Per pastaruosius metus performansas apkeliavo 33 miestus 26 šalyse. Šį sykį „dainuojantis“ paplūdimys Kaune bus rodomas BLC verslo centro pastate. Kaip Eltai pasakojo viena iš kūrinio autorių Vaiva Grainytė, verslo pastatas performansui pasirinktas ne atsitiktinai.

„Šis kūrinys yra unikalus dėl savo žiūrėjimo rakurso, nes žiūrovai stebi paplūdimį iš viršaus. Todėl dažniausiai kūrinį rodome ne tradicinėse erdvėse. Dabar tai vyks Kaune, BLC verslo centre, kuris turi keturis aukštus. Todėl žmonės iš saulės taško, paukščio ar drono perspektyvos galės stebėti smėlio aikštelėje gulinčius žmones su maudymosi kostiumais“, – sakė V. Grainytė.

Kelias valandas trunkančio pasirodymo metu personažai ne tik atlieka įprastas pliažo procedūras, tačiau ir dainuoja. Kūriniuose atsiskleidžia ekologijos tema.

„Tos dainos yra susijusios su ekologinėmis temomis, kalbančios apie dabartinę planetos situaciją, bet kūrinys nėra moralizuojantis. Jame daug ir melancholijos, humoro ir ironijos“, – tikino kūrėja.

Nors įprastai operoje-performanse dalyvauja 14 pagrindinių solistų, V. Grainytės teigimu, Kaune vykstančio pasirodymo metu jų bus galima išvysti kur kas daugiau.

„Yra keturiolika solistų, kurie yra konkretūs personažai, bet priklausomai nuo paplūdimio dydžio, reikia daugiau žmonių. Tai mes kas kartą rodydamos (performansą – ELTA) renkame statistus, taip vadinamus, pliažo savanorius. Dabar jų bus vos ne šimtas žmonių ir jie keisis“, – pažymėjo ji.

2019 m. prestižiniu „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje įvertintas kūrinys BLC verslo centre bus rodomas vasario 14–18 dienomis.

Neatpažįstama erdvė

Vienybės aikštėje esantis BLC verslo centras šiomis dienomis kvepia atostogomis, mat įprastą granito grindinį pakeitė smėlis, būtinas „Saulės ir jūros“ pasirodymui. Visgi, nors darbas verslo centre vyksta įprastai, pastebima, kad dažno darbuotojo dėmesį patraukia paplūdimys.

„Vyksta intensyvūs pasiruošimo darbai, jau turime paplūdimį, derinamas apšvietimas. Verslo centro transformacija tikrai įvyko. Visi derinimo darbai truko apie pusmetį, bet kai viską pagalvoji, tada viskas sklandžiai vyksta. Verslo centras dirba įprasta tvarka, tačiau vestibiulis yra iš dalies aptvertas ir ten, kur buvo įprastas granitas, dabar yra smėlis. Tiesa, įėjus pro pagrindinį įėjimą, lankytojai gali kiek pasimesti, nes ten dabar tarsi spektaklio užkulisių vieta, tačiau įeiti į verslo centrą tikrai galima, yra tam paliktos vietos“, – kalbėjo „SBA Urban“ atstovė Loneda Gražulevičienė.

„SBA Urban“ nuotr.

20 t smėlio iki BLC verslo centro pastato kampo buvo atvežtas sunkiąja technika, tačiau iki pat durų atvažiuoti nebuvo galima, nes Vienybės aikštės granitas neatlaikytų tokio svorio. Todėl teko karučiais visą smėlį suvežti ir tokiu būdu vidinėse patalpose suformuoti paplūdimį. Beje, dar prieš pilant smėlį verslo centre, organizatoriai pasirūpino šildomais kilimėliais, kad ant grindų per pasirodymą gulintys aktoriai nesušaltų.

„Visi eina ir fotografuoja, nes vaizdas – nekasdienis, praskaidrinantis kasdienybę. Kai už lango nėra saulės, paplūdimys beveik darbo vietoje tikrai pakelia nuotaiką“, – kalbėjo pašnekovė, pajuokavusi, kad galbūt reikėtų pagalvoti kurią dieną pakeisti įprastą darbuotojų aprangos kodą į tokį, kuris tiktų prie paplūdimio.

Visi eina ir fotografuoja, nes vaizdas – nekasdienis, praskaidrinantis kasdienybę.

Sulaukęs pasaulinio pripažinimo

Gimtajame menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės mieste dirbtinis kūrinio paplūdimys įsikūrė BLC verslo centro pastate. Pasaulyje pripažintas pasirodymas pagaliau bus ir Kaune.

