Miške turi būti visko – nuo medžio daigų iki nebežaliuojančių senolių, kurie, virtę stuobriais ar virtuoliais, tęsia nesibaigiantį gyvybės ratą.

Dėl dažnų kirtimų medžių amžių įvairovės lieka vis mažiau. Palyginti su 2011–2015 m., nuo 2016 m. iki 2018 m. Europoje iškirsti miškų plotai padidėjo 49 proc. Lietuvos pušynų plotas, palyginti su 2003 m., sumažėjo 1,2 tūkst. ha, o pačios pušys kertamos nesulaukusios net 100 metų.

Dažniausiai paprastosios pušys gyvena iki 300–400 metų, tačiau gali sulaukti net ir 600 metų. Medžio gyvavimo trukmė priklauso nuo aplinkos, visas jo gyvenimo ciklas yra svarbus paukščiams, vabalams, grybams ir daugeliui kitų miško organizmų. Jei šis medis yra gyvūno prieglobstis, jo nukirtimas reiškia, kad gyvūnui teks persikelti į kitą aplinką, prie kurios jam gali būti per sunku prisitaikyti, – taip nyksta bioįvairovė.

Medžio gyvenimas./ E. Plytnikaitės nuotr. 

300–400 metų sulaukusios pušys gali pasirodyti nereikalingos, tačiau jos atlieka svarbią funkciją miškui – jose tiesiog verda vabalų gyvenimas. Deja, tokio amžiaus pušys Lietuvoje sulaukia gana retai.

„Kiekviena pušies stadija yra labai svarbi miškui, jo gyvūnams ir augalams. Net ir jauniausios pušys gali parūpinti maisto tokiems gyvūnams kaip briedžiai – pušaičių ūgliai yra jų žiemos maistas. 300–400 metų sulaukusios pušys gali pasirodyti nereikalingos, tačiau jos atlieka svarbią funkciją miškui – jose tiesiog verda vabalų gyvenimas. Deja, tokio amžiaus pušys Lietuvoje sulaukia gana retai“, – sako nevyriausybinės organizacijos „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjas režisierius Mindaugas Survila.

„150–200 metų pušys patinka juodosioms meletoms, kurios kiekvienais metais kala naujus uoksus aukštai medžiuose. Tam, kad meleta įsirengtų savo būstą, medžio skersmuo krūtinės aukštyje turi būti ne mažiau 50 cm. Neretai tokių medžių šerdis jau būna paveikta pušinės kempinės, tai labai palengvina paukščio darbą. Tokių pušų viršūnes lizdams sukti pasirenka ereliai žuvininkai ar jūriniai ereliai“, – pasakoja fondo bendraįkūrėjas, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė.

Juodoji Meleta./ V. Knyvos nuotr. 

Brandžiose 250–300 metų pušyse atsiranda vis daugiau uoksų. Genių seniau iškaltus uoksus perėti renkasi lututės, jie tampa namais ir voverėms, kiaunėms, antims klykuolėms, didiesiems dančiasnapiams, uldukams, kitiems sparnuočiams. Laisvus uoksus užima medunešių bičių šeimynos. Pušies amžiui artėjant link 300 metų, ji apmiršta, formuojasi atskira daugeliui rūšių gyvybiškai svarbi negyva mediena ant gyvų medžių.

Senose nudžiūvusiose pušyse randama į Raudonąją knygą įrašytų vabalų: didysis sprakšis, pušinis plokščiavabalis, šneiderio kirmvabalis ir ūsuotis dailidė. Vabalų lervų kuriamos galerijos yra tarsi šiltnamiai daugeliui grybų, kurie, savo ruožtu, pritraukia jais besimaitinančius organizmus – taip auga mitybos grandinė.

Uralinių pelėdų lizdams puikiai tinka 350 metų pušys – stuobriai. Ant jų taip pat galima aptikti kempininių grybų ir jais mintančių vabzdžių. Sena pušis dėl vabalų ir jų lervų gausos yra šventinis pietų stalas geniams.

400 metų sulaukę medžiai virtuoliai taip pat yra natūrali miško gyvavimo dalis. Negyvas medis, prabuvęs dar tiek pat ar net daugiau metų nei būdamas gyvas, veikiamas mediena mintančių grybų ir kitų skaidytojų, grįžta į dirvožemį augalams prieinamomis maisto medžiagomis.

„Sengirės fondas“ – nevyriausybinė organizacija, siekianti išsaugoti senuosius Lietuvos miškus, išskirtinai svarbius biologinei įvairovei išsaugoti ir klimato kaitos padariniams sumažinti, – sengirėms, atviroms žmonėms lankytis.

Įspūdingas vaizdas

Neseniai nevyriausybinė organizacija „Sengirės fondas“ nuo kirtimo išsaugojo 5 ha dydžio miško plotą. Šiam sklypui ir visai joje esančiai gyvybei grėsė reali sunaikinimo grėsmė – pernai žiemą su sklypu besiribojantis plotas buvo visiškai iškirstas.

Sklypas yra vaizdingoje Dzūkijos Dainavos girioje, šalia Nemuno ir Žiogelių etnografinio kaimo, viename iš vertingiausių miškų masyvų, kurį atrinko fondo mokslininkai, vadovaudamiesi daugiau nei 50 kriterijų.

Šis sklypas ribojasi su kitu, anksčiau išpirktu mažesniu sklypu, priklauso Dzūkijos nacionaliniam parkui, taip pat Paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms (PAST) ir „Natura 2000“ ekologiniam tinklui. Keletoje sklypo vietų išskirtos kertinės miško buveinės – šarmingos žemapelkės, sausieji viržynai, Europos Bendrijos svarbos buveinės, žolių gausūs eglynai ir aliuviniai miškai, Lietuvai svarbi prioritetinė buveinė.

Daliai pušyno yra 130–140 metų, eglyno – apie 120 metų. Mokslininkų teigimu, brandus medynas su negyva (gyvastinga) mediena papildys genių gausą ir įvairovę vietovėje. Miške gausi sporinių induočių flora, pirminės apžiūros metu užfiksuotos šešios paparčių rūšys, griovoje pastebėta ir paparčių gametofitų. Kadangi valda prieina prie Nemuno, vieta svarbi ūdroms, bebrams, kitame krante perintiems jūriniams ereliams.

