Ryžto bei intelekto Saddamui netrūko, tačiau jis neretai apsiskaičiuodavo ir ne itin adekvačiai vertindavo tikrovę, dėl ko iš pirmo žvilgsnio užtikrintos avantiūros subliūkšdavo lyg muilo burbulas. Galų gale už ambicijas Saddamas sumokėjo savo galva.

Po nenusisekusios išdaigos Kuveite jo bėdos tik prasidėjo. Visame pasaulyje ėmė sklisti kalbos apie Irako režimo turimus masinio naikinimo ginklus (cheminius, branduolinius ar biologinius). Šiems gandams buvo pagrindo. Yra žinoma, kad Izraelio oro pajėgos dar 1981 m. birželio 7 d., netikėtai smogdamos, sunaikino objektą netoli Bagdado, kuris, pasak amžininkų, turėjo tapti branduoliniu reaktoriumi.

Taip pat teigiama, kad Irako pajėgos ne kartą naudojo cheminį ginklą savo kare su Iranu (1980–1988). Po Persijos įlankos karo (1990 m. vasara – 1991 m. žiema) Saddamo valdomai šaliai buvo įvestos Jungtinių Tautų sankcijos, o šios organizacijos inspektoriai, turėję rasti minėtą masinio naikinimo arsenalą, tapo dažni svečiai Irake.

Saddamo režimas vis aiškindavo neturįs ko slėpti, o ir inspektoriai nieko nerado, vis dėlto pasaulio politikos gigantų tai neįtikino. 1998 m. gruodžio 16–19 d. JAV ir Didžiosios Britanijos pajėgos itin tiksliais smūgiais bombardavo karinius Irako objektus, galinčius slėpti masinio naikinimo ginklus.

Ankstų 2001 m. rugsėjo 11 d. rytą Jungtines Valstijas sukrėtė tragedija, pakeitusi pasaulį. Gerbėjams minint teroristo Felikso Dzeržinskio (1877–1926) gimtadienį, du milžiniški civiliniai oro laineriai rėžėsi į Pasaulio prekybos centro dangoraižius Niujorke. Trečiasis lėktuvas taranavo JAV karinės galios simbolį – Pentagoną Vašingtone, o ketvirtasis, nepasiekęs taikinio, nukrito Pensilvanijos laukuose.

Juodosios dėžės teikiami duomenys leido tyrėjams kelti prielaidą, kad ketvirtojo lėktuvo keleiviai nepabūgo savo pagrobėjų ir bandė iš jų perimti pilotų kabiną iki pat paskutinės akimirkos. Jie žuvo patys, tačiau išgelbėjo kitus.

Atsakomybė už rugsėjo 11 d. atakas iki šiol priskiriama tarptautinei islamo fundamentalistų grupuotei "Al-Qaeda" (arabiškai "bazė"), kurios vadeivas globoja Afganistano "Talibano" (puštūnų kalba "mokiniai") režimas.

Tą patį vakarą JAV prezidentas George‘as Walkeris Bushas (1946) kreipėsi į šalies gyventojus. Jis teigė, kad šiandien JAV nacija regėjo blogį – "baisiausią, koks tik gali slypėti žmogaus prigimtyje", o vėliau dar pridūrė: "Mes neskirstysime teroristų į vykdytojus ir jų globėjus."

Po mažiau nei mėnesio JAV pajėgos bei NATO sąjungininkai įsiveržė į Afganistaną ir nuvertė "Talibaną". 2002 m. sausio 29 d. prezidentas G.W.Bushas "miestui ir pasauliui" pristatė kitus terorizmo rėmėjus, įvardindamas juos "blogio ašimi". Anot JAV vadovo, tai – Šiaurės Korėja, Iranas ir Irakas.

Tų pačių metų rugsėjo 12 d. Irakui primenama apie nusiginklavimą ir pagrasinama neišvengiamomis pasekmėmis, o vos po dvylikos dienų Jungtinėje Karalystėje buvo išleista prieštaringai vertinama ataskaita, teigusi, kad Saddamo režimas turi masinio naikinimo ginklų, kuriuos gali bet kada panaudoti vos per 45 minutes.

2002 m. lapkričio 8 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją Nr.1441, suteikusią paskutinę oficialią galimybę Irakui. Nuo minėtos rezoliucijos paskelbimo iki pat 2003-iųjų kovo Irake buvo atlikta bemaž 700 patikrinimų, kurių metu nerastas joks branduolinis, cheminis ar biologinis arsenalas.

2003 m. vasario 15 d. į Vakarų pasaulio gatves trumpam sugrįžo XX a. 7-ojo dešimtmečio šmėkla, mat tūkstančiai žmonių visuose civilizuoto pasaulio miestuose, mėgdžiodami gėlių vaikų stilių, išreiškė nepritarimą Saddamo režimo nuvertimui.

