„Retos ligos, tokios kaip sarkomos, dažnai kelia diagnostikos ir gydymo iššūkių – dėl savo retumo jos neįprastos medikams, sunkiau atpažįstamos, klinikinės patirties trūkumas gali lemti neteisingas diagnozes, gali būti sunkiau parinkti tinkamą gydymą“, – sako vienintelio šalyje veikiančio specializuoto Kauno klinikų Sarkomų centro vadovė dr. Laura Kairevičė.

Ji pabrėžia daugiadalykės komandos svarbą gydant sarkomas.

– Kaip patvirtinama sarkomos diagnozė?

– Sarkomų gydymo sėkmė prasideda nuo patikimos diagnostikos. Diagnostikos procese lemiamą vaidmenį atlieka sarkomos diagnozės patvirtinimas ir naviko tipo nustatymas. Sarkomų histologiniai tipai – labai įvairūs, yra apie 100 skirtingų tipų. Ši liga gali vystytis įvairiuose organuose ir turėti daug skirtingų morfologinių bruožų, todėl šiuo metu Kauno klinikų Patologinės anatomijos klinikoje atliekami histopatologiniai, imunohistocheminiai, molekuliniai tyrimai, skirti konkrečiam navikui būdingiems požymiams kuo tiksliau įvardyti ir tinkamai patvirtinti diagnozę.

Naviko vieta, dydis ir išplitimas – svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos parenkamas gydymo metodas.

– Kaip parenkamas tinkamiausias gydymas?

– Naviko vieta, dydis ir išplitimas – svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos parenkamas gydymo metodas. Kauno klinikose naudojami moderniausi radiologiniai tyrimo metodai, įskaitant rentgenologinius tyrimus, kompiuterinę tomografiją, magnetinio rezonanso tomografiją ir pozitronų emisijos tomografiją / kompiuterinę tomografiją siekiant tiksliai įvertinti šias charakteristikas.

Šiuolaikiniais radiologiniais diagnostikos metodais galima įvertinti ne tik naviko anatominius pokyčius, tokius kaip dydį, bet ir naviko biologinius, funkcinius pokyčius, kurie, taikant skirtingus gydymo metodus, ypač taikinių terapiją, leidžia tiksliau ir greičiau įvertini naviko atsaką į gydymą. Taip tiksliau įvertinamas ligos regresas ar progresas ir pasirenkamas tinkamas gydymo metodas. Radiologinė ekspertizė ir žinios apie sarkomas – neįkainojamos optimizuojant paciento priežiūrą ir gydymo rezultatus Sarkomų centre.

– Koks gydymas taikomas gydant sarkomas?

– Lokalus gydymas – pagrindinė sarkomų gydymo dalis. Operacinis ir spindulinis gydymas užima svarbiausią vietą kovojant su šiais navikais. Moksliniai tyrimai rodo, kad operacinio gydymo rezultatai tiesiogiai nulemia pacientų išgyvenamumą – nepavykus pašalinti naviko radikaliai, penkių metų išgyvenamumo rodikliai sumažėja beveik perpus. Taip pat žinoma, kad, operaciją atliekant patyrusiam chirurgui specializuotame centre, dažniau atliekamas radikalus naviko šalinimas, išvengiama galūnių amputacijų, mažesnė komplikacijų rizika.

Operacijai buvo atsakingai ruošiamasi ir ji atlikta maksimaliai saugiai, pasitikrinant ir konsultuojantis su didelę patirtį turinčiais profesionalais ir tikintis geriausio rezultato.

Kaip prasidėjo liga?

Dėl atsiradusio guzelio ties smilkiniu ir sunkumo išsižioti pacientės tėvai kreipėsi į gydytojus. Pirminiai tyrimai (vaizdiniai tyrimai ir biopsija) parodė, kad auglys piktybinis – posmilkininės duobės skersaruožių raumenų piktybinis navikas – sarkoma, plintanti į kaukolės pamatą link smegenų dangalo. Todėl būtinam kompleksiniam gydymui pacientė nukreipta į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas.

