Išrinko vienbalsiai

Praeitą savaitę Kaune įvykusiame LDF visuotiniame narių susirinkime S. Jablonskytės kandidatūra sulaukė didelio palaikymo. Ji vienbalsiai išrinkta prezidente visai ketverių metų kadencijai.

Darbas federacijoje olimpietei netaps naujiena, nes ji jau išbandė sporto direktorės pareigas.

„Per savo ilgą karjerą ant tatamio įveikiau ne vieną varžovę, tad sportinių iššūkių nebijau. Tačiau vadovauti visai dziudo bendruomenei yra kur kas atsakingesnė užduotis. Suprantu, kad nuo šiol atsakysiu ne tik už savo asmeninius rezultatus. Jaučiuosi tam pasiruošusi. Sieksiu sujungti visų dziudo bendruomenės narių pastangas bendram mūsų sporto šakos labui“, – kalbėjo naujoji LDF prezidentė.

Kalbėsimės su visais mūsų sporto atstovais, kurie norės stiprinti dziudo pozicijas Lietuvoje.

Dziudo yra viena iš nedaugelio sporto šakų Lietuvoje, kurios atstovai yra iškovoję kelialapius į visas olimpines žaidynes nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.

Išimtimi netapo ir praėjusi olimpiada Tokijuje. Japonijoje S. Jablonskytė pakartojo aukščiausią šalies dziudo kovotojų olimpinį rezultatą, užimdama devintą vietą ir aplenkdama daugiau nei dvi dešimtis konkurenčių iš viso pasaulio.

Be to, jai buvo patikėtos Lietuvos delegacijos vėliavnešės pareigos per olimpiados atidarymo ceremoniją.

Papildė komandą

Tais pačiais metais Europos čempionate Portugalijoje lietuvė pasiekė mažąjį finalą, kuriame po atkaklios kovos nusileido tituluotai priešininkei iš Baltarusijos.

Sandra Jablonskytė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Savo pergalių metraštį atletė pradėjo 2009-aisiais, laimėjusi pasaulio jaunimo čempionato bronzos medalį. Vėliau ji ne kartą kopė ant prizininkų pakylos tarptautiniuose turnyruose ir nuskynė šūsnį Lietuvos čempionės titulų.

Artimiausias startas S. Jablonskytės laukia vasario 17–19 d. Tel Avive, kur ji startuos prestižinės „Grand Slam“ serijos turnyre. Lietuvė kausis ne tik dėl pergalių, bet ir dėl olimpinio reitingo taškų. Pastarojo sezono pagrindinis tikslas – iškovoti bilietą į 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes.

Rengdamasi atsakingiems startams, naujoji LDF prezidentė gausias treniruotes derina su darbu federacijoje.

„Federacijos vadovės pareigos yra visuomeninės, už jas atlyginimo negaunu, todėl tenka neapleisti ir sportinės profesijos, – pasakojo S. Jablonskytė. – Pirmos darbo savaitės ypač intensyvios, bet spėju visur. Esu dėkinga savo esamiems ir buvusiems kolegoms, LDF vykdomojo komiteto nariams, kurie geranoriškai padeda spręsti kylančius klausimus.“

Misija: S. Jablonskytė – laukiama nevaržybinių sporto renginių dalyvė. / LTOK nuotr.

Pašnekovė pasidžiaugė, kad pradedant naują kadenciją pavyko suburti kompetentingą LDF vykdomojo komiteto narių komandą, kurią papildė buvęs Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Kęstutis Smirnovas.

Iššūkių netrūksta

– Kokie svarbiausi žingsniai jūsų laukia einant prezidentės pareigas? – paklausėme S. Jablonskytės.

– Dziudo šiemet nebeįtrauktas į strateginių sporto šakų sąrašą, todėl mums reikia pasistengti situaciją pakeisti. Reikalavimų kartelė pakelta aukštai. Dabar jau neužtenka vieno gero tarptautinio rezultato. Olimpinėse žaidynėse reikia užimti ne žemesnę nei aštuntą vietą. Geriausias nepriklausomos Lietuvos dziudo atstovų rezultatas per visas ligšiolines olimpiadas – 9-oji vieta. Tai, siekiant didesnio finansavimo, sporto institucijoms jau būtų nepakankama. Pasaulio čempionate reikia užimti 1–6 vietas, o Europos čempionate – tik medalis. Jaunimui reikalavimai dar aukštesni – pasaulio čempionato medalis arba Europos pirmenybių auksas. Žinant, kokia pas mus yra sudėtinga atrankos sistema, reikia atlikti žygdarbį, kad įveiktume valstybės institucijų iškeltą kartelę. Akivaizdu, kad turėsime investuoti į jaunimą, augintis naują sportininkų kartą. Kartu negalime pamiršti ir suaugusiųjų, kurie dabar reprezentuoja mūsų šalį tarptautinėse varžybose.

