Suvaidinta versija

Terminas woke (liet. pabudusi) kultūra dažnai apibūdina judėjimą, siekiantį mažinti socialinę atskirtį. Pagal apibrėžimą, šiam judėjimui priklausantys asmenys turėtų pastebėti aplink egzistuojančią socialinę nelygybę ir į ją atsižvelgti priimdami įvairius su pilietiškumu susijusius sprendimus, pavyzdžiui, balsuojant. Tačiau realybė, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) profesoriaus teigimu, yra kiek kitokia.

„XX a. vidurio sąvoka woke ir XXI a. fenomenas woke – du skirtingi ir mažai ką bendro tarpusavyje turintys dalykai. Taip, kova su diskriminacija dėl rasės yra sąvokos woke pradžia. Pats terminas yra istoriškai priskiriamas afroamerikiečių žargonui, kuris reiškia sąmoningą individą, kuris suvokia rasinę diskriminaciją ir jai priešinasi. Tačiau dabartinis terminas woke yra tik suvaidinta pirminės jo reikšmės versija, mažai ką turinti bendra su kritika ar pasipriešinimu“, – sako Š. Paunksnis.

Rinkodaros triukas

Skaitmeninės kultūros, komunikacijos ir medijų mokslo grupėje dirbančio eksperto teigimu, judėjimo idėja yra išlaikiusi savo kaip pasipriešinimo kultūros formą, tačiau kovos su priespauda turinys yra pakeistas. Anot jo, šiandien woke yra tik rinkodaros terminas, kuris pasipriešinimo kultūrą, kritiką ar maištą paverčia preke, madingu stiliaus elementu, kartu išlaikant natūraliai kylančio pasipriešinimo iliuziją.

„Nemanau, kad šio termino tikslas yra atverti visuomenės akis – greičiau priešingai. Įvairūs autoriai, nagrinėjantys šį fenomeną, pabrėžia, kad tai yra būdas gauti ekonominės naudos iš pasipriešinimo, kuris istoriškai yra susijęs su konkrečia socialine grupe, pavyzdžiui, afroamerikiečiais ar LGBTQ. Kita vertus, toks komercializavimas gali būti suvoktas kaip mėginimas kovoti su pasipriešinimu išstumiant jo turinį ir paliekant tik formą. Taigi, woke kultūroje aš nematau nieko progresyvaus – tai progresyvumui daugiau žalos nei naudos teikianti idėja. Deja, kaip progresyvumo iliuzija woke yra gan sėkmingas projektas“, – teigia ekspertas.

Pastaruoju metu, terminas woke užsienio žiniasklaidoje ir politinių veikėjų pasisakymuose imtas vartoti kaip įžeidimas apibūdinant progresyvias vertybes. Tačiau, KTU profesoriaus teigimu, tai nuostabos nekelia: progresyvios ir tradicinės vertybės susiduria nuolatos, o tradicijos šalininkai visados progresyviose idėjose matys grėsmę, nes jei progresyvios idėjos įsigalės, bus mestas rimtas iššūkis vyraujančioms tradicinėms vertybėms.

„Ar tai blogai? Tikrai ne. Ar rasizmas yra tradicinė vertybė, kurią būtų verta saugoti? Moterų diskriminacija? LGBTQ diskriminacija? Tikrai ne. Vis dėlto woke nėra progresyvių idėjų refleksija – tik turi tų idėjų formą. Sakyčiau, kad woke labiausiai ir pasitarnauja vadinamųjų tradicinių vertybių gynėjams. Yra sukuriama iliuzija, kad vyksta žūtbūtinė kova už tradicines vertybes, progresyvumas ar liberalumas gali būti demonizuojami, tačiau šioje kovoje tikrieji progresyvių vertybių atstovai dažnai net nedalyvauja“, – sako Š. Paunksnis.

Diskredituoja kritiką

Terminas cancel (liet. atšaukimo) kultūra taip pat dažnai vartojamas lygiagrečiai su woke judėjimo, kaip pavyzdys, kokių veiksmų imasi judėjimui priklausantys asmenys. Pavyzdžiui, jei paaiškėja, kad visuomenės veikėjas ar žymus žmogus dabar vartoja ar praeityje yra vartojęs rasistinių ar seksistinių pasisakymų, budrūs judėjimo palaikytojai skatina jį prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tačiau dažnai toks paskatinimas neapsiriboja griežtais žodžiais, bet perauga į įžeidimus ar patyčias socialiniuose tinkluose.

