Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje įvairios valdžios institucijos, atsakingos už švietimą ir kultūros politiką, bei bibliotekos susirūpino tuo, kad per mažai skaitome. Šis rūpestis ir priemonės problemai spręsti buvo nusižiūrėtos iš dalies nuo Skandinavijos šalių, kurios skaityti savo piliečius skatina jau ilgiau nei šimtą metų. Ten sukurta ištisa valstybinio literatūros puoselėjimo tradicija, kurią tikimės plėtoti ir mes.

Tačiau ką iš tiesų reiškia „skaitymo skatinimo iniciatyvos“, kurioms per metus išleidžiami keli milijonai eurų? Ar pakanka pasiekti, kad žmonės skaitytų, ši veikla taptų jų nuolatiniu teigiamu įpročiu, ar vis dėlto reikalingas ir tam tikras skaitymo skatinimą lydintis darbas?

Turbūt derėtų pasiekti, kad mūsų valstybės piliečiai ne tik daugiau skaitytų, bet ir kokybiškiau bei giliau suprastų tai, ką skaito, bei gebėtų kvalifikuotai atsirinkti, ką norėtų skaityti. Šiai apžvalgai pasirinktos knygos – labai skirtingos, tačiau jas jungia viena bendra ypatybė, kurią būtų galima apibūdinti kaip kalbėjimą apie žmogaus savivoką ir tapsmą.

Agnė Gintalaitė „Bloga veganė“

A. Gintalaitės knyga „Bloga veganė“ – populiariosios literatūros krypties kūrinys, romanas, kuriame autorė nagrinėja vadinamąsias gyvenimo būdo problemas, artimas moterims skirtų populiariųjų žurnalų tematikai. Romano pagrindinė veikėja Jurga – fotografė, kurios savęs suvokimą romano pasakotojas atskleidžia po truputį, pasiekdamas tą laipsnį, kai galima imti galvoti apie gilesnius klausimus nei reguliarus seksas, madinga apranga, minimali santykių su žmonėmis refleksija.

Daugeliui jaunų žmonių ši knyga galėtų padėti išsivaduoti nuo klišėmis pagrįsto praktinio mąstymo ir prieiti prie ribos, už kurios tarpsta jau ne gyvenimas, bet daug gilesnė būties forma – egzistencija.

Knygos „Bloga veganė“ siužetas atveda prie seno ir klasikinio psichologinės literatūros klausimo: kas yra malonumas ir jam priešinga kančia? Į pirmąjį klausimą „Blogoje veganėje“ atsakoma taip: malonu visa, kas paviršutiniška, susiję su kūno poreikių tenkinimu, lengvu flirtu ir socialiniais vaidmenimis, kurie stokoja gelmės, tačiau kelia asmens savivertę. Į kančią romano veikėjai žvelgia kaip į tai, kas slypi giliai ir nuolat primena, kad be „glamūrinio“ paviršiaus gyvenime esama kai ko daugiau.

Trys pagrindiniai romano veikėjai – Jurga, jos draugė Kristina ir Aleksandras – vaikystėje yra nužudę žmogų, ir ši patirtis juos po truputį slegia vis labiau. Kalbant psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo terminais, gyvybės vara (bendravimas, seksualiniai santykiai) nuolat kovoja su vadinamosiomis mirties varomis, kurios reiškia atskirtį, nykimą ir pagaliau mirtį. Tai, kas yra mirtis, iš romano veikėjų pamažu atima bet kokią galimybę toliau hedonistiškai mėgautis buvimu ir santykiais.

Romanas „Bloga veganė“ – tai pasakojimas apie traumą, kuri virsta dvasiniu sutrikimu. Kita vertus, knyga atveria paradoksalią, tačiau daugeliui savaime suprantamą tiesą: jaunas žmogus virsta suaugusiuoju tik tuomet, kai patiria kančią ir išsprendžia trauminių prisiminimų problemas. Taigi A. Gintalaitės knyga „Bloga veganė“ iš dalies yra „brendimo“ romanas, nes rodo veikėjų tapsmą brandžiais žmonėmis.

Jei klaustume autorės ir savęs, kokia prasmė skaityti šią knygą, turbūt derėtų atsakyti, kad daugeliui jaunų žmonių ši knyga galėtų padėti išsivaduoti nuo klišėmis pagrįsto praktinio mąstymo ir prieiti prie ribos, už kurios tarpsta jau ne gyvenimas, bet daug gilesnė būties forma – egzistencija. Vis dėlto, net jei skaitytojas šio efekto nepatiria, „Bloga veganė“ atlieka svarbią socialinę funkciją – palaiko daugelio jaunų žmonių simbolinį pasaulį, kuris yra reikšmių visuma.

Romano kalbinės raiškos stereotipiškumas galėtų būti vadinamas knygos trūkumu, tačiau nedera pamiršti, kad literatūros vaidmuo yra ne tik suteikti nepakartojamos ir unikalios patirties, bet ir padėti žmonėms susikalbėti. Aptariamos knygos kalba yra būdinga daugeliui jaunosios kartos atstovų, todėl knygos problemos gali tapti puikaus bendraamžių pokalbio tema. Populiariajai krypčiai priskiriamos knygos atlieka, sociologų Peterio Bergerio ir Thomaso Luckmanno žodžiais, habitualizacijos vaidmenį: paskatina ne užsidarymą, mąstymą vienatvėje, o bendromis daugeliui žmonių elgesio schemomis pagrįstą bendravimą.

A. Gintalaitės romanas yra klasikinis kūrinys tuo požiūriu, kad skatina psichologinės individualybės gimimą: šią knygą perskaitęs ir giliau supratęs žmogus praranda galią tiesiog be interpretacijos plaukti per gyvenimą, knygos siužetas ir veikėjų santykių peripetijos pažadina psichologinės analizės gebėjimus, kurie būdingi daugeliui Vakarų pasaulio žmonių, nes jie prieš šimtmetį patyrė psichoanalizės įtaką. „Blogos veganės“ veikėjai, kaip ir daugelis knygą skaitančių žmonių, iš psichologinių tipų (pavyzdžiui, menininkės, verslininko, psichologės) virsta individais, kuriems būdinga tai, kas unikalu. Šis virsmas vyksta lengvai, autorė sukuria įtaigų ir lengvai skaitomą pasakojimą ir pasiekia to paties, ką būtų galima daryti rašant sudėtingą psichologinį romaną.