2019 m. menininkės su šiuo kūriniu atstovavo Lietuvai Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, kur buvo įvertintos aukščiausiu renginio apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“. Tai – pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kai šalies kūrėjai buvo įvertinti prestižiškiausiu meno lauke prizu. Per pastaruosius ketverius metus „Saulė ir jūra“ apkeliavo 33 miestus 26 šalyse, tarp kurių Australija, JAV, Čilė, Argentina, Taivanas, Vokietija, Italija, Prancūzija ir kt. Kelionėje po pasaulį „Saulė ir jūra“ skamba anglų kalba, o Kaune bus rodoma lietuviška kūrinio versija.

Britų leidinys „The Guardian“ 2019-aisiais „Saulę ir jūrą“ įtraukė į geriausių metų meno įvykių ir parodų 20-uką, o didžiausia pasaulyje internetinės meno rinkos platforma ir portalas „Artsy“ autorių trijulę įrašė į įtakingiausių 2019 m. menininkų sąrašą. Šį rudenį kūriniui turuojant po Jungtines Amerikos valstijas „The New York Times“ operą-performansą apibūdino kaip vieną didžiausių performanso pasiekimų per pastaruosius dešimt metų.

„SBA Urban“ nuotr.

Stebėjimas iš viršaus

Tarptautinę meno bendruomenę ir publiką sužavėjęs kūrinys nukelia į saulėtą vasaros dieną paplūdimyje, kur maudymosi kostiumėliais apsirengę poilsiautojai atlieka įprastas pliažo procedūras ir dainuoja.

Išskirtinė „Saulės ir jūros“ rodymo sąlyga – specifinė erdvės architektūra, kai žiūrovai spektaklį stebi iš viršaus. Per kelis aukštus balkonu iš vidaus apjuostas BLC verslo centras žiūrėjimo iš viršaus patirčiai tinka idealiai.

Pasirodyme ant kelių smėlio, po dirbtine saule gulintys vasarotojai dalijasi gyvenimiškais rūpesčiais, prisiminimais, kremo nuo saulės sudėtimi ir ryto planais kepti kiaušinienę. Pagaviai ir su švelnia ironija kūrinyje skleidžiasi klimato kaitos, kūniškumo ir visuotinio nuovargio temos.

BLC verslo centre „Saulė ir jūra“ bus rodoma vasario 14–19 dienomis.

Menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinys sausio 6–8 dienomis skamba didžiausiame Sidnėjaus menų festivalyje. Miesto merė Clover Moore džiaugėsi galėdama jam užleisti pačioje Sidnėjaus širdyje esančią rotušę, o po pirmųjų pasirodymų Australijos žiniasklaida „Saulę ir jūrą“ vadina genialiu ir išskirtinę patirtį teikiančiu kūriniu.

Po Venecijos meno bienalėje 2019 m. pelnyto aukščiausio „Auksinio liūto“ įvertinimo, operą-performansą kviečiama atlikti žymiausiose parodų erdvėse, muzikos bei teatrų salėse, festivaliuose ir renginiuose visame pasaulyje. Po dirbtine kūrinio saule gulintys ir apie žmogaus bei planetos nuovargį dainuojantys poilsiautojai šių metų turą pradeda Australijoje. „Saulė ir jūra“ atidarė tris savaites truksiantį, nuo 1977 m. rengiamą Sidnėjaus festivalį, pristatantį teatro, muzikos, šokio, vizualaus meno kūrėjus iš viso pasaulio.

„Prisiraganauta: kūrinys keliauja librete minimų geografinių nuorodų kryptimis. Viena iš operos veikėjų apdainuoja savo svaigius atostogų įspūdžius Australijoje. Jos euforija nardant palei Didįjį Barjerinį rifą ironiškai pasakoja apie šios koralų kolonijos – vieno didžiausių gyvojo organizmo – nykimą. Nesitikėjau, kad prieš bene penkerius metus rašytame tekste sudėti pasažai apie agresyvias ir malonias Žemės resursų vartojimo formas, saulės ir nuolatinių gaisrų nugairintiems australams skambės kaip vietinė aktualija“, – sako „Saulės ir jūros“ libreto autorė, rašytoja V. Grainytė.

Lietuvių menininkių sukurtą operą-performansą Australijoje atlieka tarptautinė solistų trupė, prie kurios prisijungė keturių chorų nariai. Galimybę suburti bene šimtą dainininkų ir savanorių suteikė neeilinė renginio erdvė. Rekordinis, daugiau nei tūkstančio kvadratinių metrų dirbtinis paplūdimys supiltas XIX a. Sidnėjaus rotušėje. Joje iki pat Sidnėjaus operos atidarymo vykdavo koncertai, svečių priėmimai, 2000-ųjų olimpinių žaidynių ceremonijos. Toje pačioje salėje, kur rodoma „Saulė ir jūra“, 1890 m. įrengti tuo metu didžiausi pasaulyje vargonai.

