Po pasaulinės filmo premjeros Tarptautiniame Kanų kino festivalyje, kino kritikai pastebėjo, kad naujas S. Loznicos filmas sukrečia ir kelia klausimą, kodėl žmonija nepasimoko iš savo tragedijų, kodėl XXI amžiuje dar vis naudojami amoralūs civilių masinio naikinimo metodai.

Archyvine medžiaga paremtas filmas žiūrovus nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus, kai britai ir vokiečiai šaltakraujiškai vykdė miestų ir civilių gyventojų bombardavimą iš oro. Tačiau šiandien šis pasakojimas negali nerezonuoti su karo lauku paversta Ukraina.  Režisierius savo kino kūrinyje nagrinėja principą, kuris yra tapęs karo strategijos taisykle - taikytis į civilius gyventojus ir ieško atsakymo kodėl dar vis naudojami šie nežmoniški masinio naikinimo metodai, ir kokiomis priemonėmis įmanoma kartą ir visiems laikams tai sustabdyti.

Aštuoniasdešimties metų senumo įvykiai šiandien neišvengiamai priverčia galvoti apie šiuo metu Ukrainoje vykstantį karą.

„Aštuoniasdešimties metų senumo įvykiai šiandien neišvengiamai priverčia galvoti apie šiuo metu Ukrainoje vykstantį karą, apie Ukrainos miestus, kuriuos naikina Rusijos sviediniai ir raketos. Ir mintis, kad žmonių sąmonėje niekas nepasikeitė, kad miestai ir jų gyventojai vėl tampa karo taikiniu, kad mes, europiečiai, taip ir nepasimokėme iš šios baisios patirties, per visą šį laiką nesiėmėme rimtų priemonių apsisaugoti nuo šio košmaro, kelia neviltį“, – sakė S. Loznica.

Kino žurnale „The Hollywood Reporter“ kino kritikė Leslie Felperin pastebi, kad filmas rezonuoja su šių dienų įvykiais: „Akivaizdu, kad beprasmiškas civilių gyventojų naikinimas, bandymas palaužti jų dvasią, rezonuoja su tuo, kas vyksta dabar, kai Rusijos pajėgos niokoja Ukrainos miestus, kuriuose S. Loznica užaugo ir gyveno daugelį metų. Nors filmas buvo pradėtas kurti gerokai prieš prasidedant karui ir jame nėra tiesioginės nuorodos į Ukrainą, žiūrovas gali jį nujausti.“

Kadras iš filmo „Natūrali naikinimo istorija“.

„Mintis sukurti šį filmą man kilo 2018 m., baigus filmuoti filmą "Donbasas". Tai, kas vyko Donbase, nebuvo lokalus konfliktas. Man jau tada atrodė, kad visiškai akivaizdu, kad tai didelio karo pradžia. Kaip matome, tai buvo tik laiko klausimas“, – prisiminė S. Loznica.

Režisierius savo filmu kviečia permąstyti masinio naikinimo moralės klausimą, tačiau ne mažiau svarbi, anot jo ir istorinės atminties ignoravimo problema šiuolaikinėse visuomenėse.

„Masinio naikinimo principas penkerius metus rusų buvo taikomas ir Sirijoje. Tačiau ir tada pasaulis tai abejingai stebėjo. Atrodė, kad Jungtinės Tautos atsibus ir imsis kažkokių veiksmų. Tačiau tai neįvyko. Todėl klausimas kodėl žmonės tokie nejautrūs kitų žmonių kančioms lieka toks pat aktualus ir šiandien“, – sakė režisierius.

Istorinės atminties nebuvimo klausimai skamba ne viename S. Loznicos filme. Pasak režisieriaus, istorinės atminties ignoravimas, kai įvykusios tragedijos, visuomenę ištikusios traumos pamirštamos arba apie jas nekalbama sąlygoja tai, kad anksčiau ar vėliau šios traumos atsinaujina ir vėl persekioja visuomenę, kuri stengiasi jas pamiršti. Apie tai savo knygoje „Natūrali naikinimo istorija“ kalba ir vokiečių rašytojas Winfried‘as Georg‘as Sebald’as, kuri ir įkvėpė to paties pavadinimo S. Loznicos filmą.