Be to, šiemet mūsų laukia daug atsakingų startų. Kaune gegužės mėnesį surengsime Europos jaunimo taurės varžybas. Ketiname dalyvauti ir dviejuose olimpiniuose renginiuose jaunių ir suaugusiųjų grupėse.

Kolegos: naujame LDF devynių narių vykdomajame komitete – keturios moterys. / LDF nuotr.

Vasarą vyks Europos žaidynės, kuriose pirmą kartą vyks dziudo komandų varžybos. Kiekvienos šalies ekipą sudarys trys vyrai ir trys moterys. Tai labai įdomus formatas, kuris padėtų įtraukti daugiau Lietuvos sportininkų į aukšto lygio varžybas ir kartu dalyvauti olimpinėje atrankoje.

Negalima pamiršti ir visų amžiaus grupių vietinių čempionatų.

– Ne paslaptis, kad dziudo bendruomenė pastaraisiais metais susiskaldžiusi. Dėl to kenčia bendras Lietuvos dziudo lygis ir rezultatai. Kaip ketinate spręsti šią problemą?

– Mano siekis yra vienyti, o ne skaldyti. Esu sportininkė, bendrauju su daugeliu savo kolegų, žinau jų rūpesčius. Sieksime šalies čempionatuose surinkti visus stipriausius visų amžiaus grupių mūsų kovotojus, iš kurių bus suformuotos nacionalinės rinktinės. Kalbėsimės su visais mūsų sporto atstovais, kurie norės stiprinti dziudo pozicijas Lietuvoje. Tai yra ne tik mano, bet ir Tarptautinės dziudo federacijos (IFJ) ir Europos dziudo sąjungos (EJU) pozicija.

– Kaip įsivaizduojate, ar varžovės, Lietuvos čempionate stodamos į akistatą su federacijos prezidente, jums nenuolaidžiaus? Gal kaip tik kibs į atlapus su dviguba energija?

– Prisimenu, kai buvau paauglė ir matydavau kokių nors varžybų favoritę, užsidegdavau noru ją žūtbūt įveikti. Susikaupdavau ir kaudavausi iš visų jėgų. Koks džiaugsmas būdavo, kai pavykdavo! Tas pats bus ir mano jaunesnėms varžovėms. Net neabejoju, kad prieš mane jos stengsis dar labiau, bet tai – labai gerai, nes konkurencija yra varomoji jėga. Tai skatina tobulėti ir mane, ir mano varžoves. Juo labiau kad viskas sprendžiasi sąžiningoje kovoje ant tatamio.

– Šiemet jūsų laukia olimpinė atranka į 2024 m. Paryžiaus žaidynes. Kaip vertinate savo galimybes patekti į olimpiadą?

– Situacija sudėtinga, nes dėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimo neišmokėti valstybės mums skirtų lėšų buvome likę be finansavimo. Mums, aukšto meistriškumo sportininkams, treneriams buvo pasakyta: sukitės, kaip norite. Vėliau teisme LDF išsireikalavo dziudo priklausančius pinigus, bet jie gauti prieš pat metų pabaigą, kai visi startai jau buvo praėję. Tad pusmetį olimpinės atrankos, galima sakyti, praleidau. Tačiau niekas dar neprarasta, tiesiog konkurentes teks vytis šiemet. Netrukus skrisiu į Izraelį, vėliau laukia startai „Grand Slam“ turnyruose, treniruočių stovyklos, o svarbiausiu pasirodymu taps pasaulio čempionatas Katare. Rudenį vyksiu į Europos čempionatą Prancūzijoje.

– Kaip spėsite derinti vadovavimą olimpinei sporto šakai, susitikimus su vietos ir užsienio kolegomis ir intensyvias treniruotes ir išvykas į varžybas?

– Dziudo galiu gyventi 24 valandas per parą. Šeimos neturiu, visą laiką skiriu mėgstamai sporto šakai ir man tai nėra kančia. Dziudo praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį, todėl be jo savo gyvenimo neįsivaizduoju.

30-metė kaunietė, pakeisianti buvusį ilgametį federacijos prezidentą Vigmantą Sinkevičių, teigia ateinanti su naujomis idėjomis, kaip Lietuvoje stiprinti šią olimpinę sporto šaką.

Praėjusią savaitę Kaune įvykusiame Lietuvos dziudo federacijos visuotiname narių susirinkime S. Jablonskytės kandidatūra sulaukė vieningo palaikymo. Ji prezidente išrinkta pilnai ketverių metų kadencijai. Darbas federacijoje olimpietei netaps naujiena, nes praėjusioje kadencijoje ji jau išbandė Sporto direktorės pareigas.

Pasak S. Jablonskytės, prieš keldama savo kandidatūrą ir rengdama programą, ji konsultavosi su Tarptautinės dziudo federacijos (IJF) ir Europos dziudo sąjungos (EJU) atstovais bei sulaukė kolegų užsienyje palaikymo.

Per savo ilgą karjerą ant tatamio įveikiau ne vieną varžovę, tad sportinių iššūkių nebijau.