„Ypatingai didelio mastelio pliažas reikalauja ir didesnių pastangų jį gyvai režisuoti, tačiau savanoriai entuziastingai ir natūraliai įsitraukia į kūrinio veiksmą. Ko gero labiau nei bet kur kitur justi, kokia stipri Australijoje yra pliažo kultūra, o savo oda pajutau, kad kur kas kandesnė čia ir pati saulė“, – apie kelionę į Australiją pasakoja viena iš kūrinio autorių R. Barzdžiukaitė. Jai antrindama L. Lapelytė sako, kad prieš pasirodymą kelias savaites keliavusi ir tyrinėjusi šalies gamtą bei istoriją, savo akimis pamatė ekologinių kataklizmų alinamą peizažą: „Kur kas labiau nei prieš tai atrodo, kad kūrinys skirtas Australijos kontekstui“.

Ypatingo Australijos žiniasklaidos dėmesio opera-performansas susilaukė jau po pirmųjų rodymų. „The Guardian“ meno ir kultūros apžvalgininkas Sidnėjuje Steve’as Dowas pavadino „Saulę ir jūrą“ komentaru apie privilegijas ir ode šiuolaikiniam išsekimo darbe persmelktam gyvenimui. Australiškame žurnalo „Time Out“ leidime kūrinys įvertinamas aukščiausiu balu ir pavadinamas jaudinančiu priminimu apie neišvengiamą žmonijos pabaigą. „Lapelytės partitūra apgaulingai paprasta, sudaryta iš elektroninių garsų, aidinčių klavišinių ir virš jų pakibusios įvairaus dainavimo faktūros. Santūri, plonesnė muzikos tekstūra, kuri, atrodo, sklinda iš visur ir niekur, reiškia, kad triukšmai, tokie kaip raketės smūgis į kamuoliuką, kūdikių čiulbėjimas, verksmas ir kikenimas, tampa garso peizažo dalimi. Grainytės libretas taip pat subtilus, kupinas ir labai smagių, ir beviltiškai liūdnų akimirkų. Žavinga ir Barzdžiukaitės režisūra bei scenografija“, – „Time Out“ rašo teatro kritikė Charlotte Smee, žavėdamasi atradimo džiaugsmą teikiančiu ir maloniai spalviškai suderintu kūrinio paplūdimiu.

Meno leidinių redaktorė, rašytoja Deborah Jones muzikos, menų ir kultūros žurnale „Limelight“ tekstą apie „Saulę ir jūrą“ paženklina penkiomis žvaigždutėmis ir pavadina kūrinį genialiu bei ilgai išliksiančiu atmintyje. Teksto autorė išskiria sumanų L. Lapelytės kompozicijoje panaudotą ostinatinį ritmą, paverčiantį kūrinio muziką švelniomis povandeninėmis srovėmis, kurias papildo atpalaiduojančios, o kartais susierzinimą konstruojančios melodijos. R. Barzdžiukaitės indėlį D. Jones apibūdina kaip įdomų žiūrovui sukurtą pratimą, kuris moko susikaupti, atkreipti dėmesį ir rasti paplūdimyje dainuojančius atlikėjus. O jų atliekamus V. Grainytės parašytus ir Rimo Užgirio į anglų kalbą išverstus tekstus kritikė vadina pilnais peno apmąstymams.

„Įdomus sutapimas, jog iš Sidnėjaus visa komanda keliaus į Čilę. „Saulės ir jūros“ librete būtent po australiško pasažo seka vieta apie iš Pietų Amerikos į mūsų šiaurės platumas atkeliaujantį bananą. Rašydama galvojau apie maisto mylias, apie tai, kokius atstumus įveikia ir kokį pėdsaką aplinkoje palieka iki mūsų keliaujantys vaisiai ir daržovės. Net nenumaniau, kad kūrinys pats virs tuo keliaujančiu importiniu bananu“, – apie kūrinio kelionę po pasaulį svarsto V. Grainytė. Artimiausiu metu kūrinį planuojama rodyti Santjage, Buenos Airėse, Vienoje, Paryžiuje.

„Auksiniu liūtu“ 2019 m. Venecijos bienalėje apdovanota opera gruodžio 9–11 dienomis sostinėje darsyk suskambės lietuviškai, o gruodžio 8 dieną bus atliekama angliškai. Į šios dienos pasirodymus atvyksta tarptautinė atlikėjų trupė. Su ja per pastaruosius metus „Saulė ir jūra“ keliavo į Briuselį, Roterdamą, Reikjaviką, Londoną, Helsinkį, Vysbadeną, Jeruzalę, Barseloną, Porto ir Lisaboną. Iš viso kūrinys jau skambėjo 25 miestuose, 18-oje šalių.

