugsmui, motociklininkų lydimas tviskantis juodas limuzinas tikrai sustojo prie jo pastato – matyt neplanuotai paprašius jo garsiajam keleiviui. Viename vaizdo įraše matoma, kaip susijaudinęs Trumpas puola pasitikti savo garbingojo svečio. Tačiau iš automobilio išlipęs kostiumuotas tipas šlakuota kakta buvo ne sovietų lyderis, o jo mėgdžiotojas Ronaldas Knappas (Ronaldas Knapas). D. Trumpas tapo pokšto auka.
Jis nenuleido rankų ir ėmėsi įvairių verslo reikalų Rusijoje, įregistravo Maskvoje savo pavardę kaip prekinį ženklą ir netgi suteikė licenciją vienai alkoholio gamyklai, išleidusiai degtinę „Trump Super Premium Vodka“.
2013 metais jis surengė Maskvoje grožio konkursą „Mis Visata“. Ši prasto skonio glamūro šventė Rusijoje buvo surengta pirmąjį kartą. Vladimiras Putinas buvo į ją pakviestas ir pasiuntė asmeninę dovaną bei sveikinimus.
Pasak Rusijos nekilnojamojo turto magnato Araso Agalarovo, tarpininkavusio D. Trumpo ir Kremliaus ryšiuose, amerikietis verslininkas taip pat pasirašė sutartį (iš penkto karto), kad Rusijos sostinėje bus pastatytas dangoraižis „Trump Tower“.
Kaip ir daugelis kitų gausiai aptarinėtų šio milijardieriaus projektų, dangoraižis Maskvoje iki šiol nėra pastatytas.
Neaišku, ar magnatas ir tironas buvo kada nors susitikę. 2014 metais D. Trumpas tvirtino „netiesiogiai ir tiesiogiai kalbėjęsis su prezidentu Putinu; jis buvo itin malonus“. Tačiau jis taip pat yra paneigęs, kad kada nors asmeniškai bendravo su Rusijos lyderiu.
Žinoma, dar visai neseniai bet kokie pareiškimai, kad plepusis D. Trumpas pretenduos į prezidento postą, o juoba taps partijos kandidatu ir priartės prie Ovalinio kabineto, būtų buvę atmesti kaip pamišėlio svaičiojimai.
Deja, visiškai įmanoma, kad klastingieji Rusijos šnipų vadai įžvelgė potencialią naudą, kurią teiktų įtaka Amerikoje plačiai žinomam veikėjui, net jeigu jis labiausiai žinomas dėl savo dalyvavimo televizijos realybės šou – pavyzdžiui, „Mokinys: garsenybių kalvė“ (Celebrity Apprentice).
Pasak buvusių žvalgybos pareigūnų, D.Trumpas yra būtent toks „naudingas veikėjas“, kokį Kremliaus šnipų tarnybos norėtų išsiugdyti. Jo pareiškimai labai aiškiai rodo, kad jo savimeilė – milžiniška; kad jis kaip patiklus vaikas reaguoja į meilikavimą; kad jis smarkiai pervertina savo gebėjimus ir nėra linkęs pripažinti klaidų.
Tai nėra liguista arba paranojiška prielaida, kokią galėtų įsivaizduoti Holivudo scenarijų rašytojas, kuriantis tęsinį klasikiniam trileriui „Mandžiūrijos kandidatas“ (The Manchurian Candidate), vaizduojančiam, kaip sovietų smegenų plovimo metodai naudojami paversti amerikietį į zombį panašiu žudiku.
Ne kas kitas, o buvęs CŽV vadovas Michaelas Morellas (Maiklas Morelas) sakė neturintis „jokių abejonių“, kad V. Putinas laiko D. Trumpą „nesąmoningu agentu“.
D. Trumpo mokesčių deklaracija galėtų išsklaidyti įtarimus, kad jis yra Kremliui draugiškų gangsterių ir pinigų plovėjų įkaitas. Vis dėlto jis iki šiol atsisako paskelbti šį dokumentą, skandalingai pažeisdamas įprastą politikos praktiką. Jo menkas ir daugelio išjuokiamas pasiteisinimas – kad mokesčių auditas tebevykdomas.
D. Trumpas ne vien draugiškas Rusijai (apie tai dar pakalbėsime vėliau). Jis taip pat aštriai kritikuoja Amerikos lyderius. Šią savaitę jis sakė, kad prezidentas B. Obama yra „Islamo valstybės“ teroristinės grupuotės įkūrėjas. Jis taip kartojo absurdiškus pareiškimus, palaikomus daugelio Amerikos konservatyviųjų veikėjų, kad prezidentas gimęs ne Havajuose, kaip oficialiai deklaruojama, o Kenijoje.
Jeigu tai būtų tiesa, B. Obama nebūtų „natūraliai gimęs pilietis“, kaip reikalauja JAV konstitucija, todėl neturėtų teisės būti valstybės vadovas.