Atšaukimo kultūra taip pat yra problemiškas fenomenas, betarpiškai susijęs su socialiniais tinklais ir asmenų boikotavimu, visų pirma, socialiniuose tinkluose. Iš pirmo žvilgsnio atšaukimo kultūra tęsia kritikos tradicijas, atkreipia dėmesį į tuos, kurie skleidžia neapykantą, diskriminuoja. Tačiau problema yra itin panaši į woke fenomeno – tai tėra protesto, kritikos simuliakras. Čia nėra nieko autentiško. Priešingai, atšaukimo kultūra diskredituoja kritiką ir protestą“, – pasakoja Š. Paunksnis.

Tiesa, atšaukimo sulaukia ne tik asmenys, bet ir verslai – dažnai dėl netinkamai pasirinktų reklamos kampanijų. Ekspertų teigimu, niekas nenori atsidurti šios kultūros akiratyje, tad suklydę verslai privalo atsiprašyti ir priimti atitinkamus sprendimus – pavyzdžiui, atleisti tuos, kurie atsakingi už klaidą. Tačiau ar taip nepaminama žodžio laisvė?

„Kritika, boikotavimas, viešas gėdinimas – visa tai yra kovos su pačiomis įvairiausiomis socialinėmis, politinėmis ydomis, kaip rasizmas, homofobija, patriarchija, dalis. Kita vertus, įžeidinėjimas, grasinimai  nėra kritikos dalis. Laisvė įžeidinėti ar grasinti nėra laisvė lygiai tai pat, kaip, pavyzdžiui, rasinės neapykantos skleidimas“, – teigia Š. Paunksnis.

Todėl debatai dėl to, kur brėžiama riba tarp paties atšaukimo ir patyčių, vyksta jau seniai. Nors daugiausia woke, o kartu ir atšaukimo, kultūros pavyzdžių galime pastebėti užsienyje, ypač – JAV, anot Š. Paunksnio, netrukus jų išvysime ir mūsų šalyje.

„Lietuva neegzistuoja vakuume, esame nuolatos veikiami globalių idėjų srautų, taigi manau, kad lietuviškų pavyzdžių tikrai bus“, – įspėja KTU profesorius.

Pasak Skaitmeninės kultūros, komunikacijos ir medijų mokslo grupėje dirbančio Kauno technologijos universiteto (KTU) docento Šarūno Paunksnio, srautinės televizijos platformos skatina besaikį žiūrėjimą, nes tai labai lengvai išsivysto į priklausomybę, o tai daro platformą populiaresne.

Pašnekovas dalijasi, jog pagrindinė problema susijusi su šiomis platformomis yra jų veikimo logika – tai, kaip jie atrenka konkretų turinį konkrečiam vartotojui, kaip renka, analizuoja ir kaupia duomenis apie mūsų pomėgius, ir kaip pagal tai rekomenduoja žiūrėti konkrečius filmus ar serialus. „Po kurio laiko mes imame egzistuoti savotiškame kultūriniame burbule, kuriame vartojame panašaus žanro turinį”, – apie besaikį žiūrėjimą dėsto Š. Paunksnis.

– Kaip apibūdintumėte besaikio žiūrėjimo (angl. binge-watching) fenomeną? Kokios gali būti priežastys, dėl kurių žmonės imasi besaikio žiūrėjimo?

– Šio fenomeno ištakos glūdi šio amžiaus pradžioje, kai JAV televizijos kompanijos, tokios kaip HBO, ėmėsi leisti populiarių serialų, tokių kaip, pavyzdžiui, „Sopranai“, kuris buvo itin populiarus tuo metu, DVD komplektus.

Juos sudarydavo arba visos vieno sezono serijos, arba keletas sezonų. Buvo pastebėta, jog žiūrovai su šia medija elgiasi kiek kitaip ir nukrypsta nuo įsisenėjusios tradicijos „viena serija per savaitę“.