„Per savo ilgą karjerą ant tatamio įveikiau ne vieną varžovę, tad sportinių iššūkių nebijau. Tačiau vadovauti visai dziudo bendruomenei yra kur kas atsakingesnė užduotis. Suprantu, kad nuo šiol atsakysiu ne tik už savo asmeninius rezultatus, bet ir už visą mūsų sporto šaką. Jaučiuosi tam pasiruošusi“, - kalbėjo naujoji LDF prezidentė.

Ji teigė sieksianti apjungti visų dziudo bendruomenės narių pastangas pakeliant šio sporto bei kovos meno kartelę. Taip pat ieškosianti sąlyčio taškų su atsakingomis šalies sporto institucijomis. Pastaraisiais metais LDF teko bylinėtis su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dėl šios sprendimo federacijai neskirti jokio valstybės finansavimo. Teismas šią ministerijos valdininkų veiklą pripažino neteisėta.

Nepaisant tokių iššūkių, dziudo yra viena iš nedaugelio sporto šakų Lietuvoje, kurios atstovai yra iškovoję kelialapius į visas olimpines žaidynes nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Išimtimi netapo ir pastaroji 2021 metų olimpiada Tokijuje. Japonijoje S. Jablonskytė pakartojo aukščiausią šalies dziudo kovotojų olimpinį rezultatą, užimdama devintąją vietą bei aplenkdama daugiau nei dvi dešimtis konkurenčių iš viso pasaulio. Be to, jai buvo patikėtos Lietuvos delegacijos vėliavnešės pareigos per olimpiados atidarymo ceremoniją.

Tais pačiais metais Europos čempionate Portugalijoje lietuvė pasiekė mažąjį finalą, kuriame po atkaklios kovos nusileido tituluotai priešininkei iš Baltarusijos. Savo pergalių metraštį atletė pradėjo 2009-aisiais, laimėjusi pasaulio jaunimo čempionato bronzos medalį. Vėliau ji ne kartą kopė ant prizininkų pakylos tarptautiniuose turnyruose bei nuskynė šūsnį Lietuvos čempionės titulų.

Artimiausias startas S. Jablonskytės laukia vasario 17-19 d. Tel Avive, kur ji pasirodys prestižinės IJF „Grand Slam“ serijos turnyre. Jame lietuvė kausis ne tik dėl pergalių, bet ir dėl olimpinio reitingo taškų. Pastarojo sezono pagrindinis tikslas – iškovoti kelialapį į 2024 metų Paryžiaus olimpines žaidynes.

Rengdamasi atsakingiems startams naujoji LDF prezidentė gausias treniruotes derina su darbu federacijoje.

„Federacijos vadovės pareigos yra visuomeninės, už jas atlyginimo negaunu, todėl tenka neapleisti ir sportinės profesijos. Bent jau iki Paryžiaus olimpiados, - pasakojo S. Jablonskytė. - Pirmosios darbo savaitės yra ypatingai intensyvios, bet spėju visur. Esu dėkinga savo esamiems ir buvusiems kolegoms, LDF vykdomojo komiteto nariams, kurie geranoriškai padeda spręsti kylančius klausimus“.

Pašnekovė pasidžiaugė, jog naujajai kadencijai pavyko suburti kompetentingą Vykdomojo komiteto narių komandą, kurią papildė buvęs Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Kęstutis Smirnovas.

29-erių dziudo kovotoja, besivaržanti svorio kategorijoje virš 78 kg, šešioliktfinalyje nugalėjo bendraamžę kroatę Ivaną Maranič, tačiau aštuntfinalyje vos per 28 sekundes nusileido 21-erių prancūzei Romane Dicko.

Laimėjusi pirmąją kovą S.Jablonskytė pakartojo geriausią Lietuvos dziudo atstovų pasiekimą olimpinėse žaidynėse. Į aštuntfinalį prieš tai buvo patekę ir Algimantas Merkevičius, Marius Paškevičius ir Karolis Bauža.

Patikrinimai – kas rytą

Aklimatizacijos stovyklą Hiracukoje S.Jablonskytė pasiekė po parą trukusios kelionės. Iš Kauno į Vilniaus oro uostą, iš ten – į Helsinkį ir galiausiai – 10 val. trukmės skrydžiu į Japoniją. Atrodytų, kad nelengva kelionė turėjo nuvarginti olimpietę, tačiau vos išlipusi iš lėktuvo ji visą nuovargį it ranka nubraukė. Lietuvę prie viešbučio pasitiko vietinių pagamintas plakatas su jos atvaizdu ir sėkmės palinkėjimu. Tas pats plakatas ją lydi ir prie treniruočių salės.

Sportininkė šypsojosi, nes nežinojo, kodėl ji vienintelė iš visos mūsų šalies delegacijos sulaukė tokio išskirtinio dėmesio, gal tai lėmė japonų simpatijos. Tiesa, neaišku, kam labiau: jų nacionalinei sporto šakai arba pačiai lietuvei.