Po pakartotinų išsamesnių tyrimų, atliktų Valstybiniame patologijos centre, buvo nustatyta, jog šis navikas yra ypač agresyvus. „Tokia patologija mūsų šalyje aptinkama labai retai – vos 3 atvejai per metus, o būtent toje vietoje, kurioje buvo aptiktas šis navikas – dar rečiau, – sako veido ir žandikaulių chirurgė Otilija Kutanovaitė. – Dėl to svarbu, kad pacientas patektų į tą centrą, kuriame sutelkta daugiausiai personalo kompetencijų, moderniausia aparatūra, geriausios galimybės konsultacijoms su užsienio partneriais.“

Otilija Kutanovaitė./ Santaros klinikų nuotr. 

Gydymo plane – daugelio sričių specialistų darbas, dėl unikalaus atvejo – iš motinystės atostogų iškviesta chirurgė

Skersaruožių raumenų piktybinis navikas – dėl tokios diagnozės gydymo planą rengė daugiadalykė komanda. Netipinė naviko vieta, vėžio tipas ir paciento amžius medikų komandą subūrė išskirtiniam darbui: „Tokie navikai yra ypač reti, operacijai planuoti ir atlikti iš motinystės atostogų iškvietėme daugiausiai patirties turinčią veido ir žandikaulių chirurgę Otiliją Kutanovaitę, kuri yra baigusi specialias studijas ir galėjo imtis šios sudėtingos operacijos,“ – sako Santaros klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro Veido ir žandikaulių chirurgijos skyriaus vedėjas, burnos, veido ir žandikaulių chirurgas Gediminas Kapušinskas.

Pirmiausia gydymo plane buvo numatyta chemoterapija, po kurios turėjo paaiškėti, ar navikas reaguoja į gydymą – ar galima tikėtis jo sumažėjimo: „Nustatyta minkštųjų audinių rabdomiosarkoma – agresyvus navikas ir pacientė pateko į didelę rizikos grupę. Tokios formos naviko gydymo plane, pirmiausia, buvo skirta maksimali chemoterapija, kuria buvo siekiama sumažinti naviko apimtį. Džiaugiamės, kad tai pavyko – tumoras sumažėjo daugiau nei 50 proc., dėl to susidarė pagrįstas argumentas, kad liga reaguos į gydymą, – sako Vaikų onkohematologijos skyriaus gydytoja konsultantė vaikų hematologė Sigita Stankevičienė. – Po chemoterapijos kurso buvo atlikta chirurginė operacija, kuri laikoma auksine onkologinės ligos gydymo taisykle.“ Pacientė po operacijos jau atsigavusi, sustiprėjusi, toliau tęsiama pooperacinė chemoterapija ir radioterapija, siekiant sunaikinti galbūt galėjusias likti vėžines ląsteles.

Gediminas Kapušinskas./ Santaros klinikų nuotr. 

Operacija truko 10 valandų: veido ir žandikaulių chirurgai ir neurochirurgai dirba išvien operuodami išplitusius smilkininės duobės navikus

Didžiausias pasiekimas ir džiugi žinia, kad naviko pašalinimo operacijos metu buvo išsaugotas veidinis nervas: „Operaciją ypač apsunkino ir prailgino neįprasta ir reta naviko vieta – pasmilkininė duobė, kuri randama po veidiniu nervu. Atidalinti nervo šakas ir pašalinti didžiulių matmenų naviką jų nesužeidus buvo didelis iššūkis, – pasakoja gydytoja chirurgė O. Kutanovaitė. – Veidinis nervas atsakingas už daugybę veido judesių – už akių vokų judesius, mimiką, svarbus aiškiai kalbai, valgymui.“

Kartu su naviku reikėjo pašalinti žandikaulio sąnarį, skruostikaulį ir kaukolės pamato dalį, paausinę seilių liauką, dalį sveikų audinių – tokia yra radikalaus gydymo taktika: „Galvoje ypatingai daug svarbių anatominių struktūrų – arterijų ir venų, tarp kurių ir miego arterija, nervų, kuriuos reikėjo išsaugoti, nepažeisti, išvengti ypač gausaus kraujavimo komplikacijų, – operacijos subtilybes aiškina burnos, veido ir žandikaulių chirurgas G. Kapušinskas. – Kadangi pacientas vaikas, reikėjo prieš operaciją numatyti būsimas rekonstrukcines operacijas – kaip atkurti / suprotezuoti pašalintas kaukolės ir žandikaulio dalis, kai baigsis vaiko augimo procesas.“

Saulius Ročka. / Santaros klinikų nuotr. 

