Tai, ką „Kauno dienos“ studijoje pasakojo pašnekovas, gali šokiruoti, nuliūdinti ar net sukelti pyktį, tačiau tokia realybė: dalis humanitarinės pagalbos Ukrainoje tiesiog pūva pakelėse, pasienyje – netvarka, pirmose fronto linijose trūksta specialios įrangos. Šiuo metu Sauliaus atstovaujamam fondui labiausiai reikia finansinės paramos, kad reikalinga ir tikslinė pagalba kuo greičiau pasiektų Ukrainoje kariaujančius žmones.
– Buvo viena išvyka ar daugiau?
– Ką mes vadiname išvykomis? Aš vadinu viena išvyka. Galima skirstyti į dideles. Pirma išvyka, kai norėjau važiuoti padėti močiutėms prie sienos Lenkijoje. Teko važiuoti ir į Ukrainą. Vežėme vaikus ir mamas, dalijome cigarečių pakelius savanoriams. Jautėmės didvyriai. Tada išvažiavau, galvojau, viską padariau, – ačiū ir viso gero. Grįžęs į namus ryte atsikėliau ir sau pasakiau, kad važiuoju antrą kartą. Ten turėjome specialių užduočių, naktimis lakstydavome po visą Ukrainą, turėjome specialius leidimus ir dokumentus, to kiti neturi. Dviem valandoms – į Lenkiją, susirenkame „žaislus“ – ir atgal į Kyjivą.
Ruošiuosi grįžti atgal. Esu tikintis žmogus, buvau bažnyčioje ir verkiau. Tikiu, kad su pagalba išsigelbėsiu.
– Ką vežate į Ukrainą?
– Ne viską galiu pasakoti. Ginklų nevežame ir nevešime, bet tai įranga kariams.
– Ko gero, termovizoriai?
– Taip. Labai džiaugiuosi, kad šiuo metu jų turime nusipirkę ir galime dalyti kariams. Šiaip esu cinikas. Mane varo į priekį viena istorija. Dirbame tiesiogiai su žmonėmis. Nukovė penkis mūsų žvalgus, su kuriais dirbome ir tiekėme priemones. Atlėkė kitas ir sako: likome be transporto priemonių, be nieko. Atidaviau savo automobilį. Jie su juo išlėkė į karo lauką ir su mūsų atiduotu termovizoriumi kitą dieną nukovė „gvazdiką“. Tuo metu jų buvo nukauta tik 150.
– Kas yra „gvazdikas“?
– Ratinė artilerinė sistema. Baisiau už tanką. Jie stovi priešakinėse linijose, krūmuose, ir tik su mūsų įranga juos pamatė. Delfi.lt yra vaizdo įrašas. Prieš tris savaites dirbau prie kompiuterio ir neįsivaizdavau, kad būsiu nublokštas į Ukrainą, prisidėsiu prie daugiau kaip 900 sėkmingai išvežtų mamų, vaikų, vyresnių žmonių. Pusė jų pateko į Lietuvą.
– Pačioje Ukrainoje daug dirbate, važiuojate, išvežate žmones, grįžtate. Reikia turėti kontaktų, leidimus. Kaip pavyko įgyti ukrainiečių pasitikėjimą?
– Visiškai atsitiktinai. Mes, kai atvažiavome antrą kartą, turėjome daiktų. Priėjau prie žmonių Kyjive ir sakiau: keičiu vaiką į šarvinę liemenę. Su mūsų komandos vienu nariu Donatu atlikome komandinį smūginį žygį. Civiliai važiuoja tris dienas, nes prie Lvivo – kamščiai. Kelias pietuose, Umane, Lvive, visiškai neišvažiuojamas. Važiavome skolintu autobusiuku 650–750 km per dieną. Mūsų greitis buvo 150 km/val., trečdalį kelio važiavome priešpriešinio eismo juosta. Ukrainiečiai surinko vaikus, susigrupavo ir laukė saugioje stotelėje. Mes tų žmonių nematę, nežinojome, kas jie tokie. Jie mumis netikėjo. Vėliau prasitarė, kad buvome vieninteliai lietuviai. Raudonasis Kryžius vežė sauskelnes, humanitarinę pagalbą. Kai buvau apimtas nevilties ir verkdavau, žiūrėdavau į nuotrauką, kurioje parašyta: sušaudyta, pataikytos dvi kulkos į tavo liemenę.
– Jūsų šarvinė liemenė išgelbėjo žmogų?
– Taip. Noriu pabrėžti, kad vienas nieko nepadariau, mūsų yra dvylika. Kai kurie nėra net įkėlę kojos į Ukrainą, bet visa komanda atliko nuostabų darbą. Visi – savo sričių specialistai. Nė vieno karininko ar pan.
– Ukrainoje turite kažkokį savo centrą?