Japonijoje S.Jablonskytė praleis daugiau nei pusę mėnesio, todėl kelionei ruošėsi apgalvodama visus aspektus. Nemažai laiko pareikalavo visų būtinų kelionės ir kitokių dokumentų pildymas, įvairiausių duomenų įkėlimas į specialią telefono programėlę, kurią pasitelkę žaidynių organizatoriai seks duomenis apie kiekvieną sportininką, jo sveikatos būklę, kitus duomenis.

Taip pat atletų laukia COVID-19 testų maratonas. Nuo šios privalomos procedūros viešbutyje prasidės kiekvienas jų rytas. Tarp 7.30 ir 8 val. ryto į kambario duris kasdien belsis atsakingi pareigūnai, tad ilgiau pasnausti olimpiečiai negalės.

Treniruosis su gruzinais

Net ir patyrusiai keliautojai teko atkreipti dėmesį ir į tokį, atrodytų, elementarų aspektą, kaip lagaminų sukrovimas. Juose daugiausia vietos užėmė sportiniai drabužiai. Jei Lietuvos rinktinės aprangos komplektai yra standartiniai visiems mūsų olimpiečiams, tai treniruočių įrankiais ir kimono ji turėjo pasirūpinti pati. Kadangi iki olimpinio starto atletės laukia dar daug pratybų, ji įsidėjo net šešis kimono komplektus.

Hiracukoje S.Jablonskytę pasitiko jau pažįstama aplinka, nes drauge su kitais olimpiečiais ji čia lankėsi prieš keletą metų, kai buvo vertinamos olimpinės bazės. Ir tąsyk, ir dabar kaunietei puikų įspūdį paliko viešbučiai, treniruočių salės, bendras organizacinis lygis. Atletė, kurią namuose daugiausia ugdo treneriai Vigmantas Sinkevičius ir Danguolė Novikovienė, Japonijoje kol kas treniruojasi tik su D. Novikoviene. Vėliau ji prisijungs prie Sakartvelo sportininkų grupės, kurie atvyks kitos savaitės pradžioje.

„Sakartvele, padedama trenerio Eduardo Techovo, ne vieną mėnesį rengiausi olimpiadai, nes šios šalies atstovai yra gana stiprūs dziudo sporte, o mūsų federacija su jais yra užmezgusi draugiškus ryšius. Jie maloniai sutiko kartu padirbėti ir čia, Japonijoje. Man tai labai naudinga, nes dažniausiai sudėtinga rasti stiprių treniruočių partnerių“, – pasakojo S.Jablonskytė.

Laukia burtų sprendimo

Dziudo kovotoja iš pradžių planavo į Japoniją skristi gerokai vėliau, nes jos startas nusimato tik liepos 30-ąją. Kita vertus, bus daugiau laiko aklimatizacijai. Teoriškai skaičiuojama, kad norint visiškai apsiprasti prie Japonijos laiko juostos reikia apie dešimt dienų. Sandros žodžiais, olimpiadai ji ruošėsi planuodama, kad iš pradžių geriausią sportinę formą pasieks balandžio viduryje vykusiame Europos čempionate Portugalijoje. Ten atletė pakartojo savo geriausią rezultatą – užėmė 5-ąją vietą.

Po to sekė išvykos į tarptautinius turnyrus ir sunkios treniruočių stovyklos Sakartvele. Iš pradžių stovyklose buvo dirbama dukart per dieną, vėliau krūviai mažėjo. Likus porai savaičių iki olimpinio skrydžio į Japoniją, ji grįžo į Lietuvą, kur turėjo susitvarkyti susikaupusius buitinius reikalus ir susidėlioti paskutines kelionės detales.

Lietuvė kol kas nežino, kokią varžovę jai lems olimpiniai burtai. Faktas tik tas, kad silpnų priešininkių žaidynėse nėra.

„Žinant, kad čia patekome įveikusios didelę konkurenciją ir po ilgos atrankos, visos merginos – vertos čia būti. Nesu pasaulinio reitingo viršūnėje, todėl, žinoma, teks kautis su tituluotomis varžovėmis. Tik būtų gerai iškart negauti ko nors iš pajėgiausių aštuntuko“, – svarstė pašnekovė.

Svorio kategorijoje virš 78 kg startuosianti S.Jablonskytė taps tik antrąja Lietuvos dziudo olimpiete per visą mūsų šalies sporto istoriją.

Paklausta apie sau Tokijuje keliamą tikslą, kaunietė atsakė:

„Man tai bus olimpinis debiutas, esu dėkinga likimui ir treneriams už tokią galimybę. O noriu tik vieno: kad po žaidynių galėčiau sau nuoširdžiai pasakyti, kad Japonijoje padariau viską, kas buvo mano jėgoms.“

Svarbiausiam karjeros startui 29 metų dziudo kovotoja kruopščiai ruošiasi ne tik aprangą.

