Miške turi būti visko – nuo medžio daigų iki nebežaliuojančių senolių, kurie, virtę stuobriais ar virtuoliais, tęsia nesibaigiantį gyvybės ratą.

Dėl dažnų kirtimų medžių amžių įvairovės lieka vis mažiau. Palyginti su 2011–2015 m., nuo 2016 m. iki 2018 m. Europoje iškirsti miškų plotai padidėjo 49 proc. Lietuvos pušynų plotas, palyginti su 2003 m., sumažėjo 1,2 tūkst. ha, o pačios pušys kertamos nesulaukusios net 100 metų.

Dažniausiai paprastosios pušys gyvena iki 300–400 metų, tačiau gali sulaukti net ir 600 metų. Medžio gyvavimo trukmė priklauso nuo aplinkos, visas jo gyvenimo ciklas yra svarbus paukščiams, vabalams, grybams ir daugeliui kitų miško organizmų. Jei šis medis yra gyvūno prieglobstis, jo nukirtimas reiškia, kad gyvūnui teks persikelti į kitą aplinką, prie kurios jam gali būti per sunku prisitaikyti, – taip nyksta bioįvairovė.

Medžio gyvenimas./ E. Plytnikaitės nuotr. 

300–400 metų sulaukusios pušys gali pasirodyti nereikalingos, tačiau jos atlieka svarbią funkciją miškui – jose tiesiog verda vabalų gyvenimas. Deja, tokio amžiaus pušys Lietuvoje sulaukia gana retai.

„Kiekviena pušies stadija yra labai svarbi miškui, jo gyvūnams ir augalams. Net ir jauniausios pušys gali parūpinti maisto tokiems gyvūnams kaip briedžiai – pušaičių ūgliai yra jų žiemos maistas. 300–400 metų sulaukusios pušys gali pasirodyti nereikalingos, tačiau jos atlieka svarbią funkciją miškui – jose tiesiog verda vabalų gyvenimas. Deja, tokio amžiaus pušys Lietuvoje sulaukia gana retai“, – sako nevyriausybinės organizacijos „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjas režisierius Mindaugas Survila.

„150–200 metų pušys patinka juodosioms meletoms, kurios kiekvienais metais kala naujus uoksus aukštai medžiuose. Tam, kad meleta įsirengtų savo būstą, medžio skersmuo krūtinės aukštyje turi būti ne mažiau 50 cm. Neretai tokių medžių šerdis jau būna paveikta pušinės kempinės, tai labai palengvina paukščio darbą. Tokių pušų viršūnes lizdams sukti pasirenka ereliai žuvininkai ar jūriniai ereliai“, – pasakoja fondo bendraįkūrėjas, gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė.

Juodoji Meleta./ V. Knyvos nuotr. 

Brandžiose 250–300 metų pušyse atsiranda vis daugiau uoksų. Genių seniau iškaltus uoksus perėti renkasi lututės, jie tampa namais ir voverėms, kiaunėms, antims klykuolėms, didiesiems dančiasnapiams, uldukams, kitiems sparnuočiams. Laisvus uoksus užima medunešių bičių šeimynos. Pušies amžiui artėjant link 300 metų, ji apmiršta, formuojasi atskira daugeliui rūšių gyvybiškai svarbi negyva mediena ant gyvų medžių.

Senose nudžiūvusiose pušyse randama į Raudonąją knygą įrašytų vabalų: didysis sprakšis, pušinis plokščiavabalis, šneiderio kirmvabalis ir ūsuotis dailidė. Vabalų lervų kuriamos galerijos yra tarsi šiltnamiai daugeliui grybų, kurie, savo ruožtu, pritraukia jais besimaitinančius organizmus – taip auga mitybos grandinė.

Uralinių pelėdų lizdams puikiai tinka 350 metų pušys – stuobriai. Ant jų taip pat galima aptikti kempininių grybų ir jais mintančių vabzdžių. Sena pušis dėl vabalų ir jų lervų gausos yra šventinis pietų stalas geniams.