2003 m. vasario pabaigoje ir kovo pradžioje pacifizmo virusas persikėlė į Jungtines Tautas. JAV ir Jungtinė Karalystė tvirtino, kad Irakas praleido savo paskutinę galimybę nusiginkluoti, tačiau Vokietija, Prancūzija ir didžiausias "taikos" bastionas – Rusijos Federacija oponavo JAV bei Jungtinei Karalystei, vetuodami jų iniciatyvą.

Negavus bendro Jungtinių Tautų pritarimo, dešinysis G.W.Bushas bei kairysis Anthonys Charlesas Lyntonas (Tony) Blairas (1953) nusprendė veikti savarankiškai. 2003 m. kovo 17 d. JAV prezidentas suteikė Saddamui ir jo artimiesiems 48 valandų limitą, per kurį šis turėjo pasitraukti iš valdžios bei šalies. Kitą dieną Tony‘is Blairas, nepaisydamas maišto savo partijoje, užsitikrino Bendruomenių Rūmų (House of Commons) paramą dėl Jungtinės Karalystės dalyvavimo Irako režimo eliminavime.

Kovo 20 d., pasibaigus duotam terminui, pradėta operacija "Irako laisvė". Per mažiau nei tris savaites daugelį dešimtmečių Irake lyg savo kieme tvarkęsis tironas tapo labiausiai medžiojamu Artimųjų Rytų bėgliu (po "Al Qaeda" vadeivų).

Balandžio 9 d., amerikiečiams užėmus Irako sostinę Bagdadą, vietiniai žmonės nuvertė milžinišką socialistinio realizmo stiliaus statulą, vaizdavusią Saddamą, mojantį ranka į ateitį (sifilitiko Iljičiaus maniera).

Nepaisant Vakarų piliečių abejonių dėl intervencijos moralinio teisėtumo, kovos veiksmai Irake nesiliovė. 2003 m. liepos 22 d. susišaudymo su amerikiečiais metu žuvo Saddamo sūnūs Uday‘us (1964) ir Qusay‘us (1966). Tų pačių metų gruodžio 13 d. giltinė pasivijo ir jų tėvą, kuris buvo sugautas netoli savo gimtųjų apylinkių specialiai paruoštoje slėptuvėje.

Jo kalinimas ir teismai, trukę daugiau nei trejus metus, kaip ir pati intervencija į Iraką, vertinami prieštaringai. Teisinius procesus lydėjo advokatų atleidimai ir jų mirtys, taip pat Saddamo teikiami skundai dėl teisėjų šališkumo, patirto kankinimo bei G.W.Busho asmenybės ydų. Nepaisant visko, teismas jį pripažino kaltu dėl teroro prieš Ad Dujayl vietovės gyventojus šiitus (1982) bei kurdų nuodijimo dujomis (1988).

2006 m. gruodžio 30 d. jis buvo pakartas. Egzekuciją transliavo tiesiogiai.

Vaikui buvo duotas Saddamo vardas, arabų kalba reiškiantis "į konfrontacijas linkęs asmuo". Vėliau Saddamo motina ištekėjo antrą kartą, o paaugusį sūnų atidavė savo brolio pedagogo ir nacių ideologijos gerbėjo Khairallaho Talfaho (1910–1993) globon.

Beveik 400 metų dabartinė Irako teritorija buvo Osmanų imperijos, kurią nuo žemės nutrynė Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918), provincija. 1916 m. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos diplomatai sudarė vadinamąjį Marko Sykeso (1879–1919) ir Francoiso Marie Deniso Georgeo Picot (1870–1951) paktą.

Šiuo susitarimu buvo nuspręsta iš Osmanų imperijos valdų sukurti daugybę smulkių valstybių, kurias britai ir prancūzai po karo paverstų savo kolonijomis. Taip gimė Sirija, Libanas, Jordanija ir kitos etniniu bei religiniu požiūriu margos Artimųjų Rytų valstybės, kurias iki mūsų dienų kankina įvairiausio plauko diktatūros, nesibaigiantys karai, sukilimai bei terorizmą stimuliuojantis religinis fundamentalizmas.

1917 m. Bagdadą ir pietinį Iraką užėmė britai. 1921 m. rugpjūčio 23 d. Irakas tapo monarchija, kurios valdovu britai paskyrė Mekos valdytojo sūnų Faisalį I bin Husseiną bin Ali al-Hashemi (1885–1933). Naftos turtinga žemė buvo atlygis ir kompensacija Faisaliui už arabų sukilimo (1916–1918) Osmanų imperijoje organizavimą.

Tai turėjo numalšinti jo kartėlį, mat dar iki sukilimo britai Faisalio šeimai davė neįgyvendinamų pažadų, kurių net nesiruošė vykdyti (panašių dalykų už paramą buvo pažadėję ir kitoms interesantų grupėms, pvz., Izraelio valstybės sukūrimo siekiantiems žydų aktyvistams). 1932 m. britai pripažino Irako nepriklausomybę, tačiau tuo pat metu išlaikė čia savo karines bazes.