Neurochirurgijos centro vadovas prof. Saulius Ročka sako, kad tokios operacijos – kompleksinė chirurgija – suteikia galimybę skirtingų sričių chirurgams dirbti kartu ir atlikti sudėtingą operaciją visiškai netipinėje vietoje: „Neurochirurgai turi patirties operuojant kaukolės pamatą, tačiau šiuo atveju navikas apėmė keletą sričių. Dar daugiau – šiuo atveju pacientas yra augantis vaikas, todėl operacija įmanoma tik bendradarbiaujant su onkologais ir veido žandikaulių chirurgais. Operacijos metu, išsaugant svarbias nervo dalis ir nepažeidžiant kraujagyslių, kartu su dalimi žandikaulio pašalinta kaukolės pamato dalis ir dangalas, kuris pakeistas kitu jungiamuoju audiniu – smilkininio raumens fascija.“

Sunkus ir ilgas gydymas – visos šeimos gyvenimo dalis

Apie ligos diagnozę ir gydymą Gustės mama sako, kad medikai apie ligą ir jos gydymą viską išsamiai paaiškina ir nuolat stebi dukrytės sveikatos rodiklius: „Jau išgyvenome 3 chemoterapijas, operaciją, dabar laukia 23 švitinimai ir 5 chemoterapijos. Visokių etapų ir neįprastų dalykų jau patyrėme – ir kalbos, ir valgymo sutrikimų, bet dabar – padedant logopedams ir kitiems specialistams, viskas pamažu tvarkosi.“ Suprantama, kad šeimos gyvenimas sukasi tik aplink Gustę ir jos gydymą: „Labai tikimės, kad rudenį galėsime džiaugtis, nes  dukra bus pasveikusi. Kitokių minčių net neprisileidžiame. Kai būna labai sunku, pasiimu knygą, žiūriu filmus, stengiuosi nukreipti mintis ir tikėtis paties geriausio. Norime nuoširdžiai padėkoti visai gydytojų komandai už jų profesionalumą, sunkų darbą, atsakomybę, drąsą, tikėjimą, rūpestingumą atliekant be galo sudėtingą operaciją mūsų dukrai. Žodžiais šio dėkingumo neįmanoma išreikšti. Mes tikime – viskas bus gerai!“

Operacijai pasirengti padėjo tęstiniai mokslai užsienio valstybėse

Tokia operacija – yra didelio išankstinio pasirengimo rezultatas – nuolatinis tęstinis mokymasis: „Madride (Ispanija) baigiau Europos kaukolės-veido ir žandikaulių chirurgų asociacijos (EACMFS) podiplomines galvos-kaklo onkologinės chirurgijos srities studijas  (angl. fellowship), kurias sudarė virtualių seminarų ir praktinių darbų kursai (atliktos mokomosios operacijos (mediciniškai – disekcijos) medicinos mokslui kūnus paaukojusiems donorams), atlikau klinikinę praktiką Acheno (Vokietija) RWTH universitetinės ligoninės Veido ir žandikaulių chirurgijos skyriuje, – vardija gydytoja chirurgė O. Kutanovaitė. – Darbo patirtis, įgyta Nacionaliniame vėžio institute, tęstinės studijos ir praktika atvėrė kelią ir bendradarbiavimui su veido ir žandikaulių onkologijos gydymo ekspertais Vokietijoje ir konsultacijoms šiuo konkrečiu atveju. Džiaugiamės, kad mūsų pasirinktai operacijos taktikai buvo pritarta.“

Jungiamųjų audinių žmogaus organizme yra itin daug, todėl yra ir įvairių sarkomos rūšių. Gydytojas atkreipia dėmesį į dvi pagrindines sarkomų grupės – minkštųjų audinių sarkomos ir kaulų sarkomos.

Dažniausiai sarkomos yra vadinamos pagal tai, į kokį audinį navikas yra panašus. „Jei navikas yra panašus į kaulinį audinį, tuomet vadinamas osteosarkoma, jei į riebalinį audinį – liposarkoma. Dažnesnė, be abejo, minkštųjų audinių sarkoma, nes gali vystytis bet kuriame organe, o kaulinė sarkoma sudaro tik apie 10 procentų visų sarkomos atvejų“, – pasakoja dr. R. Baušys.