Sara Poisson „Grožio mašina“

Devintoji rašytojos S. Poisson eseistikos knyga „Grožio mašina“ lietuvių literatūros skaitytojams gali būti įdomi kaip originali esė žanro modifikacija. Eseistika mūsų literatūros lauke pirmiausiai siejama su Rolando Rastausko, Giedros Radvilavičiūtės ir kitų jau klasikinių autorių kūryba. Jai paprastai būdinga tai, kas Vakarų literatūros moksle jau šimtmečius vadinama „personaliąja eseistika“.

Filosofė Jūratė Baranova knygoje „Filosofija ir literatūra“ retoriškai klausia: ar personaliosios esė, kurios autorius didžiausią dėmesį kreipia ne į aplinką, o į save, tikslas yra demonstruoti rašančiojo savimeilę? Daugelis kitų viešai kalbėjusiųjų apie eseistiką, taip pat ir šių tekstų autoriai, pripažįsta, kad personaliajai esė privalomas dalinis narcizmas ir asmeninio gyvenimo viešinimas. Turbūt ši tendencija yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje ir kitur esė žanras toks populiarus ir mėgstamas skaitytojų – juk gyvename privatumo nykimo amžiuje.

„Grožio mašina“ yra žmogaus gebėjimas kreipti dėmesį į mažus niuansus, kurie yra ir meno kūrinio estetiškumo, ir žmogaus gyvenimo grožio patyrimo būdas.

Eseistė S. Poisson knygoje „Grožio mašina“ minėtame egocentrizmo kontekste žengia savitą ir netikėtą žingsnį – personaliosios esė tradiciją artina prie kito žanro formų – formaliosios esė. Personaliojoje esė autoriui išorinės tikrovės detalės būtinos tik tam, kad jis galėtų reflektuoti save, kurti netikėtas asmenines sąsajas bei retorines figūras. Formaliojoje esė rašantysis daug labiau sumažina savo svarbą ir save traktuoja kaip priežastį, dėl kurios tekstuose gali skleistis išorinis pasaulis.

Taigi lietuvių esė autorių savimylų kontekste S. Poisson žvilgsnį nuo savęs nukreipia į Vilnių – Lietuvos sostinę. Suprantama, kad, kaip ir personaliojoje esė, asmeniškumas niekur nedingsta, nes šis miestas vertinamas iš individualios ir unikalios perspektyvos – į sostinę žvelgiama iš mažo miestelio atvykusio ir čia apsigyvenusio žmogaus akimis. Tokia literatūrinė pozicija atveria turbūt vienintelę kompleksų nekankinamo žmogaus buvimo Vilniuje galimybę: atsisakoma daugelio galimų pozicijų – ir provincijos pasipūtimo, ir mažo miestelio menkinimo, ir Vilniaus aukštinimo. Į sostinę žvelgiama labiau mąstančio, įsižiūrinčio žmogaus akimis, o ne pasiduodama emocijoms, kurios skatintų tuoj pat apibendrinti tai, kas matoma ir girdima. Mąstymas neleidžia esė tekstui pavirsti bendrybe, o jo autorei – tipu, bet ne individualybe.

Žurnalistas Paulius Gritėnas LRT Kultūros laidoje „IQ presingas“ yra kalbėjęs apie šiuolaikiniam žmogui būtiną informacinį asketizmą – dabar labai aktualu atsiriboti nuo žinių srauto, kuris mus užgriūva ir nepalieka erdvės originaliam mąstymui, apsisprendimui ir pasirinkimui. S. Poisson „Grožio mašinos“ tekstai yra parašyti būtent informacinio asketizmo būsenoje, kai dar neprarasta žvilgsnio detalumo, minties ir jos formos originalumo galimybė. Iš čia – ir knygos pavadinimas: „grožio mašina“ yra žmogaus gebėjimas kreipti dėmesį į mažus niuansus, kurie yra ir meno kūrinio estetiškumo, ir žmogaus gyvenimo grožio patyrimo būdas.

Grožis šioje knygoje ir mūsų gyvenime tampa galia atrasti bendrystę ne socialiniame, politiniame, ideologiniame lygmenyje, o toje patirtyje, kurią rašytojas Vytautas Martinkus vadina „grožio pajauta“. Ji gili, būdinga toli gražu ne kiekvienam žmogui ir leidžia suprasti, kad mūsų santykis su daiktiškąja ir žmogiškąja tikrove, kad ir koks geras būtų, teikiantis malonumą ir prasmę, visada yra truputį skausmingas, todėl ir pačiai „Grožio mašinos“ autorei, ir skaitytojui kelia baimę. Estetinis tikrovės patyrimas yra vienas iš nedaugelio kelių sumažinti dėl išorinio pasaulio kylantį skausmą ir baimę – į realybę žvelgti pastabiai ir suinteresuotai, tačiau išlaikant estetinį atstumą, kuris teikia vidinį saugumą.

Abrahamas B. Yehoshua „Moteris Jeruzalėje“

Vienas didžiųjų rašytojo talento įrodymų – sugebėjimas paprastoje, vieną sakinį laikraščio puslapyje užimančioje istorijoje, pilkoje mus supančioje kasdienybėje, neįsidėmėtino, regis, žmogaus gyvenime įžvelgti gelmę, būties didybę, išskleisti už mažų dalykų slypinčias tragedijas, komedijas, mus visus siejančius bendrus ryšius. Šiandien pristatysiu du autorius, kurie savaip – vienas prozoje, kitas poezijoje, įžvelgia tą „būties didybę“.

Pradėsiu nuo Izraelio rašytojo Abrahamo B. Yehoshua romano „Moteris Jeruzalėje“ (iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė). Šiuolaikinės žydų literatūros lietuvių skaitytojas beveik nežino ir nepažįsta (maža išimtis – Amosas Ozas), tad kiekviena nauja knyga, o dar versta iš hebrajų (dėkui Dievui, turime vertėjų) laikytina įvykiu.

