Autorystės paslaptys

Neatsitiktinai ir pirmasis parodos objektas buvo dvi didelės antikvarinės knygos – 1743 m. Pieterio Burmano leidimo "Satyrikono" romanas ir antrasis tomas, sudarytas iš komentarų bei paaiškinimų. Galerijos ekspozicijoje aiškiai nurodyta, kam ir kada šie du tomai priklausė – Edwardui Williamui Stackhouse'ui (1775–1853), Didžiosios Britanijos parlamento nariui ir kovotojui prieš vergiją. Jo žmonos Tryphena Browne vardas netgi sutampa su viena Petronijaus "Satyrikono" veikėjų.

Tačiau parodoje smulkmeniški autorystės nurodymai šitoje salės vietoje ir baigiasi, 300 paveikslų antikiniam romanui kūrėjas panorėjo likti anonimu, darbų ekspoziciją simboliškai palydi Hanso Arpo "Konkrečiojo meno" manifesto (1942) eilutės apie meno kūrinių prievolę išlikti anonimiškais: "Taip, kaip debesys, kalnai, jūros, gyvūnai, žmonės."

Parodos autoriaus anonimiškumas motyvuojamas cituojant manifestus, bet, prisiminus "Satyrikono" autorystės problematiką, šio menininko atsisakymas pasirašyti galbūt tampa ir labiau pagrįstas.

Kaip yra nurodęs lietuviškojo "Satyrikono" vertėjas, klasikinės filologijos tyrinėtojas prof. Jonas Dumčius, šio romano autorius nėra visai tiksliai žinomas. Rankraščiuose ir kitų antikinių rašytojų jis įvardijamas, kaip Petronijus Arbitras, o artimiausias šiai personai, anot vertėjo, yra istoriko Tacito "Analuose" minimas imperatoriaus Nerono patarėjas (arbitras) estetiniais klausimais Gajus Petronijus, tačiau apie tai, kad jis buvo rašytojas, niekur neužsimenama. Neatmetama galimybė, kad romano – žemojo, liaudžiai skirto literatūros žanro – autorius rašytoju tiesiog tuomet negalėjo vadintis.

Tacito minimas Petronijus 66-aisiais metais apkaltinamas išdavyste nusižudo, "paskutines gyvenimo valandas praleidęs epikūriškai ramiai, puotaudamas su draugais, klausydamas eilėraščių", prieš mirtį jis "surašė visas Nerono paleistuvystes (...) ir užantspaudavęs nusiuntė imperatoriui" (Petronijaus "Satyrikonas". J.Dumčius "Apie kūrinį ir autorių"). Kai kas daro prielaidą, kad galbūt šie priešmirtiniai užrašai ir yra mums išlikęs romanas, tačiau šita versija maža tikėtina. Vis dėlto Petronijaus kūrinį gaubia nemažai neaiškumų: ar tikrai Nerono patikėtinis šį romaną parašė? Ir, jei taip, kada jį galėjo parašyti – dar prieš tampant imperatoriaus rūmų favoritu, ar specialiai sukūrė Nerono užsakymu, jo pramogai?

Romano personažus asociatyviai įkūnijančios nespalvotos senos žmonių fotografijos, niekučiai slepia klausimus ne tik apie ankstesnį jų būvį, bet ir apie ankstesnius šių vaizdinių savininkus.

Prasminiai sluoksniai

Istorikai mano, kad "Satyrikono" romano būta nuo 16 iki 24 knygų, mums išlikusios yra 15 ir 16 knygos, parašytos 64–65 m. Per amžius vis atsirasdavo netikėtų ir vėliau vis paneigiamų trūkstamų dalių falsifikatų, o įvairūs vertimai, komentarai ar tiesiog perrašinėjimai, padėję išlikti kūriniui, neginčijamos autorystės klausimą palieka aktualų.