Šįkart į Lietuvą kūrinys grįžta po trumpesnės pertraukos. Pernai „Saulė ir jūra“ Vilniuje parodyta praėjus dviem metam po prestižinio įvertinimo ir ketveriems po premjeros Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“.

„Dėl koronaviruso pandemijos ir intensyvių kelionių po pasaulį užtrukome kūrinį parvežti namo. Praėjusį gruodį žiūrovų Lietuvoje parodytas ypatingas dėmesys mus nepaprastai sujaudino ir paskatino ieškoti galimybių kaip galima greičiau į operą pakviesti tuos, kuriems nepavyko jos pamatyti. Galų gale, šis nenuspėjamas laikas moko džiaugtis labai trapiomis dabarties akimirkomis ir stengtis nieko neatidėlioti“, – apie kūrinio rodymą Vilniuje sako autorės.

Apie žmogaus ir Žemės nuovargį operoje-performanse dainuojantys poilsiautojai guli dirbtiniame paplūdimyje, kuris šiemet ir vėl bus supiltas buvusiame Vilniaus taksi parke. Ypatingos architektūros statinyje žiūrovai gali judėti po aštuonių aukštų serpantiną ir stebėti veiksmą paplūdimyje iš viršaus – tarsi iš saulės perspektyvos. Pasak „Saulės ir jūros“ organizatorių, tai vienintelė tokia erdvė, kurioje teko surengti pasirodymus, kai žiūrovas gali keisti ne tik savo stebėjimo vietą, bet ir matomo paplūdimio mastelį – tai priartėdamas, tai nutoldamas.

„Tai ryškus, netikėtas, bet labai lauktas autorių ir kartu Vilniaus, laimėjimas, kuriuo didžiuojamės ir esame įkvėpti. Tikimės, ši opera įkvėps visus eksperimentuoti, ieškoti, kurti darbus, kurie garsins sostinę ir Lietuvą pasaulyje. Nuostabioje Vilniaus planetoje gimsta unikalūs ir stebinantys kūriniai, juos reikia pamatyti, grožėtis ir dalintis su visu pasauliu“, – sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Laurus pasaulyje pelnęs kūrinys pagaviai, su švelnia ironija ir nerimu skleidžia žinią apie vis spartėjančią klimato kaitą ir žmogaus bei Žemės nuovargį. Žiūrovai žvelgia į saulėtą vasaros dieną paplūdimyje, kur ryškiaspalviais maudymosi kostiumėliais apsirengę poilsiautojai kaitinasi saulėje ir dainuoja. Vasarotojai dalijasi gyvenimiškais rūpesčiais, prisiminimais, kremo nuo saulės sudėtimi ir ryto planais kepti kiaušinienę.

Kūrinys rodomas unikaliame pastate – buvusiame Vilniaus taksi parke – „T Parke“ (Pelesos g. 1), kuris dėl savo unikalios architektūros ypatingai tinka šiai operai-performansui. Pasirodymą žiūrovai stebi iš viršaus, nuo 8 aukštų serpantino, o muzika skamba visuose statinio aukštuose.

„Tai ne tik sugrįžimas į pačią kūrinio pradžią – Vilnių, kur sutikome „Saulės ir jūros“ ašimi tapusius dainininkus, bet ir sugrįžimas į lietuvių kalbą. Jaudinamės gal net daugiau nei prieš Venecijos bienalę. Rodytis gimtajame kūrinio mieste – didelis džiaugsmas, bet ir nemenka atsakomybė, kai į nugarą alsuoja Liūto sukelti lūkesčiai“, – sako operos-performanso autorės R. Barzdžiukaitė, V. Grainytė ir L. Lapelytė.

L. Balandžio / BNS nuotr.

Vilnius myli meną: projektą finansavo ir Vilniaus miesto savivaldybė. 2019 m. gegužę iš tarptautinės Venecijos meno bienalės grįžusią „Auksinio liūto“ laimėtojų komandą Vilniaus oro uoste pasitiko sostinės meras Remigijus Šimašius ir įteikė 50 tūkst. eurų vertės dovaną nuo vilniečių. Šią sumą Lietuvos paviljono organizatoriai investavo į tolimesnį kūrinio rodymą pusę metų trunkančiame prestižiniame šiuolaikinio meno renginyje. Pernai autorėms buvo įteiktas garbingiausias miesto apdovanojimas – Šv. Kristoforas.

Operos pristatymui Vilniuje savivaldybė skyrė 30 tūkst. eurų finansavimą. Svarbiausia scenografijos dalimi – net 25 tonomis smėlio paplūdimiui – pasirūpino savivaldybės įmonė „Grinda“.