Sarkoma gali vystytis beveik visur

Gydytojas paaiškina, kad vienos iš dažniausių vietų navikų vystymuisi yra minkštieji audiniai – rankos ir kojos. Šiuose audiniuose yra diagnozuojama apie pusė sarkomų. Kiek rečiau sarkomos vystosi liemenyje, krūtinėje, o ypač retai – galvoje ir kakle. Daugiau nei pusė navikų gali vystytis vidaus organuose, kuo didesnė navikų įvairovė – tuo sunkesnė diagnostika ir gydymas.

Anot specialisto, sarkomų vystymuisi yra nustatyti aiškūs rizikos veiksniai – sarkomai atsirasti įtakos gali turėti taikomas spindulinis gydymas, sutrikusi limfos apytaka (dar vadinama dramblialige) ir įvairios cheminės medžiagos tokios kaip vinilo chloridas bei arsenas. Taip pat didelė rizika kyla žmonėms turintiems paveldimumo tikimybę, šie žmonės turėtų būti stebimi atidžiau, konsultuojami genetikos specialisto.

Gydytojas dr. R. Baušys sako, kad dažnai pirmas problemą gali aptikti pats žmogus. „Pacientas užsičiuopia guzelį, bet viskas priklauso nuo to, ką jis daro toliau, ar jis kreipiasi į gydytoją, ar ne. Yra daug žmonių, kurie galvoja, kad praeis, kad reikia palaukti, galbūt tai tik sumušimas ir kreipiasi į gydytojus tik kuomet žirnio dydžio guzelis tampa kumščio dydžio“, – perspėja gydytojas.

„Eurovaistinės“ vaistininkai ragina pastebėjus neįprastus guzelius kreiptis į gydytoją ar pasikonsultuoti su vaistininku, kuris dažnai padrąsina kreiptis į specialistus ir taip anksčiau nustatyti įvairius susirgimus.

Ankstyva diagnostika ir gydymas

Pasak  dr. R. Baušio, minkštųjų audinių sarkomų yra daugiau negu 50 rūšių, kuo daugiau rūšių tuo ankstyva diagnostika ir gydymas yra sudėtingesnis. Todėl kreipiantis į gydytoją yra atliekami tyrimai, leidžiantys nustatyti pirminio naviko kilmę, lokalizaciją, dydį, išplitimą. Tokiu atveju taikomas ir magnetinis branduolių rezonanso tyrimas, kuris parodo net pirminio naviko lokalizaciją, dydį, leidžia identifikuoti struktūras, kurios yra šalia naviko, kas ypač svarbu planuojant chirurginį gydymą.

Sarkoma gali plisti vietiškai ir peraugti į gyvybiškai svarbius organus, plisti į regioninius limfinius mazgus. Dažnai plinta į plaučius ar kepenis.

Išgijimo tikimybę padidina ankstyva diagnostika. „Bendra sarkomą turinčių žmonių išgyvenimo daugiau nei penkerius metus tikimybė siekia 65 procentus, tačiau nustačius ligą pirmoje stadijoje, ji siekia net 95 procentus. Nustačius ligą antrojoje stadijoje šį laikotarpį išgyvena apie 80 procentų žmonių, o nustačius ketvirtąją stadiją – tik 15 procentų“, – perspėja gydytojas ir ragina nedelsti kreiptis į specialistus.

Dažniausiai nustatomos pirmos ir antro stadijos sarkomos, jos sudaro 30 procentų visų atvejų. Lietuvoje yra diagnozuojama apie 150 naujų sarkomos atvejų kasmet. Susirgimas yra pakankamai retas ir sudaro mažiau nei vieną procentą visų piktybinių susirgimų, todėl jo diagnostika bei gydymas yra sudėtingesnis, nors su kiekvienais metais tobulėjama.