"Satyrikonui" paveikslus sukūrusį autorių, panorėjusį likti neįvardytu, taip pat galima iš dalies pavadinti perrašinėtoju, t.y. tuo, kuris pertvarkė, įterpė tam tikrus daiktus į jiems netikėtas vietas, vizualiai perrašė paveikslams naudojamų objektų istorijas.

Šie paveikslai tai "Satyrikono" citatų iliustracijos (jos eksponuojamos šalia paveikslų, lietuviškas vertimas – J.Dumčiaus) sukurtos koliažo būdu. Koliažas šioje anoniminėje parodoje išryškėja kaip polifoninis veiksmas: romano personažus asociatyviai įkūnijančios nespalvotos senos (amžiaus ar net kelių senumo) žmonių fotografijos, žurnalų iškarpos, sendaikčių niekučiai slepia beveik neatsakomus klausimus ne tik apie ankstesnį jų būvį, paskirtį ir reikšmę, bet ir apie ankstesnius šių vaizdinių savininkus.

Paveikslų veikėjams erdvę (pvz., iškilias, trimates dimensijas) sudaro ir įrėmina įvairių formų spalvoto kartono pasportai (pranc. passe-partout), laikraščių karpiniai bei objet trouvé asambliažai. Modernistinėje dailėje išplėtotos technikos parodos autoriaus preciziškai įvaldytos, atpažįstamas asociatyvus siurrealistinis stilius, kuris yra naudojamas kaip tam tikros, dėl specifinės, atsitiktinių, alogiškų įvaizdžių sugretinimo gimstančios kalbos galimybės.

Žanrų lydinys

Žodis "koliažas" į prancūzų kalbą atėjo iš žodžio "coller", kuris reiškia klijuoti, jo kilmė yra iš graikiško žodžio "kólla", kuris reiškia klijai. Lotyniškas žodis "collectus" reiškia surinkti. 1912–1913 m. Pablo Picasso ir Georges Braque sukūrė paveikslus, klijuodami įvairias skirtingas iškarpas. Kūriniuose jie panaudojo masinės kultūros, kasdienybės objektus, tokius, kaip laikraščiai, reklamos, plakatai.

Meno istorikai teigia, kad pirmieji modernistų koliažai atvėrė naujas meno dimensijas. Žemosios, liaudies kultūros objektų panaudojimas dailėje kvestionavo nusistovėjusius aukštojo meno kriterijus. Panašia savybe pasižymi ir beveik keliais tūkstančiais metais anksčiau Petronijaus parašytas "Satyrikonas".

Kaip nurodo antikos tyrinėtoja dr. Dalia Dilytė: "Lotyniškas žodis "satura" (šnek. kalboje "satira") yra gastronomijos terminas, reiškiantis mišrainę", o eiliuotoji satyra – grynai romėnų literatūros žanras – buvo turinio, formų, žanrų mišinys. Tačiau Petronijaus "Satyrikonas", nors ir sulydo įvairius kitus žanrus, yra labiau romėnų grynosios, moralizuojančios, pamokamosios satyros parodija.

Pagrindiniai "Satyrikono" veikėjai Enklopijus, Askiltas ir Gitonas nuolat patenka į amoralias bei gėdingas situacijas, iš kurių jie bando išsigelbėti, bet kartu ir mėgaujasi įvairiais ištvirkavimais; autorius juokiasi ne tik iš jų, bet ir dar labiau iš tų, su jais susiduriančių: aristokratų, buvusių vergų, poetų, filosofų. Šis romanas yra nepaprastai polifoniškas, čia kalba galybė įvairių, skirtingų balsų ir veikėjų.

