Prieš Vėlines – šokas
Dėl Lėbartų kapinėse nutikusios istorijos moteris ruošia ieškinį teismui, nes, jos manymu, mirusiųjų laidojimo tvarką Lietuvoje derėtų tobulinti.
Skaudžią šeimos istoriją nusprendusi papasakoti moteris (asmens duomenys neskelbiami remiantis Bendrojo duomenų apsaugos reglamento nuostatomis) tikino, kad jos tėvas mirė 1982 m. tragiško įvykio metu.
„Tėtį palaidojome šeimos kape. Kapą prižiūrėjo mano mama ir mano močiutė, tėčio mama. Pastatėme paminklą, kuriame parašytas tėčio vardas. Antkapyje yra įrašas, kad liūdi mirusiojo dukra, mama ir žmona. Apie tetas ir jų sugyventinius antkapyje keturiasdešimt metų nėra įrašų. Tačiau šį rudenį radau ant tėvo galvos palaidotą tetos sugyventinį“, – pasakojo klaipėdietė.
Paminklas stovėjo virtuvėje
Kai mirė tėtis, jo dukrai buvo devyneri.
„Tais pačiais metais buvo užsakytas paminklas. Mama mane viena augino, tad nebuvo lengva tais laikais viskam sutaupyti. Kas pamena tuos laikus, žino, kiek viskas kainavo ir kokios algos būdavo. Žiemą atvežė jau pagamintą paminklą, tačiau jo pastatyti negalėjome. Jis taip ir stovėjo virtuvės kampe iki pavasario“, – pasakojo mirusiojo dukra.
Mergaitei paaugus, mama sutiko kitą vyrą ir sukūrė šeimą.
Vytauto Liaudanskio nuotr.
„Mano santykiai su močiute taip pat buvo labai šilti. Aš ne tik ją lankiau, bet, būdama paaugle, lankiau ir prižiūrėjau tėčio kapą. Ateidavau ten mintyse su tėčiu pasikalbėti“, – prisiminė moteris.
Susitiko kapinėse
Su močiute susitikimai ėmė retėti tik tada, kai moteris užaugo ir pati sukūrė savo šeimą.
„O štai savo tetos, tėčio sesers, gerai nepažinojau. Pirmą kartą su ja ilgiau pabendravau, kai pernai lapkričio 1-ąją ją sutikau kapinėse. Tada paprašiau, kad parodytų mano senelio, tėčio tėvo kapą. Su teta nieko bendra neturėjome, nors su viena jos dukterų bendrauju, jos dukterys yra gi mano pusseserės“, – pasakojo moteris.
Iš tėvo pusės moteris artimus santykius palaikė tik su močiute.
„Kai man sukako 13 metų, mama jau išleisdavo mane vieną nuvažiuoti autobusu pas močiutę. Kai mama sukūrė šeimą, močiutei tai gal ir nepatiko. Toks jau vyresnių žmonių supratimas. Jo juk nepakeisi. Tačiau teta, ypač kai galbūt išgerdavo, paskambindavo mamai pasišnekėti“, – pasakojo moteris.
Po kurio laiko močiutės sveikata ėmė prastėti.
„Močiutę ėmėsi prižiūrėti mano teta, tėvo sesuo. Juk ligonio priežiūra yra sunkus dalykas. Paskutiniu metu močiutė jau nebeatpažindavo artimųjų“, – apgailestavo moteris.
Apie mirtį nepranešė
Šių metų pavasarį moterį ištiko šokas – teta tik po dviejų mėnesių pranešė apie jos močiutės mirtį vasarį.
„Mano mamai teta paskambino po dviejų mėnesių. Net pusseserės, su kuriomis bendravau, nepranešė. Buvo labai skaudu ir nesuprantama“, – kalbėjo moteris.
Klaipėdietė įtaria, jog teta nuogąstavo, kad giminaičiai neva pretenduos į močiutės butą.
„Nei man, nei mano šeimai nieko nereikia. Tai žino ir tetos dukra. Aš spėju, kad teta bijojo, jog neteks močiutės buto, kuriame teta apsigyveno kartu su sugyventiniu“, – įtarimais dalijosi moteris.
Po močiutės mirties moteris kelis kartus vis lankė kapą, tačiau jo tvarkymu teta neužsiėmė.
„Aš paskambinau ir pasiūliau pagalbą, gal pinigų nelabai turi žmonės. Žemės kauburėlis taip ir stovėjo kelis mėnesius. Jau vaizdas širdį draskė. Paskambinau tetai, bet nė žodžio jokio priekaišto nesakiau, tik pagalbą pasiūliau. Tačiau teta atrėžė it kirviu: „Kaip norėsiu, taip tvarkysiuosi“, – pasakojo moteris.
Ginčas dėl įrašo
„Kai miršta šeimos narys, juk mes visi paskelbiame apie mirtį visai giminei. Visi nori atvažiuoti atsisveikinti, o tie, kas negali atvykti, juk vis tiek turi teisę žinoti. Šiuo atveju apie močiutės mirtį buvo tylėta du mėnesius. Paaiškėjo, kad laidojant močiutę teta buvo įrašyta kaip kapavietės prižiūrėtoja“, – įvykių chronologiją prisiminė moteris.
Dėl šio įrašo ir kyla didžiausias ginčas.
„Kapavietė atsirado po mano tėčio mirties, kurį mes su mama ir močiute palaidojome, po to paminklą statėme. O dabar pasijautėme kaip svetimos“, – liūdnai kalbėjo moteris.