400 metų sulaukę medžiai virtuoliai taip pat yra natūrali miško gyvavimo dalis. Negyvas medis, prabuvęs dar tiek pat ar net daugiau metų nei būdamas gyvas, veikiamas mediena mintančių grybų ir kitų skaidytojų, grįžta į dirvožemį augalams prieinamomis maisto medžiagomis.

„Sengirės fondas“ – nevyriausybinė organizacija, siekianti išsaugoti senuosius Lietuvos miškus, išskirtinai svarbius biologinei įvairovei išsaugoti ir klimato kaitos padariniams sumažinti, – sengirėms, atviroms žmonėms lankytis.

Įspūdingas vaizdas

Neseniai nevyriausybinė organizacija „Sengirės fondas“ nuo kirtimo išsaugojo 5 ha dydžio miško plotą. Šiam sklypui ir visai joje esančiai gyvybei grėsė reali sunaikinimo grėsmė – pernai žiemą su sklypu besiribojantis plotas buvo visiškai iškirstas.

Sklypas yra vaizdingoje Dzūkijos Dainavos girioje, šalia Nemuno ir Žiogelių etnografinio kaimo, viename iš vertingiausių miškų masyvų, kurį atrinko fondo mokslininkai, vadovaudamiesi daugiau nei 50 kriterijų.

Šis sklypas ribojasi su kitu, anksčiau išpirktu mažesniu sklypu, priklauso Dzūkijos nacionaliniam parkui, taip pat Paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms (PAST) ir „Natura 2000“ ekologiniam tinklui. Keletoje sklypo vietų išskirtos kertinės miško buveinės – šarmingos žemapelkės, sausieji viržynai, Europos Bendrijos svarbos buveinės, žolių gausūs eglynai ir aliuviniai miškai, Lietuvai svarbi prioritetinė buveinė.

Daliai pušyno yra 130–140 metų, eglyno – apie 120 metų. Mokslininkų teigimu, brandus medynas su negyva (gyvastinga) mediena papildys genių gausą ir įvairovę vietovėje. Miške gausi sporinių induočių flora, pirminės apžiūros metu užfiksuotos šešios paparčių rūšys, griovoje pastebėta ir paparčių gametofitų. Kadangi valda prieina prie Nemuno, vieta svarbi ūdroms, bebrams, kitame krante perintiems jūriniams ereliams.

Fondo mokslininkai apskaičiavo, kad šis išsaugotas miško plotas sugeria apie 13 t CO2 per metus ir „užrakina“ maždaug 836 t anglies.

Padeda kovoti

Praėjusių metų gruodį Monrealyje, Kanadoje, vykusiame Jungtinių Tautų susitikime COP15 buvo siekiama, kol nevėlu, pasiekti reikšmingų susitarimų dėl gamtos gelbėjimo ir iki 2030 m. apsaugoti bent 30 proc. planetos. Pasauliniu mastu vis daugiau verslų imasi aplinkosaugos iniciatyvų, daugiausia dėmesio skirdami ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms) mažinti – net 83 proc. „Fortune 500“ įmonių atsižvelgia į klimato kaitą.

Dažnai vis dar primirštama vieno svarbiausių planetos elementų – dirvožemio – sveikata.

Biologinės įvairovės išsaugojimą, kaip prioritetą, kol kas savo veikloje įvardina vos 5 proc. verslų. Tačiau, anot fondo bendraįkūrėjo režisieriaus Mindaugo Survilos, būtent verslas gali padėti pasiekti didelį, realų teigiamą pokytį, siekiant stabdyti biologinės įvairovės, senųjų miškų ir natūralių ekosistemų nykimą, dirvožemio, taip pat vandens ir oro taršą.

„Tendencijos palaipsniui kinta į gera ir verslai vis dažniau renkasi prisijungti prie iniciatyvų, skatinančių ilgalaikį aplinkosaugos poveikį. Tai gali itin reikšmingai prisidėti prie planetos gamtos pusiausvyros atkūrimo – tiek keisdamas savo veiklos modelį tvaresniu, tiek įsitraukdamas į aplinkosaugos iniciatyvas, verslas turi galią atnešti realių visuminių, holistinių ir ilgalaikių apčiuopiamų pokyčių ir globaliai, ir lokaliai. Išsaugoti gamtos lopinėliai – ne tik konkretūs miškai, bet ir juose esančios buveinės – namai tūkstančiams ten gyvenančių rūšių“, – pasakojo M. Survila.