Fondo mokslininkai apskaičiavo, kad šis išsaugotas miško plotas sugeria apie 13 t CO2 per metus ir „užrakina“ maždaug 836 t anglies.

Padeda kovoti

Praėjusių metų gruodį Monrealyje, Kanadoje, vykusiame Jungtinių Tautų susitikime COP15 buvo siekiama, kol nevėlu, pasiekti reikšmingų susitarimų dėl gamtos gelbėjimo ir iki 2030 m. apsaugoti bent 30 proc. planetos. Pasauliniu mastu vis daugiau verslų imasi aplinkosaugos iniciatyvų, daugiausia dėmesio skirdami ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms) mažinti – net 83 proc. „Fortune 500“ įmonių atsižvelgia į klimato kaitą.

Dažnai vis dar primirštama vieno svarbiausių planetos elementų – dirvožemio – sveikata.

Biologinės įvairovės išsaugojimą, kaip prioritetą, kol kas savo veikloje įvardina vos 5 proc. verslų. Tačiau, anot fondo bendraįkūrėjo režisieriaus Mindaugo Survilos, būtent verslas gali padėti pasiekti didelį, realų teigiamą pokytį, siekiant stabdyti biologinės įvairovės, senųjų miškų ir natūralių ekosistemų nykimą, dirvožemio, taip pat vandens ir oro taršą.

„Tendencijos palaipsniui kinta į gera ir verslai vis dažniau renkasi prisijungti prie iniciatyvų, skatinančių ilgalaikį aplinkosaugos poveikį. Tai gali itin reikšmingai prisidėti prie planetos gamtos pusiausvyros atkūrimo – tiek keisdamas savo veiklos modelį tvaresniu, tiek įsitraukdamas į aplinkosaugos iniciatyvas, verslas turi galią atnešti realių visuminių, holistinių ir ilgalaikių apčiuopiamų pokyčių ir globaliai, ir lokaliai. Išsaugoti gamtos lopinėliai – ne tik konkretūs miškai, bet ir juose esančios buveinės – namai tūkstančiams ten gyvenančių rūšių“, – pasakojo M. Survila.

Išsaugokime, ką turime

Fondo bendraįkūrėjo teigimu, net trečdalį klimato kaitos poveikio švelninimo tikslų galima pasiekti sustabdžius miškų nykimą, išsaugant ir atkuriant juos, kadangi senieji regiono miškai yra vienas iš pagrindinių ŠESD sugėrėjų, augmenijoje ir ypač dirvožemyje „užrakintos“ anglies šaltinių. Būtent įvairiaamžiai, įvairiarūšiai natūralūs miškai sudaro atsparumo gamtos stichijoms – sausroms, potvyniams, liūtims, audroms, dirvožemio erozijai – pagrindą.

„Didelės biologinės įvairovės miškai ir aplinka yra daug atsparesni ligoms ar invazinėms rūšims. Dažnai vis dar primirštama vieno svarbiausių planetos elementų – dirvožemio – sveikata. Išsaugant ir neliečiant, išlaikoma jo sudėtis, struktūra, maistinės medžiagos ir derlingumas, atsparumas gamtos stichijoms, gausi biologinė įvairovė, jau sukaupta anglis ir užtikrinama vandens kokybė, – teigė M. Survila. – Todėl vis dažnėjančios miškų atsodinimo iniciatyvos, nors ir sveikintinos, negali pakeisti platesnį ir ilgalaikiškesnį poveikį ekosistemoms turinčių natūralių senųjų miškų išsaugojimo. Pirma būtina išsaugoti tai, ką turime, – sengirėms ir bioįvairovei išnykus, jų atkurti gali būti nebeįmanoma.“

Senųjų miškų išsaugojimas reikalauja didelių finansinių išteklių, nes siekama išpirkti žemės sklypus, kad jie būtų apsaugoti nuo neigiamos žmogaus veiklos. Būtent verslo įsitraukimas finansiškai įgalina mokslo, gamtosaugos ekspertus nuveikti daug daugiau ir sukurti geresnę ateitį būsimoms kartoms.

Banko prisidėjimas prie aplinkosaugos iniciatyvų finansavimo suprantamas kaip strategiškas veiksmas, svarbus ne tik dėl tokių miško plotų ir biologinės įvairovės išsaugojimo, bet ir kaip augančio verslų aplinkosauginio sąmoningumo pavyzdys, kai atsirenkami projektai, turintys ilgalaikį poveikį ir edukuojami bei įtraukiami ir įmonės darbuotojai.

„Didžiausią poveikį tvarumui didinti kuriame suteikdami ilgalaikes paskolas projektams, kurie skatina produktyvumą ir tausoja aplinką. Vis dėlto tikime, kad kartu su įprastu finansavimu svarbu ieškoti ir holistinių priemonių prisidėti prie savo šalių narių aplinkosaugos tikslų, – sakė Luca De Lorenzo, Šiaurės Investicijų Banko tvarumo ir mandato skyriaus vadovas. – Bendradarbiaudami su „Sengirės fondu“, remiame mokslinius tyrimus, ekosistemines paslaugas, gamtos išsaugojimą ir atkūrimą – visa tai prisideda prie geresnės bioįvairovės būklės mūsų regione.“

Meilė gamtai ir fotografijai

M. Survila pasakoja augęs Antalgės kaime Utenos rajone, kur daug ežerų ir miškų. Kai dar nelankė mokyklos, su broliu eidavo į žygius – nueidavo net po porą kilometrų nuo namų. Ieškodavo nuotykių ir kartu pažindindavo gamtą.

Kai Mindaugas buvo ketvirtokas, tėtis jam padovanojo fotoaparatą, tais laikais labai prabangų, – "Zenit". O ką kaime fotografuoti? Natūralu – gamtą, dažniausiai – paukščius.

Jo nuotraukas pastebėjo biologijos mokytoja Snieguolė Čekienė, kuri paragino berniuką nuotraukas aprašyti ir rengti darbelius jaunųjų mokslininkų konkursui. Abu su broliu – penktokas ir septintokas – nuvažiavo į moksleivių konkursą, susirungė su gerokai vyresniais mokiniais ir laimėjo pagrindinį prizą. Tai buvo tarsi patvirtinimas, kad eina teisingu keliu, tad iki pat mokyklos baigimo fotografuodavo, darė mokslinius darbus. Dvyliktoje klasėje Mindaugas tapo geriausiu jaunuoju gamtininku, tad teko važiuoti net į ES konkursą atstovauti Lietuvai.