Per šešis mėnesius Venecijos meno bienalėje veikusį Lietuvos paviljoną, kurį išgarsino menininkių opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, aplankė daugiau nei 85 tūkstančiai žiūrovų. Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. Tai pirmas kartas, kai Lietuva pelnė tokio lygio apdovanojimą.

Tarptautinę publiką sužavėjęs kūrinys nukelia į saulėtą vasaros dieną paplūdimyje, kur ryškiaspalviais maudymosi kostiumėliais apsirengę poilsiautojai atlieka įprastas pliažo procedūras ir dainuoja. Ant kelių dešimčių tonų smėlio, po dirbtine saule gulintys vasarotojai dalijasi gyvenimiškais rūpesčiais, prisiminimais, kremo nuo saulės sudėtimi ir ryto planais kepti kiaušinienę. Pagaviai ir su švelnia ironija kūrinyje skleidžiasi klimato kaitos, kūniškumo ir visuotinio nuovargio temos. Tuo tarpu žiūrovai veiksmą stebi iš saulės perspektyvos, taip, tarsi žmoniją tyrinėtų lyg nykstančią rūšį.

Venecijos bienalėje ir kelionėje po pasaulį „Saulė ir jūra“ skambėjo anglų kalba, o ilgai laukto ir kelis kartus dėl pandemijos atidėto rodymo Vilniuje proga specialiai ruošiama lietuviška versija. Poetės ir dramaturgės Vaivos Grainytės parašytame operos librete – 13 solistų ir chorų partijos, kurias atliks Venecijoje ir pasaulinėse gastrolėse dainavę atlikėjai. Prie jų prisijungs ir 2017 m. Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ įvykusioje kūrinio premjeroje pasirodę „poilsiautojai“. Kompozitorės ir muzikos režisierės Linos Lapelytės sukurta minimalistinė muzika skambės visuose kūriniui dėl unikalios architektūros ypatingai tinkančio statinio aukštuose, iš kurių bus galima stebėti Rugilės Barzdžiukaitės surežisuotą pliažą.

Organizatorių nuotr.

Lietuvai Venecijos meno bienalėje 2019-aisiais atstovavęs kūrinys vieno svarbiausių šiuolaikinio meno renginių komisijos įvertintas už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą. Britų leidinys „The Guardian“ 2019-aisiais „Saulę ir jūrą“ įtraukė į geriausių metų meno įvykių ir parodų 20-uką, o didžiausia pasaulyje internetinės meno rinkos platforma ir portalas „Artsy“ autorių trijulę įrašė į įtakingiausių 2019 m. menininkų sąrašą. Šį rudenį kūriniui turuojant po Jungtines Amerikos Valstijas „The New York Times“ operą-performansą apibūdino kaip vieną didžiausių performanso pasiekimų per pastaruosius dešimt metų.

„Saulė ir jūra“ Vilniaus taksi parke bus rodoma gruodžio 16–19 dienomis.

Dar prieš premjerą Šiaurės Amerikoje, kaip teigiama pranešime, apie kūrinio gastroles pranešė ir menininkes kalbino „The New York Times“, „Vogue“, „The New Yorker“ ir „Vulture“.

Pradinė kūrinio idėja, gimusi vienai iš operos autorių R. Barzdžiukaitei prieš kone dešimtmetį lankantis Gugenheimo muziejuje, šįkart į JAV sugrįžo kaip įgyvendinta ir apdovanojimų pelniusi performatyvi instaliacija. „Venecijos bienalėje pagrindinį prizą laimėjusi „Saulė ir jūra“ tapo klimato kaitos eros šedevru“, – savo rašinį „The New York Times“ pradeda Joshas Barone’as, apibūdindamas kūrinį kaip klastingai malonaus vartojimo, globalizacijos ir ekologinės krizės mozaiką.

„Tai, kaip opera pateikia šias idėjas, – stebina. Tai nuginkluoja ir užburia. Nesame pratę būtent taip susidurti su kūriniu, kuris kalba apie šiandienos klausimus, apie tai, ką padarėme šiai planetai“, – kalbinamas „The New York Times“ prasitaria Bruklino muzikos akademijos (BAM) meno direktorius Davidas Binderis. Būtent šioje institucijoje, kur savo kūrybą yra pristatę tokie kūrėjai kaip Philipas Glassas, Trisha Brown, Steve’as Reich’as, Laurie Anderson, Merce’as Cunninghamas, Pina Bausch ir kt., rugsėjo 15 – 26 dienomis rodoma ir „Saulė ir jūra“.