Kadras iš filmo „Natūrali naikinimo istorija“.

Tobulu istorijos metraštininku ir kino vizionieriumi vadinamas režisierius S. Loznica yra pelnęs per 300 apdovanojimų už ankstesnius savo filmus. Tiek dokumentiniai, tiek vaidybiniai režisieriaus filmai jau dvidešimt penkerius metus pristatomi tokiuose tarptautiniuose A klasės kino festivaliuose kaip Venecijos, Kanų, Berlyno, Karlovy Vary, Leipcigo ir kituose.

Filmas „Natūrali naikinimo istorija“ šiuo metu jau yra parodytas tarptautiniame Kanų kino festivalyje, kur režisierius buvo pagerbtas „France Culture“ apdovanojimu už savo indėlį į kino meną, Tarptautiniame Čikagos kino festivalyje, kuriame filmas pelnė „Silver Hugo“ apdovanojimą, Tarptautiniame kino festivalyje IDFA meistrų programoje, Tarptautiniuose Jeruzalės, Tesalonikų, Milano, Vienalės, Busano, Zagrebo, Korko, Jihlavos, Porto ir kituose dokumentinių filmų festivaliuose. Kovo mėnesį vykusiame Vilniaus Tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko keli filmo premjeriniai seansai.

Balandžio mėnesį filmas „Natūrali naikinimo istorija“ pradedamas rodyti Vilniaus kino teatruose „Skalvija“, „Pasaka“ ir Kaune kino teatre „Romuva“.

Filmą „Natūrali naikinimo istorija“ prodiusuoja „LOOKSfilm“ (Vokietija), „Studio Uljana Kim“ (Lietuva), „ATOMS & VOID“ (Nyderlandai), „Rundfunk Berlin-Brandenburg“ ir „Mitteldeutscher Rundfunk“ (Vokietija).

Filmo vystymą ir gamybą finansavo Europos Tarybos fondas „Eurimages“, Centrinės Vokietijos žiniasklaidos rėmimo fondas, Federalinės vyriausybės kultūros ir žiniasklaidos fondas, „Medienboard Berlin-Brandenburg“, Lietuvos kino centras, Nyderlandų kino fondas bei ES programa „Kūrybiška Europa - MEDIA“.

Nominacijos bus paskelbtos lapkričio 8 dieną.

M. Kvedaravičius buvo nužudytas Ukrainos mieste Mariupolyje šių metų balandžio pradžioje, kurdamas savo pirmojo filmo tęsinį.

„Jo palikimas dabar svarbus kaip niekad – „Mariupolis 2“ ne tik sugebėjo pasauliui atskleisti intymiai užfiksuotą dabartinę Ukrainos gyventojų kasdienybę, bet ir Kanų filmų festivalyje buvo apdovanotas specialiu dokumentinio kino apdovanojimu“, – teigiama Kino centro pranešime.

Kitas dokumentinis filmas, pretenduojantis į geriausio dokumentinio filmo nominantų sąrašą, – ukrainiečių kilmės režisieriaus ir istorijos metraštininko S. Loznicos kūrinys apie pirmąjį atkurtos Lietuvos vadovą Vytautą Landsbergį ir Lietuvos laisvės kelią.

2021-aisiais „Mr Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ prestižiniame IDFA filmų festivalyje Amsterdame buvo apdovanotas pagrindiniu prizu.

Geriausios dokumentikos apdovanojimą Lietuva yra gavusi vieną kartą. Prieš trisdešimt metų, 1992-aisiais, Europos kino apdovanojimų žiuri įvertino Audriaus Stonio filmą „Neregių žemė“ (1992).

Kandidatais į geriausio trumpametražio filmo nominaciją taip pat pretenduoja du lietuviški filmai: Sauliaus Baradinsko „Techno, mama“ bei Vytauto Katkaus „Uogos“.

