Sužavėjo šokio stebuklas

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Sapnai ir kaktusai“, kur greta Alexanderio Ekmano (Švedija) „Cacti“ („Kaktusai“) pristatomos ir Roberto Bondaros (Lenkija) choreografinės kompozicijos „Žagsulys“ („Hiccup“) bei „8m68“, sulaukė didžiulio ne tik šalies, bet ir užsienio šokio gerbėjų susidomėjimo.

Baleto kritikė Skaidra Baranskaja teigė, kad tiek darniai judančių, bet individualiai besireiškiančių žmonių scenoje retokai gali pamatyti.

„Neįtikėtinas Klaipėdos baleto trupės įdirbis. Lengva ranka A. Ekmanas mestelėjo pasauliui 27 minučių šedevrą „Cacti“ ir jam nepatinka, kai kažkas iš savo varpinės bando aprašinėti per pasaulį sklendžiantį fenomeną. Tiesiog džiugu, kad „Kaktusai“ sudygo ir Lietuvoje“, – akcentavo kritikė.

„Klaipėdoje atgimusių choreografinių darbų pagrindinis stebuklas – tikslus atlikimas, žavintis savo laisve ir choreografinio piešinio vaizduote. Surinkti skirtingų mokyklų šokėjai parengti taip akademiškai, jog šokio visuma tapo lengvai sklindančia plastine jėga, leidžiančia šokamiems siužetams virsti gilesnių apmąstymu šaltiniu“, – džiaugėsi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Anot teatro kritikės, šokio dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, „Kaktusai“ gali būti apie viską, apie nieką ir apie ką nori kiekvienam iš mūsų, nes jų tikslas yra scenoje parodyti kūrybos ir samprotavimų apie ją susidūrimą, taip išryškinant absurdiškumą.

„Juk visi be išimties meną patiriame skirtingai“, – rašė S. Ivaškaitė.

Kaip jie sudygo scenoje

Kaktusai, išgyvenantys net nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis, paplitę visame pasaulyje – nuo sausringų plynių abiejose Amerikose iki palangių mūsų butuose.

Tačiau teatro scenoje, o juo labiau šokio spektakliuose jų niekas nebuvo regėjęs iki pat 2010-ųjų, kai švedų choreografas A. Ekmanas sumanė jais papuošti sceną savo spektaklyje, sukurtame Nyderlandų šokio teatro II trupei, ir net pakrikštijo savo naująjį kūrinį „Kaktusais“.

Nuo to laiko „Kaktusai“ tapo visame pasaulyje atpažįstamu A. Ekmano kūrybos ženklu, kuriuo įvairių trupių premjeros buvo pažymėtos šokio žemėlapyje jau daugiau kaip dvidešimtį kartų nuo Sietlo JAV šiaurės vakaruose ir San Paulo Brazilijos pietryčiuose iki Sidnėjaus Australijoje ir Velingtono Naujojoje Zelandijoje.

Šį pavasarį A. Ekmano „Kaktusai“ pirmąkart „pražydo“ ir Klaipėdoje.

2010-aisiais tuomet dar tik pradedantis choreografas šmaikščiai (tarsi kaktuso dygliais) baksnojo publikai, ragindamas ją susimąstyti apie šiuolaikinį šokį kaip apie „aukštojo meno“ formą, apie kritiko vaidmenį ir pretenzingą kritikų retoriką.

Parodijuodamas šio „aukštojo meno“ kraštutines apraiškas, A. Ekmanas su meile ir kandžiu humoru dekonstravo tai, kas jam puikiai pažįstamoje šiuolaikinio šokio terpėje atrodė dirbtina ar snobiška.

Spektaklyje šokėjai išdėstyti ant kvadratinių pakylų, tarsi įkalinti baltuose kvadratuose, o jų tūžmingą, ritmišką judėjimą (choreografas yra minėjęs, kad šį vaizdinį įkvėpė jo matyti Tibeto vienuoliai, atliekantys ritualą lyg triukšmingus jogos pratimus) lydi styginių kvarteto gyvai atliekama muzika bei iš įrašo sklindantys ironiški komentarai.