Aklimatizacijos stovyklą Hiracukoje šios savaitės viduryje S. Jablonskytė pasiekė po parą trukusios kelionės. Iš Kauno į Vilniaus oro uostą, iš ten – į Helsinkį ir galiausiai – 10 val. skrydis į Japoniją. Atrodytų, jog nelengva kelionė turėjo nuvarginti olimpietę, tačiau vos išlipus iš lėktuvo visą nuovargį it ranka nubraukė. Lietuvę prie viešbučio pasitiko vietinių pagamintas plakatas su jos atvaizdu bei sėkmės palinkėjimais. Tas pats plakatas ją lydi ir prie treniruočių salės. Nors sportininkė šypsojosi nežinanti kodėl ji vienintelė iš visos mūsų šalies delegacijos sulaukė tokio išskirtinio dėmesio, kaltos gali būti japonų simpatijos. Tiesa, neaišku kam labiau: jų nacionalinei sporto šakai arba pačiai lietuvei.

Japonijoje S. Jablonskytė praleis daugiau nei pusę mėnesio, todėl kelionei ruošėsi apgalvodama visus aspektus. Nemažai laiko pareikalavo visų būtinų kelionės bei kitokių dokumentų pildymas, įvairiausių duomenų įkėlimas į specialią telefono programėlę. Jos pagalba žaidynių organizatoriai seks duomenis apie kiekvieną sportininką, jo sveikatos būklę, kitus duomenis. Taip pat atletų laukia COVID-19 testų maratonas. Nuo šios privalomos procedūros viešbutyje prasidės kiekvienas jų rytas. Tarp 7.30 ir 8 val. ryto į kambario duris kasdien belsis atsakingi pareigūnai, tad ilgiau pasnausti olimpiečiams negresia.

Net ir patyrusiai keliautojai teko atsakingai pažiūrėti ir į tokį, atrodytų, elementarų aspektą, kaip lagaminų sukrovimas. Juose daugiausia vietos užėmė sportiniai drabužiai. Jei Lietuvos rinktinės aprangos komplektai standartiniai visiems mūsų olimpiečiams, tai treniruočių įrankiais ir kimono ji turėjo pasirūpinti pati. Kadangi iki olimpinio starto atletės laukia dar daug pratybų, ji įsidėjo net 6 kimono komplektus.

Hiracukoje S. Jablonskytę pasitiko jau pažįstama aplinka, nes drauge su kitais olimpiečiais ji čia lankėsi prieš keletą metų, kai buvo vertinamos olimpinės bazės. Ir tąsyk, ir dabar kaunietei puikų įspūdį paliko viešbučiai, treniruočių salės, bendras organizacinis lygis. Atletė, prie kurios ugdymo namuose daugiausia prisideda treneriai Vigmantas Sinkevičius ir Danguolė Novikovienė, Japonijoje kol kas treniruojasi tik su D. Novikoviene. Vėliau ji prisijungs prie Sakartvelo sportininkų grupės, kurie atvyks kitos savaitės pradžioje.

„Sakartvele, padedama trenerio Eduardo Techovo, ne vieną mėnesį rengiausi olimpiadai, nes šios šalies atstovai yra gana stiprūs dziudo sporte, o mūsų federacija su jais yra užmezgusi draugiškus ryšius. Jie maloniai sutiko kartu padirbėti ir čia, Japonijoje. Man tai labai naudinga, nes paprastai sudėtinga rasti stiprių treniruočių partnerių“, - pasakojo S. Jablonskytė.

Dziudo kovotoja iš pradžių planavo į Japoniją skristi gerokai vėliau, nes jos startas nusimato tik liepos 30-ąją. Kita vertus, bus daugiau laiko aklimatizacijai. Teoriškai skaičiuojama, jog norint visiškai apsiprasti prie Japonijos laiko juostos reikia apie 10 dienų. Sandros žodžiais, olimpiadai ji ruošėsi planuodama, kad iš pradžių geriausią sportinę formą pasiektų balandžio viduryje vykusiam Europos čempionatui Portugalijoje. Ten atletė pakartojo savo geriausią rezultatą – užėmė 5-ąją vietą.

Po to sekė išvykos į tarptautinius turnyrus bei sunkios treniruočių stovyklos Sakartvele. Iš pradžių stovyklose buvo dirbama dukart per dieną, vėliau krūviai mažėjo. Likus porai savaičių iki olimpinio skrydžio į Japoniją, ji grįžo į Lietuvą, kur turėjo susitvarkyti susikaupusius buitinius reikalus bei susidėlioti paskutines kelionės detales.

Lietuvė kol kas nežino, kokią varžovę jai lems olimpiniai burtai. Faktas tik tas, kad silpnų priešininkių žaidynėse nėra.

„Žinant, kad čia patekome įveikusios didelę konkurenciją ir po ilgos atrankos, visos merginos yra vertos čia būti. Nesu pasaulinio reitingo viršūnėje, todėl aišku, kad teks kautis su tituluotomis varžovėmis. Tik būtų gerai iškart negauti kažko iš pajėgiausių aštuntuko“, - svarstė pašnekovė.