"Galiausiai baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti biologijos, nes norėjau suprasti tai, apie ką noriu pasakoti, – tuos savo nuotraukų objektus", – sako M. Survila.

Tais laikais, nepriklausomybės pradžioje, vaizdo kamera kainavo panašiai tiek, kiek namas, tad nusipirkti jos nebuvo jokių galimybių. Tačiau vaikinas svajojo, kaip šaunu būtų sukurti filmą. Jo svajonei turėti kamerą buvo lemta išsipildyti jau studijuojant antrame kurse. Amerikoje pagal programą "Work and Travel" lankęsis brolis atvežė jam didžiausią įmanomą dovaną – filmavimo kamerą. Gana paprastą, bet ja jau galima buvo fiksuoti judantį vaizdą. Mindaugas sako tada buvęs pats laimingiausias žmogus.

Sąlygos: į miško tankmę automobiliu nenuvažiuosi, tad tekdavo pėdinti iki filmavimo vietos ir dar ant nugaros tempti 64 kg sveriančią įrangą. / M. Survilos ir M. Ežerskio nuotr.

Vilniaus universitete apsigynė biologijos bakalauro diplomą. Baigdamas ekologijos ir aplinkotvarkos magistro studijas baigė kurti pirmąjį savo filmą "Susitikimas su žuvininkais", kuris buvo apdovanotas Petro Abukevičiaus premija kaip geriausias lietuviškas filmas apie gamtą.

"Tai buvo gana mėgėjiškas filmas – filmavau tai, kas man atrodė įdomu, ir montavau taip, kaip man atrodė gražu, nes apie kiną visiškai nieko nesupratau, buvau eilinis biologas, – prisimena Mindaugas. – Po to pradėjau kurti "Stebuklų lauką". Šis filmas man buvo kinematografinė mokykla, nes dirbau su profesionalais, patirties sėmiausi iš vienų geriausių kino specialistų Lietuvoje. Man tai buvo tarsi pirmas kino kūrimo universiteto kursas."

Reikėjo daug išmokti

"Sengirė", anot M. Survilos, – jau antras kursas. "Jaučiau, kad jį sukurti bus ypač sunku, bet didelės patirties ir patikimos komandos dėka viskas įmanoma", – sako Mindaugas.

Sengirė – vieta, kurioje ne tik ištirpsta laiko ribos, bet ir viskas, kas egzistuoja, stiebiasi į amžinybę. Filmas nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose senosios girios plotuose Lietuvoje. Poetiškas, netipiškas filmas apie gamtą kviečia žiūrovus į begalinę kelionę: pradedant nuo miško brūzgynų iki vilkų urvų, kylant aukštyn į juodųjų gandrų lizdus ir neriant gilyn į povandeninius miškus, bei sugrįžtant į pakraštį miško, kur gyvena žmogus. Čia nėra jokio užkadrinio balso, tik beveik apčiuopiami, stiprūs girios ir jos gyventojų garsai bei kamera užfiksuotos magiškos akimirkos.

Filmuoti "Sengirę" M. Survila ruošėsi ilgai – gerus aštuonerius metus. Reikėjo sugalvoti, kokias gyvūnų ir paukščių rūšis filmuos, išsiaiškinti, kur jos gyvena, kaip prie jų prieiti ir kaip patobulinti techniką, kad galėtų filmuoti. Filmavo dar ketverius metus.

"Visas tas laikas – tikras šviesmetis technikos pasaulyje, – sako režisierius. – Iš to, ką filmavome pradžioje, liko vos dvi trumpos atkarpos. Galvojome taip: HDV geras formatas, bet kol nufilmuosime, bus visiška seniena. Užtat, sukaupę jėgas, nusipirkome 4K filmavimo techniką. Tais laikais ji kainavo kosminius pinigus."

Negana to, jei nori gerai nufilmuoti gyvūnus, turi filmuoti iš skirtingų perspektyvų. Tad teko prisigalvoti visokių patobulinimų – pasigamino lyną, kuriuo galėdavo švelniai kilti iki medžių viršūnių. Atsirado gerų žmonių, kurie padėjo suvirinti specialią konstrukciją, teko išmokti ja naudotis. Miške dronas nepaskraidys – kaipmat užklius už medžių viršūnių, o lynu su kamera gali skrieti saugiau ir dideliu greičiu.

Tikslas – parodyti grožį

"Kai žmonės manęs paklausia, kaip buvo filmuojamas filmas, aš juokais paklausiu – kuris kadras? – pasakoja Mindaugas. – Vos ne kiekvienam kadrui buvo taikyta skirtinga metodika. Pavyzdžiui, paukščių rega yra labai gera, bet jie neužuodžia. Žvėrys mato žymiai prasčiau, bet labai gerai užuodžia. Tad, filmuojant paukščius, reikia maskuotis, kad tavęs nematytų, o jei filmuoji žvėris, vaikštančius ant žemės, turi būti medyje, kad tavo kvapą neštų tolyn ir jie tavęs neužuostų."

M. Survila pripažįsta – darbas buvo sunkus, imlus laiko ir jėgų. Ne vieną naktį teko ir miške praleisti, net užklupus liūčiai ar pūgai. Į miško tankmę automobiliu nenuvažiuosi – tekdavo pėdinti iki filmavimo vietos ir dar ant nugaros tempti 64 kg sveriančią įrangą. Kilometrą su tokiu svoriu dar gali nueiti, bet grįžti sušalusiam, miške visą dieną, tvyrant minusinei temperatūrai, praleidus, sunku. Būdavo, į mišką filmuoti išeidavo dviese, pabūdavo dieną, vienas išeidavo, o kitas likdavo sėdėti medyje su kamera. Taip mėgindavo apgauti savo filmo herojus – matote, atėjo ir išėjo.

Pastangos: M. Survilai, siekiant užfiksuoti įspūdingus kadrus, daugybę valandų teko praleisti medžiuose. / M. Survilos ir M. Ežerskio nuotr.

Palapines statydavo tokiose vietose, kad svetimi žmonės nesurastų. Jei žmogus pamatys palapinę, įlįs apžiūrėti, o ereliai, ilgai stebintys situaciją, iškart supras, kad vieta nesaugi. Erelis gali dvi dienas tupėti ant šakos virš maisto ir nenusileisti.