Realistinis požiūris

Vokiečių literatūrologas Erichas Auerbachas knygoje "Mimezis" nagrinėja garsųjį "Satyrikono" Trimalchiono puotos skyrių, kuriam dėmesio, žinoma, skiriama ir parodoje. E.Auerbachas, analizuodamas vieno veikėjų kalbą, dėl kurios mes sužinome apie buvusio vergo Trimalchiono žmoną Fortūnatą, nurodo, kad savo kalbėjimu veikėjas pavaizduoja "ne tik Fortūnatą, Trimalchioną ir jų užstalės bendrus, bet ir, nieko nenutuokdamas, pats save." Pasak E.Auerbacho, ši kalba, kaip ir Homero poemose, – ryški, smulkmeniška bei vienareikšmiška, nieko neslepianti ir nepraleidžianti.

Bet "Satyrikone" yra ir ryškus skirtumas nuo Homero stiliaus: tai kraštutinis veikėjų subjektyvumas, veikėjų, kalbančių savo balsu, kurie nėra tapatūs Petronijui, kurių akimis autorius nušviečia situaciją. E.Auerbachas pažymi, kad taip sukuriamas išmoningas perspektyvinis metodas, "lyg ir koks dvigubas atspindys", kurio analogų antikinėje literatūroje daugiau nelabai yra žinoma: "Stalo kaimynas vaizduoja užstalės draugiją, kuriai jis ir vidiniu, ir išoriniu atžvilgiu pats priklauso, todėl požiūrio taškas perkeliamas į patį paveikslą, šis paveikslas darosi gilesnis ir atrodo, visą vaizdą apšviečianti šviesa sklistų iš vienos jo paties vietos."

Panašų metodą aptinkame ir Marcelio Prousto bei į jį panašių, modernių, šiuolaikinių rašytojų kūriniuose. Anot E.Auerbacho, "Satyrikonas" yra "artimesnis šiuolaikinei realistinio vaizdavimo sampratai, nei bet kuris kitas išlikęs antikos veikalas", romano autoriui "tarsi kokiam šiuolaikiniam realistui garbės reikalas yra be stilizavimo atkurti bet kokią kasdienišką savojo gyvenamojo meto aplinką su jos visuomeniniu pamatu ir leisti veikėjams kalbėti savuoju žargonu".

Su tokiu romano daugiabalsiškumu dera minėta parodos paveikslų polifonija. Šie paveikslai nėra iliustracijos tradicine prasme, jie nekuria realistinės tikrovės iliuzijos, o objektai – praėjusių laikų, praėjusių kultūrų vaizdiniai. Tai vaizdai, kurie šiandien netekę savo pirminės – tikrovės reprezentacijos – funkcijos, juos atpažįstame tik kaip tam tikros kultūros ženklus ir simbolius. Jų asociacijose ir sugretinime su tekstu užgimsta ironiški vaizdiniai, kuriuos galima pavadinti tradicinės iliustracijos parodija. Žinome, kad ir patį "Satyrikoną" tyrinėtojai vadina graikų romano ir romėnų moralizuojančios satyros, t.y., tradicinių antikinių žanrų parodija.

Sugautas praeities aidas

Lotyniškas žodis "antiquus" reiškia senovinis, senų laikų. Santykis su praeitimi yra svarbus tiek "Satyrikone", tiek pačioje parodoje. Paveiksluose ryšys su per amžius nutolusiais laikais ir medžiaga kuriamas iš nereikšmingų kultūrinių trupinių, tokių kaip saldainių popieriukas, cigarečių pakelis, adatų dėžutė, kažkieno į sendaikčių turgų atnešta nežinomų žmonių fotografija.

Lotyniškas žodis "antiquus" reiškia senovinis, senų laikų. Santykis su praeitimi yra svarbus tiek "Satyrikone", tiek pačioje parodoje.