Kadangi žiūrovas turėjo galimybę žiūrėti tiek serijų, kiek širdis geidžia, ėmė formuotis binge-watching fenomenas. Paprastai jį galima apibūdinti kaip dviejų ar daugiau serijų peržiūrėjimą žiūrint jas vieną po kitos. Vėliau, kai atsirado srautinė televizija, tokia kaip „Netflix“, kur filmai ir serialai neturi fiksuoto transliacijos laiko ir viską galima žiūrėti kada nori ir kaip nori, šis fenomenas tapo savotiška serialų žiūrėjimo taisykle.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog mes, kaip žiūrovai, turime daugiau pasirinkimo laisvės, nesame priklausomi nuo televizijos kanalo tinklelio, nereikia laukti kitos dienos ar savaitės, norint pamatyti naują mėgstamo serialo seriją, tačiau situacija yra kiek labiau komplikuota.

Besaikis žiūrėjimas stipriai prisideda prie to, jog vartotojai žiūrėdami srautinę televiziją praleidžia žymiai daugiau laiko, nei „klasikinę“, transliuojamą televiziją, o tai reiškia augančias pajamas. Kartu tai atspindi ir šiuolaikinės kultūros grimasas, tokias kaip noras gauti viską iš karto ir greitai. Šie troškimai, be abejo, yra manipuliacijos mumis, kaip vartotojais, išraiška. Kai kurie šių platformų įtaką analizuojantys autoriai tai vadina „platformų kapitalizmu“.

– Ar besaikis žiūrėjimas gali būti lyginamas su priklausomybe? Ką apie tai manote iš savo profesinės pusės?

– Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Besaikis žiūrėjimas dar nėra tapusi tokia priklausomybe, kaip kompiuteriniai žaidimai. Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra įtraukta į Pasaulio sveikatos organizacijos ligų klasifikaciją. Yra pastebėta, jog kenčiantis nuo tokios priklausomybės asmuo apleidžia visas kitas veiklas – darbą, studijas, kontaktus su aplinkiniais. Taigi, bent jau teoriškai, nuo besaikio žiūrėjimo gali kentėti kitos kasdienės mūsų veiklos.

Sutinku, jog laiko žiūrint filmus ir ypač serialus įvairiose platformose yra praleidžiama daugiau, tačiau bent jau šiandien didesnė problema, susijusi su šiomis platformomis yra jų veikimo logika – tai, kaip jie atrenka konkretų turinį konkrečiam vartotojui, kaip renka, analizuoja ir kaupia duomenis apie mūsų pomėgius, ir kaip pagal tai rekomenduoja žiūrėti konkrečius filmus ar serialus.

Po kurio laiko mes imame egzistuoti savotiškame kultūriniame burbule, kuriame vartojame panašaus žanro turinį. Pavyzdžiui, jei „Netflix“ platformoje pasižiūrėsite keletą Holivudo trilerių ir panašaus žanro serialų, jums bus rekomenduojamas daugiausia tik toks turinys, nes dirbtinio intelekto algoritmai, kurių pagrindu rekomendacijos yra daromos, manys, jog jums patinka tik tokie filmai ir serialai. Kaip byloja įvairūs tyrimai, didžioji dalis žiūrovų remiasi rekomendacijomis ir nesivargina naršyti gausaus platformos katalogo.

Televizija šia prasme yra žymiai demokratiškesnė medija, kadangi turinys yra labai įvairus – vieną dieną yra rodomas Holivudo trileris, kitą – nekomercinis prancūzų kinas ir panašiai. Visi kanalai veikia panašiu principu, ir to pasėkoje žmogus pamato daug įvairaus turinio, kuris nėra atrinktas pagal konkretaus asmens pomėgius. Tai praplečia mūsų akiratį, o platformos jį siaurina audiovizualinės kultūros potyrį suasmenindamos.

– Kai kurias laidas žiūrovai apibūdino kaip vertas besaikio žiūrėjimo (angl. binge-worthy). Kokios yra šių laidų ypatybės? Kaip manote, kokios laidos nusipelnė šio titulo?