Yehoshua, kartu su lietuvių skaitytojams jau žinomu Amosu Ozu ir kol kas dar nežinomu Aharonu Appelfeldu, priklauso taip vadinamajai Izraelio rašytojų „valstybės kartai“, subrendusiai po 1948 metų ir savo kūryboje pabrėžiančiai ryškėjančią trintį tarp humanizmo ir Izraelio nacionalizmo. Pasak jo paties duoto interviu britų dienraščiui „The Guardian“, „mes, skirtingai nei Nepriklausomybės karų karta, labiau pabrėžiame asmens ir antiherojaus, neigiamo personažo svarbą“.

Žydams sefardams priklausantis rašytojas (jo motina kilusi iš Maroko, o tėvo giminė nuo 19 a. gyveno Jeruzalėje) 1977 m., pasirodžius jo pirmajai knygai „Meilužis“, buvo imtas lyginti su Williamu Faulkneriu. A. B. Yehoshua yra vienuolikos romanų autorius, dramaturgas, eseistas. O šis, į lietuvių kalbą išverstas jo romanas pateko į „Man Booker“ tarptautinės premijos trumpąjį sąrašą.

„Moters Jeruzalėje“ siužetas apgaulingai paprastas: maždaug keturiasdešimties metų moteris mirtinai sužeidžiama Jeruzalės turgavietėje per teroristinį išpuolį. Su savimi ji neturi jokio asmens dokumento, tik bevardį didelės kepyklos algalapį. Jos kūnas neatpažintas guli ligoninės lavoninėje. Kai vietinis savaitraštis apkaltina kepyklą sukrečiančiu abejingumu, įmonės savininkas paveda žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėjui išsiaiškinti žuvusiosios tapatybę.

Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus vedėjas (kuris romane taip ir nepavadinamas nei vardu, nei pavarde – it koks Kafkos personažas) yra nepasitenkinimo kupinas keturiasdešimtmetis, gyvenantis su motina, išsiskyręs su žmona ir kovojantis su ja dėl dukros globos. Iš pradžių jis atrodo sausas it duonos kriaukšlė žmogus, kuriam ne itin rūpi nei gyvieji, nei mirusieji.

Tačiau, ėmęs aiškintis moters tapatybę, jis įsitraukia į jos gyvenimą, leidžiasi į savotišką piligriminę kelionę. Buvusi anonimine žuvusiąja, apmaudžia dokumentų klaida, nematomu žmogiškuoju ištekliu moteris palaipsniui, paradoksaliai,  šiam vedėjui tampa gyva ir apčiuopiama – su savo vargais, gimine, tėvyne, vardu ir pavarde – Julija Ragajev.

Interviu „The Guardian“ rašytojas teigia sąmoningai romanui pasirinkęs pačią anonimiškiausią žūtį. Jis sako, kad esame pripratę prie kasdienės kareivių žūties, bet paprasto, kavinėje kavą geriančio žmogaus atsitiktinė mirtis mums atrodo beprasmiška, ir jis, kaip rašytojas, nori suteikti prasmę tokioms žūtims, o ne jas užgniaužti ar nuslėpti. „Noriu savo rašikliu pradurti tą juodą plastiko drobulę, atverti mirtį meilei ir užuojautai“, – sako A. B. Yehoshua.

Taip ir žmogiškųjų išteklių vadovą perkeičia meilė ir užuojauta: jis ima pastebėti žmones, svarstyti ir suvokti jų elgesio motyvus, tampa pastabus, atlaidus ir galiausiai, romano pabaigoje, išsiveržia iš įmonės direktoriaus jam užduoto Julijos Ragajev laidotuvių scenarijaus – ima elgtis taip, kaip jam diktuoja žmogiškumas, o ne valdžia ar dokumentai.

Šią permainą atspindi ir trečiasis knygos skyrius „Kelionė“.  Į tolimą Rytų Europos šalį išgabenęs moters palaikus žmogiškųjų išteklių vadovas imamas vadinti pasiuntiniu. Tik kieno – mirties ar Dievo, ar paprasto žmogiškumo, skaitytojas tesprendžia pats.

Knygoje svarstoma ir žiniasklaidos įtaka žmogaus gyvenimui, jos galia. Juk visą romane vykstantį veiksmą užsuko bulvarinio leidinio žurnalistas – taip pat, beje, anonimiškas –žmogiškųjų išteklių vadovo lūpomis dažniausiai apibūdinamas kaip „tas žaltys“.

Žurnalistas teisinasi dirbantis naudingą darbą – išryškinantis „negeroves“, o romane autorius svarsto, ar etiška apskritai kištis į žmogaus gyvenimą ir kur yra ta plona riba tarp žiniasklaidos smalsumo ir pareigos informuoti, noro pasikapstyti po purvinus baltinius.

Barokinį šių laikų romano pasakojimą, daugiaplaniškumą ir spalvingumą pamėgusius skaitytojus „Moteris Jeruzalėje“ gali trupučiuką išmušti iš vėžių, nes abstraktokas Yehoshua pasakojimo tonas, nuasmeninta, tikslių konkrečių orientyrų neretai neturinti aplinka, keliamos moralinės problemos šiek tiek primena Johno Maxwello Coetzee kūrybą.

Veiksmas vystomas neskubriai, bet nuosekliai, didžioji įvykių dalis pateikiama žmogiškųjų išteklių vadovo akimis, tik retkarčiais teksto tėkmę pertraukia savotiški intarpai: kepyklos darbininkų, gimtojo Julijos kaimo gyventojų, kariškių balsų choras. Tie balsai tarsi atlieka antikinio choro vaidmenį, pagilina perspektyvą, apibendrina.