Šiemet „europietiškaisiais Oskarais“ vadinami Europos kino apdovanojimai vyks gruodžio 10 dieną Reikjavike, Islandijoje.

„Tiesa pasakius, aš neatsimenu, kad po paprastų, ne premjerinių, filmo seansų, pasibaigus filmui, visa salė, einant titrams, atsistojusi plotų. Tiek režisierius S. Loznica, tiek profesorius Vytautas Landsbergis sulaukia daugybės žiūrovų laiškų. Tai labai įkvepia ir liudija šio filmo svarbą – priminti, kokia drąsi ir vieninga lietuvių tauta gali būti grėsmės akivaizdoje“, – sako filmo prodiuserė Uljana Kim.

Anot režisieriaus S. Loznicos, jis yra be galo laimingas, kad filmas taip šiltai buvo sutiktas Lietuvoje. „Lietuviams, man atrodo, tai tiek pat skausminga, kiek ir labai svarbi kelionė atgal į savo praeitį. Labai tikiuosi, kad filmą pamatys visi lietuviai. O aš pasistengsiu, kad jį pamatytų likęs pasaulis. Nes filmo tema ypatingai svarbi šiais laikais“, – sako S. Loznica.

Filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ jau yra pakviestas rodyti 16 pasaulio šalių. Tarptautiniame kino festivalyje IDFA filmas buvo apdovanotas pagrindiniu prizu ir prizu už geriausią montažą.

„Tai yra epas, odė mūsų Lietuvai, mūsų istorijai, – po premjeros kalbėjo kino režisierė Giedrė Žickytė. –Tikrai didžiulė padėka Sergejui Loznicai už šią dovaną Lietuvai. Tai, ką jis sukūrė – yra nepaprasta.“

„Man atrodo įdomu ir tai, kad režisierius S. Loznica yra ne lietuvis, o sukūrė filmą apie Lietuvą. Tai suteikia papildomų atspalvių šiame filme. O mes galime tarsi iš šono į save pažiūrėti“, – sako žurnalistas Vytaras Radzevičius.

Žurnalistas Edmundas Jakilaitis sakė nustebęs, kad filme yra nemažai jam nematytos archyvinės medžiagos, kuri sukelia audringus jausmus: „Žiūrėdamas didžiajame ekrane pasakojamą mūsų kelio į laisvę istoriją, pagauni save, kad taip ir norisi šokti iš kėdės ir prisijungti prie visų tų žmonių, gynusių mūsų šalies nepriklausomybę.“

Anot režisieriaus Audriaus Stonio, S. Loznicos filmas yra istorinis įvykis tiek Lietuvos kultūriniame gyvenime, tiek lietuvių gyvenime. „Galbūt šis filmas padės atgauti optimizmą ir viltį, kokią turėjome Sąjūdžio laikais. Mes daug dalykų pamiršome. Ir mūsų visų vienybę, ir mūsų pasiryžimą, ir norą gyventi teisingai – teisingame pasaulyje. Mums buvo be galo svarbi laisvė. Tai filmas mums tai dar kartą primena. Ir tai be galo svarbu“, – sako A. Stonys

Filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ Lietuvos kino teatrų žiūrovams buvo pradėtas rodyti nuo sausio 13 dienos.

Kaip po filmo premjeros žurnalistams sakė režisierius, 4 valandų trukmės filmas apie sudėtingą Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos procesą, galėjo trukti net pusšeštos valandos.

„Iš pradžių mes sukūrėme penkių su puse valandos filmą“, – žurnalistams teigė režisierius, pridurdamas, kad dar turi ketinimų grįžti prie iškirptos medžiagos.

Tarptautinėje bendruomenėje jau pastebėto ir pripažinimo susilaukti spėjusio S. Loznicos filmo siužetas sukasi apie Sovietų Sąjungos žlugimą, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko lietuvių tauta. Vienam iš nepriklausomybės judėjimo pradininkų – profesoriui Vytautui Landsbergiui – filme tenka pagrindinio įvykių pasakotojo vaidmuo.

