Dirbdami poroje, menininkai kuria instaliacijas, kuriose susimaišo iliuzija, vaizduotė, nestabilumas ir nelogiškumas tarp griežtų ir į rėmus įspraustų šių dienų pasaulio vietų. Kaip skulptoriai, taip pat mėgėjai tyrinėtojai ir inžinieriai, puikiai suprantantys pasaulio teatrališkumą ir įvairias jo grožio formas, jie kuria remdamiesi socioistoriniu, estetiniu, politiniu ir techniniu požiūriu.

Derindami piešimą, skulptūrą, inžineriją, režisūrą ir scenografiją savo kūrybą pateikia ir rafinuotai, ir išraiškingai.

Menininkai neturi tvirtos nuomonės apie idealius socialinius ir kultūrinius modelius, bet nuolat kelia klausimus apie žmogaus gyvenimą, paliesdami temas, tokias kaip socialinė ir kolektyvinė padėtis, gyvenimo būdas, kasdienybėje sutinkamos architektūros formos ir mus supantys daiktai, matomas kraštovaizdis, taip pat mums suteikta laisvė ir brėžiama ateitis.

Būdami robotikos entuziastai, M.Feipel ir J.Bechameilas siūlo į technologijų pasaulį pažvelgti jautriai, pasitelkdami aiškų politinį gestą – naudodamiesi savo išprusimu industrinėje robotikoje, savo įgūdžius pritaiko meno kūriniuose, kurie mūsų pasaulį vaizduoja kitaip.

Besidomintys dueto kūryba greitai supranta, kad svarbiausias aspektas yra erdvė. Stebėtojui pateikiama viena idėja – akivaizdi būtinybė surasti naujo tipo erdvę.

Jų kūrybos pagrindas – supratimas, kad jutiminis suvokimas turi fiziologines ribas, o mūsų erdvės koncepcija yra istoriškai pasenusi. Dabar remiamasi Jacques'o Derrida filosofija ir bandoma peržengti vietos ribas, siekiant surasti naują vietą. Tai verčia susimąstyti apie tradicines ribų ir erdvės sąvokas. Svarbiausia – ne laužyti dėsnius peržengiant ribas, o atverti erdvę pačioje ankstesnės erdvės širdyje. Šis atsivėrimas sukuria ne naują erdvę, o savotišką kišenę, paslėptą senoje ribų prasmėje. Tai atsivėrimas erdvėje, remiantis nuokrypio principu.

Šis vidinis nuokrypis ir erdvės atkūrimas visada reiškia nusistovėjusių normų žlugimą. Žodžio „erdvė“ reikšmė yra visiškai destabilizuota. Abu menininkai apie tai kalba labai atvirai, nes erdvės valdymas yra ištiktas krizės.

Žmonijai trūksta idėjų, galinčių išspręsti ekologinę ir civilizacijos krizes, nekeliant grėsmės demokratijai, žmogaus teisėms ir būtiniems gyvenimo poreikiams. Šiandien kaip niekada svarbu apmąstyti erdvės, kaip civilizacijos kūrinio ir jos rekonstrukcijos, klausimą; modifikuojant kasdienybę iš esmės keičiasi mūsų pasaulis – tokia yra jų kūrybos pagrindinė mintis.

Kas? „Rytojaus pasaulio mechanika“.

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Veiks sausio 23 d.–vasario 27 d.