Svorio kategorijoje virš 78 kg startuosianti S. Jablonskytė taps tik antrąja Lietuvos dziudo olimpiete per visą mūsų šalies sporto istoriją.

Paklausta apie sau Tokijuje keliamą tikslą, kaunietė atsakė: „Man tai bus olimpinis debiutas, esu dėkinga likimui ir treneriams už tokią galimybę. O noriu tik vieno: kad po žaidynių galėčiau sau nuoširdžiai pasakyti, jog Japonijoje padariau viską, kas buvo mano jėgoms“.

Šiais metais pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje vėliavą neš ir sportininkas, ir sportininkė. Lietuvos trispalvė atidarymo ceremonijoje, kaip praneša LTOK, patikėta plaukikui Giedriui Titeniui ir dziudo imtynininkei Sandrai Jablonskytei.

„Renkant vėliavnešius turėjome atsižvelgti ne tik į sportininkų pasiekimus, bet ir į varžybų tvarkaraštį. Atidarymo ceremonijoje dalyvausiantys atletai užtruks mažiausiai 5 valandas. Tie, kurie į ceremoniją atvyks iš aklimatizacijos stovyklos Hiracukoje, į viešbutį grįžtų tik 3 val. nakties. Be to, nemaža dalis sportininkų dar nebus atvykę į Japoniją.

Esame dėkingi Giedriui ir Sandrai už tai, kad priėmė šią atsakomybę, neabejoju, kad Lietuvos trispalvė Tokijo olimpiniame stadione plevėsuos išdidžiai“, – sakė olimpinė čempionė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.

Europos vicečempionas, pasaulio čempionato trečios vietos laimėtojas G. Titenis – vienas labiausiai patyrusių Lietuvos olimpinės rinktinės narių. Tokijo olimpinės žaidynės jam – jau ketvirtosios.

„Nešti šalies vėliavą olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje – ne tik didelė garbė, bet ir atsakomybė. Esu dėkingas, kad ji buvo patikėta man, tai bus išskirtinė patirtis“, – sakė G. Titenis.

Dziudo atstovė S. Jablonskytė – olimpinių žaidynių debiutantė. Sportininkė šiais metais Europos čempionate užėmė 5 vietą.

„Tikrai nesitikėjau, kad man teks ši garbė. Tai pirmosios mano žaidynės, o apie vėliavos nešimą net nesvajojau, todėl dabar šiek tiek jaudinuosi. Jaučiu didelę atsakomybę, man garbė būti tarp tų sportininkų, kurie yra nešę trispalvę žaidynių metu“, – LTOK pranešime cituojama sportininkė.

Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija liepos 23 dieną Tokijo olimpiniame stadione vyks 14 val. Lietuvos laiku.

28-erių S.Jablonskytė Europos čempionato svorio kategorijos per 78 kg aštuntfinalyje įtikinamai nugalėjo ispanę Sarą Alvarez, o ketvirtfinalyje nusileido būsimai vicečempionei iš Prancūzijos Lea Fontaine. Toliau trenerių Vigmanto Sinkevičiaus ir Danguolės Novikovienės auklėtinė tęsė pasirodymą paguodos varžybose. Jose Sandra patiesė triskart Europos vicečempionę, 2018 m. pasaulio čempionato prizininkę ir 2019 m. Europos žaidynių vicečempionę Larisą Cerič, kuriai per pastarąjį dešimtmetį buvo pralaimėjusi visas penkias tarpusavio akistatas.

Pasiekusi šią pergalę lietuvė pateko į mažąjį finalą, kuriame dėl bronzos medalio po atkaklaus mūšio turėjo pripažinti kitos senos pažįstamos – dukart Europos čempionės Marinos Sluckajos iš Baltrusijos pranašumą. Pastaroji sportininkė, kaip ir portugalė Rochelė Nunes, pasipuošė bronzos medaliu. Aukso medalis atiteko turkei Kayra Sayit, finale įveikusiai L.Fontaine.

S.Jablonskytė, užėmusi penktąją vietą, pakartojo geriausią Lietuvos moterų dziudo pasiekimą Senojo žemyno pirmenybėse. Be to, ji pelnė 252 pasaulio reitingo taškus ir pagerino savo poziciją siekdama kelialapio į Tokijo olimpines žaidynes.

– Sandra, papasakokite, kaip klostėsi jūsų pasirodymai Portugalijoje?

