Kaimo žmonės – šiltesni
R.Ribokienė vadovauja trims pačios suburtiems mėgėjiškiems muzikos kolektyvams: moterų vokaliniam ansambliui "Rūta", folkloro ansambliui "Rudenėlis" ir romansų trio. "Viename kolektyve groju akordeonu, antrame – kanklėmis, o trečiame – bosine gitara. Ir dainuoju, tik balsas jau labai nusėdęs – per tiek metų susidėvėjo balso stygos, – užsimena R.Ribokienė. – Folkloriniame kolektyve dešimt moterų dainuoja. Yra ir tokių, kurios ne visai pataiko į natą, bet jos labai nori dainuoti – kaip aš galiu jų nepriimti?"
Kartą per savaitę šių kolektyvų nariai renkasi į klubą "Romainių seklyčia". Šią erdvę, virtusią ir bendruomenės susibūrimų vieta, buvusiame tėvų ūkinio pastato antrajame aukšte moteris įrengė kartu su sesers vyru. "Mūsų seklyčioje visas žvaigždžių lietus yra nulijęs", – apie žinomus šalies žmones, su kuriais čia rengti susitikimai, užsimena pašnekovė.
Vertinant administraciniu teritoriniu požiūriu, dabar energinga senjorė yra kaunietė – gyvena Romainiuose. Tačiau širdyje ji tikina išlikusi kaimo žmogumi: "Didžiuojuosi, kad esu kaimietė. Kaimo žmonės daug šiltesni, nuoširdesni. Mano gimtasis kaimas Užliedžiai išliko man labai artimas, nors dabar jis labai smarkiai išsiplėtęs. Pernai mes ten surengėme du koncertus. Kai užliediškiai aiškinosi savo šaknis, rinko medžiagą, paaiškėjo, kad ir mūsų šeima yra iš šakninių užliediškių. Ir dabar, kai prieš porą savaičių rengiau ekskursiją į Pakruojo dvarą, dvi užliediškės važiavo kartu. Mes vieni kitų nepamirštame."
BAM – kaip gulbės giesmė
Beveik 30 metų R.Ribokienė kūrybingai darbavosi gimtojo Užliedžių kaimo kultūros namuose, Romainių, Kulautuvos, Kauno miškų ūkio meno saviveiklos kolektyvuose, Kauno rajono savivaldybės Kultūros skyriuje. Baigusi Kulautuvos vidurinę mokyklą, mokėsi J.Gruodžio muzikos technikume (dabar – konservatorija) liaudies instrumentų ir chorinio dirigavimo klasėse. Būdama antro kurso studente, 1962 m. pradėjo dirbti tuometės Kauno rajono gyvenvietės – Romainių – kultūros namų meno vadove ir įtraukė į meno saviveiklą dainos, šokio, muzikos entuziastus. Jos suburtame moterų vokaliniame ansamblyje dainavo ir kurso draugė, vėliau tapusi garsia operos soliste Irena Milkevičiūtė.
Didžiuojuosi, kad esu kaimietė. Mano gimtasis kaimas Užliedžiai išliko man labai artimas, nors dabar jis labai smarkiai išsiplėtęs.
R.Ribokienės vadovauto vokalinio-instrumentinio ansamblio, moterų vokalinio okteto, tautinių šokių kolektyvo ar kanklininkų pasirodymai buvo aukštai vertinami rajone ir to meto Lietuvoje. Itin sėkmingi metai veiklios moters vadovautam moterų vokaliniam oktetui buvo 1986 m. Kauno rajono kultūros namų moterų vokalinis oktetas iš pradžių laimėjo rajoninę muzikinio konkurso atranką. "Vienu metu mūsų oktetas priklausė kolūkiui "Pergalė". Ten buvo tvarka – niekas nieko nevogdavo, darbininkų atlyginimai buvo labai geri, bet kolūkio pirmininkas kultūra visai nesirūpino. Kai mūsų oktetas iškovojo pirmą vietą rajone, tada – zonoje, reikėjo į respublikinį konkursą važiuoti, – prisimena kolektyvo vadovė. – Kolūkio pirmininkas mane į jį išlydėjo tokiais žodžiais: "Tik nesugalvok vėl pirmą vietą užimti, kad man netektų vežti tavęs į Maskvą." Taip jis išlydėjo mus į "Sidabrinius balsus", iš kurių parsivežėme absoliučiai geriausio Respublikos okteto vardą. Tada važiavome koncertuoti Baikalo–Amūro magistralės (BAM) statytojams – tai buvo mūsų gulbės giesmė."
Daro gerus darbus
R.Ribokienė tikina, jog savo vadovaujamų kolektyvų pasirodymus scenoje visada planuodavusi taip, kad juose būtų ne tik dainuojama. "Tai būdavo muzikinės-literatūrinės kompozicijos su jungiamaisiais posmais. Buvo ir koncertuose ašaras braukiančių. Tai taip paveikia! Kai pamatai, kad publika reaguoja, tau ploja, verkia – tai su niekuo nepalyginamas dalykas. Ir nieko daugiau nereikia, kai tai patiri. Dabar vien tik savo malonumui važiuojame koncertuoti – nei mums kas už tai pinigus moka, nei ką, bet kaip smagu, kai tau ploja, šaukia "bis!", kai tave išprovokuoja dar ir dar pakartoti dainą. Aplodismentai labai uždega", – R.Ribokienė prisipažįsta vietinę publiką išmokiusi negailėti plojimų – pašnekovės žodžiais, juk tai nieko nekainuoja, o atlikėjus pradžiugina.
Apie skambius muzikinius laimėjimus moteris tikina dabar nesvajojanti ir ne dėl jų dainuojanti. "Kažin ko mes jau nebepasieksim – man jau 75-eri. Nuo pradžios mokyklos mano muzikaliai užaugintoms mergaitėms, tarp kurių – ir mano dukterėčios, dabar po 50 metų. Aš joms sakau: jei jūs mane seną pakenčiate, tai dirbsime dar", – juokiasi pašnekovė ir prisipažįsta esanti kultūros darbuotoja iki kaulų smegenų.
Seklyčia, kurioje bent kartą per mėnesį vyksta kultūros renginiai, įrengta veiklios romainiškės buvusiame tėvų ūkiniame pastate: "Esu toks žmogus: truputį muzikantė, bet ir statybininkė gera – seklyčią su sesers vyru įrengėme."
Trims kolektyvams vadovaujanti moteris veiklai pinigų negauna. "Bet man ir nereikia. Gaunu pensiją, turiu nuomininkus – man užtenka, galiu dar ir kokį gerą darbą padaryti. Visada galvoju: kiek man dar liko gyventi? Pinigų į karstą neįsidėsiu. Geriau jau kolektyvui autobusą kelionei į kokią mūsų dar nelankytą vietą išnuomosiu ar nupirksiu televizorių paralyžiuotai buvusiai ansamblietei", – įsitikinusi energingoji pašnekovė.
R.Ribokienė pastebi, kad vyresnio amžiaus žmonės mūsų visuomenėje nurašomi. "Dėl to aš juos keliu, judinu. Raginu ne tik dainuoti ar bent jau ateiti į koncertus – ir sporto užsiėmimuose dalyvauti, po Lietuvą keliauti. O užsieniai manęs netraukia", – prisipažįsta moteris.