– Esame Kaune. Vienas kaunietis, unikalus žmogus, turi fondą Afrikoje ir savo lėšomis moko vaikus.
– Ar galime įvardyti tą žmogų?
– Gal nereikia. Jis tylus. Jis man paskambino, kai buvau Kyjive be automobilio. Sako: žinau, kur esi, noriu pagelbėti, gal galiu būti naudingas? Jis tvarko mano pradėtus reikalus. Kalbant apie humanitarinę pagalbą, yra niuansų: visi padeda, bet daug jos pūva, nes daug lyja, ji nepatenka ten, kur reikia. Šnekėjome su vienu iš mūsų su daug juodojo humoro, cinizmu, jis sako: aš ką tik sunkvežimį su humanitarine pagalba pavogiau iš anglų, vis vien jie viską būtų sumetę į griovį. Tai išdalysime tiesiai ligoninėms, nes dirbame su Charkivo ligonine. Buvome priešakinėje linijoje ir niekas mumis netikėjo. Vežėme žmonėms pagalbą. Skambindavome į tam tikras įstaigas, įmones, prašydavome pagalbos, sakydavome, kad jie galės prisiimti visą garbę, šlovę. Jie tik paklausdavo, kas mes tokie, ir sakydavo, kad ir taip jie viską ten jau daro.
– Nusiimkime rožinius akinius. Ukrainoje nėra žibučių pievos, kur visi sąžiningai viskuo dalijasi. Yra visko, taip pat ir su parama.
Vilmanto Raupelio nuotr.
– Ukraina įdomi. Gydytojai bėga iš Ukrainos. Kalbėjau su mūsų žmogumi, sako, reikia išvežti devyniolikmetį, bijo ir nori pabėgti. Tėvai siaučia, kelia dramas, kad jis tikrai nekariaus, bijo. Galvoju: jis pilnametis, jo nepraleis per sieną. Sakau tėvui: klausykite, suprantu, kad jūsų vaikas ir pelės neužmuštų, bet kur jūs dabar? Lvive. Ten dabar raketos šaudo. Jis tiesiog gali nueiti į bet kokią organizaciją ir padėti savo šaliai. Gali krauti dėžes, nes krovikų irgi reikia. Tėvai gali eiti kartu krauti, tinklus nerti. 80-metės pina tinklus, dainuoja ukrainietiškas dainas. Taip, žūsta žmonės, bet visa Ukraina yra didelis kratinys. Daug blogų dalykų, bet daug ir gerų. Mūsų darbas – padėti jiems, vienytis dėl tikslo. Taip, mus apkvailins, apgaus, mes nusivilsime. Aš neturiu jokios realios karinės patirties, bet prisidedu prie karo eigos. Jei mums visiems tektų pasitraukti, manau, ten strateginė situacija būtų komplikuota. Tokių, kaip mes, daug. Dirbame milžinišką darbą. Su manimi susisiekė labai fainas lietuvis, kuris dirba su specialiais dalykais. Paskambino iš Kyjivo ir sako: esame rimta įstaiga, žinome, kad kosminiu būdu keliaujate per Ukrainą, kur mūsiškiai nesugeba. Mums reikia paimti krovinį ir atvežti į Kyjivą. Vežėme ypatingos svarbos įrangą. Tai glosto savimeilę. Tą naktį važiavau ir mane sustabdė, įrėmė automatus ir laikė kelias valandas.
– Patys ukrainiečiai?
– Naktį važiuoti negalima, komendanto valanda. Turiu dar baltarusišką vizą nuo senų mano darbų laikų, taigi jiems neaišku, kas aš toks. Toks kuriozas, užsisuko karuselė. Aš gerbiu policijos pareigūnus, bet yra kita, mums nesuprantama, pusė. Liepė atplėšti krovinius, sakiau: tik per mano lavoną. Rodžiau visus popierius. Jie mane galų gale paleido. Absurdiška, kad gelbėji šalį, esi toje pačioje pusėje, o jie maigo tavo telefoną, tau panika nuo raketų, stresas. Kaip filme – kaip ir ne mano žemė, bet atlieku svarbią misiją.
– Sakei, kad buvo ir ašarų, baimės, streso.
– Grįžau prieš pusantros paros, verkiau jau tris kartus. Kol kas vaistų negeriu. Pabėgėliai ryja vaistus. Alkoholį geria paslapčia, nes sausas įstatymas. Taip, turime bėdų. Nežinau, kaip tai atsilieps ateityje. Ruošiuosi grįžti atgal. Esu tikintis žmogus, buvau bažnyčioje ir verkiau. Tikiu, kad su pagalba išsigelbėsiu.