Yehoshua savo romane gvildena pamatinius – tapatybės, savasties, priklausomybės vienai ar kitai vietai klausimus, šiais laikais aktualius visiems. Iš paprasto, niūraus įvykio jis surezga tikrą žmogiškąją tragikomediją, kurios herojų moralinius virsmus ir mąstymo pokyčius stebėti tikrai įdomu. „Moteris Jeruzalėje“ – meistriškas pasakojimas apie tai, kaip pro skaičius ir dokumentus pamatyti žmogų, kaip atsiverti kitų gyvenimams, kaip užjausti ir mylėti.

Tomas Transtromeris „Per svyruojantį pasaulį“

Yra užsienio poetų, kurių buvimas savos, nacionalinės poezijos lauke juntamas nuolat: jų kūryba pastoviai minima, pasirodo vertimai, poetai skolinasi jo eilutes dedikacijoms, jų tekstai yra padarę įtaką ne vieno vietinio autoriaus eilėms.

Tokiu poetu galime drąsiai laikyti ir 2011 m. Nobelio literatūros premijos laureatą Tomą Transtromerį. Jis taip pat yra vienas iš retų pasaulinio garso rašytojų, viešėjusių Lietuvoje – T. Transtromeris buvo 1997 m. „Poezijos pavasario“ festivalio svečias, tuo pat metu išėjo ir jo eilėraščių knygą „Prisiminimai regi mane“, kurią kartu su poetu Marcelijumi Martinaičiu išvertė nuolatinė T. Transtromerio vertėja, jo kūrybos „ambasadorė“ Zita Mažeikaitė. Ši knyga susilaukė didžiulio susidomėjimo, buvo perkama, užėmė garbingą vietą poezijos mėgėjų lentynose.

Šiemet, po ilgokos pauzės (beveik dvidešimties metų), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido naują T. Transtromerio poezijos rinktinę „Per svyruojantį pasaulį“ – didesnę, solidesnę, aprėpiančią beveik visą poeto palikimą (iš daugybės rinkinių vertėja Zita Mažeikaitė išvertė bent po kelis eilėraščius). Rinktinę papildo ir nebaigti rašyti poeto prisiminimai.

Kur slypi T. Transtromerio tekstų patrauklumas? Kuo jis artimas mūsų skaitytojams? Jo poezija nėra itin daininga ar, kita vertus, labai eksperimentinė. Jis nestulbina pritrenkiančiomis metaforomis, nešokiruoja, tai kūryba be fejerverkų ir triukšmo. Dažniausi jam priskiriami epitetai –„poetas-mistikas“, „būties, gamtos poetas“. Bet šie apibrėžimai, šios etiketės tinka bet kuriam tikrai geram poetui, siekiančiam žvelgti už kasdienybės ar įžvelgti toje kasdienybėje gilesnę prasmę.

Pasvarstykime paprasčiau: ką galbūt mato ir jaučia skaitytojas, atsivertęs T. Transtromerio poeziją pirmą kartą? Jis mato kasdienius, paprastus dalykus: žolę, autobusą, saulėlydį, vakaro miško tylą. Skaitytojui pateikiamas labai atpažįstamas, apčiuopiamas vaizdinys, bet metaforos tokios įsimenančios, originalios ir tuo pat metu ne rėkiančios ir ne demonstratyvios, prislopintos: „sunkvežimis (...) kaip laumžirgio lerva / ropojanti dumblėto ežero dugnu“, „miško prieangy numestas tuščias butelis“,  traukinys, kuris „sustoja kiekvienoj stoty/ir deda kiaušinius“.

Paaiškėja, kad T. Transtromeris yra poetas vienytojas, sujungėjas, ribas tarp pasaulių nutrinantis autorius. Gamtos vaizdiniai perteikiami per kultūros simbolius ir atvirkščiai, mikropasaulis (žiogai, žolės stiebeliai) atspindi makropasaulį (vandenynus, žvaigždėtą dangų, Visatą) ir vice versa, vidiniai išgyvenimai perteikiami išorės peizažais, o peizažai ir gamta tampa vidine būsena. Bet ir tai nėra nei nauja, nei neregėta poezijoje.

Autorius mėgsta pasitelkti kontrastus – tamsą ir šviesą, erelį ir kurmį, miegą ir būdravimą. Mėgsta vandens platybės, jūros, kelionės įvaizdžius.

T. Transtromerio raiškos diapazonas platus – nuo lakoniškų, beveik haiku primenančių tekstų, iki kiek ilgesnių, iš taupių vaizdinių suvertų eilėraščių, nuo ilgų, banguojančių vitmeniškų eilučių ir kadencijų iki švelniai siurrealistinės poezijos proza. Bet visą šį margumyną sieja viena: skaitant šios rinktinės eilėraščius, įsiskaitant į eilutes, neapleidžia tylaus intensyvumo pajauta, nujaučiamas, už kiekvieno daikto, gyvūno ar žmogaus slypintis jo tikrosios būties šešėlis. Neapleidžia ir stebuklo pajauta. T. Transtromeris tarsi teigia, kad svarbiausia, kas vyksta gyvenime – ne perversmai, gamtos katastrofos, politika, o tylus, nematomas darbas: nepastebimi smulkiausi virsmai, transformacijos, augimas, vytimas, raibuliavimas.

„Būti apkerėtam – tai labai paprasta“, rašo poetas eilėraštyje „Žibuoklės“, „Tai ekstazė, bet kokia kukli“. Taip, tai paprasta ir lengva, bet perteikti šį pojūtį popieriuje – nežmoniškai sunku. Būtent šis  susižavėjimo, buvimo apkerėtam, kai matai kūrinijos visumą, jausmas tikriausiai ir yra T. Transtromerio poezijos esmė. Būtent šis sunkiai apčiuopiamas, vos šmėstelintis pojūtis suteikia eilėraščiams gyvybę, verčia juos blausiai švytėti it tą viename eilėraštyje į Atlanto gelmę nugrimzdusį stalo sidabrą.