Kartą medyje M. Survila net tris paras išsėdėjo – budėjo, laukdamas pelėdžiukų šokio. Sulaukė, bet į filmą tas kadras nepateko – senas formatas.

"Būdavo, išeini filmuoti, kitą dieną žmona paskambina, klausia, kaip sekėsi. Sakai – normaliai, nieko nenufilmavau, – pasakoja Mindaugas. – Jeigu iš dešimties vienas filmavimas pavyksta, tai viskas normalu. Būdavo – dirbi, pavargsti ir tų mažų stebuklų, kuriuos nufilmavai, net nepastebi. Pamatai jau vėliau, prisėdęs montuoti. Tada vėl iššūkis – kaip sudėti tuos kadrus, kad išeitų vientisas įdomus pasakojimas."

Kam jam viso to reikia? "Žinote, kiekvienas vaikas turi labai stiprų teisybės jausmą – jaučia, kai kažkas daroma nesąžiningai. Aš vaikščiodavau po miškus, matydavau juos iškirstus ir man norėjosi kažkaip pasakyti: "Žmonės, žiūrėkite, ką darote!" Tada nesupratau, ką galiu padaryti, tad pradėjau fotografuoti, rašyti. Dabar, kai jau tuoj 40, turiu kitų priemonių, bet iš esmės niekas nesikeičia – noriu parodyti, kokie nuostabūs miškai ir ką mes prarandame juos sunaikindami. Mano tikslas nėra tiesioginė propaganda, kuriai kritiškai mąstantys atsparūs. Aš noriu parodyti, o žmonės jau patys atsirenka, kas yra gerai, o kas blogai, kas yra tikra, o kas ne."

Žmonės jaučiasi dievais

Prieš filmavimą ir filmuodamas režisierius labai daug bendravo su mokslininkais – jų net aštuoni dirbo prie filmo. Tad įdomių faktų apie Lietuvos gamtą sužinojo tikrai daug.

Pavyzdžiui, kad visoje Lietuvoje randami vos du didžiojo apuoko lizdai. Arba kad Lietuvoje gyvena apie 20 proc. pasaulio juodųjų gandrų populiacijos, tik retai kam pavyksta juos pamatyti, nes šie paukščiai – slapukai. Lizdus jie suka tankiuose miškuose, tarp pelkynų, varliauja arba žuvauja ten, kur žmogui sunku prieiti.

Skaičiuojama, kad juodųjų gandrų Lietuvoje gyvena apie 600 porų. Moksliniai tyrimai parodė, kad Lietuvoje jų nuolatos mažėja, vadinasi, mes darome įtaką ir pasaulinei populiacijai. Pagrindinė problema, kurią įvardijo mokslininkai: juodojo gandro lizdas yra panašaus dydžio ir svorio, kaip ir baltojo, tad jam atlaikyti reikia labai stambių medžių su labai geromis lajomis. Kadangi mažėja tų medžių senolių, ir gandrams vietos vis mažiau ir mažiau, kur gali perėti.

"Šiems gandrams keliami dirbtiniai lizdai, bet labai sunku pasakyti, pagal ką gandras lizdą pasirenka, – sako Mindaugas. – Tad nors mes, žmonės, įsivaizduojame, kad labai daug žinome, taip toli gražu nėra. Ir tai galioja kalbant ne vien apie paprastus žmones, kurie nesidomi biologija, bet ir mokslininkus. Tad, sunaikindami senuosius miškus,  sunaikinsime tam tikrų rūšių augalų ar gyvūnų buveines, kai kuriais atvejais net nežinodami, kad tam tikros rūšys ten apskritai buvo. O mes negalime leisti sau tokios prabangos kažką sunaikinti ir atimti iš savo vaikų."

Sengirė, anot M. Survilos, – vieta, kur pasikeitė dvi medžių kartos be žmogaus veiklos. Kiek metų sengirei, priklauso nuo to, kokia medžių rūšis ten auga. Jei juodalksniai – po 300–400 metų jau galima vadinti sengire, nes šie medžiai labai greitai auga. Pušys auga apie 300–400 metų, tad pušynui teoriškai turėtų būti apie 800 metų, kad galėtume vadinti sengire. O iš esmės tame miške turėtų būti įvairaus amžiaus medžių ir natūraliai įvairių medžių rūšių. Dar turi būti daug gyvastingos medienos, t.y. nuvirtusios. Ne jeigu pasvertume augantį medį ir jau nugriuvusį ant žemės, gal būti, kad nuvirtusiame medyje yra daugiau gyvų ląstelių nei augančiame, nes mediena labai reikalinga įvairiems gyviems organizmams.

"Pavyzdžiui, viena iš tokių rimčiausių sengirių Lietuvoje galėtų būti Vilniaus Vingio parkas, – nustebina M. Survila įvardydamas. – Jei kada būsite, atkreipkite dėmesį, kokio dydžio ir storio ten pušys. Bet problema, kad ten nėra gyvastingos medienos, todėl jis ir nėra sengirė. Jei ten tam tikrus plotus aptvertume, leistume natūraliai formuotis, nepraeitų nei 30 metų ir būtų labai puikus miškas ne tik žmonėms, bet ir visiems jo gyventojams. Tačiau įsikiša žmogus, sutvarko taip, kaip jam gražu, – kaip namie, kad nebūtų nė dulkelės, kad visi daiktai būtų savo vietose. Žmogus įsivaizduoja, kad jam taip reikia elgtis ne tik namie, bet ir miške, o iš tiesų taip sunaikina labai daug organizmų rūšių. Išvalytame miške tų organizmų rūšių yra keli šimtai, o sengirėje jų gali gyventi iki 15 tūkst. Žmonės įsivaizduoja, kad negyvi medžiai jau niekam nebereikalingi, juos reikia išpjauti, sutvarkyti, bet taip mes atimame namus iš tūkstančių organizmų rūšių."

Pasak pašnekovo, teritorijų, kurias galima vadinti sengire, Lietuvoje beveik nėra. Mokslininkai teigia, kad miškų, kurių vidutinis amžius apie 300 metų, šalyje nėra. Teritorijų, kur miškų vidutinis amžius yra apie 200 metų, tėra 64 ha, o tai yra 0,0009 proc. Lietuvos teritorijos. Maždaug iki XI a. apie 80 proc. Lietuvos teritorijos augo sengirės.