Kaip surengtoje spaudos konferencijoje pažymėjo pats V. Landsbergis, vien dėl šio fakto filmas nėra apie jį.

„Nei filmo pavadinimas, nei tas faktas, kad yra pasitelktas vienas liudininkas ir pasakotojas... Tai nėra filmas apie Landsbergį, kaip kai kas bando interpretuoti. Tai filmas apie Lietuvą ir apskritai apie žmones, apie tai, kokie gali būti žmonės“, – teigė profesorius, pažymėdamas, kad būtent dėl pastarojo momento filmas yra labai svarbus pasauliui.

„Pasaulis dabar yra tokioje beprotiškoje situacijoje. Todėl jeigu kuo daugiau šį filmą pamatys, pamatys, kad yra kitokio pasaulio galimybė. Tam gal ir pagelbės šis filmas“, – sakė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas.

Su tam tikru nostalgijos akcentu profesorius pažymėjo, kad filme parodyta tokia Lietuva, kokią dabar sunku net įsivaizduoti.

„Pagrindinis klausimas, o tai kur ta Lietuva šiandien? Ar ji buvo išvis? Nes tai yra nepaprasta Lietuva, kuri buvo tais metais. Bet tai kartu reiškia, kad žmonės gali būti kitokie. Tai gal ir pasaulis gali būti kitoks? Gal dar ne viskas eina velniop?“, – svarstė profesorius.

Filme atskleidė tikrąjį M. Gorbačiovo veidą

Ukrainiečių kino režisieriaus filme nemažai dėmesio skiriama paskutiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui. V. Landsbergis sutiko, kad filmas gali padėti sugriauti paplitusius mitus, apie tariamą šios politinės asmenybės kilnumą.

„Šis filmas, kaip daug kam atrodo, neatitinka mitologijos, jis griauna mitologiją. Bet jei filmas kalba apie tiesą, tai yra pozityvioji jo funkcija. Jis kalba apie tikrą istoriją, apie tikrus įvykius ir apie tikrus žmones ir apie tikrą Gorbačiovą“, – teigė V. Landsbergis.

„Pateko žmogus į istorijos mėsmalę ir, kaip mes matome iš įvykių, kurį laiką tas vaidmuo jam sekėsi, kam jis buvo parinktas – ištraukti iš balos bankrutuojančią Sovietų Sąjungą su Vakarų pagalba. Įtikinti Vakarų turtuolius, kad Sovietų Sąjunga gali būti kitokia ir į ją verta investuoti. Tai buvo iliuzija ir dabar matome, kad daug iliuzijų reikėjo išmesti į tą duobę“, – tęsė V. Landsbergis.

„Partinė kagėbinė vadovybė norėjo sužaisti žaidimą ir panaudojo simpatišką, greitos orientacijos Gorbačiovą, kaip jiems tada atrodė. Šis filmas rodo šiek tiek kitaip, rodo tiesiog iš arti, apnuogintai. Nuo kameros niekas negali pasislėpti“, – teigė V. Landsbergis.

Reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės

Filme apie lietuvių išsivadavimą dėmesio skiriama ne vienam tuo metu veikusiam politikui. Kaip spaudos konferencijoje teigė režisierius, žvelgiant iš ilgesnio laiko perspektyvos galima visiškai kitaip vertinti jau vykusią situaciją ir atskirus joje dalyvavusius politikus.

Viena tokių asmenybių – pirmoji po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė. S. Loznica pakomentavo filmo fragmentą, kai Antanas Terleckas pažymi, kad „reikia bijoti ne sovietų tankų, bet Prunskienės“.

„Tuo metu, kai Terleckas tuos žodžius pasakė, į jį žiūrėta kaip į keistuolį, marginalą, o iš tiesų tai žmogus, kuris turi gebėjimą pasakyti tiesą. Ir dabar tie dalykai matosi“, – komentavo S. Loznica.