Šokėjai įnirtingai stengiasi ištrūkti iš savo nematomo kalėjimo ir galiausiai kiekvienas įgyja po kaktusą. Bet ką visa tai reiškia?

Ką slepia dygliuotieji?

Jeigu tai būtų absurdo teatro pjesė ar dadaistinio meno ready-made objektas, galėtume spėti, kad kaktusas kartais yra tik kaktusas arba kad kaktusas yra metafora.

Choreografas pateikė savo paaiškinimą: „Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meno kūrinius, jaučiame poreikį juos analizuoti, „suprasti“. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime juos interpretuoti ir patirti, kaip kam patinka. „Kaktusai“ gimė tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kiekvienas rašinys apie mano kūrybą gerokai sujaukdavo jausmus ir gadindavo nuotaiką. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Nustojau skaityti recenzijas, paskui į jas reaguoti, bet man iki šiol kelia abejonių ši žmonių sukurta sistema.“

Taip pat akivaizdu, kad scenografiją ir kostiumus savo spektakliui sukūręs choreografas dygliuotus sukulentus ir kūno spalvos kostiumus pasitelkia kaip žmogaus egzistencinio nuogumo, pažeidžiamumo, o sykiu ir atsparumo nepalankioms aplinkos sąlygoms metaforą.

Kad šis egzistencializmas gali būti tiek pat rimtas, kiek juokingas, signalizuoja ne tik kaktusai, bet ir į sceną netikėtai išmesta katės iškamša.

Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais: „Man tai buvo nauja. Susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra.“

Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto.

Spektaklio metu taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių, ritminės improvizacijos ir „užkadrinio balso“ sakomi tekstai.

Galima numanyti, jog kartais tarp kasdienių šokėjų replikų pasigirsta ir kritiko balsas – jis kalbasi su savimi, formuluodamas frazes savo būsimai recenzijai: „Ką mes matome?“, „Kas čia įsimintino?“, „Įgudusi akis čia gali įžvelgti...“, „apstu subtekstų... pernelyg subtilių, kad būtų įmanoma juos atpažinti“ ir t. t.

Choreografas rėžia tiesiai šviesiai: „Tie nesibaigiantys tauzalai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“

Kaskart naujas impulsas

„Kaskart kurdamas choreografiją, pradedu nuo kažkokio atspirties taško, įkvepiančios idėjos ar impulso. Sukurti „Žagsulį“ („Hiccup“) paskatino tai, ką galėtume apibūdinti žodžiu superego – psichoanalizėje vartojama sąvoka. Kad ir kaip pavadintume, mus nuolatos lydi pojūtis, jog kažkas, glūdintis giliai kiekvieno mūsų viduje, nuolat kužda, kas teisinga, o kas ne. Taisyklių ir elgesio modelių reguliuojamame pasaulyje šis jausmas kyla veik nevalingai – lyg žagsulys“, – kalbėjo R. Bondara, šio kūrinio premjerą pristatęs 2015 m. Varšuvos Didžiajame teatre, kaip Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 7“ dalį.

„8m68“ esmė – santykiai tarp šokėjų. „Kūrinio varomoji jėga – tai trauka arba atstūmimas, kitų valdymas arba paklusimas kito valiai. Įkvėpimo šaltiniu šiai iš pažiūros abstrakčiai choreografijai tapo kasdienės patirtys ir tarpasmeniniai santykiai, perteikti judesių ir formų kalba. Judėdami pagal Amono Tobino muziką, šokėjų kūnai kuria energija ir emocijomis trykštantį peizažą, užklotą baltu sniegu...“ – pasakojo R. Bondara. Choreografinės kompozicijos „8m68“ premjera įvyko 2012 m. Varšuvos Didžiajame teatre. Ji pristatyta kaip Lenkijos nacionalinio baleto projekto „Kreacje 4“ dalis.

Beje, R. Bondara yra ir choreografinių kompozicijų „Žagsulys“ („Hiccup“) ir „8m68“ kostiumų ir šviesų dailininkas.