Jam perteikti poetas ir ieško „kalbos be žodžių“, vaizdinių ir vizijų, kurie kalbėtų patys už save. Tylių, kartais net rūsčių vaizdinių ir vizijų. Knygos pabaigoje pateikiamos lakoniškos T. Transtromerio prisiminimų vinjetės (kartais skambančios kaip poezija proza) – puiki papildoma, kontekstinė medžiaga eilėraščiams. Jos atskleidžia, kas poetą formavo, kas jam rūpėjo vaikystėje, ką jis skaitė, ko bijojo, apie ką svajojo. Gaila, kad šie prisiminimai taip ir liko nebaigti. O gal kaip tik gerai, nes palikus nebaigtą, daugtaškiu virstančią prozą yra lengviau vėl sugrįžti prie eilėraščių.

Todėl vietoj pabaigos, išvadų ar kitų nereikšmingų dalykų tiesiog perskaitysiu vieną Tomo Transtromerio eilėraštį – mano mėgstamiausią šioje rinktinėje:

LAPAS IŠ NAKTIES KNYGOS

Į krantą išlipau gegužės naktį

šalta mėnesiena

žolė ir gėlės pilkos

bet kvapas jų žalias.

Slidailiojau skardžiu

naktis nebeskiria spalvų

balti akmenys siunčia

mėnuliui signalą.

Laiko erdvė

kelių minučių ilgio

ir penkiasdešimt aštuonerių metų pločio.

Man už nugaros

anapus blizgančio švininio vandens –

kita pakrantė

ir tie, kurie ten valdo.

Žmonės su ateitim

veidų vietoj.

Leonidas Donskis „Didžioji Europa: esė apie Europos sielą“

Šiais metais išleistoje L. Donskio knygoje „Didžioji Europa: esė apie Europos sielą“, remiantis mūsų žemyno meno, filosofijos ir mokslo istorija, kalbama apie Europos sielą – klausimus ir įtampas, kurie žmones jaudina nuo pat modernybės pradžios, Renesanso.

Knygoje vadovaujamasi Lietuvoje vis dar gana nauju ir netikėtu žvilgsnio į praeitį bei dabartį metodu – naujojo istorizmo teorija, išplėtota XX a. antrojoje pusėje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mūsų istorijos moksle vis dar vyraujant pozityvistinei požiūrio į praeitį strategijai, kai praeitis niekaip nesusiejama su dabartimi, aktualiąja situacija, faktai ne interpretuojami, o tik savotiškai kolekcionuojami, L. Donskis Europos žemyno istoriją ir kultūrą nagrinėja taip, lyg Williamas Shakespeare`as ir kiti didieji rašytojai, tapytojai, filosofai gyventų ir kurtų dabar. Skaitant „Didžiąją Europą“, nepalieka įspūdis, jog praeities ir dabarties santykyje svarbesni yra ankstyvesni autoriai ir jų kūriniai, nes be jų neįmanoma suprasti to, kas vyksta mūsų dienomis. Knygos autorius šį efektą vadina „amžinuoju dabar“ laiku. Tokia tendencija į naująjį istorizmą įsiskverbė dar iš XX a. pirmosios pusės Europos kontinentinės filosofijos, kurioje fenomenologinis, interpretacinis, mąstymas teigė būties antlaikiškumą: esminės žmogaus, visuomenės ir Europos problemos nesikeičia jau labai ilgai. Sprendimai įvairuoja, tačiau fundamentalūs klausimai labai stipriai nekinta. „Didžiosios Europos“ autorius nurodo bene svarbiausią mūsų žemyno kultūros ir visuomenės raidos ypatybę: kilus politiniams karams ar konfliktams, priešiškų valstybių susidomėjimas viena kitos kultūra bei mokslu tik sustiprėja. Tokia priešprieša yra nuolatinės Europos gyvybės ir raidos variklis: be binarinės opozicijos žemyne nebūtų tokios gyvybingos humanistikos. Būtent priešprieša yra Europos gyvybės sąlyga.

Britų sociologas Anthony Giddensas knygoje „Modernybė ir asmens tapatumas“ skiria dvejopą – tradicinės tvarkos ir modernųjį – žmogaus santykį su vieta ir erdve. Tradicinėje tvarkoje gyvenę ir gyvenantys žmonės su realybe mezga tik jutiminį santykį, neklausia, koks yra pasaulis už fiziškai matomo horizonto. Tokiu būdu vieta būdavo suvokiama iki Renesanso. Prasidėjus modernybei, žmogus iš vietos atsiduria erdvėje, kuri yra daug platesnė sąvoka, apimanti valstybę, regioną, žemyną. Taigi visuomenei tobulėjant, plečiasi žmogaus interesai, atsakomybė už save ir Kitą. L. Donskio knyga „Didžioji Europa“ parašyta iš erdvės žmogaus pozicijų. Tokių veikalų šiandienės Lietuvos literatūroje, moksle ir kultūroje dar nėra gausu. Autoriui rūpi ne siauras nacionalinis klausimas ar vien jutimais pasiekiama tikrovė. Žinoma, knygos lietuviškumas ir įsišaknijimas Czeslawo Miloszo gimtinėje Šeteniuose niekur nedingsta, tačiau ta vieta tampa atskaitos tašku, analizuojant viso Europos žemyno praeities paveldą. Plataus požiūrio pagrindas „Didžiojoje Europoje“ kyla būtent iš gebėjimo mąstyti erdvėje, o ne tik vietoje.

„Didžiosios Europos“ problematika skleidžiasi kaip neišsprendžiamų dilemų statinys: meilė ir draugystė, optimizmas ir pesimizmas, blogis ir gėris, aš ir Kitas. „Didžiojoje Europoje“ svarbus ne vien klausimo kėlimas (jei to nebūtų, knyga prarastų apeliaciją į skaitytoją), bet ir atsakymų variacijos. Amžinosios žmoniškumo problemos narpliojamos giliai ir enciklopediškai išmanant Europos kultūrą ir istoriją. Tai – dar viena retenybė mūsų šalies moksle: atrodytų, kam šiais interneto laikais rūpi įsiminti vieno ar kito paveikslo sukūrimo datą arba fakto aplinkybes? Erudicija „Didžiosios Europos“ autorių įgalina interpretuoti tai, kas jam ir skaitytojui yra svarbu. Išvengiama dar vienos populiarios lietuviškos tendencijos, kai interpretacijos yra tiek daug ir tokios laisvos, jog pamirštami faktai, be kurių ši interpretacija taptų negalima. „Didžiojoje Europoje“ lyg savaime, tačiau iš tiesų dėl didžiulio darbo išlaikoma pusiausvyra tarp faktų ir jų interpretacijų.