Sunaikindami senuosius miškus,  sunaikinsime tam tikrų rūšių augalų ar gyvūnų buveines. O mes negalime leisti sau tokios prabangos kažką sunaikinti ir atimti iš savo vaikų.

"Mes, "Sengirės fondo" bendruomenė, galvojame, kad tai yra niekiniai skaičiai. Žmonės negali būti dievais ir spręsti, kokioms gyvybės rūšims gyventi mūsų miškuose galima, o kokioms neverta išlikti. Lietuvoje turi užtekti vietos visiems organizmams", – sako M. Survila.

Nelygi kova

Ką miškas reiškia pačiam režisieriui? "Jeigu aš ilgiau neišvažiuoju į mišką, man blogai – ir nuotaika prasta, ir sveikata nekokia. Nuvažiavęs į mišką atsigaunu, sugrįžtu į save", – sako Mindaugas.

Miške, anot pašnekovo, labai greitai supranti, kas tu esi ir kaip tau pasiekti savo tikslų, pamiršti visokias smulkmenas, supranti esmę.

"Miške labai gerai pailsi, – tikina gamtininkas. – Ypač jei nuvažiuoji į vertingą mišką. Man jis – kaip katedra. Miškas yra gyvenimas, ir ne tik žmogaus, bet ir 15 tūkst. kitų organizmų rūšių. Mes, lietuviai, juk esame vos ne vienintelė tauta Europoje, kuri dar grybauja, kuri dar turi labai stiprų ryšį su mišku. Manau, daugeliui lietuvių miškas yra svarbus. Ir užsieniečiai atvažiavę džiaugiasi, kol nepasakai realios situacijos: kad miškų kirtimo plotai milžiniški, medžių amžius jauninamas, ir mes nežinome, kas bus ateityje."

M. Survila teigia studijų metais galvodavęs, kaip būtų gerai, kad miškų situacija Lietuvoje pagerėtų. Pastaruosius penkerius metus galvoja – kad tik nepablogėtų. Miško pramonė generuoja didžiules pajamas ir geba samdyti labai įtakingus lobistus, kurie daro įtaką žmonėms, priimantiems reikiamus sprendimus. O tie, kurie miškų vertę skaičiuoja ne pinigine išraiška, tokių resursų neturi. Miškų pramonės lobistai veikia jau dešimt metų, o gamtininkų lobizmas realiai dar tik prasideda. Kadangi tos dvi priešingos jėgos skirtingu laiku startavo, miškų saugotojai labai stipriai pralaimi.

Galimybės: norėdamas suprasti tai, apie ką pasakoja savo nuotraukose, M. Survila pasirinko biologijos studijas. Tačiau daugiausia apie paukščius sužinojo filmuodamas "Sengirę". / M. Survilos ir M. Ežerskio nuotr.

"Sengirės fondas" šiemet planuoja nupirkti apie 20 ha miškų, kuriuos norima išsaugoti. Atrodytų, didžiulis skaičius, tačiau, palyginti su 7 tūkst. ha, kurie kasmet iškertami, tai lašas jūroje. Bet geriau stengtis, bent kažką daryti, negu tik skųstis, kad valdžia bloga, nieko nedaro.

Apie premiją ir filmą

Prezidento Valdo Adamkaus gamtosauginę premiją įsteigė Prezidentinė Valdo Adamkaus biblioteka ir Danos Gedvilienės fondas, jos dydis – 5 tūkst. eurų.

Premija bus įteikta birželio 5 d. – Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną – Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode.

Prezidentinė biblioteka pranešė, kad ši premija bus teikiama kasmet už visuomenės dėmesio ir pagarbos vertus pasiekimus ir pastangas apsaugoti, atkurti gamtinę aplinką Lietuvoje ir kaimynystėje, užtikrinti išteklių tvarumą.

"Sengirė" pradėjo savo kelionę dar 2017 m. lapkritį su pasauline premjera viename didžiausių ir prestižinių pasaulio tarptautinių dokumentinių filmų festivalių Amsterdame – IDFA. Filmas dalyvavo "First Appearance" konkursinėje programoje.

Pradėjusi nuo didžiausio dokumentinio festivalio, "Sengirės" komanda aplankė daugelį kitų festivalių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Viena iš didžiausią įspūdį palikusių patirčių – filmo rodymas Sidnėjaus filmų festivalyje, kur 900 žmonių susirinko į vieną salę pažiūrėti filmo.

Nacionalinė "Sengirės" premjera įvyko tarptautiniame "Kino pavasario" filmų festivalyje kaip uždarymo filmas. Po to laukė nacionalinė kelionė po didžiausius Lietuvos kino teatrus. "Sengirė" pagerino visus Lietuvos rekordus kaip daugiausia žiūrovų pritraukęs dokumentinis filmas Lietuvos istorijoje. Daugiau nei 52 tūkst. žmonių atėjo pažiūrėti filmo, net ir po keturių mėnesių filmas išliko žiūrimiausių 20-uke.

Filmas "Sengirė" gavo du "Sidabrinės gervės" apdovanojimus už geriausią operatoriaus darbą (Mindaugas Survila) ir profesinės meistrystės (garso takelis) darbą (Saulius Urbanavičius, Jonas Maksvytis). Pelnė ir daugiau nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų.

„Tai yra visiška būtinybė norint apsaugoti sveikus medžius. Bus iškirsta 200-250 medžių – iš viso apie 400 kubinių metrų medienos“, – BNS sakė parko direktorė Aušra Feser.

Atrankiniai sanitariniai kirtimai ir pažeistos medienos išvežimas, siekiant sustabdyti pavojingo medžių liemenų kenkėjo žievėgraužio tipografo plitimą, bus vykdomas nuo ketvirtadienio.

Pranešama, kad šiuos kirtimus vykdys Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninis padalinys, kurio specialistai kelerius metus stebi kenkėjo populiacijos augimą.

„Juodkrantės sengirėje šimtamečiai medynai ir taip yra nusilpę dėl įvairių priežasčių: sausrų, nederlingo dirvožemio, didelių rekreacinių apkrovų, dėl to susidarė ypatingai palankios sąlygos plisti kenkėjams. Masiškai puldami vabalai įveikia ir sveikus medžius“, – pranešime cituojamas urėdijos gamtotvarkos specialistas Linas Žarnauskas.

Žievėgraužis tipografas – pavojingas medžių liemenų kenkėjas, kuris, susidarius jam palankioms klimato sąlygoms, ima sparčiai daugintis.