Vienoje naujausių, balkonu apjuostoje akademijos „Fisher“ teatro salėje įrengtas dirbtinis 21 tonos smėlio paplūdimys. Pasak J. Barone’o, saujoje smėlio R. Barzdžiukaitė, V. Grainytė ir L. Lapelytė parodo gilesnes potekstes. „Saulė ir jūra“ yra subtili, intymi ir bauginanti“, – rašo „The New York Times“ performatyvių menų skilties asistuojantis redaktorius. V. Grainytės libretas čia apibūdinamas kaip poetiškas ir parašytas paprasta kalba, o jo veikėjai – persidirbę, per daug keliaujantys ir besipriešinantys technologijų įsiskverbimui į jų gyvenimus. Jų pasakojamus monologus ir vinjetes pertraukia grėsmingai ramios choro partijos. L. Lapelytės sukurta elektroninė partitūra čia aprašoma kaip neįtikėtinai įsimenanti, minimaliai akomponuojanti ir parašyta taip, kad atspindėtų poilsio lengvumą.

Dieną po premjeros Bruklino muzikos akademijoje, kur bilietai į pasirodymus jau išpirkti, „The New York Times“ skiltyje „Kritiko pasirinkimas“ Jasonas Farago „Saulę ir jūrą“ apibūdina kaip vieną didžiausių performanso pasiekimų per pastaruosius dešimt metų.

R. Termine nuotr.

„Nerimastingas, viliojantis ir klastingas, atsiskleidžiantis po kelių dienų ar metų. Tai performansas, dėl kurio rūšių išnykimas juntamas kaip tobula ir nepamirštamas popdaina,“ – rašo J. Farago. Periodiškai kas valandą rodomas kūrinys, pasak jo, yra pagrindinė „Saulės ir jūros“ jėga, parodanti tai, kaip su tokiu pačiu nerūpestingumu į klimato kaitą žiūri ne tik daugelis turistų, bet ir įstatymų leidėjų. „Barzdžiukaitė, Grainytė ir Lapelytė yra vienos iš nedaugelio menininkų, pasiryžusios pažvelgti į klimato kaitos pokyčius tokiu mastu ir su tokiu rimtumu: ne kaip į artėjančią nelaimę, bet į visą epochą, kurioje malonumai ir nelaimės nuolatos susidurs ir tam nebus pabaigos“, – teigia meno kritikas.

Kartu su operos atlikėjais iš Lietuvos ir Italijos menininkės operą-performansą taip pat pristatys Filadelfijoje, parodų erdvėje „Arcadia Exhibitions“, kur rugsėjo 30 – spalio 3 dienomis kūrinys bus rodomas „Fringe“ festivalyje. Nuo 1997-ųjų organizuojamas keturių savaičių renginys pristato progresyviausius meno projektus. Vėliau, spalio 6 – 9 dienomis, „Saulė ir jūra“ skambės Arkanzaso valstijos Bentonvilio mieste, kur įsikūręs kūrinio rodymą Venecijoje parėmęs meno centras „The Momentary“.

Turas po JAV baigsis pasirodymu Los Andžele, kur bendradarbiaujant su „Hammer“ muziejumi ir performanso meno centru „CAP UCLA“ spalio 14 – 16 dienomis kūrinys bus rodomas šiuolaikinio meno muziejaus MOCA „The Geffen Contemporary“ erdvėje. Specialiai šiam pasirodymui prie „Saulės ir jūros“ atlikėjų prisijungs „Tonality“ choro nariai, žinomi dėl koncertų socialinio teisingumo temomis.

Dviguba prasmė

Gulintys ant pilvo, nugaros, šono ar sėdintys žmogučiai. Stotingi vyrai ir margus bikinius dėvinčios moterys. Baltutėliai ir gerokai įdegę. Pilvoti ir liekni. Skrybėlėti ir nuogaliai. Skaitantys knygą ar miegantys įsivaizduojamos saulės atokaitoje. Visi – po vieną ar poromis – pasitiesę margaspalvius paklotus.

Žvelgiant į jaunųjų dailininkų kūrinius negali nesistebėti paralelėmis su prestižinį "Aukso liūto" apdovanojimą pelniusiu Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansu "Saulė ir jūra (MARINA)". Kūrinys, už kurį menininkėms paskirta ir šių metų Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, buvo demonstruojamas uždaroje patalpoje, kur ant supilto smėlio, imituojančio pliažą, grupė tariamai besiilsinčių žmonių (performanso atlikėjų) tyliai dainavo tekstus apie įvairias gyvenimo problemas (klimato kaitą, globalinį nuovargį, kūniškumą).

Įgyvendinti šio svarbaus kultūrinio įvykio pagrindu parengtą projektą Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje sumanė mokytoja Domantė Šarakauskaitė-Ivanauskienė.