Kaip ir daugelis L. Donskio knygų, šis esė apie Europos sielą rinkinys skaitytojui yra moralinis savęs išbandymas. Autorius įtvirtina tokį skaitymą, kai neutraliam likti tiesiog neįmanoma. Kiekviena „Didžiojoje Europoje“ iškelta dilema ar konfliktas reikalauja asmeninio skaitytojo atsakymo ar bent bandymo jį formuluoti pačiam sau ir vėliau kitiems. Filosofas Algis Mickūnas viename interviu teigia, kad Lietuvoje yra mažai veikalų, kuriuose problema būtų „užspeista į kampą“. L. Donskio „Didžioji Europa“ šiuo požiūriu vėlgi yra išimtis, nes knygoje skverbiamasi į pačius gyvenimo pagrindus, kurių griežtomis ir apibrėžtomis filosofijos mokslo sąvokomis būtų neįmanoma aprašyti. Esė žanras aptariamame veikale tampa galimybe klausimus nagrinėti laisviau, plačiau ir giliau, tačiau neprarandant precizijos. Savo reikšmingumu ir mąstymo pločiu L. Donskio „Didžioji Europa“ yra artima tarpukario filosofo Levo Karsavino kelių tomų veikalui „Europos kultūros istorija“. Kitos Lietuvoje parašytos mūsų žemyno istorijos, kurioje būtų tiek dėmesio detalėms ir kartu neprarandamas visumos pojūtis, tiesiog nėra. Mūsų žemyno filosofija, literatūra, tapyba, muzika, kinas ir mokslas L. Donskiui yra dažnam skaitytojui taip sunkiai sugaunamos Europos sielos buveinė.

Andrius Bielskis „Nešventas sakramentas: ideologija, tikėjimas ir išlaisvinimo politika“

Filosofo Andriaus Bielskio knyga „Nešventas sakramentas: ideologija, tikėjimas ir išlaisvinimo politika“ reikšminga ir įdomi daugeliu aspektų. Veikalo pretekstas yra asmeninė, unikali, egzistencinė patirtis – tai, ką autorius vadina „tikėjimo įvykiu“. Prancūzų filosofas Jacques`as Lacanas tokį potyrį įvardija kaip trauminį įvykį, kurio metu suyra įprasta ir iki tol abejonių nekėlusi būties struktūra. Tikėjimo įvykio metu ir iškart po jo individas neišvengiamai sprendžia klausimą, kaip atsakyti į paties įvykio neišreiškiamumą žodžiais – taip ar ne? Jei atsakoma teigiamai, gimsta tikras tikėjimas Dievu. Apie priešingo pasirinkimo pasekmes A. Bielskis beveik nekalba, taigi atsakė teigiamai.

Vienas svarbiausių postulatų, kurį suformuluoja „Nešvento sakramento“ autorius, yra tas, kad ne ideologija per kalbą, diskursą, institucijas ir galią užvaldo žmogų. Po tikėjimo įvykio seka reversinis veiksmas: patyrusysis įvykį ir jį tematizuojantysis savo praktine veikla steigia ideologiją. Tai – vienas pagrindinių aptariamos knygos autoriaus tikslų. Būtent dėl priešingos subjekto ir ideologijos sąveikos krypties A. Bielskis kritikuoja marksistinę poziciją, kuriai būdingas siekis išlaisvinti individą nuo ideologijos, privačios nuosavybės, nepasiūlant konkrečių idėjų, kuo pakeisti liberaliąją ekonominę tvarką. Karlo Marxo siūlymas atsisakyti privačios nuosavybės tikrovėje sukūrė dar didesnę nelygybę nei liberalioji kapitalistinė sistema. Kai pačiam A. Bielskiui „Nešventame sakramente“ logiškai kyla būtinybė formuluoti naujos socialinės ir ekonominės tvarkos principus, ryškėja autoriaus mąstymo atotrūkis nuo realių galimybių, kad jo siūloma tvarka kada nors galėtų būti įgyvendinta. A. Bielskis savo siūlymais naikinti socialinę ir turtinę nelygybę, dėmesiu skurstantiesiems artimas dabartinio popiežiaus Pranciškaus veiklos krypčiai. Tačiau, skirtingai nei Bažnyčios hierarchas, veikiantis vis dėlto neoliberalioje tvarkoje, „Nešvento sakramento“ autorius pasiūlo ne itin originalią, Atgimimo laikų Lietuvą primenančią kooperatinę ekonominę sistemą, kurios vieni pagrindinių reikalavimų – lygus visų piliečių dalyvavimas, pelno dalybos ir tokiu būdu pašalinta nelygybė. Ši pozicija kritikuotina vien todėl, kad remiasi A. Bielskio kaip tikinčiojo nuomone, kuri savo gyvenime dar nepatyrusiesiems tikėjimo įvykio neišvengiamai atrodytų kaip prievartinė. Pagaliau prasminga klausti: kodėl kiekvienas visuomenės narys privalo dalyvauti kooperatyvinėje veikloje? Ar tai nedvelkia dar vienu prievartos mechanizmu? Atsakymai į šiuos klausimus išryškina kelias tendencijas: daugelio lietuviškų filosofijos veikalų stiprybę, kai autoriai iš dalies kompiliatyviai interpretuoja pasaulinius autoritetus, tačiau pateikti savąją ir visiškai originalią tezę pritrūksta kūrybinių galių; dar viena „Nešvento sakramento“ ypatybė – tai atvirai revoliucinis tikslas radikaliai reformuoti visuomenę. Net gimnazijos moksleiviui iš istorijos pamokų yra žinoma, kad jokia revoliucija neapsieina be prievartos ir fizinio bei psichologinio smurto. Pagaliau dar vienas retorinis klausimas: kodėl „Nešvento sakramento“ autorius, bylodamas apie tikėjimą ir jį liudydamas bei siūlydamas šiandieniam sociumui šventojo Pauliaus veikimo būdą – meilę, neišvengia neapykantos kupinų emocinių pareiškimų? Ar naujo šventojo Pauliaus atėjimas, apie kurį su viltimi paskutiniajame knygos skyriuje kalba A. Bielskis, turi paskatinti prievartą ir kitus negatyvius jausmus bei veiksmus?