Išsaugokime, ką turime

Fondo bendraįkūrėjo teigimu, net trečdalį klimato kaitos poveikio švelninimo tikslų galima pasiekti sustabdžius miškų nykimą, išsaugant ir atkuriant juos, kadangi senieji regiono miškai yra vienas iš pagrindinių ŠESD sugėrėjų, augmenijoje ir ypač dirvožemyje „užrakintos“ anglies šaltinių. Būtent įvairiaamžiai, įvairiarūšiai natūralūs miškai sudaro atsparumo gamtos stichijoms – sausroms, potvyniams, liūtims, audroms, dirvožemio erozijai – pagrindą.

„Didelės biologinės įvairovės miškai ir aplinka yra daug atsparesni ligoms ar invazinėms rūšims. Dažnai vis dar primirštama vieno svarbiausių planetos elementų – dirvožemio – sveikata. Išsaugant ir neliečiant, išlaikoma jo sudėtis, struktūra, maistinės medžiagos ir derlingumas, atsparumas gamtos stichijoms, gausi biologinė įvairovė, jau sukaupta anglis ir užtikrinama vandens kokybė, – teigė M. Survila. – Todėl vis dažnėjančios miškų atsodinimo iniciatyvos, nors ir sveikintinos, negali pakeisti platesnį ir ilgalaikiškesnį poveikį ekosistemoms turinčių natūralių senųjų miškų išsaugojimo. Pirma būtina išsaugoti tai, ką turime, – sengirėms ir bioįvairovei išnykus, jų atkurti gali būti nebeįmanoma.“

Senųjų miškų išsaugojimas reikalauja didelių finansinių išteklių, nes siekama išpirkti žemės sklypus, kad jie būtų apsaugoti nuo neigiamos žmogaus veiklos. Būtent verslo įsitraukimas finansiškai įgalina mokslo, gamtosaugos ekspertus nuveikti daug daugiau ir sukurti geresnę ateitį būsimoms kartoms.

Banko prisidėjimas prie aplinkosaugos iniciatyvų finansavimo suprantamas kaip strategiškas veiksmas, svarbus ne tik dėl tokių miško plotų ir biologinės įvairovės išsaugojimo, bet ir kaip augančio verslų aplinkosauginio sąmoningumo pavyzdys, kai atsirenkami projektai, turintys ilgalaikį poveikį ir edukuojami bei įtraukiami ir įmonės darbuotojai.

„Didžiausią poveikį tvarumui didinti kuriame suteikdami ilgalaikes paskolas projektams, kurie skatina produktyvumą ir tausoja aplinką. Vis dėlto tikime, kad kartu su įprastu finansavimu svarbu ieškoti ir holistinių priemonių prisidėti prie savo šalių narių aplinkosaugos tikslų, – sakė Luca De Lorenzo, Šiaurės Investicijų Banko tvarumo ir mandato skyriaus vadovas. – Bendradarbiaudami su „Sengirės fondu“, remiame mokslinius tyrimus, ekosistemines paslaugas, gamtos išsaugojimą ir atkūrimą – visa tai prisideda prie geresnės bioįvairovės būklės mūsų regione.“

Po intensyvaus laukinių gyvūnų poravimosi sezono, ankstyvos vasaros miškuose ir pievose sparčiai auga naujų vadų bei paukščių jauniklių skaičius. Tuo tarpu žmogui vasaros pradžia vienareikšmiškai byloja apie ilgai lauktas galimybes laisvalaikį leisti gamtoje. Natūralu, jog besidžiaugiant gamta, tikimybė šiuo laikotarpiu susidurti su laukine gyvūnija tik išauga, tačiau ne kiekvienas turi svarias žinias tinkamai reaguoti į gyvūno elgesį, o ypač – naivius jauniklius.