– Europos čempionatui ruošiausi tris mėnesius. Dirbau treniruočių stovyklose, pasiekiau gerą sportinę formą, bet tarpiniuose startuose vis nesisekdavo. O Lisabonoje kažkaip viskas apsivertė mano naudai. Pavyko įveikti baimes, įtampas, kovoti taip, kaip iš tiesų moku. Todėl ir rezultatai atitinkami. Per pirmąją kovą gana nesunkiai įveikiau ispanę, su kuria iki tol nebuvau kovojusi. Ketvirtfinalyje susidūriau su jauna varžove iš Prancūzijos. Nepasakyčiau, kad jos meistriškumas buvo daug didesnis. Tiesiog ji sveria gal 20 kg daugiau nei aš. Galite įsivaizduoti kaip sunku įveikti tokią atletę. Ne veltui pirmoje kovoje ji įveikė čempionato favoritę Iriną Kindzerską iš Azerbaidžano. Pralaimėjusi prancūzei susitikau su varžove iš Bosnijos ir Hercegovinos. Su L.Cerič mus sieja senos sąskaitos dar nuo jaunimo varžybų. Jai buvau pralaimėjusi pasaulio jaunimo čempionate, kai pelniau bronzą, o ji žengė į finalą. Ir suaugusiųjų varžybose nebuvau prieš ją laimėjusi. Tai dar labiau motyvavo siekti revanšo. Panaudojau vieną wazari veiksmą, po to – kitą ir švenčiau saldžią pergalę. Paskutinė kova su baltaruse buvo kiek savotiška. Mes abi viena kitą pažįstame idealiai, kartu treniruojamės prieš turnyrus, net varžybų rytą drauge apšilimą darėme. Pralaimėjau teisėjų įspėjimais, todėl buvo apmaudu, nes nesijaučiau santykius išsiaiškinusi ant tatamio.

– Po pergalių Europos čempionate pagerinote savo pozicijas kovoje dėl olimpinio kelialapio: iš dešimtosios vietos pakilote į aštuntąją tarp europiečių sportininkių, pretenduojančių į dvylika jiems skirtų vietų. Kaip šios lenktynės tęsis toliau?

– Dėl to labai džiaugiuosi, nes pretendenčių yra nemažai, todėl brangus kiekvienas taškas. Dabar grįžtu į treniruočių stovyklą Sakartvele, o gegužės 5-ąją manęs lauks "Grand Slam" kategorijos turnyras Kazanėje (Rusija). Tai olimpinėms kandidatėms bus vienas paskutiniųjų šansų, todėl turnyro dalyvės bus itin pajėgios (paraiškas dalyvauti pateikė 388 atletai iš 87 pasaulio šalių). O birželio pradžioje Vengrijoje lauks pasaulio čempionatas, kuriame bus sudėti galutiniai taškai.

– Prieš sėkmingą startą Europos čempionate sulaukėte ne vien palaikymo, bet ir kai kurių kolegų iš Lietuvos kritikos, esą tokių kaip S.Jablonskytė mūsų šalyje yra ne viena, nes per dvejus metus neva laimėjote tik vieną kovą. Kaip jus veikia tokie skeptikų atsiliepimai?

– Išeitų, kad vien Lisabonoje įvykdžiau ketverių metų normą (juokiasi). Iš tiesų man labai skaudu, kai konkuruojama tokiais metodais. Manau, kad viską reikia įrodinėti ant tatamio. O kai nesugebama laimėti, tada imama rėkauti ir garsiai skųstis: kodėl mūsų šalies federacija į varžybas išvežė S.Jablonskytę, o ne ką nors kitą. Tas karas, sukeltas kai kurių mūsų bendruomenės atstovų, kenkia visiems. Nepadeda ir man, ypač šiais, svarbiausiais olimpinio ciklo metais. Skaitau atsiliepimus, komentarus, matau daug pagiežos. Aišku, sulaukiu ir daug palaikymo, objektyvių nuomonių, kurios skatina nenuleisti rankų ir siekti olimpinio kelialapio Lietuvai.

Kovojo Portugalijoje

Lisabonoje (Portugalija) surengto Europos dziudo čempionato aštuntfinalyje trenerių Vigmanto Sinkevičiaus ir Danguolės Novikovienės auklėtinė S.Jablonskytė (svorio kategorija per 78 kg) nugalėjo ispanę Sarą Alvarez, tačiau ketvirtfinalyje pripažino būsimos vicečempionės prancūzės Lea Fontaine pranašumą.

Lietuvė atsitiesė per paguodos varžybas – "ippon" įvertinimu įveikė triskart Europos vicečempionę, 2018 m. pasaulio čempionato prizininkę ir 2019 m. Europos žaidynių vicečempionę L.Cerič.

Iki šiol per savo karjerą S.Jablonskytė buvo pralaimėjusi bosnei visas penkias dvikovas (pirmąją – 2009 m.).

Siekia olimpinio bilieto

Mažajame finale dėl bronzos medalio Sandra išmėgino jėgas su kita gerai pažįstama varžove – dukart Europos čempione M.Sluckaja, kurios nėra nugalėjusi nuo 2007-ųjų (kovojo aštuonis kartus).