Jos manymu, yra nepaprastai svarbu visus vaikus – tiek mažuosius mokinius, tiek paauglius, jaunuolius – edukuoti, pasitelkiant svariausius kultūros įvykius, šviečiant ir aiškinant modernias kūrybos formas. Tad jos projekte "Šilduma" teorine prasme buvo siekiama supažindinti vaikus su Venecijos bienalėje dalyvavusių ir neeilinį pripažinimą laimėjusių lietuvių kūryba. Praktiniu lygiu kauniškis projektas paaiškina, kaip inovatyviai galima kurti, derinti, regis, iš pirmo žvilgsnio nederančias, bet puikiai viena kitą papildančias medžiagas: vaikus išmokyti audimo technikos ir keraminių žmonių figūrėlių lipdymo.

Mokykloje eksponuojama didžiulė instaliacija atrodo itin patraukliai, žaismingai, gyvybingai.

Tekstilė ir keramika

Mokytoja D.Šarakauskaitė-Ivanauskienė – tekstilės menininkė, todėl ji tapo atsakinga už tekstilinę projekto dalį – pliažo kilimėlio audimą. Keraminei daliai (nulipdyti poilsiaujantiems žmonėms) įgyvendinti buvo pasitelktas kolega Herbertas Manomaitis, Kauno A.Martinaičio dailės mokykloje dėstantis erdvinę plastiką, ir vaikus mokantis skulptūros bei lipdybos.

Replikuojant į operą-performansą, kurdami savąjį projektą mokytojai kartu su įvairaus amžiaus vaikais išaudė ir nulipdė milžinišką kiekį tekstilinių pliažinių kilimėlių ir ant jų gulinčių vasarotojų – molinių žmogeliukų. Mokykloje eksponuojama didžiulė instaliacija atrodo itin patraukliai, žaismingai, gyvybingai.

Įdomu ir tai, kad audimo ir lipdymo mokėsi nuo mažiausių mokyklos mokiniukų (dar darželinukų) iki devintosios klasės mokinių. Visų jų smagiai interpretuotos, skirtingų dydžio keraminės figūrėlės ir kilimėliai, demonstruojami vienoje grupėje, puikiai dera tarpusavyje.

Technologinės vingrybės

Pasak mokytojo H.Manomaičio, nulipdyti iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas figūrėles – ne toks jau lengvas užsiėmimas. Kad keraminiai žmogeliukai būtų tinkami eksponuoti, juos nulipdžius reikėjo išdžiovinti, nuspalvinti, išdegti, glazūruoti, degti antrą kartą.

Anot mokytojos D.Šarakauskaitės-Ivanauskienės, austi vaikams taip pat nebuvo paprasta. Tačiau palaipsniui net ir patys mažiausieji išmoko šios rimtos tekstilės meno technikos. Beje, puikūs audėjai pasirodė esą ir berniukai. O prisimindama kūrybinį procesą dailininkė mini šiandien kaip niekad vėl pasigendamą gyvą bendravimą: projektas kurtas dar prieš karantiną.

Seniausias pasaulyje be pertraukos leidžiamas lietuviškas laikraštis „Draugas“ apdovanotas už viso gyvenimo nuopelnus.

„Draugas“ pradėtas leisti 1909 metų liepos 12 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Už Lietuvos vardo garsinimą apdovanotos pagrindinį apdovanojimą Venecijos meno bienalėje pelniusios operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ kūrėjos Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė.

Šioje nominacijoje taip pat apdovanotos dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, operos solistė Asmik Grigorian, mokslininkė Agnė Kajackaitė, knygos „Lapė yra laimė“ autorės Evelina Daciūtė ir Aušra Kiudulaitė, mokslininkė Urtė Neniškytė, filmų prodiuserė Lineta Mišeikytė.

Už sugrįžimą žiniomis apdovanotas prof. Arminas Ragauskas, už sugrįžimą investicijomis – verslininkas Marius Jakulis-Jason (Džeison). Apdovanojimas už lietuvių pasaulyje telkimą atiteko pilietinei iniciatyvai „Mūsų metas DABAR“, raginusiai lietuvius balsuoti referendume dėl dvigubos pilietybės ir rinkimuose.

Apdovanojimas už šviesuolių sugrąžinimą ir įgalinimą veikti atiteko prof. Eugenijui Arvydui Janulaičiui, o už sugrįžimą pokyčiams regionuose apdovanojimą pelnė Vytautas Jonas Juška.