– Toks terminas, įtariu, yra rinkodarinis triukas, sukurtas pačių platformų. Tai yra tiesiog serialas, kuris žvelgiant iš įvairių rakursų yra puikiai pastatytas – tiek vaidybos, tiek režisūros, tiek scenarijaus prasme. Kai kūrinys yra kokybiškas, jį norisi žiūrėti, labai natūraliai yra laukiama

naujos serijos. Tai nėra kažkas nauja – kokybė, geros recenzijos ir rekomendacijos traukia žiūrovus į kino teatrus dar nuo praėjusio amžiaus pradžios. Tas pats pasakytina ir apie televiziją. Dabar skirtumas tik tas, jog nereikia laukti kitos serijos, viską galima žiūrėti čia ir dabar.

– Žiūrovai linkę reikšti teigiamus jausmus, susijusius su besaikiu žiūrėjimu. Ar besaikis žiūrėjimas gali padėti jaustis labiau patenkintam? Kaip?

Žmogus, kuris praleidžia didžiąją laiko dalį žaisdamas kompiuterinius žaidimus pasakytų tą patį. Pasitenkinimo elementas yra vienintelis faktorius, kodėl žmogus juos žaidžia, bet mes įvardintume tokį žmogų kaip kenčiantį nuo priklausomybės. Tokius pačius teigiamus jausmus išgyvena ir labiau į „klasikines“ priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių medžiagų ar lošimų linkę asmenys. Žinoma, tai nereiškia, jog jei pasižiūri dvi-tris serijas ar visą serialą iškart, jau esi priklausomas ir turi problemų. Tačiau viskam yra saikas.

– Besaikis žiūrėjimas mums siūlo laikiną pabėgimą nuo realybės. Ar šis pabėgimas nuo realybės gali būti mums naudingas ar žalingas? Kodėl?

– Daugelis žmonių patiria skausmingų išgyvenimų, ir bėgimas nuo realybės yra labai jau žmogiškas dalykas – visi mes anksčiau ar vėliau, ilgesniam ar trumpesniam laikui norime nuo jos pabėgti. Ar „pabėgimas“ išspręs tas problemas, nuo kurių mes bėgame? Tikrai ne. Asmuo, kenčiantis nuo priklausomybės kompiuteriniams žaidimams vėlgi yra geras pavyzdys – dauguma nuo šios priklausomybės kenčiančių bėga nuo skausmingų išgyvenimų realiame gyvenime (paauglių patyčios mokykloje yra klasikinis pavyzdys), tačiau „įklimpsta“ į dar didesnes problemas. Kaip ir tie, kurie praleidžia labai daug laiko socialiniuose tinkluose – šios „realybės“ yra lengviau manipuliuojamos, čia tarsi galima būti savimi, tačiau „atsijungimas“ nuo realybės bet kokiomis formomis – ar žiūrint „Netflix“, ar žaidžiant žaidimus yra daugiau negatyvus reiškinys.

– Dauguma žmonių dalijasi, jog besaikis žiūrėjimas priverčia pasijusti gerai, o vėliau palieka emociškai išsekusius ant sofos. Ką manote apie tai? Kodėl taip gali nutikti?

– Manyčiau, tai susiję su audiovizualinės informacijos persotinimu. Pamėginkite kino teatre peržiūrėti kelis filmus iškart. Tie, kas lankosi kino festivaliuose dažnai su tuo susiduria – po dviejų-trijų filmų maratono per dieną natūraliai pajunti audiovizualinės informacijos perteklių. Tas pats yra ir su televizija – jei žiūrėsi visą dieną, pasijusi išsekęs. Taigi natūralu, jog peržiūrėjus visą serialą, kokias aštuonias ar dešimt serijų iš karto, pasijunti tarsi „atbukęs“. Tai nėra kažkas naujo, atsirandančio dabar, kartu su besaikio žiūrėjimo fenomenu.

– Ar kino industrija skatina besaikį žiūrėjimą? Ir kaip?

– Ne kino industrija, bet srautinės televizijos platformos tai skatina, nes besaikis žiūrėjimas ir išsivystanti priklausomybė daro platformą populiaresne, daugiau vartotojų turinčia, o tai didina pelną.

Srautinė televizija skiriasi nuo „klasikinės“ ne tik tuo, jog nėra transliacijos tinklelio ir galima bet ką žiūrėti bet kuriuo metu. Visų platformų (ar tai būtų srautinės televizijos, ar apsipirkimo, ar socialinės platformos) funkcionavimo esmė – turinio rekomendacijos. Mes Netflix platformoje aklai nenaršome bei dažnai neieškome konkretaus filmo ar serialo – didžioji dalis vartotojų pasitiki rekomendacija, kuri atsiranda mums atsidarius platformą. Daugelis vartotojų pripažįsta, jog kartais atrodo, jog platforma tarsi žino mūsų slapčiausius troškimus – ko mes norime, kas mums patinka, ką mes būtume labiau linkę žiūrėti.