Sparčiausiai ir gausiausiai žievėgraužis tipografas vystosi karštomis ir sausomis vasaromis, masinio dauginimosi židiniai susidaro atsiradus dideliam kiekiui apsilpusių medžių.

„Žievėgraužio tipografo ir kitų, medžių liemenų pavojingų kenkėjų užpultos šimtametės eglės, net ir pušys, nudžiūsta. Džiūvimo židiniai fiksuojami apie 8,2 hektarų plote“, – teigia miškininkas.

Šalinti kenkėjų pažeistus medžius Juodkrantės sengirėje priimtas liepos pabaigoje kartu su Aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Valstybinių miškų urėdijos, Valstybinės miškų tarnybos, Gamtos tyrimų centro bei Neringos savivaldybės atstovais.

Prieš šešis mėnesius Niujorko publikai pirmą kartą pristatytas lietuvių režisieriaus ir operatoriaus Mindaugo Survilos filmas "Sengirė" šį kartą buvo atrinktas į šiame megapolyje vykstantį kasmetį Europos kino šalių festivalį "Panorama". Tąkart į "Sengirės" premjerą nesutilpo visi norintys, tad šį kartą pažiūrėti išskirtinės dokumentikos gegužę į kino muziejaus "Museum of the Moving Image" didžiąją salę ir vėl sugužėjo nemažas niujorkiečių būrys. Tarp jų buvo ir žinomas amerikiečių gamtos fotografas Scottas Dere. Dar tą patį vakarą po filmo pristatymo jis parašė M.Survilai susižavėjimo kupiną laišką.

Po filmo peržiūros žiūrovai ilgai nepaleido režisieriaus – klausinėjo, kaip buvo kuriamas filmas, kur dar galima aplankyti Lietuvoje sengires. Be to, ne vienas Mindaugui siūlė imtis savotiškos misijos: filmuoti visas pasaulyje esančias ir sparčiai nykstančias sengires. Tačiau režisierius atsakė, kad to tikrai neketinąs daryti, nes ir taip gyvenimo neužteks parodyti ir papasakoti vien tik apie Lietuvą ir jos turtus. Jis pats kartu su keliais bendraminčiais dabar kuria fondą, kurio tikslas bus išsaugoti sengires Lietuvoje. Festivalio programos sudarytojo ir pokalbio moderatoriaus Davido Shwartzo paklaustas, kokiu būdu jis bandys išsaugoti sengires, Mindaugas atsakė: "Dabar medžiai kertami dėl pelno, tad prieš pinigus gali kovoti tik pinigais. Ketiname išsipirkti sengirių plotus ir tuomet jau jų niekas negalės iškirsti."

Į kino festivalį "Panorama Europe" M.Survila atvyko iš Čikagos. Čia jis dalyvavo lietuvių surengtame dokumentinių filmų festivalyje ir taip pat pristatė daugybę apdovanojimų pelniusį savo dokumentinį filmą "Sengirė". Niujorke režisierius gausiai susirinkusiai lietuvių bendruomenei skaitė paskaitą apie kone dvylika metų kurto filmo užkulisius. Klausytojai sužinojo, kaip buvo sukonstruotos slėptuvės 27 m aukščio medžiuose, apie nuskendusio miško paieškas amžinos tamsos gelmėse, ką daryti ir ko nedaryti, kai medžio viršūnėje svečiuojiesi 23 valandas per parą, ir daugybę kitų senosios girios paslapčių. O dieną prieš festivalio atidarymą M.Survila buvo pakviestas į kito Europos šalių kultūrai skirto festivalio "Origin Europe Month of Culture" apskritojo stalo diskusiją.

M.Survila prisipažino, kad pristatyti savo kūrybą jau antrą kartą Niujorke jam buvo didelė garbė. "Pritarčiau savo bičiuliui, kuris Niujorką vadina pasaulio užupiu, – sako režisierius. – Šis miestas yra magiška vieta, į kurią visi suvažiuoja iš įvairiausių pasaulio kampelių. Čia kasdien vyksta daugybė kultūrinių renginių ir pritraukti žiūrovus yra ypatingai sunku. Esu dėkingas Lietuvos kultūros institutui už finansinę paramą, o Lietuvos kultūros atašė Niujorke Gražinai Michnevičiūtei už organizavimą ir renginių viešinimą, pritraukusį į filmą gausų būrį ne tik lietuvių, bet ir niujorkiečių."

Nors aktyvistai šešerius metus veikė netoli Kelno esančiame Hambacho miške, tačiau atrodė, kad jo likimas yra nuspręstas, vietos valdžiai praėjusį mėnesį įsakius policijai išardyti aplinkos saugotojų medžiuose įrengtus namelius. Dėl šio priverstinio iškeldinimo Vokietijoje kilo pasipiktinimo banga.

Vis dėlto penktadienį aukštesnės instancijos Miunsterio administracinis teismas paskelbė skubų pranešimą, kad teisėjams būtina daugiau laiko išnagrinėti aplinkosaugos grupės BUND skundą prieš RWE planuojamą miško kirtimą.

„Tai gera diena gamtai ir klimato apsaugai bei svarbus kovos su anglimi judėjimo pasiekimas“, – spaudos konferencijoje kalbėjo žaliųjų organizacijos „Greenpeace“ Vokietijos skyriaus aktyvistas Martinas Kaiseris (Martinas Kaizeris).

Ši „Dovydo kova su Galijotu“ tapo pasipriešinimo anglių kasybai simboliu Vokietijoje. Ši šalis, nors ir įgijusi žaliųjų technologijų šalininkės reputaciją, tebėra labai priklausoma nuo anglių - vienos nešvariausių iškastinio kuro rūšių.

Ieškovai tvirtina, kad Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės pramoniniame centre esančiame Hambacho miške yra tokių retų rūšių kaip Bechšteino pelėausis, tad ši giria atitinka ES saugomos teritorijos kriterijus, numatytus ES įstatymų.

Anot teisėjų, RWE neturi teisės „negrįžtamai“ pakeisti padėtį girioje, kol teismas nebaigė nagrinėti šios „sudėtingos“ bylos.

Miško savininkė RWE ketino spalio 15-ąją pradėti kirsti apie pusę likusios 200 hektarų miškingos teritorijos.