– Pasakoji ir ne apie visai gerus dalykus, bet 40 mln. žmonių – natūralu, posovietinė šalis. Nenoriu, kad mestume dėmę Ukrainai. Tai šalis, kuri šiandien ir dėl mūsų lieja kraują. Užtat tokie žmonės, kaip tu, ir važiuoja – lenkiu galvą. Ar sunku įvežti žmones per sieną?
– Nenoriu nieko juodinti, bet kiekviename žingsnyje – absurdo teatras. Bet tiesiog dirbi, judi. Valstybinės mūsų įstaigos, kurios gali padėti, mums nepadeda. Turiu vis skambinti Rados deputatams, mums padeda tos įstaigos arba patys mūsų ukrainiečių vairuotojai. Šnekėjau su ambasadoriumi, Europos parlamentarais – jie į mane žiūri kaip į kvailiuką. Mes viską vežame patys, niekas iš Lietuvos valstybinių įstaigų, bendradarbiaujančių su Lenkijos įstaigomis, nepadeda.
Pirmą kartą, kai nuvežėme „žaislų“, Kyjive surinkome penkiolika mamų ir vaikų, pakeliui dar paėmėme mamą su vaiku ir močiute. Buvo aštuoniolika ir mes, trys lietuviai. Atgal važiavome tuo pačiu maršrutu, atlėkėme prie sienos nusikalę, man reikėjo keturių penkių valandų miego ir turėjau važiuoti atgal į Kyjivą... Prie sienos stovime dvi valandas. Galų gale įkalbu pasieniečius, kad nėra laiko, mums reikia dar atgal į Kyjivą. Mus praleidžia. Privažiuoju prie Lenkijos neutralios zonos, bandau įkalbėti, kad mus greičiau praleistų ir galėčiau grįžti į Kyjivą. Nepraleido, stovėjome penkias valandas, aš verkiau, juokiausi, vaikai miegojo... Visiems stogą rauna. Miegojau dvi valandas, įvažiavome antrą kartą ir iškart lėkėme į Kyjivo pakraščius. Nuolat geri vaistus, nes temperatūrų skirtumai, neužtenka miego. Visą laiką krataisi. Tada pirmą kartą išsitraukiau rožinį ir meldžiausi.
– Išvežate žmones, įvežate „žaisliukų“?
– Mūsų organizacija, mūsų komanda išveža žmones – tai mūsų A prioritetas. B prioritetas – padėti likusiems ten. Vežame visą gėrį, reitinguojame, ko labiausiai reikia.
– Kokia geriausia jūsų fondui parama – pinigais ar daiktais?
– „Bloomberg“ pasidalijo mūsų vaizdo įrašu su rekvizitais. Bet, kiek domėjausi, pinigėliai nekapsi. Mums labiausiai reikia pinigų. Mūsiškiai sugeba ir anglų vilkikus pavogti ir paskirstyti vietiniams pagalbą. Lietuviai yra lietuviai. Mums reikia pinigų. Užmezgėme kontaktus su žvalgais, organizacijomis – jų nariai eina iš namų ir daužo tankus, kurie žudo; jie atlieka darbą, gelbėja tėvynę, siunčia sąrašus. Mums šiuo metu tragedija dėl pinigų; kitos organizacijos surinko pinigų, o pagalbos nuvežti nesugeba, nes neturi logistinių kelių. Mes turime, kam konkrečiai ko reikia, kelius, logistiką, bet neturime pinigų – naudojame savus ir mums jų trūksta. Aš pasiryžau su jumis šnekėti, nes mums reikia viešumo. Mūsų vienas viešas asmuo – Marius Pareščius išėjo į viešumą, davė daugiausia pinigų, šiuo metu parūpina mums autobusų.
– Kokia situacija su visais fondais? Dabar jų prikurta ir kuriasi toliau. Kaip man, sėdinčiam ant sofos ir norinčiam padėti, atsirinkti?
– Nenoriu juodinti visų iniciatyvų, nenoriu nuvilti, pyktis ar būti taikiniu. Su fondais ne visi dirba gerai; visi stengiasi, bet yra ir aferistų.
– Žadėjote papasakoti istoriją.
– Nuvažiavome pas savo „žvėris“, kurie puikiai šaudo. Jie turi savo štabus, bazes, pas vieną jų miegojome. Raketos skraido. Žinojau, kad paskutinįkart užėjau ir jau važiuosiu. Mes – pro duris, jį matau gal paskutinį kartą, nes penkis iš jų jau nužudė. Jie neturėjo technikos, radijo stotelių, ryšio, dronų. Jiems buvo paruošta pasala. Ryte išeiname iš devynaukščio, tikrai galbūt paskutinį kartą jį matau, noriu apkabinti, nes šiandien jo gali jau ir nelikti. Jis sako: vyrukai, luktelėkite, indaplovę pamiršau įjungti, reikia, kad indai išsiplautų.