Kaip platforma to pasiekia? Atsakymas paprastas – dirbtinio intelekto pagalba. Užsiregistruojant platformoje mes pateikiame tam tikrus duomenis apie save (amžius, lytis, gyvenamoji vieta ir pan.). Remiantis šia informacija, dirbtinio intelekto algoritmas mums parenka tam tikrą turinį pagal tai, kas yra populiaru tam tikro amžiau ir lyties grupėje konkrečioje šalyje.

Kai mes pradedame žiūrėti filmus ir serialus, su kiekvienu nuotolinio valdymo pultelio ar klaviatūros mygtuko paspaudimu, mes dirbtiniam intelektui pateikiame duomenis apie save – kas mums patinka, kas nepatinka. Jeigu mes pradedame žiūrėti serialą, pažiūrime tik vieną seriją ir prie jo daugiau nebesugrįžtame – tai taip pat duomenys, reiškiantys, jog mūsų toks turinys nesudomino.

Naudojantis platforma dažnai ir ilgesnį laiką, mums imama siūlyti tik tai, kas mums tikėtinai patiktų, o tai jau veda prie besaikio žiūrėjimo, nes mums ima patikti beveik viskas, kas mums siūloma. Tokia suasmeninta patirtis nebūtinai yra negatyvus dalykas pats savaime. Problema yra tai, jog tokios kompanijos kaip „Netflix“ ar „Amazon“ išnaudoja dirbtinio intelekto galimybes tam, kad skatintų mūsų silpnybes siekdamos finansinės naudos.

– KTU dėstote Filosofijos ir skaitmeninės kultūros studijų programos studentams. Kokios yra naujausios kino tendencijos? Ar tokios platformos kaip „Netflix“ ar „Amazon“ pakeitė pramonę?

– Be abejo, „Netflix“ ir kitos panašios platformos, kurių šiandien yra gausybė, keičia tiek kiną, tiek televiziją. Pavyzdžiui, atsirado „internetinio serialo“ (angl. web series) fenomenas – ši medija per pakankamai trumpą laiką tapo daugelio platformų vizitine kortele, ir ko gero, populiariausia audiovizualine medija šiuo metu. Kino pramonė ir televizija įvairiose šalyse visados buvo pakankamai atsietos medijos. Kino aktoriai ar režisieriai labai retai dirbdavo serialuose – pastaroji medija visados buvo traktuojama kaip savo kokybe neprilygstanti kinui.

Per pastaruosius dešimt metų situacija pasikeitė labai stipriai – kino aktoriai ir režisieriai vis dažniau kuria filmus ir serialus „Netflix“, „Amazon“, „Apple+“, ar kitoms platformoms. Filmai, kurie yra finansuojami šių platformų ir jose demonstruojami laimi prestižinius kino apdovanojimus.

Tai prieš dešimtmetį buvo neįsivaizduojama, ir tai yra globalus fenomenas, prasidėjęs su populiariu „Netflix“ serialu „Kortų namelis“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Kevin Spacey, ir kurio dalį serijų režisavo David Fincher, vienas ryškiausių Holivudo kino kūrėjų.

Esminis pokytis yra tas, jog kinas ir televizija, srautinės televizijos platformų ir interneto dėka apsijungia į vientisą mediją. Tai ypač išryškėjo Covid-19 pandemijos metu, kai kino kūrėjai negalėdami išleisti savo filmų kino teatruose atsigręžė į šias platformas kaip galimybę pasiekti žiūrovus.

Taigi, šiuo metu kinas išgyvena dramatiškus pokyčius, kuriuos galima palyginti tik su televizijos kaip naujos medijos įtaka kinui ir kino teatrų lankymui prieš septynis dešimtmečius.