Kita vertus, režisierius atkreipė dėmesį ir į tai, kaip ekranizuotame Lietuvos išsilaisvinimo procese, bent jau jo pradžioje, koegzistavo ryškiai skirtingos nuomonės. 

„Pirmajame Sąjūdžio suvažiavime kai kalba Landsbergis (Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), po to kalba Brazauskas, Terleckas... tai yra visiškai skirtingi pasisakymai, bet visiems vienodai ploja. Aš tai (filme – ELTA) išryškinu, ir tai yra konfliktas, bet tuo metu to konflikto ten esantys tarsi ir nematė“, – teigė S. Loznica.

Jo pastebėjimą pratęsė V. Landsbergis. Pasak profesoriaus, prisiminus tuometinius įvykius, tenka konstatuoti, kad nebuvo paprasta išlaikyti bendrą išsilaisvinimo kryptį.

„Vienu metu vyksta visiškai vienas kitam prieštaraujančių požiūrių koegzistencija, bet jie telpa į bendrą paveikslą, ir tas paveikslas labai turtingas, viską apimantis (...). Tai man nebuvo taip paprasta. Man reikėjo kažkaip išlaikyti liniją, kad Sąjūdis nesubyrėtų, kad suvažiavimas nesubyrėtų, kad būtų galima eiti toliau, kviečiant bendradarbiauti“, – teigė V. Landsbergis.

„Man ten teko suktis viduryje viso virdulio ir rasti išeitį, kad nesugriūtų ir nebūtų prarasta pagrindinė idėja ir pagrindinis tikslas“, – apibendrino profesorius.

„Manęs daug kas klausia, kodėl filmo pavadinime yra profesoriaus Vytauto Landsbergio pavardė, nors tai nėra biografinis filmas apie jį. Todėl, kad tokį pavadinimą padiktavo M. Gorbačiovas, lankydamasis okupuotoje Lietuvoje Sąjūdžio priešaušryje“, – sako filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ režisierius S. Loznica.

Filmas, pasakojantis apie lietuvių kelią į Nepriklausomybę, iš tiesų atskleidžia ne vieno to laiko žinomo veikėjo tikrąjį vaidmenį svarbiuose Lietuvai įvykiuose. Režisierius tarsi nulupa ilgus metus dengusias kaukes nuo daugelio lietuviams gerai pažįstamų politinių lyderių veidų, apnuogina ir nejaukią tiesą apie buvusį Sovietų Sąjungos lyderį, kurią šiandien tebedangsto kartais net ir Vakarų pasaulis ar žymūs kinematografininkai.

Kaip rašo žurnale „Variety“ garsus kino kritikas Guy Lodge, režisierius S. Loznica savo naujausiame filme „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ paneigia paplitusią nuomonę apie M. Gorbačiovą kaip netobulą, bet kilnų politiką.

„Jis tikrai kontrastuoja su neseniai pasirodžiusiomis dviem apie Gorbačiovą pasakojančiomis dokumentinėmis juostomis: keistai meilikaujančiu Wernerio Herzogo filmu „Susitikimas su Gorbačiovu“ ir Vitalijaus Manskio „Gorbačiovas. Dangus“, kuris nuosaikesnis už Herzogo filmą, bet kur kas mažiau smerkiantis nei Loznicos“, – rašo Guy Lodge.

Anot jo, M. Gorbačiovas, S. Loznicos filme atsiskleidžia kaip kupinas kruvinų minčių beširdis, kurio tikslas – išsaugoti SSRS.

Tą patį akcentuoja ir kino apžvalgininkė Marta Balaga „Cineuropa“ pasirodžiusioje recenzijoje apie filmą. Anot jos, Gorbačiovas, skirtingai nei kitose apie jį pasakojančiose kino juostuose, S. Loznicos filme parodomas toli gražu ne kaip kovotojas už laisvę.

„Laisvė... Aš jau perskaičiau tą“, – atmestinai jis kalba apie lietuvių protestuotojų laikomus plakatus. Taip, jis perskaitė, bet jam vis tiek nerūpi“, – rašo M. Balaga.