Kūrybinis kelias

R. Bondara, baigęs Felikso Parnello valstybinę baleto mokyklą Lodzėje (2002 m.), pradėjo šokėjo karjerą šio miesto Didžiajame teatre, vėliau šoko S. Moniuškos didžiajame teatre Poznanėje. 2005 m. tapo Lenkijos nacionalinio teatro baleto trupės nariu Varšuvoje. Dirbdamas baleto artistu, taip pat įgijo Varšuvos ekonomikos mokyklos diplomą ir baigė Fryderyko Chopino muzikos akademiją, kurioje vėliau dėstė (2007–2018). Jo choreografinis debiutas įvyko 2008 m. Varšuvos Didžiajame teatre, kur R. Bondara sukūrė duetą „Andante con moto“ pagal Wojciecho Kilaro Koncertą fortepijonui. Už šią choreografinę miniatiūrą pirmajame Bronisławos Niżyńskos choreografijos konkurse apdovanotas antrąja premija (pirmoji nebuvo skirta) ir specialiuoju prizu.

Vėlesniais metais Lenkijos nacionalinio baleto choreografinėms dirbtuvėms „Creations“ R. Bondara sukūrė etiudus „When You End and I Begin…“ (2009), „The Garden’s Gate“ (2010), „8m68“ (2012), „Transfer Coefficient“ (2014), „Hiccup“ (2015), „Take Me with You“ (2016), „Verses“ (2018), kurie buvo įtraukti į teatro kamerinių spektaklių repertuarą, rodyti baleto trupės gastrolėse Norvegijoje, Suomijoje, JAV, Italijoje, Japonijoje, Latvijoje. 2011 m. pagrindinėje Lenkijos scenoje jis taip pat pastatė dviejų veiksmų baletą „Persona“ ir Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui skirtą vienaveiksmį baletą „Nevermore..?“.

2011–2012 m. R. Bondara dirbo Bydgoščiaus teatre „Opera Nova“ kaip kviestinis choreografas. Ten sukūrė spektaklį „Pavergtas protas“ pagal to paties pavadinimo Czesławo Miłoszo knygą su Philipo Glasso ir Wojciecho Kilaro muzika, už jį 2011 m. pelnė Jano Kiepuros apdovanojimą kaip geriausias metų choreografas. 2016 m. jam įteiktas aukščiausio Lenkijos apdovanojimo kultūros ir meno srityje „Už nuopelnus kultūrai – Gloria Artis“ bronzos medalis.

Vadovauja baleto trupei

Nuo 2018 m. R. Bondara yra Poznanės S. Moniuškos Didžiojo teatro baleto trupės meno vadovas. Tais pačiais metais jis pelnė Biarico premiją pradedančiųjų choreografų konkurse Bordo ir dar tris Jano Kiepuros apdovanojimus kaip geriausias choreografas už baletą „Svitezietė“ pagal Adomo Mickevičiaus baladę su Lenkijos nacionalinio teatro baleto trupe (2017), taip pat geriausio režisieriaus ir geriausio Lenkijoje pastatyto spektaklio nominacijose už režisūrinį bei choreografinį debiutą Felikso Nowowiejskio operos „Baltijos legenda“ pastatyme Poznanės operos teatre (2017). Vienas naujausių choreografo darbų šiame teatre – dviveiksmis baletas „Don Žuanas“ pagal Molière’o komediją (2020).

Kaip kviestinis choreografas kūrė spektaklius baleto trupėms Lenkijoje, Lietuvoje, Norvegijoje, Čekijoje, Vokietijoje, JAV. 2021 m. Vokietijoje choreografas pristatė I. Stravinskio „Šventasis pavasaris“, 2022 m. jo darbais žavėjosi Australijos publika, kuriai buvo pristatyta R. Bondaros choreografinė miniatiūra „Take Me with You“. Netrukus kūrėjas pakvies į premjeras Vengrijoje ir Australijoje, o mes jo laukiame Klaipėdoje.