„Sarkomos gydymas yra ypač individualus, jis turi būti aptartas daugiadalykėje specialistų komandoje, Nacionalinis vėžio institutas tokią komandą turi, ji vadinasi retų ligų, sarkoma priskiriama šiai ligų kategorijai. Sarkomos gydymas neapsiriboja vienu gydymo metodu, tai yra kompleksinis gydymas, į kurį įeina chirurgija, radioterapija, chemoterapija, audinių terapija, įvairūs šiuolaikiniai lokalūs gydymo metodai, ir visa tai leidžia pasiekti maksimaliai gerų rezultatų“, – sako gydytojas dr. R. Baušys.

Sunerimo dėl didėjančio pilvo

Į ligoninę 61-erių klaipėdietis kreipėsi, kai dėl neaiškių priežasčių jam pradėjo stipriai didėti pilvas. „Prieš metus pastebėjau, kad auga pilvas ir nesupratau, kodėl: juk visuomet aktyviai gyvenau, sportavau. Norėdamas numesti svorio, pradėjau mažiau valgyti. Kūno masė nemažėjo, tačiau organizmas atrodė kiek išsekęs, nyko raumenys. Jokio skausmo nejaučiau“, – prisiminė pacientas.

Nuvykus pas šeimos gydytoją ir atlikus echoskopiją, vyras buvo informuotas, kad situacija labai rimta: „Skubiai rekomendavo kreiptis į Klaipėdos universitetinės ligoninės onkologinių ligų specialistus. Aš ir visa mano šeima patyrėme šoką ir skubėjome ieškoti pagalbos. Kiekviena diena buvo brangi. Labai džiaugiuosi, kad, atlikęs COVID-19 tyrimą, jau kitą dieną patekau į profesionalių Klaipėdos universitetinės ligoninės specialistų rankas ir gavau visokeriopą pagalbą.“

Vyras buvo paguldytas į ligoninės Vidaus ligų diagnostikos skyrių.

Sėkmingai pašalinta sarkoma

Atlikus pilvo organų kompiuterinę tomografiją, pacientui nustatytas gigantiškas retroperitoninio tarpo (tarpo tarp pilvo ertmės organų ir stuburo) auglys. Paciento būklė buvo aptarta ligoninės daugiadalykiame gydytojų konsiliume. Nutarta gydymą pradėti nuo operacijos.

Trijų chirurgų komanda, vadovaujama Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriaus vedėjo dr. Algirdo Šlepavičiaus, operacijos metu pašalino 13 kg auglį – sarkomą. Netgi ir daug mačiusių chirurgų komandai tokios didelės sarkomos dar nebuvo tekę operuoti.

Kaip paaiškino dr. A.Šlepavičius, kartu pašalinta blužnis, dalis kasos, kairysis antinkstis ir dalis skrandžio. Šie organai buvo pažeisti sarkomos. Operacija truko 3,5 valandos ir praėjo sklandžiai.

„Bet koks auglys, gumbas, kuris atsirado ar auga, turėtų kelti susirūpinimą ir turi būti ištirtas specialisto. Sarkomų gydymas sudėtingas ir kompleksinis. Dažnai turi būti panaudoti visi įmanomi metodai: operacija, chemoterapija, gydymas spinduliais. Dėl šių priežasčių sarkomos turėtų būti gydomos tokiose gydymo įstaigose kaip Klaipėdos universitetinė ligoninė, kurioje sukaupta ilgametė tokių navikų sėkminga gydymo praktika, yra reikalinga aparatūra ir visi specialistai (onkologai chemoterapeutai, radioterapeutai ir kt.), išmanantys šių auglių gydymą“, – kalbėjo Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriaus vedėjas dr. A.Šlepavičius.

Po sėkmingos operacijos ligonis jau kitą dieną buvo perkeltas iš Reanimacijos skyriaus. Pacientas galėjo atsikelti iš lovos ir žengti pirmuosius žingsnius. Pirmas jo pastebėjimas po narkozės buvo: „Kur dingo mano pilvas?“ – prisiminė Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriaus vedėjas. Vyras sparčiai sveiko ir jau tolesniam gydymui išleistas namo.