Rusija jau daug metų plėtoja ryšius su Vašingtonu, vildamasi gauti politinės informacijos ir įtakos svertų. Rusijos vyriausybė ir draugiškus santykius su Kremliumi palaikančios organizacijos samdo lobistus, aukoja pinigų idėjų kalvėms ir skatina politinę įtaką lemiančius komercinius ryšius.
Rusų šnipai taip pat keturiskart įsibrovė į kompiuterius, susijusius su Demokratų partija bei Hillary Clinton. Jie pavogė daugybę dokumentų, sudarančių ne itin malonų partijos vidaus virtuvės vaizdą.
Jie sugebėjo prieiti prie ponios Clinton, D. Trumpo varžovės kovoje dėl Baltųjų rūmų, elektroninių laiškų, stulbinamai neapdairiai laikytų asmeninėje kompiuterinėje sistemoje, kai ji buvo valstybės sekretorė. Šie laiškai gali būti porcijomis nutekinami žiniasklaidai, artėjant lapkritį vyksiančių rinkimų dienai.
Laiškai neabejotinai atskleis dviveidiškumą ir nederamus veiksmus, o tai gali sužlugdyti jau dabar sunkumų patiriančią H. Clinton kampaniją ir užtikrinti prezidento postą D. Trumpui.
Dar vienas smerktinas D. Trumpo ryšių su Rusija veiksnys – jo artimiausios aplinkos sudėtis. Jo (dabar jau buvęs) rinkimų kampanijos pirmininkas Paulas Manafortas yra gavęs naudos iš milijonų dolerių vertės verslo sandorių su prorusiškais oligarchais.
Jis buvo Viktoro Janukovyčiaus, dabar jau susikompromitavusio ir 2014 metais nuversto Ukrainos prezidento, artimas patarėjas. V. Janukovyčius, slegiamas savo kriminalinės praeities ir numanomų ryšių su organizuotu nusikalstamumu, Ukrainoje yra kaltinamas veikęs ranka rankon su Vladimiru Putinu. Jis buvo nuverstas tik per liaudies sukilimą, o jam prieš dvejus metus pabėgus į Rusiją Kremlius greitai ėmėsi karinių veiksmų Ukrainoje bei užgrobė Krymą.
Ponas Manafortas aiškiai neįžvelgia nieko bloga, kad beveik dešimtmetį blizgino V. Janukovyčiaus įvaizdį, nors šis veikėjas yra smerkiamas savo šalies žmonių ir daugumos Vakarų valstybių kaip Kremliaus marionetė.
Dar didesnį nerimą kelia generolo Michaelo Flynno, buvusio vieno aukščiausių Amerikos žvalgybos vadų, dabar patarinėjančio D. Trumpui, elgesys.
Liesas ir tvirtas, trumpai plaukus kerpantis buvęs Gynybos žvalgybos agentūros (Pentagono vidaus žvalgybos tarnybos) vadovas apstulbino buvusius bendradarbius, kai 2015-ųjų gruodį apsilankė Maskvoje. Jis sėdėjo šalia pono Putino per vakarienę, surengtą siekiant pagerbti televizijos RT (Russia Today), pagrindinio užsieniui skirtos Kremliaus propagandos ruporo, pasiekimus.
Dar vienas D. Trumpo kampanijos patarėjas užsienio politikos reikalams – Carteris Page'as, ilgai dirbęs Rusijoje ir patarinėjęs Rusijos nacionalinei dujų įmonei „Gazprom“. Ši bendrovė – ne įprasta energetikos firma, o itin politizuotas Kremliaus užsienio politikos įrankis. „Gazprom“ sudarinėja pelningas sutartis su Rusijos sąjungininkais, kai jiems norima atsilyginti, arba baudžia šalies priešus, nutraukdamas energetikos išteklių tiekimą.
Pažymėtina, kad pono Page'o požiūris į užsienio politiką labai dera prie paties Kremliaus pozicijos. Jis pateisina Rusijos invaziją į Ukrainą ir jos teritorijų okupaciją, atmeta toje šalyje įvykusią demokratijos šalininkų revoliuciją ir jos provakarietišką vadovybę. Jis smerkė Amerikos „dažnai veidmainišką dėmesį demokratizacijai, nelygybei, korupcijai ir režimų kaitai“. Jis netgi lygino B. Obamos administracijos elgesį Rusijos atžvilgiu su vergija, nors palyginimas atrodo stulbinamai įžeidžiamas.
Vis dėlto didžiausias Rusijos liaupsintojas yra pats D. Trumpas.
Kai V. Putinas parašė straipsnį, peikiantį Amerikos atliekamą „pasaulio policininkės“ vaidmenį, D. Trumpas jį pavadino šedevru. 2007-aisiais jis gyrė V. Putiną už „Rusijos atkūrimą“. Dar po metų, jis pridūrė: „Jis (V. Putinas) gerai atlieka savo darbą. Daug geriau negu mūsiškis (prezidentas George'as W.) Bushas.“
Nors apstu įrodymų, kad yra priešingai, D. Trumpas neigia, kad Kremlius žudo savo kritikus. Jis labiau patinka girti Rusijai vadovaujantį nekalbų buvusį kagėbistą už jo „lyderystę“.