Anot režisieriaus S. Loznicos, M. Gorbačiovas dar ir šiandien pasaulyje laikomas liberaliu politiku, kuris pasisakė už nuomonių, diskusijų ir spaudos laisvę, tačiau žmonės jo nesuprato, nepriėmė, atmetė.

„Mano įsitikinimu, tai be galo klaidinga nuomonė. Užtenka atidžiai įsiklausyti į jo kalbas Lietuvoje 1990 m. sausį, kad suprastume, kokių idėjų jis laikėsi. Jo žodžiuose nebuvo nieko apie laisvę ir demokratiją. Bet buvo daug demagogijos, slepiančios vienareikšmišką grėsmę galimai Lietuvos žmonių valiai. Kas vėliau pasitvirtino“, – sako S. Loznica.

Kaip pažymi „Screen Daily“, S. Loznicos dekonstruota lietuvių tautos kelio į nepriklausomybę istorija, atgimusi kino juostoje, ateityje neabejotinai taps aukso kasykla politikos istorikams.

Filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ Lietuvos kino teatrų žiūrovams bus pristatytas sausio mėnesį.

Filmą prodiusavo „Studio Uljana Kim“ ( Lietuva) kartu su „ Atoms&Void“ ( Olandija).

Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Current Time TV, Prahos pilietinė visuomenė, AB „Linas Agro Group“.

Filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ pasakoja apie Sovietų Sąjungos žlugimą, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko lietuvių tauta. Padedamas vieno iš Nepriklausomybės judėjimo pradininkų - profesoriaus Vytauto Landsbergio, režisierius S. Loznica žiūrovus veda per lemtingus Lietuvai įvykius, apimančius 1988-1993 metus.

Dekonstruodamas lietuvių kelią į Nepriklausomybę nuo įvykusio pirmojo Sąjūdžio mitingo iki dienos, kai paskutiniai sovietų kariai paliko Lietuvos teritoriją, režisierius sako norėjęs atskleisti pasauliui, kokių taktinių veiksmų ėmėsi ano meto Lietuvos politiniai lyderiai, intelektualai, sudarę Sąjūdžio branduolį, žaisdami šachmatų partiją prieš sovietus. 

Intelektas ir gebėjimas tautos svajones apie laisvę realizuoti politiniame pasaulyje buvo labai svarbus dėmuo pergalėje prieš blogio imperiją. Tačiau, žinoma, be žmonių, kurie degė noru atgauti šalies Nepriklausomybę, nebūtų nieko įvykę. Lietuviai pademonstravo mažos tautos didelę drąsą ir davė pasauliui puikią laisvės pamoką“, – sako S. Loznica. 

Filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ jau nuskambėjo tarptautinėje erdvėje. Po svarbiausiame dokumentinio kino festivalyje IDFA laimėto pagrindinio prizo ir prizo už geriausią montažą, filmas sulaukė kino kritikų įvertinimo svarbiausiuose kino žurnaluose, kaip „Variety“, „Screen Daily“, „Cineuropa“.

„Tai nepaprastai įtraukianti dokumentinė studija apie sunkiai laimėtą Baltijos šalies kovą už nepriklausomybę“, – rašė garsus kino kritikas R. Lodge žurnale „Variety“.

Filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ anonsinis filmukas

„Screen Daily“ straipsnyje pažymėta, kad nebūtina būti lietuviu, kad įvertintum šį filmą.

Jau dabar filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ pakviestas tęsti savo kelionę šešiolikoje pasaulio šalių.

Čia režisierius-kosmpopolitas vėl prikelia archyvinę medžiagą naujam gyvenimui, kuri leidžia akistata pažvelgti į 1953 m. vykusias Josifo Stalino laidotuves.

Prieš seansą režisierius apie filmo idėjos atsiradimą ir jo gamybos procesą papasakojo „Kino klubo“ pokalbyje, kur jam taiklius klausimus uždavė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė. Režisierius prisipažino, tačiau nenustebino – ilgai laukti dar vieno filmo nereikės.