Paveikslus su antikiniu tekstu sieja ir tam tikrų motyvų naudojimas. Šie motyvai antikiniais yra plačiąja prasme, pvz., vienur kitur pastebimi lotyniški žodžiai (pvz., Rustica ant rašymo plunksnų pakelio), tarsi ne savo vietoje patupdytos, į kažkokį joms neprideramą interaktyvumą su kitais veikėjais ir objektais stumiamos išdidžios antikinės skulptūros, graikiškų šventyklų formų karpiniai, sardinių aliejuje dėžutė su Minervos vardu ir su šios dievybės atvaizdu (romano scena iš praturtėjusio buvusio vergo Trimalchiono namų, ant kurių sienos jis nutapytas žengiąs į Romą vedamas deivės Minervos), ar tiesiog šuolyje sustingę kažkokių praeities olimpiadų atletų kūnai.

Parodos paveikslų eklektika ir ironija, tradicinio iliustratyvumo atsisakymas gali priminti laisvą ir originalią Federico Fellini filmo "Satyrikonas" interpretaciją. Žymusis kino kūrėjas kažkieno paklaustas dar tik apie ketinimus statyti šį filmą, pasakė, kad tai bus fantastinis filmas apie praeitį. Panašiai galėtume atsiliepti ir apie 300 paveikslų "Satyrikonui" parodą. Žiūrint į šiuos koliažus galima spėti, kad jų kūrėjas turėtų būti ne tik aistringas kolekcionierius, bet ir neaprėpiamų fantazijų sferų lankytojas.

Nutylėjimas ir intriga

Pritariant H.Arpo manifesto žodžiams, parodos autorius tegu lieka neatskleistas. Nors vaikščiojant po tarp pirmojo bei trečiojo aukštų ekspozicines erdves, sutiktas žiūrovas jį įvardijo net neprašytas, o ir atspėti jį Kauno meno lauko gerbėjams nebūtų sunku. Tačiau norėtųsi nutylėti, suteikiantį nedidelę intrigą, kuri šios parodos kontekste labai pritinka.

Jau vien dėl to, kad sklando tik spėlionės, jog romano "Satyrikonas" autorius yra Petronijus, o ir pats romanas – tikriausiai būtų nelabai išsiskirianti istorija, jei ne jo veikėjų nutylėjimai, šnabždesiai ir filosofavimai, niekada iki galo neatskleidžiant, ką iš tiesų norima pasakyti.

Nerono laikų Romoje pasirodęs romanas parašytas pakiliu kalbos tonu, todėl parodoje skaitant jo ištraukas galima įsivaizduoti aprašomas scenas. Tiesa, dalis jų tikrai nėra malonios, tad ir vaikščiojimas po ekspoziciją kai kuriose jos vietose pasidaro nepatogus. Tiesa, vos įžengus į parodą nesunku suprasti, kad į gražiausius šilkus įsupta ir brangiausiais aliejais iškvėpinta daili provokacija yra teatrališko neįvardyto autoriaus pasirodymo dalis.

Pasirodymo scenografija

Šio pasirodymo scenografija – galerijos sienas puošiantys koliažai – traukianti akį, įdomi, stebinanti. Autorius – koliažų meistras, jo kiekvienas kūrinys tampa kelione po dekonstruotą pasakojamos istorijos fragmentą.

Prisiminkime ankstesnes šio menininko parodas. Kaune koliažo žanro kūriniai nėra dažnai eksponuojami, todėl tikrai nesunku atgaivinti savo atmintį. O ir menininkas, apie kurį kalbama, turi savitą stilių, dėl kurio išskirti jį iš kitų nereikia didelių pastangų. Ankstesnėse ekspozicijose jis prisitaikydavo prie dvimatės plokštumos rėmų, kuriuose iškarpomis iš senų, nespalvotų leidinių, nuotraukomis, atvirukais, smulkiais daikčiukais: degtukų dežutėmis, blizgiais saldainių popierėliais, medžiagų skiautėmis, sagomis ir kt. – buvo kuriamas naratyvas. O naujausiuose darbuose menininko fantazijos, pakurstytos "Satyrikono", išplinta trimatėje erdvėje.