"Baltarusė vis dar stipri konkurentė, tačiau jau ne ta, kokia buvo prieš kelerius metus. Manau, kad šįkart jos pergalė baltais siūlais dygsniuota – ne vien mane nustebino kai kurie kontroversiški teisėjo sprendimai, galiausiai atėmę medalį iš Sandros", – sakė Lietuvos dziudo federacijos (LDF) prezidentas V.Sinkevičius.

Manau, kad šįkart M.Sluckajos pergalė baltais siūlais dygsniuota – ne vien mane nustebino kai kurie kontroversiški teisėjo sprendimai.

Užėmusi penktą vietą, S.Jablonskytė pelnė 252 pasaulio reitingo taškus ir pagerino savo poziciją siekdama kelialapio į Tokijo olimpines žaidynes (buvo dešimta, o dabar yra aštunta tarp europiečių sportininkių, pretenduojančių į 12 vietų).

Aukso medalį iškovojo turkė Kayra Sayit, finale įveikusi L.Fontaine. Bronzą pelnė M.Sluckaja ir portugalė Rochelė Nunes.

Laukia Kazanė

Gegužės 5-ąją S.Jablonskytės laukia "Grand Slam" kategorijos turnyras Kazanėje (Rusija).

Dalyvauti šiose varžybose jau pateikė paraiškas 388 atletai iš 87 pasaulio šalių.

Tarp galimų lietuvės priešininkių turėtų būti ir neseniai matytos L.Cerič bei S.Alvarez, ir 2012 m. olimpinė bei dukart pasaulio čempionė kubietė Idalys Ortiz, 2019 m. pasaulio čempionė japonė Akira Sone, dukart Europos čempionė prancūzė Romane Dicko, 2015 m. pasaulio vicečempionė slovėnė Anamari Velensek.

Izraelyje svorio kategorijos per 78 kg pirmojoje kovoje S. Jablonskytė aiškia persvara pranoko Paulą Kulagą, kuriai prieš porą metų varžybose Australijoje buvo nusileidusi. Pasak sportininkės, nors praeityje varžovė ją buvo nuskriaudusi, šįkart kova nebuvo sunki.

„Varžyboms Tel Avive sąžiningai ruošiausi. Su rinktinės treneriu Eduardu Techovu dvi savaites dalyvavau treniruočių stovykloje Sakartvele. Pasiekiau gerą sportinę formą, todėl ir pavyko atsidaryti pergalių sąskaitą. Man tai labai svarbu psichologiškai, nes suteikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis“, - teigė atletė.

160 taškų reitingo taškų ją pasaulinėje klasifikacijoje iš 34-osios vietos pakylėjo į 30-ąją. Tai dar negarantuoja patekimo į Tokijo olimpines žaidynes, bet sutvirtina lietuvės pozicijas.

Tel Avive kovotoja buvo arti ir antrosios pergalės, tačiau teisėjų sprendimu nusileido Izraelio atstovei Raz Hershko. Mūsiškės žodžiais, atkakliose grumtynėse nei viena sportininkė neturėjo pranašumo, abi buvo gavusios po kelis įspėjimus. Galiausiai teisėjai priėmė šeimininkų atstovei palankų sprendimą, nors jokių rezultatyvių veiksmų ši neatliko.

„Atvirai sakant, buvo skaudu. Abi pasirodėme vienodai, tačiau teisėjai priėmė tokį sprendimą. Matyt, kovodama su varžybų šeimininke turi būti visa galva geresne, jei nenori, kad pergalę atiduotų jai“, - svarstė lietuvė.

Vis dėlto S. Jablonskytė džiaugėsi, kad apskritai galėjo žengti ant tatamio, nes drauge su ja keliavę keli portininkai tokios galimybės apmaudžiai neteko. Pasirodo, lietuvė iš Tbilisio į Izraelį ketino skristi įprastiniu reisu, tačiau dėl COVID-19 apribojimų skrydis buvo atšauktas. Laimei, dalyviams buvo organizuotas užsakomasis skrydis, leidęs pasiekti Tel Avivą per Stambulą. Nors ir ne itin patogiai, 14 val. pralaukusi Stambulo oro uoste, kaunietė Izraelį pasiekė. Tačiau tuo nuotykiai nesibaigė. Viešbutyje ji sulaukė organizatorių skambučio dėl būtinybės izoliuotis viešbutyje, nes lėktuve sėdėjo greta koronavirusu infekuoto žmogaus. Tai būtų reiškę prarastą šansą sudalyvauti turnyre. Vis dėlto vėliau paaiškėjo, kad lietuvė sėdėjo saugiu atstumu, tuo tarpu keli Graikijos bei kitų šalių sportininkai turėjo tiesioginį kontaktą su sirgusiuoju, todėl jiems, nepaisant neigiamų testų, buvo uždrausta startuoti turnyre.

Šią savaitę grįžusi į Tbilisį S. Jablonskytė tęs treniruočių procesą, o iš ten kitą savaitę išvyks į Taškentą, kur kovo 3 d. vyks Uzbekijos „Grand Slam“ turnyras, kuriame taip pat bus medžiojami olimpinio reitingo taškai.