G. Nausėda: visi esame pasaulio lietuviai, stiprūs tada, kai esame kartu

„Jau mažiausiai šimtą metų mes esame galinga daugybę įvairiaspalvių diasporų turinti valstybė, kurios tvirtybė glūdi visų pirma Lietuvos žmonių protuose ir širdyse. Ir nesvarbu, kur mes gyvename, – tol, kol tikime laisva, klestinčia ir solidaria Lietuvos valstybe, kol vadovaujamės prieš 70 metų sukurtos Lietuvių chartijos idealais, mes ne tik išliksime, bet ir visi kartu augsime bei stiprėsime“, – per apdovanojimus sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

Šalies vadovo teigimu, šių asmenybių, mūsų šalies šviesulių ir pavyzdžių, dėka šiandien galime kalbėti apie ryškią Lietuvą kompaktiškame pasaulyje. Jie primena mums, kad šiuolaikiniame pasaulyje, klestint naujoms technologijoms ir inovacijoms, galimybės idėjų proveržiui yra milžiniškos – tereikia jomis sumaniai pasinaudoti.

Pasak prezidento, 2019-ieji – Pasaulio lietuvių metai – buvo turtingi Lietuvos žmonių pasiekimų pasaulyje, o užsienyje gyvenančių lietuvių balsas ir darbai – vis labiau girdimi Lietuvoje. Prezidentas pabrėžė, kad visi esame pasaulio lietuviai, stiprūs tada, kai esame kartu. Šviesiausių protų, talentų, profesionalų rato iš viso pasaulio pasiryžimas aktyviai dalyvauti kuriant mūsų šalies ateitį – tai didelio patriotizmo apraiška, įkvepianti visus stiprinti vienos Lietuvos idėją, auginti pagarba ir pasitikėjimu grįstą valstybę.

Šiemet 10-metį minintis „Globalios Lietuvos lyderių“ tinklas jungia daugiau nei 2 tūkstančius profesionalų iš 50 pasaulio valstybių ir 25 lietuvių profesionalų klubus, kurie savo žiniomis, ryšiais ir patirtimi prisideda prie globalių galimybių mūsų šaliai kūrimo, Lietuvos vardo garsinimo ir ekonomikos stiprinimo.

„Globalios Lietuvos“ apdovanojimuose šiais metais išskirtos šešios nominacijų kategorijos: „Už sugrįžimą pokyčiams regionuose“; „Už sugrįžimą investicijomis“; „Už sugrįžimą mokslo žiniomis“; „Už lietuvių pasaulyje telkimą“; „Už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje“; „Už viso gyvenimo nuopelnus“.

Laureatams, kaip skelbiama Prezidentūros pranešime, valstybės vadovas įteikė skulptoriaus Stasio Žirgulio statulėles „Globali Lietuva“, simbolizuojančias ryšį su pasauliu, stiprybę ir integraciją.

Apdovanojimai teikiami nuo 2012 metų.

Jų duomenimis, per šešis paviljono veikimo mėnesius prie projekto dirbo 159 žmonės: dainininkai, garso ir šviesų inžinieriai, muzikos ir scenografijos asistentai, paviljono gidai, technikai ir kt.

13 operos personažų įkūnijo 51 atlikėjas iš Lietuvos, Italijos, Brazilijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Vokietijos, Graikijos ir kitų šalių.

Apie 2,5 tūkst. lankytojų iš daugiau nei pusės šimto pasaulio šalių pasinaudojo galimybe patys tapti kūrinio dalimi – jie operą stebėjo ne iš viršaus, bet patys tapo „poilsiautojais“ atsigulę inscenizuotame paplūdimyje.

„Opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ skambėjo 49 dienas, po aštuonias valandas nepertraukiamai – iš viso 398 valandas“, – apžvelgdama kūrinio rodymo bienalėje rezultatus sakė paviljono komisarė Rasa Antanavičiūtė.

Pasak paviljono kūrėjų, iš 36 tonų į Veneciją atgabento smėlio – dvi tonos „išsivaikščiojo“ su lankytojais, o likęs smėlis panaudotas naujai vaikų žaidimų aikštelei Džiudekoje ir lyginti reljefą Sant Erasmo saloje.

Planuojama, kad per artimiausius kelerius metus lietuvių menininkių kūrinį išvys Norvegijos, Švedijos, Ispanijos, Šveicarijos, Islandijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Rusijos, Australijos ir kitų šalių žiūrovai.

2020-aisiais kūrinį tikimasi parodyti ir Lietuvoje.

Nuo gegužės pradžios iki spalio pabaigos bienalėje rodytas menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinys pirmą kartą šalies istorijoje įvertintas „Auksiniu liūtu“.

Kūriniu „Saulė ir jūra (Marina)“ menininkės nagrinėja klimato kaitos, kūniškumo, ekologijos ir vartotojiškumo temas. Žiūrovai turėjo galimybę stebėti smėlio paplūdimyje gulinčius ir aštuonias valandas dainuojančius atlikėjus.