„Kitų kultūrų pažinimo ugdymas studentus paruošia tolimesniam gyvenimui. Faktas, jog Lietuvoje imigrantų tik daugės, todėl jauni žmonės turi būti pasiruošę žiūrėti į tai pozityviai“, – įsitikinęs Šarūnas Paunksnis, Kauno technologijos universitete (KTU) dėstantis medijų ir vizualumo filosofiją. Pasak jo, kultūrinis neišprusimas sudaro sąlygas skleistis ksenofobijai, kuria potencialiai gali pasinaudoti įvairios politinės jėgos. Š. Paunksnio interesų sritis – šiuolaikinė Indija, jos kinematografas, kultūra.

„Indija – tai erdvė, kurioje gyvenantys žmonės turi panašių problemų, kaip ir bet kur kitur pasaulyje“, – teigia Indijoje gyvenęs mokslininkas, puikiai kalbantis urdu ir hindi kalbomis.

Jo teigimu, vienodą kultūrinį šoką patiria tiek vakarietis Indijoje, tiek indas Vakaruose. Beje, jei norite susipažinti su Indija – jokiu būdu nežiūrėkite „Lūšnynų milijonieriaus“.

– Indija – labai egzotiška šalis. Visi iš jos grįžę nenustoja pasakoti ir stebėtis, kad viskas ten „kitaip“. Kas labiausiai „kitaip“, jūsų nuomone? – paklausėme Š. Paunksnio.

– Sunku net pradėti kalbėti apie Indijos kitoniškumą – tiek socialiniai, tiek kultūriniai skirtumai visose gyvenimo srityse yra milžiniški. Kai kuriuos žmones ši vadinamoji egzotika labai traukia. Tačiau aš į terminą „egzotika“ žiūriu labai kritiškai. Jis buvo sukurtas kolonializmo epochoje ir yra labai stipriai susijęs su eurocentrizmu, rasizmu ir panašiais požiūriais. „Egzotiškas“ – tai žavingas, įdomus, tačiau visai ne toks kaip mes. Tai politinę potekstę turintis terminas, kur “egzotiškas” kitoniškumas visados yra kultūriškai žemesnėje pozicijoje nei Europa ar taip vadinamieji Vakarai plačia prasme.

– Tačiau jūs sutinkate, kad skirtumai egzistuoja. O panašumai?

– Na, panašumai visur tie patys – tai tiesiog yra erdvė, kurioje gyvena žmonės su problemomis, kurios labai panašios į mūsų. Turistas ar prašalaitis dažniau mato tą egzotinę Indiją – mistinę ir paslaptingą. Tačiau, praleidus ten daugiau laiko, nuvykus į Indiją daugiau kartų, pamatai, kad kultūriniai skirtumai tikrai egzistuoja, bet žmonės, jų kasdienybė visur panašūs.

– O kam sunkiau adaptuotis – ar vakariečiui Indijoje, ar indui čia?

– Svarstydamas grynai filosofiškai, kultūrologiškai dėčiau lygybės ženklą – tiek vakariečiui Indijoje sunku įsilieti į jos kultūrinį audinį, adaptuotis, tiek indui Vakaruose. Tačiau, jei atkreiptume dėmesį į biurokratinius ir politinius ypatumus, vakariečiui Indijoje adaptuotis gali būti nepalyginamai sunkiau negu indui Europoje ar Šiaurės Amerikoje.

Pavyzdžiui, užsieniečiui ilgesnį laiką pasilikti Indijoje, emigruoti į Indiją yra praktiškai neįmanoma. Kone vienintelis variantas – įsidarbinti didelėje tarptautinėje korporacijoje, tokioje kaip „IBM“ ar „Microsoft“, ir, turint ilgalaikį kontraktą, gyventi kelerius metus. Tačiau gauti Indijos pilietybę ar bent jau nuolatinio gyventojo statusą – labai sudėtinga. Pavyzdžiui, pagal įstatymą valstybiniai universitetai net negali įdarbinti ne Indijos piliečių nuolatinėms pareigoms.

– Taip išeina, kad filmai, kuriuose vaizduojamas europiečių gyvenimas Indijoje, tokie, kaip, pavyzdžiui, „Geriausias egzotiškas „Marigold" viešbutis“ neatitinka tikrovės?