Bendrovė teigia, kad būtina išplėsti jai priklausančią rusvųjų anglių kasyklą, norint sklandžiai tiekti energijos išteklius anglį naudojančioms gamykloms regione, kuris yra vienas labiausiai teršiančių aplinką Europos Sąjungoje.

RWE generalinis direktorius Rolfas Martinas Schmitzas (Rolfas Martinas Šmicas) anksčiau pastangas išsaugoti Hambacho girią vadino „iliuzija“.

Iš viso suplanuota 10 nemokamų seansų, kuriuose bus rodomi lietuvių kino istorijai reikšmingi filmai. Repertuare žiūrovų laukia nuo tokių legendinių juostų kaip „Velnio nuotaka“ ir „Skrydis per Atlantą“ iki žiūrovų pamėgto „Nematomo fronto“ ir tik šiemet pristatytos „Sengirės“.

Praėjusią savaitę Marijampolėje įvykusiame pirmame šio sezono seanse, kuriame susirinko apie 300 žmonių, buvo rodoma režisieriaus Algirdo Aramino 1971 m. drama „Maža išpažintis“. Artimiausiame seanse birželio 27 d. 22 val. bus galima išvysti Arūno Žebriūno 1974 m. miuziklą „Velnio nuotaka“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Vaiva Mainelytė, Gediminas Girdvainis ir kiti žymūs mūsų šalies aktoriai, rašoma organizatorių pranešime.

Visai šeimai skirti filmai

„Kaip kultūros sostinė, švęsdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pristatome įvairiausius menus – nuo mėgėjiškų veiklų iki profesionalų kuriamo teatro, kino, muzikos ir pan. Vasara yra puikus metas įveiklinti sutvarkytus miesto parkus. Vienas jų – Poezijos, kuriame ir organizuosime visus 10 lietuvių filmų seansų. Kiekvieną trečiadienį paskyrėme vasaros kinui, kurio programoje tik visai šeimai tinkami filmai – nuo seniausių, kuriuos prisimena vyresnioji karta, iki pačių naujausių juostų. Siekiame jaunąją kartą supažindinti su praeitimi, o skirtingas kartas jungiančioms šeimos suteikti galimybę drauge patirti kino dabartį“, – kalbėjo idėjos autorė, Marijampolės savivaldybės administracijos kultūros skyriaus specialistė Jūratė Zakaravičienė.

Specialus vasaros trečiadienių repertuaras

Pasak sudariusiųjų „Kino karavano“ Marijampolėje repertuarą, lietuvių kino klasikos filmai – „Skrydis per Atlantą“ (rež. Raimondas Vabalas, 1983 m., seansas liepos 4 d. 22 val.), „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ (rež. Raimundas Banionis, 1990 m., seansas liepos 11 d. 22 val.) ir minėtieji „Maža išpažintis“ bei „Velnio nuotaka“ – yra iš Lietuvos kino centro parengto aukščiausios kokybės suskaitmeninto ir restauruoto vaidybinio kino rinkinio.

Trečiadienių vėlyvais vakarais marijampoliečių lauks ir daugybės žiūrovų pamėgti režisieriaus Donato Ulvydo istoriniai filmai „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011 m., seansas liepos 18 d. 22 val.) bei „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017 m., seansas rugpjūčio 1 d. 22 val.).

Žiūrovams taip pat bus parodytas 2014 m. žiūroviškiausias „Kino pavasario“ filmas „Nematomas frontas“ (rež. Vincas Sruoginis, Jonas Ohmanas, seansas liepos 25 d. 22 val.) bei šiemet festivalio žiūrovų daugiausiai simpatijų pelniusi Editos Kabaraitės dokumentika „100 metų kartu“ (seansas rugpjūčio 15 d. 21.30 val.).

Šių metų kultūros sostinės vasaros repertuare – ir operatoriaus Ronaldo Buožio ir fotografo Roko Darulio dokumentika „Rūta“ (seansas rugpjūčio 8 d. 21.30 val.), pasakojanti apie žymiausią Lietuvos plaukikę Rūtą Meilutytę.

Marijampolėje „Kino karavaną“ rugpjūčio 22 d. 21.30 val. uždarys ir šiemet „Kino pavasarį“ užbaigusi nepaprasto grožio dokumentika, „Sidabrinėje gervėje“ už garso režisūrą ir operatoriaus darbą apdovanotas Mindaugo Survilos filmas „Sengirė“.

Tokiame kontekste itin reikšmingas režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinio filmo "Sengirė" pasirodymas. Tai ilgus metus kurtas filmas apie paskutinius Lietuvos senųjų girių plotus, jame matome unikalius Lietuvos gamtos kadrus, miško kasdienybės scenas, girios gyventojų – įvairių stambių ir smulkių gyvūnų, paukščių, vabzdžių gyvenimo akimirkas. Iš režisieriaus (kuris yra ir biologas) pasakojimų apie gamtą ir tai, kas liko už kadro, išeitų ne mažiau įdomus filmas, tačiau M.Survila "Sengirę" paliko be jokių užkadrinių komentarų, leisdamas pamatyti miško pasaulį tokį, koks jis yra, be žmogaus, tarsi pabrėždamas, aktyvų ir neigiamą šiuolaikinio žmogaus siekį užvaldyti gamtą.

Šiame filme nėra žmogaus balso, įsiterpiančio tarp gamtos ir žiūrovo, tačiau visa tai matome ne taip, kaip matytų miške atsidūrusio plika žmogaus akis. Kamera čia neretai viską daug kartų priartina, perkelia mūsų žvilgsnį labai arti. Intymiai ir atsargiai įsibrauname į svetimą gyvenimą, to jam net nenujaučiant. Labai sustiprinamas ir filmo garsas: itin gerai girdime kiekvieną mažiausią miško akimirką. Tad, nors M.Survilos kameros objektyvas daug kur prasiskverbia, lyg būtų dar vienas miško gyventojas, dalyvaujame, stebime ir girdime viską taip, kaip niekada to negalėtume padaryti paprasčiausiai vaikštinėdami miške. Žmogaus valdoma, bet kartu ir žmogaus akies galimybes viršijanti kino kamera leidžia tam tikra prasme pamatyti tokį vaizdą, koks jis būtų tikroje sengirėje – senajame miške, kur žmogus dar nėra įžengęs.