„Nors iš pradžių artimieji bandė siūlyti vykti į Kauną ar Vilnių, tačiau nedvejodamas savo ligos iššūkius patikėjau Klaipėdos universitetinės ligoninės specialistams. Esu labai dėkingas mane operavusiam gydytojui dr. A.Šlepavičiui, slaugytojoms ir visam personalui. Šioje ligoninėje – ir išskirtinis dėmesys, ir tikėjimo įkvepiantis profesionalus medikų darbas“, – įspūdžiu dalijosi praėjus vos savaitei po operacijos pacientas. Jis džiaugėsi, kad galėjo gauti visą reikiamą medicinos pagalbą ir tikisi, kad pasveikęs vėl galės grįžti pirmiausia į savo šeimos ratą, o galbūt ir į savo mėgstamą darbą – dirbti laivo kapitonu.

Tikimybė – mažiau nei 1 proc. milijonui

Pasak dr. A.Šlepavičiaus, pacientui nustatyta retroperitoninio tarpo liposarkoma išsivysto iš riebalinio audinio ląstelių: „Riebalinio audinio sarkomų dažnis tik 2,5 atvejo 1 milijonui gyventojų. O retroperitoninio tarpo sarkomos dar retesnės – dažnis tik 0,8 atvejo 1 milijonui gyventojų. O tokio dydžio liposarkomų Lietuvoje buvo išoperuota ir aprašyta vos keletas“.

Anot KUL Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriaus vedėjo, chirurginio sarkomų gydymo tikslas – visiškai pašalinti naviką: kartu su naviku pašalinti mažiausiai 1 cm sveikų audinių aplink naviką. Tai atliekama, kad už buvusio naviko ribų visiškai neliktų sarkomos ląstelių ir būtų kuo mažiau galimybių ligai pasikartoti. Visa operacinė medžiaga ištiriama mikroskopu, būtinai ištiriami pašalintų audinių kraštai. Jei operacinės medžiagos kraštuose neaptinkama sarkomos ląstelių, sakoma, kad „kraštai neigiami, švarūs“, jei aptinkama, sakoma, kad „kraštai teigiami“.

„Tai reiškia, kad sarkomos ląstelių galėjo likti ir už pašalintų audinių ribos. Tokia situacija reikalauja papildomo gydymo – pakartotinės operacijos, chemoterapijos ar radioterapijos. Jei sarkoma nustatyta pilvo organuose ar užpilvio srityje, atlikti radikalią naviko pašalinimo operaciją sudėtinga, o kartais ir neįmanoma, nes navikinės masės būna šalia stambiųjų kraujagyslių ar kitų gyvybiškai svarbių organų“, – detalizavo Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriaus vedėjas.

Sarkoma – ne vėžys

Sarkoma nėra tas pats, kas vėžys. Ji vystosi iš jungiamojo audinio ląstelių, o vėžys – iš epitelinio audinio ląstelių. Tai retas piktybinis susirgimas, iš visų onkologinių ligonių juo serga mažiau kaip 1 proc. Vieno tipo sarkoma dažnai nėra panaši į kitos rūšies. „Mediciniškai tai labai skirtingi augliai. Vieni jų auga ir plinta po organizmą lėtai, kiti sparčiai progresuoja. Sarkoma – tai ne viena liga. Po šiuo pavadinimu slepiasi iki 100 skirtingų sarkomos tipų, diferencijuojamų pagal mikroskopinį naviko vaizdą ir atsiradimo vietą. Sarkoma gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje. Didesnė dalis navikų atsiranda galūnėse, kiti – aplink įvairius organus pilve ar krūtinės ertmėje“, – dėstė KUL medikas.

Liga sukelia simptomus, kurie priklauso nuo jos atsiradimo vietos. Susirgus sarkoma, prognozės priklauso nuo daug faktorių. Iš jų pagrindiniai yra ligos išplitimas, jo dydis, ligonio amžius, būklė ir naviko tipas, kuris nulemia ligos piktybiškumą – augimo ir plitimo organizme greitį. „Profilaktikos priemonių, kad neatsirastų ši liga, nėra, nes niekas tiksliai nežino jos atsiradimo priežasčių. Nors sveikas gyvenimo būdas yra gera idėja sumažinti daugelio ligų riziką, neatrodo, kad į konkretų ryšį su sarkoma“, – pridūrė Pilvo ir endokrininės chirurgijos skyriaus vedėjas dr. A.Šlepavičius.