Knygos „Nešventas sakramentas“ pirmuosiuose ir paskutiniuose skyriuose autorius teigiamai vertina daugiau ar mažiau veikiantį Bažnyčios ir politinės valdžios atskyrimo principą, mūsų civilizacijoje įtvirtintą A. Bielskio taip nemėgstamų liberaliųjų ideologinių mąstytojų. Tačiau kas suteikia teisę pagal tikėjimo įvykį (religinės praktikos veiksmą) konstruoti naujosios politinės valdžios veikimo mechanizmą? Susiduriame su prieštaravimu: tikėjimo veiksmas niekada nėra tik asmeninis, jis yra visuotinis, tačiau dėl to, stebuklingu būdu, neturi paveikti politinės valdžios, nes ši turi būti atskirta nuo religijos. Šią dilemą išspręsti beveik neįmanoma. Vis dėlto peršasi prielaida, kad tikėjimo įvykio universalumas praktikoje įgyvendinamas per paties A. Bielskio detaliai išnagrinėtą litvako Emmanuelio Levino etiką, pagal kurią tikėjimo įvykis netampa santykio „aš ir jūs“ prielaida, šis įvykis lieka ir turbūt turėtų likti „aš ir tu“, „aš ir Kitas“ erdvėje.

„Nešvento sakramento“ autorius savo veikale daugiau ne tematizuoja tikėjimo įvykį, o veikia jo paskatintas. Filosofinis mąstymas tampa pagrindine taip konkrečiai ir neįvardijamo tikėjimo įvykio legitimacijos forma bei būdu. Daugybė lietuvių ir kitų Vakarų civilizacijos tautų mokslo bei meno kūrinių byloja, jog tikėjimo įvykio aprašymas neįmanomas be metaforos. Beveik kiekvienas toks bandymas sulaukia labai didelės reakcijos. A. Bielskis metaforą kaip reikšmės perkėlimą traktuoja taip, kad tai, kas išryškėja individualioje tikėjimo patirtyje, tampa visuotina. Metafora įgauna prievartinį pobūdį, kurio išvengti padėtų turbūt tik vizualusis tikėjimo įvykio įvardijimas. Tokių atvejų lietuvių kultūroje nėra daug: Algirdo Juliaus Greimo aprašyta estezė ar Arvydo Šliogerio Esmo žaibas, kai iš tamsos staiga gimsta būtis kaip šviesos srautas.

Filosofas Gintautas Mažeikis apie A. Šliogerio knygą „Niekis ir Esmas“ daugiau nei prieš 15 metų rašė: „Tai – geriausia iki šiol parašyta lietuvių filosofinė knyga.“ Apie A. Bielskio „Nešventą sakramentą“ knygos ketvirtajame viršelyje tas pats recenzentas G. Mažeikis pabrėžia tik jos autentiškumą ir aktualumą.

Vinilinės plokštelės niekada nebuvo pradingusios, tiesiog nebuvo mados jų klausytis. Taip teigia plokštelių besiklausantis portalo garsiau.lt vadovas Saulius Masonas. Jo nuomone, plokštelių klausymasis atgijo, nes jos turi didelę išliekamąją vertę.

„Jos klausomasi dabar ir tos pačios plokštelės bus galima klausytis po 10 ar 30 metų. Žmonės, kurie turi patefonus ir vinilines plokšteles, tai galės daryti bet kada. Mados keičiasi, bet patefonas ir vinilinė plokštelė niekada nebuvo dingę“, – LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ tvirtina S. Masonas.

Tos pačios nuomonės laikosi ir kitas plokštelių entuziastas, įmonės „Seleris“ vadovas, grupės „Arbata“ klavišininkas ir akordionistas Sigitas Lobė. Jis priduria, kad plokštelių klausymas – brangus malonumas, nes kokybiška plokštelė ir seniau kainavo didelius pinigus.

S. Lobė: apsisuko ratas ir vinilai grįžo

S. Masono nuomone, meilė vinilui parodo meilę kokybei. Jis tvirtina, kad vinilas yra kitoks muzikos įrašas – šiltesnis, todėl žmonės jį labiau vertina. „Jis skamba kitaip – daug mieliau. Lyginant su skaitmeniniu įrašu, skirtumą tikrai galima pajusti“, – tikina S. Masonas.

Anot S. Lobės, skiriasi ir vinilų klausymosi procesas – neužtenka paspausti vieno mygtuko. „Norisi, kad būtų daugiau judesių, ritualo, nes dabar viskas daroma taip, kad būtų kuo paprasčiau, lengviau. Su vinilais yra daugiau proceso, reikia įdėti daugiau pastangų, kad išgirstum gerą, kokybišką garsą“, –sako S. Lobė.

Jis pripažįsta, kad vinilų populiarėjimą pastaruoju metu nulemia mada, tačiau priduria, kad tai nesustabdo laikmenų tobulėjimo progreso, dėl kurio vinilas kadaise buvo išstumtas iš rinkos. „Vinilus pakeitė įmagnetintos audiokasetės. Jas – kompaktiniai diskai, kuriuos išstūmė skaitmeninės laikmenos, internetas, kur viską gali gauti čia ir dabar, nereikia stengtis. Kaip ir muzikoje, laikmenose sukasi ratas, kuris jau yra užsidaręs, todėl grįžtame prie vinilų“, – aiškina S. Lobė.

S. Masonas įsitikinęs, kad daugeliui žmonių derėtų išbandyti plokštelių klausymosi ritualą. Pašnekovas įsitikinęs, kad šiais laikais net ir muzika pateikiama kaip vartojimo produktas – visi muzikos nori klausytis telefonuose, kompiuteriuose.