„Žmonės dažnai lyg nieko bloga nedarydami po savęs palieka visą virtinę mažų gamtos tragedijų, – mintimis dalijasi Mindaugas Lapelė, gamtos mokslų daktaras ir „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjas. – Ir tai yra ne vien pasitaikanti šiukšlė ar keliamas triukšmas – tragedija gali virsti ir pabaidytas, lizdo nespėjęs užmaskuoti paukštis, kurio kiaušiniai tampa lengvu grobiu žmogaus kvapo atviliotam plėšrūnui.“

Tuo tarpu sutikus pūkuotą miško jaunėlį, dr. M. Lapelė tikina, kad reikia suprasti viena: „Dabar „kvailelių“ metas. Dar neišmokę savimi pasirūpinti jie be baimės šoka laukan iš lizdo ar guolio, uoliai tyrinėja ir slepiasi krūmuose, o tėvai ir toliau juos maitina. O mes, nesupratę ženklų, didvyriškai dedamės gelbėtojo kostiumą, kad padėtume rastiems kiškučiams ar paukštukams, nors to visai nereikia“. 

Dabar „kvailelių“ metas. Dar neišmokę savimi pasirūpinti jie be baimės šoka laukan iš lizdo ar guolio, uoliai tyrinėja ir slepiasi krūmuose, o tėvai ir toliau juos maitina. O mes, nesupratę ženklų, didvyriškai dedamės gelbėtojo kostiumą, kad padėtume rastiems kiškučiams ar paukštukams, nors to visai nereikia.

Besiruošiant pirmosios Lietuvoje žmonėms atviros sengirės įsteigimui, „Sengirės fondo“ bendraįkūrėjas bei kiti gamtininkai vienareikšmiškai teigia – reikia pradėti nuo aiškaus supratimo apie žmogaus vaidmenį miške.

Žmogus miške – svečias

Nors posakis „gamta – visų namai“ per karantiną skamba kaip niekad patraukliai, Neries regioninio parko žygių organizatorius Saulius Pupininkas pabrėžia, jog šis teiginys nėra 100 proc. tikslus. „Namai šiuolaikiniam žmogui  – tai miestas ir gyvenvietės. Miškai labiau atstoja vietą pajausti, stebėti, pažinti, o pailsėję vis tiek grįžtame atgal į namus, palikdami gamtą jos nuolatiniams gyventojams“, – pasakoja S. Pupininkas. Gamtos žygių organizatoriaus teigimu, žmogus neturėtų jaustis kaip gamtos valdytojas, o kuo mažiau į ją kištis.

„Gamtoje visi reikalingi ir vienodai svarbūs, todėl svarbu nebandyti gamtos suprasti per žmogiškąjį pasaulį – gražių ir negražių, blogų ir gerų veikėjų klišių čia nepritaikysi“, – teigia Marius Karlonas, „Ornitostogų“ vadovas ir „Sengirės fondo“ ambasadorius.

Pasak ornitologo, gamta neapsikrauna nereikalingomis emocijomis: „Vilkas nežiūri medžiojamam stirniukui į akis, zylė neužsimerkia prarydama gyvą vikšrelį, o erelis žuvininkas nesuka galvos suleisdamas nagus karosui į kuprą ir skraidindamas jį savo jaunikliams. Gamtą vertinant per žmogiškąją prizmę, mes jai daugiau pakenksime nei padėsime, todėl kištis į gamtos dėsnius ir jai padėti reikia tik sau atsakius į vieną esminį klausimą: ar tai įvyko dėl žmogaus kaltės?“ – retoriškai klausia „Sengirės fondo“ ambasadorius.

Svarbu įvertinti, kuomet įsiterpti reikia

„Jei žvirblis atsitrenkė į stiklą, tuomet jam reikia padėti. Jei su automobiliu partrenkėte stirniuką – jam reikia padėti. Jei jūsų katė ar šuo apkramtė laukinį paukštelį ar kitą gyvūną – jam reikia padėti, – vardija M. Karlonas. – Tačiau jei stebite, kaip vanagas miške lesa gyvą strazdą, ar lapė drasko kiškutį, tokiu atveju reikia kuo greičiau pasišalinti netrukdant natūralaus gamtos proceso, nes sėkmingai medžioklei gyvūnai išnaudoja daug energijos“.