Koliažuose esančios žmogaus figūros jau nebėra tik kompozicijų detalės. Jos tampa veikėjais, o jei tiksliau (prisitaikant prie romano tono) – oratoriais, pakeltais smakrais ir pasipūtimo kupinais balsais skelbiančiais savo "tiesas", savas jiems nutikusių istorijų versijas.

Vaizdai nėra tekstų citatos, todėl žiūrovas parodoje gali atlikti net du vaidmenis: būti labai atidus lankytojas arba malonumo ieškantis estetas.

Prisitaikydami prie pagrindinių romano veikėjų, koliažai tampa tikrai spalvingais vizualiąja prasme. Vieni turtingi smulkių detalių, skirtingų formų ir faktūrų, o kompozicijose atsiranda keli planai, gyliai, interpretuojamą tekstą iš "Satyrikono" padalijantys skerspjūviais. Kitų vizualinė kalba kupina nutylėjimų – vos keletas detalių, subtiliai sukomponuotų trimatėje kūrinio erdvėje, neretai estetiškai įvedant tipografinius elementus, žadina žiūrovo vaizduotę ir paskatina kurti dar vieną parodoje pasakojamos istorijos versiją.

Laiku keliaujantys veidai

Interpretacijų ribos plačios, nes kurdamas koliažus autorius neprisirišo prie "Satyrikono", kurio atskiriems epizodams ieškojo vizualinės išraiškos, tad kūriniai nėra tiesiogiai perteikiantys šalia jų esančias romano ištraukas. Juolab kad ir laikmečiai, kuriuose veikia romano veikėjai ir menininko koliažų personažai, – nesutampa.

Parodos autorius išlaiko "Satyrikono" veikėjų ir jo kūriniuose esančių žmonių tipažų panašumus, charakterius, nesutapatindamas jų, tik išryškindamas tai, kad tekstu pasakojama istorija ir ją iliustruojantys koliažai yra tarpusavyje susiję.

Tiesa, matomi vaizdai nėra tekstų citatos, todėl žiūrovas parodoje gali atlikti net du vaidmenis: būti labai atidus lankytojas, skaitantis kiekvieną romano ištrauką ir atrandantis jo detalių koliažuose, arba malonumo ieškantis estetas, besidairantis po 300 kūrinių ekspoziciją ir kartas nuo karto dėmesį atkreipiantis į greta koliažų esančius tekstus. Juose, beje, galima atrasti ir šiuolaikiniam pasauliui pritaikomos išminties: "(...) Scenoje trupė vaidina štai mimą: viens tėvu vadinas, kitas – sūnum, o anas sakos turtuolis esąs. Bet vos tik baigiasi tekstas ir aktoriai sceną palieka, jų tikrieji veidai vėl pasirodo visiems."

Tie skirtingi laikmečiai, kurie atskiria romano personažus, koliažų veikėjus ir parodos žiūrovus, tampa ne tokie reikšmingi, nes žmogus, kad ir kaip stipriai siektų tobulybės, nušvitimo, dieviškumo, yra ydingas. Tokia jo prigimtis.

Todėl pasivaikščiojimą po parodą norisi užbaigti Edgaro Bayley žodžiais iš "Atradėjo manifesto": "Ne ieškokite ar raskite – išraskite."

Išradėju gali tituluotis kiekvienas ekspoziciją aplankęs žiūrovas, kuris susilaikys nuo buvimo labai rimtu, teisingu, dorovingu ir leis sau šiek tiek pažaisti, gaudydamas užuominas koliažuose, skaitydamas tarp eilučių romano ištraukose ir išrasdamas naujas šio neįvardyto menininko pasirodymo, pavadinto "300 paveikslų antikiniam romanui "Satyrikonas", reikšmes.

Kas? Paroda "300 PAVEIKSLŲ ANTIKINIAM ROMANUI "SATYRIKONAS".

Kur? M.ŽILINSKO DAILĖS GALERIJOJE.

Kada? Veikia iki kovo 15 d.