Ilgametis skausmas

„Dešinės kojos kelį skaudėjo apie porą metų, tiesa, ne nuolatos, labiau mausdavo. Bet tuo metu dar galėjau dirbti fizinį darbą. Nusprendžiau užsiregistruoti pas gydytoją traumatologą, kuris man paskyrė magnetinį rezonansą. Iki tyrimo likus keturioms dienoms patyriau traumą – vonioje paslydau ir nukritau būtent ant to kelio, labai stipriai sudaužiau koją. Nežinau, ar prieš traumą jau buvo toji sarkoma, man iki tol skaudėjo, bet nebuvo daromi jokie tyrimai. Kadangi susitrenktas kelis itin ištino, tai sukėlė įtarimų“, – pasakojo pacientė.

Po traumos atlikę tyrimą medikai įtarė, kad pacientės kaule gali būti navikas, todėl moterį išsiuntė į Vilnių pasikonsultuoti su traumatologu Petru Butėnu. Tuomet, prieš trejus metus, Ingrida ir išgirdo, jog serga sarkoma. Po šios žinios moteris iš karto pradėjo gydymą: penki chemoterapijos kursai iki naviko šalinimo operacijos, nes reikėjo laukti protezo. Kadangi tai buvo pirminis navikas ir niekur daugiau metastazės nesusiformavo, Ingridai pavyko išsaugoti koją ir įveikti vėžį.

„Iš pradžių buvo tikrai sunku. Pirmas klausimas – kodėl man taip nutiko, kodėl aš? Buvo ir ašarų. Bet po to pamačiau, kad visi šeimos nariai labai sutrikę. Tada pagalvojau, jeigu aš pati nesusiimsiu į rankas, bus blogai. Pasakiau sau, kad reikia nugalėti ir stotis ant kojų“, – atviravo Ingrida.

„Keitė sąnarį ir šalino šlaunikaulio dalį – dvylika centimetrų. To reikėjo, nes auglys buvo apėmęs dalį sąnario ir kaulo. Saugumo dėlei medikai pašalino šiek tiek daugiau šlaunikaulio, nei navikas buvo pažeidęs. Po šitos operacijos laukė reabilitacija, po jos dar šešis kartus taikyta chemoterapija. Gydymas buvo išties intensyvus – viskas truko metus“, – pasakojo moteris.

Reikėjo stotis ant kojų

Ligos remisija trunka jau dvejus metus. Ingrida, neseniai apsilankiusi pas gydytojus, įsitikino, kad jos būklė puiki. Dabar moteris vaikšto be ramentų ir lazdos, tačiau vis dar kiek šlubuoja. Pradžioje vaikščioti jai buvo iššūkis – teko tris mėnesius naudotis ramentais, o po to ilgą laiką eiti pasiremiant vienu alkūniniu ramentu.

Dabar pacientei nustatytas neįgalumas, nes jai sunku dirbti fizinį darbą. Tiesa, su protezu Ingrida jau apsiprato. Jis yra vidinis, todėl apie pacientės negalavimą galima įtarti tik iš raišavimo. Ingrida ypač dėkojo P. Butėnui ir chemoterapeutei bei visiems medikams, su kuriais teko susidurti, už tai, kad tik jų dėka atsistojo ant kojų.

Interviu

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojas ortopedas-traumatologas dr. Petras Butėnas:

– Papasakokite apie šios pacientės atvejį. Ar sarkoma susijusi su Ingridos trauma?

– Abejotina, nes nėra aiškiai įrodyta, kad trauma susijusi su kaulų naviku. Tiesiog skausmas ją nuvedė pas gydytoją, o tuomet buvo atlikti tyrimai ir pastebėtas navikas. Apie šią ligą dažniausiai signalizuoja skausmas.

Amputacija – radikali operacija, kuri pakankamai žaloja žmogų tiek fiziškai, tiek psichologiškai. O protezas yra amputacijos alternatyva.

Jeigu pradeda formuotis auglys, koks nors sukietėjimas audiniuose aplink kaulus – žmogus turėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris pacientą gali nusiųsti pas ortopedą-traumatologą ar onkologą. Ingridai buvo diagnozuota osteosarkoma, kuri prasidėjo maždaug prieš šešerius metus. Nuo tuomet ji jautė skausmus, o po trejų metų susimušusi pastebėjo sustandėjimą.