Poetas Česlovas Milošas, įsivaizduodamas laukinę, dar žmogaus nepaliestą gamtą, yra rašęs: "Ūmai mūsų vaizduotei ima stigti konkretumo, tarsi dėl to, kad tų žvėrių niekas nemato, kad jie nebeatsispindi niekieno sąmonėje, jie praranda egzistavimo prasmę. (...). Visa tai kartojasi nesuvokiamą daugybę kartų, ir visa tai vyksta nei praeities, nei ateities nepažįstamame dabar." Filmo "Sengirė" vertybė ne tiek įspūdinguose, ryškiuose ir spalvinguose 4K kadruose, o tai, kad jis leidžia žiūrovui pamatyti šį laukinį pasaulį, kuriame žmogaus buvimas yra nenumatytas.

Žiūrėdamas "Sengirę" dėl visiško žmogaus balso šiame filme nebuvimo prisiminiau vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo filmus apie gamtą, kurių neįsivaizduoju be režisieriaus balso, filmus, kurie yra vertingi ir dėl autoriaus filosofiją atskleidžiančio komentaro. Pasak ne vieną filmą džiunglėse, dykumoje ar prie ugnikalnių kūrusio W.Herzogo, gamta, kad ir kokia graži ji būtų, yra žiauri ir visiškai abejinga žmogui. Šį žmogaus ir jo prasmės neįsileidžiantį gamtos pasaulį pavyksta parodyti ir "Sengirėje", bet, priešingai nei W.Herzogui, atsisakius žmogiškųjų komentarų. "Sengirėje" pats filmavimo aktas, kameros darbas, montažas, garsas ir tyla tampa kūrėjo pozicija ir komentaru.

Dažna filmo "Sengirė" "veiksmo" scena – senas sutrešęs medis, iš kurio mažai kas liko. Mes jį stebime ilgai, dar ir dar kartą, nes čia jis labai naudingas, jo išpuvusi drevė – namai šio filmo herojams, miško gyventojams. Pasak M.Survilos, net ir nugriuvus tokiam medžiui, gyvybės jame atsiras daugiau, negu jis sveria pats. Tokios ir panašios filmo vietos rodo, kad gamtos nevalia vertinti vien žmogiškosios logikos ir prasmės matais, svarbiau už tai yra tyloje pasiekiami supratimo ir pažinimo aktai.

Senosios girios Lietuvoje – nykstantis pasaulis, ne tik sunkiai užfiksuojamas kine, bet ir sunkiai aptinkamas. Oficialiai teigiama, kad šiuo metu Lietuvoje miškai užima 33,5 proc. šalies teritorijos, tačiau nėra tiksliai žinoma, kiek jų yra tikri miškai, o kiek gyvūnams ir paukščiams netinkami jaunuolynai. Kad ir kaip būtų, toks skaičius – mažiausias Baltijos šalyse. Kaip įspėjimas atrodo ir titrai "Sengirės" pabaigoje – vienintelis komentaras filme, kad anksčiau Lietuvos teritoriją sudarė 80 proc. sengirės, o dabar tik 0,02 proc. Dėl to M.Survila pagrindiniu savo filmo tikslu įvardija norą atkreipti dėmesį į nykstančius miškų plotus Lietuvoje (siekdama apsaugoti juos nuo kirtimų, "Sengirės" kūrybinė komanda pusę už filmą gautų pinigų skirs seniems miškams pirkti).

Net jei ir sutiktume su W.Herzogu, kad gamta mums abejinga, žmonija be jos neišgyventų, o gamtai būtinas žmogaus ekologinis sąmoningumas ir kartais net tylus, dėmesingas nesikišimas.

Tai vienas iš būdų užtikrinti, kad ateities kartos su Lietuvos sengirėmis galės susipažinti ne tik per kino teatro ekraną.

Dar prieš pradedant kurti "Sengirę" viena iš komandos svajonių buvo ne tik šviesti visuomenę apie senuosius Lietuvos miškus, bet ir padaryti ką nors konkretaus jų labui. Miškų kirtimas –  ganėtinai greitai vykstantis procesas, o miškui išaugti iš naujo užtrunka apie 400 metų. Yra nemažai iniciatyvų Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, skatinančių atsodinti iškirstus miškų plotus ir prisidėti prie gamtosaugos. Tačiau beveik visada atsodintiems miškams ūgtelėjus jie vėl iškertami.

"Dar prieš keturiolika metų bendravau su savo bičiuliu Rimu Pakeriu, kurio išsakyta mintis atrodė mažų mažiausiai neįgyvendinama. Jis sakė, kad su miškų kirtimu (tai reiškia pinigų gavimą) reikia kovoti pinigais", – sako M.Survila.

Režisierius neslepia, kad tai atrodė praktiškai neįgyvendinama svajonė. "Labai džiaugiamės Lietuvos žmonėmis, pirkusiais bilietus ir atėjusiais į filmą. Tikrai nesitikėjome tokio didžiulio susidomėjimo – per pirmą savaitę "Sengirę" jau matė daugiau nei 13 tūkst. žmonių. Jie padeda mums įgyvendinti ilgai puoselėtą svajonę", – pastebėjo režisierius.

Buvo nuspręsta, kad pusę sumos, surinktos už "Sengirės" bilietus Lietuvoje, filmo kūrybinė komanda skirs kitam projektui – interaktyviai platformai, o likusią pusę – miškui pirkti.

"Žmogus, mums pardavęs mišką, jame nebegalės kirsti nei medžių, nei sausuolių, nei nugriuvusių medžių, nebus galima kūrenti laužų. Bet bus kaip ir buvę – miškas ir jo dvasia, grybai ir uogos liks tam pačiam prie miško prisirišusiam žmogui", – tikina M.Survila.

Dėl riboto biudžeto miškai bus kruopščiai renkami pagal aiškiai iš anksto nustatytus kriterijus, konsultuojantis su profesionaliais biologais, galbūt ir etnologais.

"Mes puikiai suprantame, kad miškai labai brangūs ir įstengsime įsigyti tik palyginti labai nedidelį plotelį. Tai bus tarsi ženklas, kad ne valdžia, ne kaimynas, bet mes patys galime prisidėti prie to, ką turės mūsų ateities kartos", – sako filmo režisierius.

Artimiausiais mėnesiais planuojama įkurti specialų fondą, skirtą seniesiems miškams išsaugoti. Visi pritariantieji šiai idėjai – tiek paprasti žmonės, tiek įmonės – bus kviečiami prisidėti prie fondo veiklos.