Ponas Putinas savo ruožtu irgi gyrė šį ekscentrišką veikėją išpūsta šukuosena ir sakė, kad jis yra „spalvinga bei talentinga“ asmenybė. D. Trumpas pareiškė, kad šis komplimentas teikia jam „garbės“. Vėliau jis retoriškai paklausė: „Žmogus pavadino mane genijumi – negi to atsižadėsiu?“
Nors visi šie faktai kelia didžiulį nerimą, labiausiai neramina, kad jų nepakanka torpeduoti D. Trumpo prezidentinei kampanijai. Šis ženklas rodo, kad amerikiečiai yra taip smarkiai įtūžę ir nusivylę savo politine sistema, jog nebepaiso pranešimų apie respublikonų kandidato ryšius su Kremliumi ir laiko juos arba šališkos žiniasklaidos produktu, arba dalyku, dėl kurio neverta nerimauti.
Amerikos politikos apžvalgininkai jo ryšius su V. Putinu įvardija „brolišku romanu“, bet tradicinius Amerikos sąjungininkus D. Trumpas vertina itin skeptiškai. Duodamas interviu dienraščiui „The New York Times“ kandidatas sakė, kad per jo kadenciją Amerika gintų Rusijos puolamas NATO nares tik tuo atveju, jeigu jos būtų „vykdžiusios savo įsipareigojimus“.
Amerikiečiai teisūs, kai peikia Europos šalis, kad jos skiria nepakankamai lėšų gynybai. Vis dėlto tarp keleto šalių, sąžiningai vykdančių Vakarų aljanso įsipareigojimą skirti gynybai 2 proc. BVP, yra Estija – Baltijos šalis, patirianti tiesioginę Rusijos grėsmę.
Kas jau kas, o mažytė ištikima Estija neabejotinai yra Amerikos palaikymo verta sąjungininkė. Kai ši šalis vykdė misiją tolimajame Afganistane, ji patyrė daugiau aukų negu bet kuri kita NATO narė, vertinant pagal jos gyventojų skaičių.
Vis dėlto pompastiškas profesorius Newtas Gingrichas (Njutas Gingričas), daugelio laikomas būsimu valstybės sekretoriumi D. Trumpo administracijoje, pareiškė, kad Estija krizės atveju neverta Amerikos palaikymo. Pasak jo, ta šalis tėra „Sankt Peterburgo priemiestis“.
Ši žinia Amerikos sąjungininkams, kuri taip pat turi aidėti Vaitholo koridoriuose, yra stingdanti. Kad ir kiek kraujo bei lėšų buvo paaukota padedant Jungtinėms Valstijoms jų karuose – nesitikėkit jokio palaikymo, jeigu patys pakliūsit į bėdą.
Donaldas Trumpas kritikuodamas Jungtines Valstijas atkartoja Kremliaus propaguojamą nusistatymą prieš Ameriką. Jos esminiai punktai – kad Amerika pasaulyje neturi moralinio svorio ir negali pretenduoti į tarptautinę lyderystę.
Paklaustas apie žmogaus teises ponas Trumpas atsako, kad Amerika pirmiausiai turi išsikuopti savo „jovalą“. Kitaip sakant, jos 60 metų vykdyta misija už laisvę ir demokratiją – baigta.
Jeigu trapios pafrontės valstybės mano, kad bus apleistos savo sąjungininkų per naują šaltąjį karą, kai kurioms gali kilti klausimas, ar ne geriau susitarti su Rusija jau dabar – savo pasirinktu laiku ir sąlygomis, kad kada nors ateityje netektų derėtis atsidūrus ginklų taikiklyje, vienoms ir be draugų.
Trumpai tariant, D. Trumpo požiūris į Vakarus, silpninantis NATO sąjungininkų ryžtą, visiškai sutampa su pono Putino planu išardyti Aljansą. Vienas Kremlių palaikantis tinklaraštininkas pareiškė: „Trumpas sudaužys mums pažįstamą Ameriką.“
V. Putinui nereikia duoti nurodymų D. Trumpui: jo „naudingo idiotiškumo“, anot Lenino, – per akis. Rusijos lyderis nori tik jam padėti, ypač kenkdamas poniai Clinton – vienintelei moteriai, galinčiai užkirsti D. Trumpui kelią į Baltuosius rūmus.
Abu veikėjus sieja bendras požiūris į pasaulį. Svarbu tik galia; vertybės nieko nereiškia. Tik skirtumas, kad V. Putinas yra gerai parengtas KGB karininkas, išmokytas apgaulės ir verbavimo meno. Palyginus su juo, D. Trumpas tėra išlepintas turtingos šeimos vaikas, išvengęs daugelio pelnytų pylų tik dėl savo blefo ir pasipūtimo.
Jeigu abu šie veikėjai kada nors susitiks akis į akį kaip pasaulio lyderiai, nesuklyskite – toną duos ponas Putinas.
Na, o mes visi būsime pralaimėjusieji.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