Šį spalį atėjusi aplankyti tėčio kapo, moteris visai neteko žado.
„Tėčio kape, virš jo galvos, buvo palaidota tetos sugyventinio urna. Ar taip gali būti, kad tetos draugui čia vieta?“ – šiurpo moteris.
Moters širdį drasko dar ir tai, kad teta pašalino marmurines plyteles, marmuro kėdutę, kurią statė jos su mama ir močiute.
„Liko tik marmuriniai apvadai. O pačią kapavietę teta išklojo pigiausiomis virtuvinėmis plytelėmis, kurių kvadratas kainuoja keturis eurus. Matyti, kad iš betono išimta viena plytelė. Jos vietoje įleista tetos sugyventinio urna. Tiesiai ant tėčio galvos“, – šiurpo mirusiojo dukra.
Ruošiasi teismui
Moteris pasisamdė advokatą, kuris dar vasarą surašė raštą Klaipėdos savivaldybės Miesto priežiūros skyriui.
„Net mano vyrui šis kapas jau buvo kaip savas. Juk mes abu važiuodavome jį tvarkyti prieš kiekvienas šventes. Kai mirė vyro pusbrolis, tuomet savivaldybės darbuotojai prašė atnešti giminių sutikimą, kad kapavietėje būtų palaidotas vyro pusbrolis. Giminaičiai, jau seni žmonės, turėjo pasirašyti, kad sutinka. O štai manęs niekas neieškojo, sutikimo neprašė“, – pasakojo klaipėdietė.
Klaipėdietės advokatas kreipėsi į valdininkus dėl išaiškinimo, kodėl šių metų vasarį kapavietės prižiūrėtoja tapo teta.
Situacija: kape palaidota urna gali sukelti rimtą giminaičių konfliktą. Vytauto Liaudanskio nuotr.
„Jis raštą išsiuntė rugpjūčio 23 d. Kol valdininkai neskubėjo atsakyti ir aiškino, kad buvo pasimetęs advokato raštas, įvyko tetos sugyventinio laidotuvės“, – akcentavo moteris.
Valdininkų pateiktame atsakyme pažymėta, kad, 1982 m. mirus moters tėčiui, neišliko jokių įrašų apie kapavietės prižiūrėtojus.
„Ruošiant leidimą laidoti, buvo peržiūrėti Laidojimo ir kapaviečių statinių registravimo žurnalo 1982 m. įrašai, kad nustatyti atsakingą už kapavietės priežiūrą asmenį. Dėl mums nežinomų aplinkybių, nėra išlikę dalies 1982 m. žurnalo įrašų, todėl nustatyti, kas laidojo mirusįjį skyrius nustatyti negali“, – rašoma Miesto tvarkymo skyriaus atsakyme moters advokatui (klaidos netaisytos – A. A.).
Atsakyme pažymėta, kad, giminėms susitarus, įrašas apie asmenį, atsakingą apie kapavietę, gali būti koreguojamas.
„Ką noriu, tą darau“
Tačiau panašu, kad susitarimo su teta klaipėdietė nepasieks.
Dienraštis susisiekė su moters giminaite.
Jos buvo prašoma paaiškinti, kodėl šeimos kape buvo palaidotas sugyventinis.
„Mano kapas, ką aš noriu, tą ir darau“, – grubokai atrėžė klaipėdietės teta.
Paklausus, kad galbūt tai yra ne tik jos vienos kapavietė, joje gi palaidotas dukrą turėjęs jos brolis, moteriškė tik pakėlė toną.
„Mano „lyčno“. Aš turiu dokumentus, kad mano kapinės. O kas čia užsimanė?“ – piktinosi teta.
Pabandžius paaiškinti, jog gal giminėms pavyktų gražiuoju sutarti dėl kapavietės priežiūros, teta atšovė, kad jai nieko nereikia.
„Ji jau mane į teismus nori paduoti. Aš pasakiau – mano kapas, ką aš noriu, tą aš darau. Aš dar kartą pakartoju, tai yra asmeninis mano kapas, ką aš noriu, tą darau. Viso gero“, – pokalbį baigė įsiutusi teta.
Įrašai iš tiesų dingę
Tai ne vienintelis atvejis, kai artimieji ginčijasi dėl kapavietės priežiūros.
Retai, bet tai nutinka, kad žmonės teismo keliu nuginčija įrašus apie kapavietės prižiūrėtoją.
Pirmiausiai giminėms reikėtų susitarti.
Šiuo atveju savivaldybės darbuotojai darė prielaidą, kad kapavietės prižiūrėtoja yra mirusi močiutė, nes jos inicialai buvo iškalti paminkle, kuris statytas 1983 m.
Miesto tvarkymo skyriaus patarėja Daiva Breivė patikino, kad archyviniuose žurnaluose išties nėra dalies 1982 m. darytų įrašų.
Daiva Breivė. Vytauto Liaudanskio nuotr.
„Anksčiau įrašus atlikdavo speciali įmonė. Dažnokai tenka vartyti žurnalus, ir pasitaiko, kad nėra išlikę pusės metų ar kelių mėnesių įrašų. Mes žmonėms paaiškinome, kokios yra galimybės. Pirmiausiai giminėms reikėtų susitarti. Jei nepavyksta, žinome, kad žmonės eina į teismus. Įrodinėja, kas ir kiek yra prisidėjęs prie kapavietės priežiūros“, – patikino D. Breivė.