– Šie filmai buvo labai kritikuojami dėl iškreipto Indijos atvaizdavimo. Iš vienos pusės – juose labai daug „egzotiškos“ Indijos, o ir socialinės realybės iškraipymai – milžiniški. Be to, šiuose filmuose labai daug rasizmo, jame aiškiai demonstruojamas prieš šimtą metų gyvavęs, o dabar jau pasenęs europinis požiūris į Indiją, kaip į kultūriškai šiek tiek žemesnę erdvę.

Šie filmai yra turbūt blogiausia, ką galėtų pasirinkti žmogus pirmajai pažinčiai su Indija. Tas pats pasakytina apie kitą labai populiarų filmą – „Lūšnynų milijonierius“.

– Taigi, turėtume žiūrėti indų filmus, jei norime susipažinti su Indija?

– Grynai kinematografiškai – be jokios abejonės. Realybę, bent jau nedidelę jos dalį, geriau atskleidžia indų filmai, kurie yra skirti indų žiūrovams, ne vakariečiams. Tačiau, dirbamas su Indijos kinematografija matau, jog ir indų filmuose yra labai daug iškraipymų, vaizduojant įvairias kultūrines grupes, ideologizuoto problemų atvaizdavimo.

– O literatūra? Ko gero, garsiausias indų rašytojas – Salmanas Rušdis, ką manote apie jo kūrinius?

– Salmanas Rašdis yra labai kontraversiška asmenybė. Sunku pasakyti, kiek jį galima laikyti indų rašytoju, nes S. Rašdis didžiąją gyvenimo dalį praleido Vakaruose. Į Indiją – jos politinę, socialinę, kultūrinę santvarką – jis žiūri labai negatyviai, o savo veikaluose Indijos realybę labai stipriai iškraipo. Apskritai, autoriai, kurie daug metų gyvena diasporoje , nutolsta nuo Indijos realybės ir jų kūriniuose labai daug netikslumų – sąmoningų ar nesąmoningų.

Gerokai arčiau tiesos yra rašytojos Arundhati Roy populiarus romanas „Mažmožių dievas“. A. Roy – socialinė aktyvistė, Indijos realybę ji suvokia pakankamai jautriai, tiksliai ją reprezentuoja ir tame romane, ir kituose savo veikaluose.

– Indų diaspora auga ir Kaune – vien KTU turime daugiau nei 100 indų studentų. Gali būti, kad kai kurie iš jų nuspręs čia likti. Kaip manote, su kokiais didžiausiais iššūkiais jie susidurs?

– Nors nesu didelis biurokratinių reikalų žinovas, tačiau esu girdėjęs, kad mūsų šalies Migracijos departamentas nenoriai teikia nuolatinio gyvenimo leidimus imigrantams iš Indijos, Vidurio Rytų, Afrikos šalių. Kitas iššūkis – kalbinė erdvė. Neabejotinai anglų kalbą visi indų studentai moka ir, ko gero, geriau nei dauguma lietuvių, bet Lietuvoje tik su anglų kalba neišsisuksi, reikėtų išmokti lietuviškai.

Kita vertus, jauniems žmonėms, kurie paprastai būna imlūs kalboms, tai – ne problema. Daug didesnių sunkumų galėtų sukelti visuomenės požiūris į imigrantus apskritai.

Šiandien sunku pasakyti, kiek to negatyvaus požiūrio, kultūrinės įtampos bus, kai Lietuvoje ims daugėti imigrantų. Pagal tai, ką stebiu dabar, Lietuvos visuomenė reaguoja labai skirtingai nei Britanijos, Prancūzijos ar Vokietijos gyventojai, kur pabėgėliai masiškai palaikomi, jiems siūloma paprastų žmonių pagalba. Lietuvoje į imigrantus žiūrima ir iš aukšto, ir su baime.

– Dėl ko taip yra, jūsų nuomone?

– Dėl to, kad esame labai nedaug susidūrę su kultūriškai kitoniškais žmonėmis. Žinoma, yra daug lietuvių, kurie keliauja ir kuriems imigrantų klausimas nekelia įtampos, bet vis dėlto – Lietuva pakankamai ilgai gyveno izoliuota nuo likusio pasaulio. Tik atgavę nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, atsivėrėme plačiajam pasauliui. Mums imigrantai, kitos kultūros, tolimos šalys, tokios kaip Indija, yra dar neatrastos, turime labai daug su tuo susijusių stereotipų ir baimių.