Gamtos žinovų teigimu, gamtoje pagalba dažniausiai reikalinga tik dėl žmogaus kaltės jo aplinkoje nukentėjusiems gyvūnams ir jaunikliams – mieste, kaime ar kitoje urbanizuotoje teritorijoje. „Reikia stengtis pagalbą teikti kuo operatyviau ir kokybiškiau, nes suaugę gyvūnai, net ir suluošinti ir likę žmogaus priežiūroje, dažniausiai niekada nepripranta ir žmogaus bijo, todėl reikia kuo greičiau juos grąžinti į gamtą“, – pasakoja M. Karlonas. „O jauni gyvūnai, priklausomai nuo rūšies, prie žmogaus gali priprasti, todėl teikiant pagalbą, reikia stengtis jauniklio nelaikyti rankose, o kol sugis ir atsigaus, rūpintis taip, kad žmogaus beveik nematytų. Antraip per daug prijaukintą jauniklį paleidus į gamtą, jis gali greitai žūti“, – pataria specialistas.

„Žmogaus norą gelbėti ypatingai skatina „žiopliukai“ paukščių jaunikliai“, – priduria ornitologas. Anot jo, „ant žemės radus apsiplunksnavusį, bet įtartinai drąsų paukščio jauniklį, reikia pasižiūrėti, kaip jis reaguoja į žmogų. Jei priėjus per kelis metrus bėga į šalį ar pakilęs paskrenda, tokiu atveju nieko daryti nereikia. Jei paukštelis prisileidžia per metrą, jį reikėtų paimti ir padėti į artimiausią medį ar krūmą – paukščiai neturi uoslės, tad tėvai žmogaus kvapo neužuos, užtat jauniklis bus saugesnėje, tėvams matomoje vietoje. Jei paukštelis dar neapsiplunksnavęs ir nepastovi ant kojų, reikėtų apsidairyti, kur yra jo lizdas, ir jei pavyks, įkelti atgal“.

Pasak organizacijos „Atgal į gamtą“, savanoriškai teikiančios pagalbą laukiniams gyvūnams, jei lizdo vis dėlto nerandama, aptikus dar visai be jokių plunksnų, minkštų kojyčių paukštelį, reikėtų iškloti popieriniais rankšluosčiais dėžutę su skylutėmis, įrengti laikiną šildyklę iš šildančios pūslės ar butelio su karštu vandeniu ir kreiptis pagalbos į labiau patyrusius globėjus.

Gyvūnų veisimosi metu gamtos žinovai prašo pačiame miške elgtis atsakingiau ir vengti nuo kelio ar pažintinių takų nutolusių miško vietų. Nors šiemet ramybės miške semiasi masiškai daug žmonių, svarbu išlaikyti balansą su vietos gyventojais ir gerbti atokesnes vietas, pamėgtas rečiausių ir jautriausių žmogui gyvūnų. „Senieji miškai – tai ne Vingio parkas, čia ne dūkti žmogus ateina, ne ošti garsiau už pačią girią, o giliau pajausti, išgirsti ir pamatyti. Tad ne tik gamtos, bet ir savęs pažinimo metu būtina laikytis nerašytų elgesio taisyklių“, – sako dr. M. Lapelė.

Prieš daugiau kaip mėnesį Lietuvoje paskelbus karantiną dėl COVID-19, šalies parkus ir miškus akimirksniu užplūdo veiklos gamtoje ieškantys tautiečiai. Uždarytos viešosios erdvės, kavinės, prekybos centrai virto į sausakimšas automobilių aikšteles prie pažintinių takų. 

Be pasivaikščiojimų miške, lietuviai dar pavasariui neįsibėgėjus taip pat suskubo keltis arčiau gamtos – atokesnės sodybos ir nameliai užsakinėjami jau nuo kovo vidurio. 

Karantinui besitęsiant, laikas gamtoje tampa ne tik svarbiu faktoriumi užtikrinti saugumą ir aktyvią veiklą, bet ir būtinybe psichologinei gerovei palaikyti.