Pacientei atlikta biopsija, taikyta chemoterapija, o vėliau – operacija. Kadangi tai buvo pirminis neišplitęs navikas, jį pašalinome su dalimi šlaunikaulio, todėl teko panaudoti segmentinį endoprotezą. Tai – gerokai brangesni implantai, kadangi tai nėra standartinis protezas, o su dalies kaulo pakeitimu. Pacientė šiuo metu vaikšto, nereikėjo amputuoti kojos. Per dvejus remisijos metus ji kasmet atvyksta pas mus.

Padarome kontrolines rentgenogramas, recidyvo nematyti. Žmogui tai - didelis džiaugsmas. Nesakau, kad ji gali šimtu procentu gyventi visaverčiai, bet tiek kosmetiniu, tiek funkcionalumo atžvilgiu ji turi savo koją – tai geras rezultatas.

Turiu paminėti, kad gydant kaulų navikus ortopedai negriežia pirmuoju smuiku, tai yra tiek kolegų, kurie užsiima diagnostika, tiek onkologų, tiek ortopedų komandinis darbas.

– Sarkoma gali būti supainiojama su kitomis ligomis, tad kokie esminiai sunkumai diagnozuojant šią ligą?

– Tokių ligonių diagnostika nėra paprasta. Reikalinga tiek gydytojo patirtis, tiek maksimaliai geros galimybės modernia įranga ištirti pacientą. Tokie žmonės nebūtinai pirmiausiai kreipiasi į traumatologus. Tačiau pasitaiko kuriozinių atvejų, kai žmogus patiria kurios nors galūnės traumą, daromos rentgenogramos ir pastebimi pakitimai kauluose, bet tai nebūtinai yra navikas. Tie pakitimai gali būti jau daug dešimtmečių.

Tuomet tam tikrais atvejais pacientas dispanserizuojamas, stebimas reguliariai kartojant rentgenologinius tyrimus. Kartais iš įprastų rentgenogramų nepakanka informacijos, tada daromas magnetinis rezonansas ar kompiuterinė tomografija. Reikia detalesnio ištyrimo, bet dažniausiai tai – neinvaziniai tyrimai. Jeigu kyla abejonių ar įtarimų, kad gali būti navikas, tenka iš tos vietos imti nedidelį gabaliuką audinių ir ištirti po mikroskopu.

Mūsų kolegos patologai taip pat labai svarbūs. Man yra tekę būti rimtuose seminaruose Italijoje, Bolonijoje esančiame Rizzoli institute, kur yra gilios tradicijos ir pas juos patenka daug pacientų. Ten kiekvienas atvejis aptariamas konsiliume, kuriame dalyvauja ortopedas, onkologas, patologas ir tik tuomet priimami sprendimai. Pastebėjus kaulų struktūros pokytį galima įtarti naviką, bet to naviko gali ir nebūti.

– Kokiu atveju pacientui dar ne per vėlu implantuoti protezą?

– Kuomet navikas neišplitęs į gretimus audinius, galime radikaliai visą kaulo segmentą su sąnariu pašalinti ir panaudoti segmentinį protezą. Nuo kelių iki keliolikos pacientų per metus Lietuvoje prireikia protezų.

Pirmiausia gydytojų konsiliumas nusprendžia, kad toks protezas reikalingas, tada kreipiamasi į ligonių kasas, kurios visiškai kompensuoja protezą. Jeigu navikas išplitęs, operacija gali būti pavėluota ir neduoti laukiamo efekto – lokaliai galbūt pašalinsime naviką, bet nesugaudysime visų metastazavusių jo židinių. Reabilitacija po operacijos trunka keletą mėnesių.

Kelio, klubo, peties sąnario su žastikauliu protezai dažniausi. Amputacija – radikali operacija, kuri pakankamai žaloja žmogų tiek fiziškai, tiek psichologiškai. O protezas yra amputacijos alternatyva. Anksčiau žmogui siūlydavo atlikti didesnę ar mažesnę galūnių amputaciją, bet šiuo metu galima atlikti plačią rezekciją ir implantuoti vidinį protezą, kuris įdedamas į buvusio pakenkto kaulo su sąnariu vietą – nebereikia išorinio protezo.