– Gal turite praktinių patarimų, kaip Lietuvoje integruotis studentams iš kitų šalių?

– Geriausias variantas – studijų programos, kuriose žmonės maišytųsi, kartu sėdėtų ir lietuviai, ir indai, ir kitų šalių studentai. Jauni žmonės integruosis patys, nieko dirbtinai daryti nereikia. Tačiau jeigu segregacija egzistuoja, tada, be abejo, studentai jaučiasi atskirti, izoliuoti, gyvenantys tik savo „burbule“.

Studijų metais tyriau užsienio studentus iš Libano, Izraelio, Pakistano. Net po kelerių metų, praleistų Lietuvoje, jie nebuvo čia labai laimingi, jautėsi izoliuoti. Pagrindinis jų nusiskundimas buvo tai, kad jie turi atskirą fakultetą užsienio studentams ir bendrauja tik tarpusavyje, o jokio kontakto su vietiniais nėra.

– Studijavote, gyvenote ir Didžiojoje Britanijoje, JAV, Indijoje, Azijoje. Kaip apsisprendėte dirbti Lietuvoje?

– Baigdamas studijas tiesiog pagalvojau, kad vis dėlto būtų naudinga dėstyti Lietuvoje, skleisti idėjas, susijusias su kultūriniu kitoniškumu, kitokiomis kultūrinėmis, meninėmis praktikomis. Lietuvoje labai nedaug kas apie jas išmano, todėl susidarė savotiškas intelektualinis vakuumas šioje srityje.

– Kuo naudinga apie tai kalbėti?

– Nes jauni žmonės yra palanki terpė skleisti pozityviam vaizdui apie kultūrinį kitoniškumą, laužyti stereotipus. Viešoje erdvėje dominuojant kultūriniams iškraipymams (tai gali būti ir pozityvus, tačiau neatitinkantis tikrovės, straipsnis apie Indiją, keliones po tolimas šalis), žmonės susiformuoja neatitinkančius realybės požiūrius. Taip susidaro sąlygos skleistis ksenofobijai, nesupratimui, kuriuo potencialiai gali pasinaudoti įvairios politinės jėgos.

Tarpkultūrinis supratimas, jo ugdymas universitete studentus paruoštų tolimesniam gyvenimui. Faktas, jog Lietuvoje emigrantų tik daugės, ir jauni žmonės turi būti pasiruošę žiūrėti į tai pozityviai.

– Neigiamas požiūris į imigrantus nėra naujiena – kitos Europos valstybės jį dar atsimena.

– Tam, kad požiūris pasikeistų, turi praeiti laiko. Pavyzdžiui, į Didžiąją Britaniją maždaug 8-ajame dešimtmetyje plūstelėjo imigrantų iš įvairių šalių – Pakistano, Indijos, buvusių kolonijų Karibų salose – banga. Tuo metu viešbučių, restoranų iškabos skelbė: „Jokių šunų, jokių juodaodžių“. Šiandien situacija yra iš esmės pasikeitusi.

– Ką atvykėliai iš kitų šalių gali mums duoti?

– Pats klausimas – negatyvus, nes iš karto suponuoja, jog mes turėtume tikėtis iš jų pasipelnyti. Kalbant apie šiandienines realijas derėtų klausti: o ką mes galėtume jiems duoti? Mūsų moralinė pareiga – padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Pirmiausia mes turime duoti, o tada tikėtis, jog, pavyzdžiui, imigrantai ar pabėgėliai integruosis, ir taps naudingi ekonomine, demografine ar kita prasme.

Iš tiesų, ką mums gali duoti imigrantai – tai integruoti pakankamai provincialią Lietuvą į globalų kultūrinį kontekstą.

– Tačiau juk pas mus neatvyksta masiškai Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos gyventojai. Ar galime kalbėti apie globalumą?

– Globalumas – pakankamai sudėtinga sąvoka. Tai nereiškia, kad tam, jog Lietuva taptų globalia, į ją turėtų atvažiuoti po lygų skaičių žmonių iš Indijos, Sirijos, JAV, Argentinos ir kitų pasaulio valstybių. Globalumas – tai atvirumas pasauliui, kitoniškumui. Šį atvirumą, aiškesnį pasaulio pulso suvokimą gali duoti imigrantai, kad ir atvykę iš vienos valstybės.