1933 m. mirus Faisaliui, sostą perėmė jo vienintelis sūnus Ghazis (1912–1939). Šiam taip pat mirus, monarcho teises paveldėjo Faisalis II (1935–1958), o de facto valstybės valdovu tapo regento pareigas einantis probritiškas Abd al Ilah of Hejazas (1913–1958).

1941 m. balandžio 1 d. ministro pirmininko pareigas einantis ir Ašies valstybėms simpatizuojantis Rashidas Ali al Gaylani (1892–1965) kartu su šalininkais bandė įvykdyti valstybės perversmą. Perversmas buvo pasmerktas. Gegužės 2 d. britai pradėjo kovos veiksmus ir po beveik mėnesį trukusių mūšių grąžino į valdžią Faisalių šeimą.

Prieš britus kovojusių Ašies gerbėjų gretose buvo ir Saddamo dėdė. Teigiama, jog 1956 ar 1957 m. suaugęs Saddamas prisijungė prie "Ba‘ath" partijos, jungiančias arabiškojo nacionalizmo ir socializmo idėjas, pagardintas tariama kova su išorės jėgų imperializmu. Teigiama, kad šią partiją aktyviai rėmė vakariečių vyriausybės, siekdamos ją puoselėti kaip atsvarą komunistinėms tendencijoms.

Tuo pat metu Saddamui teko kelis mėnesius pasėdėti kalėjime, jis buvo įtariamas savo giminaičio komunisto nužudymu. 1958 m. liepos 14 d. įvyko "revoliucija". Karališkos šeimos nariai nuverčiami ir nužudomi kartu su ministru pirmininku Nuri Pasha al-Saidu (1888–1958), o į valdžią ateina Abd Al-Karimas Qasimas Muhammedas Bakras Al-Fadhlis Al-Zubaidis (1914–1963).

1959 m. spalį Saddamas gavo pirmą progą pasižymėti. Jam su keletu kitų "Ba‘ath" narių teko misija nužudyti Abd Al-Karimą. Dykumoje naujajam Irako valdovui jie surengė pasalą. Nors į Abd Al-Karimo automobilį buvo šaudoma iš abiejų kelio pusių, tuometis Irako diktatorius išgyveno, o Saddamas buvo priverstas bėgti į užsienį.

Kitus ketverius metus jis praleido Sirijoje ir Egipte. Saddamui atostogaujant, "Ba‘ath" partijos nariai taip sustiprėjo, kad patys sugebėjo įvykdyti karinį perversmą, kurio metu buvo nuversta Abd Al-Karimo vyriausybė, o jis pats nužudytas. Tai įvyko 1963 m. vasarį, tą patį mėnesį Saddamas grįžo namo.

Naujoji "Ba‘ath" partijos valdžia išsilaikė tik devynis mėnesius, tų pačių metų lapkritį juos nuvertė karinė chunta, taip pat bandanti plakti arabišką nacionalizmą su vakarietišku socializmu. Grįžęs iš tremties Saddamas išliko partijos veiklos pakraščiuose.

Tais pačiais metais jis vedė savo pirmąją žmoną. Sunito Saddamo išrinktąja tapo Sajida Khrairallah Talfah (1937), jo dėdės ir globėjo dukra (t. y. jo pusseserė). 1964 m. spalį už narystę "Ba‘ath" jis buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Pasak legendų, už grotų jis praleido dvejus metus, vėliau sėkmingai pabėgo iš kalėjimo, grįžo į partiją, kur stebuklingai ėmė kopti karjeros laiptais. Čia per ateinančius porą metų atsiskleidė jo talentai, padėję jam tapti antruoju asmeniu partijoje.

1968 m. liepos 17 d. Iraką sukrėtė dar vienas kruvinas perversmas, kuriame pirmuoju smuiku griežė Saddamo pusbrolis Ahmedas Hassanas al Bakras (1914–1982). Ahmedas tapo prezidentu, o jo artimas giminaitis, nors ir neatliko svarbaus vaidmens perversme, – antruoju įtakingiausiu žmogumi Irake, kurio žinioje buvo vidaus saugumas.

Per keletą metų sukuriamas nuožmus slaptosios policijos aparatas, įsiskverbiantis į visas Irako visuomenės gyvenimo sritis. Paradoksalu, bet slaptųjų tarnybų represijos kartu su tariamu "Ba‘ath" sekuliarumu vienu metu ne tik padėjo pamatus diktatūrai, bet ir leido etniniu bei religiniu požiūriu margai valstybei atsikvėpti nuo skirtingų bendruomenių tarpusavio konfliktų ir sąskaitų suvedinėjimų.

Kaip ir daugelis autoritarinių režimų, "Ba‘ath" valdžia nusipirko liaudies meilę, nacionalizuodama naftos verslą ir investuodama gaunamus pinigus į socialinės rūpybos sritį bei infrastruktūros plėtrą. Tuo metu Saddamo galia ir įtaka vis augo ir plėtėsi, tad buvo tik laiko klausimas, kada šis de facto Irako valdovas nuspirs savo pusbrolį į užribį.