Pasak psichologo dr. Gintaro Chomentausko, dominuojanti negatyvi informacija, prasmingos veiklos plano nebuvimas palaipsniui visuomenėje kelia baimę – ši netolimoje ateityje gali turėti pasekmių psichinei būsenai, socialiniam integruotumui ir imuninei sistemai. Kaip rašo „Bloomberg“, komplikuotas psichologinis būvis įžvelgiamas ir per aštrėjančius porų santykius. Nors Lietuvoje tai dar neužfiksuota, įvykiai Kinijoje rodo, kaip priverstinai ilgai leidžiamas laikas drauge netrukus virsta į rekordinį išsiskyrusių porų skaičių.

„Tokioje įtemptoje situacijoje miškas tampa jau nebe vien pramoga. Tam tikra prasme, tai – išsigelbėjimas“, – sako režisierius Mindaugas Survila, „Sengirės fondo“ iniciatorius.

Stebėdamas, kaip į miškus nuo karantino bėga dideli srautai tautiečių, M. Survila patvirtina, jog miško glūduma – vienas patikimiausių psichologinių prieglobsčių. „Per pirmas kelias dienas, kai buvo paskelbtas karantinas Lietuvoje, kiekvieną rytą išėjus į lauką buvo labai keista: toks jausmas, kad dabar – sausio pirmosios rytas (tai bene tyliausias laikas metuose). Atėjo toks metas, kai žmogus nurimo ir nebegožia kitų žemės gyventojų. Galima sustoti, klausytis ir išgirsti tai, kas iki šiol buvo gožiama“, – patirtį miške apibūdina M. Survila.

Pasak „Sengirės fondo“ įkūrėjo, teigiamas miško poveikis bendrai psichologinei būklei yra patvirtintas ir mokslininkų. „Japonija buvo bene pirmoji šalis, kur toks laiko praleidimo būdas oficialiai pripažintas kaip gerinantis sveikatą. Šiuo metu ši praktika sparčiai plinta visame pasaulyje“, – pasakoja M. Survila.

Sveikatos gerinimo praktika, kuomet bent dvi valandos per savaitę praleidžiamos miško apsuptyje, Japonijoje vadinama „Shinrin-Yoku“ –  maudynėmis miške. Kaip rašo „Interesting Engineering“, atlikti moksliniai tyrimai rodo, jog medžiai ir augalai išskiria fitoncidus – ypatingą chemikalą, kuriuo ilgiau pakvėpavęs žmogus ne tik stiprina savo imuninę sistemą, bet ir gerina širdies ritmą, kraujospūdį, balansuoja emocinį jautrumą.

Panašu, kad žmonės visame pasaulyje ima vis labiau vertinti gamtą, buvimą miške ir suvokti jo teikiamą naudą. Pavyzdžiui, augančios įtakingų mokslininkų grupės ir įvairios organizacijos siūlo apsaugoti net iki 50 proc. gamtos Žemėje iki 2030-ųjų. Europos Sąjungos parlamentas įsipareigojo apsaugoti 30 proc. EU teritorijos, atgaivinti degradavusias ekosistemas, pridėti bioįvairovės iniciatyvas prie visų EU įstatymų gairių ir skirti 10 proc. biudžeto bioįvairovės atstatymui.

„Fondą įkūrėme būtent su šia mintimi – norime apsaugoti Lietuvos miškus, skatinti pagarba grįstą ryšį tarp tautiečių ir senųjų girių, – pasakoja M. Survila. – Teisiškai gindami girias nuo kirtimo, niokojimo ir kitos į gamtos ciklą įsikišančios veiklos, lietuvius kviečiame prisijungti prie miškų išsaugojimo“.

Fondo įkūrėjai tiki, jog sengirių saugojimas ne tik padės atkurti Lietuvos bioįvairovę, bet ir suteiks žmonėms galimybę pasisemti saugojamų miškų ramybės ir įgauti psichologinės pusiausvyros. „Visgi tai prieglobstis ne tik mūsų nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims, bet ir mums patiems, ypatingai šiomis, įtampos ir neigiamos informacijos kupinomis karantino dienomis“, – dalinasi M. Survila.

Pasak „Bloomberg“, miškų kirtimas ir juodojoje rinkoje paplitęs elgesys su laukiniais gyvūnais yra būtent tos priežastys, dėl kurių sujaukta natūrali gamtos ekosistema kelia naujų virusų grėsmę žmonijai.