„Reikėtų išbandyti procesą, nes jis reikalauja daugiau dėmesio. Tai yra atsidavimas. Ne paslaptis, kad žmonės mėgsta į kažką pasinerti. Paimti tai, ką duoda rinka, pasiūla, ir turėti nėra taip įdomu. Daug įdomiau ieškoti, domėtis, į kažką pasinerti. Manau, kad tai išbandę žmonės galės labiau atrasti vinilą“, – tvirtina S. Masonas.

Brangiausios plokštelės – P. McCartney kolekcijoje

Abu pašnekovai sutinka, kad, norint klausytis plokštelių, reikia skirti nemažai laiko ir pinigų – Lietuvoje nėra daug vietų, kur būtų galima įsigyti plokštelių, ir jos dažnai gali būti brangios. Ypač dideles sumas tektų sumokėti už senąsias plokšteles, tvirtina S.Lobė.

„Netgi tarybiniais laikais gera, kokybiška plokštelė kainuodavo 40 rublių. Tai – nemaži pinigai. Taip pat ir dabar yra labai brangių plokštelių, kurios, galima sakyti, yra vienetinės. Jos – garsių muzikantų kolekcijose. Ne paslaptis, kad vienos brangiausių plokštelių – „The Beatles“, – sako S. Lobė.

Jo teigimu, pačios brangiausios plokštelės yra „The Beatles“ nario Paulo McCartney kolekcijoje. Anot S. Lobės, vien už kopijas, padarytas pagal šias plokšteles, žmonės sutinka mokėti dideles sumas. Ant tokių plokštelių paprastai būna P. McCartney patvirtinimas, kad plokštelių kopijos tikrai pagamintos pagal jo turimus originalus. „Brangiausi lietuviški įrašai, bent jau tie, su kuriais teko susidurti, – grupės „Foje“. Jų kaina išlieka aukšta“, – priduria S. Lobė.

Jis atkreipia dėmesį, kad, norint gauti trokštamą plokštelę, dažnai tenka pasistengti, nes Lietuvoje nėra daug vinilinių plokštelių parduotuvių – dažniausiai įrašų tenka ieškoti sekmadieniniuose sendaikčių turguose, dar vadinamuose blusturgiais.

Lietuvoje plokštelės neįrašinėjamos

Didelės įmonės, kuri įrašinėtų vinilines plokšteles, Lietuvoje nėra, teigia S. Lobė, todėl dauguma lietuvių atlikėjų, įrašinėjančių plokšteles, tai daro užsienyje. Pašnekovo tvirtinimu, vinilinės plokštelės ilgaamžiškumas yra didesnis nei kompaktinio disko, bet jas įrašyti – brangu.

„Tai – gana brangu ir labai sunku pasakyti, kaip reaguos rinka, Lietuva, Baltijos šalys. Girdėjau kalbas, kad kažkur Lenkijoje, prie Varšuvos, bus bandoma atgaivinti seną plokštelių fabriką. Jis vėl gamins vinilo plokšteles. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Jungtinėje Karalystėje gaminami ir parduodami nežmoniški kiekiai plokštelių: tiek naujų, tiek senų“, – sako S. Lobė.

Jis atkreipia dėmesį, kad labai svarbu, kokiu būdu – skaitmeniniu ar analoginiu – plokštelė įrašyta. Skaitmeniniu būdu įrašyta plokštelė, pašnekovo tikinimu, yra tokia pat ilgaamžė, kaip ir kitos, bet jos garso kokybė niekuo nesiskiria nuo kompaktinio disko. Įrašinėjant plokštelę analoginiu būdu, muzika pirmiausia įrašoma į juostą, o tik po to – į plokštelę.

S. Lobė įsitikinęs, kad vinilų mėgėjai ir toliau pirks tik užsieniuose šalyse pagamintas plokšteles. Tačiau pašnekovas tikisi, kad atsiras daugiau Lietuvos atlikėjų, kurie jas įrašinės. „Vinilinės plokštelės nenurungs skaitmeninės muzikos, bet gal truputį padidės gretos žmonių, kurie mėgsta jų klausytis“, – viliasi S. Lobė.

Pataria, kaip plokštelių klausytis pigiau

S. Masonas tikina, kad besiklausančiųjų vinilinių plokštelių tikrai daugėja. Atliktas tyrimas, pasak jo, rodo, kad didžiausiame internetiniame pardavimų portale per pirmuosius septynis šių metų mėnesius buvo parduota keturis kartus daugiau patefonų, nei per visus praėjusius metus. „Galima sakyti, kad patefonai ir plokštelės sugrįžta į namus“, – daro išvadą S. Masonas.

Jo teigimu, pradedančiajam vinilų klausytojui nebūtina šiam malonumui išleisti didelių pinigų – galima įsigyti nebrangų nešiojamą patefoną, kuriame jau integruota reikiama įranga. Plokšteles taip pat galima įsigyti už kelis eurus jau minėtuose blusturgiuose ar kitose panašiose prekybos vietose. „Tai – požiūrio klausimas. Jeigu tuo imama domėtis profesionaliau, šis užsiėmimas tampa ypač brangiu malonumu, tačiau pradedančiajam iš situacijos galima išsisukti, panaudojant mažesnius kaštus“, – pataria S. Masonas.

Pašnekovai juokauja, kad apsisukus jau minėtam muzikos ratui ir plokštelėms vėl tapus nebemadingoms, jie neplanuoja nieko imtis. „Vinilas nebuvo dingęs. Jo žmonės klausėsi, tiesiog nebuvo tokios mados. Kai apsisuks ratas, žmonių, besiklausančių vinilinių plokštelių, liks. Vinilinė plokštelė turi didelę išliekamąją vertę – jos klausomasi dabar ir tos pačios plokštelės bus galima klausytis po 10 ar 30 metų. Žmonės, kurie turi patefonus ir vinilines plokšteles, tai galės daryti bet kada. Mados keičiasi, bet patefonas ir vinilinė plokštelė niekada nebuvo dingę“, – įsitikinęs S. Masonas.