Sergejus Loznica dokumentinius filmus kuria nuo 1996 m., 19 iš jų apdovanoti. Jo vaidybinis debiutas „Mano laimė“ (2010) buvo pristatytas pagrindinėje Kanų festivalio programoje, „Rūke“ (2012) Kanuose pelnė FIPRESCI prizą, „Nuolankioji“ (2017) varžėsi pagrindiniame Kanų konkurse, o „Donbasas“ (2018) apdovanotas už geriausią režisūrą Kanų programoje „Ypatingas žvilgsnis“. 

Į „Valstybinių laidotuvių“ premjerą gausiai rinkosi Lietuvos politikos ir kultūros atstovai, kurių gretose – Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis, seimo narė Ingrida Šimonytė, rašytojas poetas Tomas Venclova, režisierius Oskaras Koršunovas.

Naujausią režisieriaus filmą montavo nuolatinis S. Loznicos bendradarbis montažo režisierius Danielius Kokanauskis, garso dizainą kūrė Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis garso režisierius Vladimir Golovnitski, vaizdo medžiagą restauravo Jonas Zagorskas. Filmą prodiusuoja Maria Choustova iš kino kompanijos „Atoms&Void“ (Nyderlandai), dalyvaujant Lietuvos kino gamybos kompanijai „Uljanos Kim studija“ ir Current Time TV (JAV).

„Scanoramos“ lankytojai Kaune filmą „Valstybinės laidotuvės“ galės išvysti lapkričio 19 ir 23 dienomis. Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyksta lapkričio 9–26 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

„Man didelė garbė pristatyti naujausią filmą Venecijoje ir pasidalinti unikalia „Valstybinių laidotuvių“ medžiaga su ypatinga kino mylėtojų auditorija. Dėkoju Venecijos kino festivalio vadovui Alberto Barberai, jo kolegoms už pagalbą ir pasitikėjimą. Šiuo metu sunkiai dirbame, kad festivalyje pristatytume geriausios kokybės filmą. Archyviniai kadrai, kuriuos naudoju filme, yra išskirtinės vertės ir tikiu, kad jie atskleidžia labai aktualias šiuolaikinei auditorijai temas“, - sako S. Loznica.

„Valstybinės laidotuvės“ yra 25 režisieriaus filmas, kurio pasakojimo pagrindą sudaro beveik nematyta archyvinė medžiaga, filmuota Sovietų Sąjungoje 1953-ųjų kovo 5 - 9 dienomis, kai šalis gedėjo ir laidojo Josifą Staliną. Diktatoriaus laidotuvės tapo tarsi valstybinių laidotuvių apeigų formos kulminacija.

Laidotuvių ceremonija, kurioje apsilankė dešimtys tūkstančių gedėtojų, baigėsi panika ir spūstimis, pražudžiusiomis daug žmonių. Filmas suteikia galimybę pamatyti įvairius laidotuvių reginio, kuris laikraštyje „Pravda“ buvo pavadintas „Didžiuoju atsisveikinimu“, etapus; stebėdami šį montažinį filmą galime tapti dramatiškų, groteskiškų, makabriškų ir absurdiškų gyvenimo ir mirties patyrimų Stalino režimo metais liudytojais. „Valstybinėse laidotuvėse“ Stalino asmenybės kultas atskleidžiamas kaip apgaulė, pasiekta teroru. S. Loznica tyrinėja stalininio režimo kilmę ir jo palikimą, kalba apie tai, kad jis vis dar persekioja šiuolaikinį pasaulį.

„Šį filmą regiu kaip vizualinę Stalino kulto studiją ir bandymą dekonstruoti ritualą, formavusį kruvino režimo pamatus. Nesuvokiamas dalykas, bet šiandien, praėjus 66 metams po Stalino mirties, tūkstančiai žmonių jo mirties dieną lanko kapą, neša gėles, gedi. Tikiu, kad mano, kino režisieriaus, pareiga yra išnaudoti dokumentinio vaizdo įtaigą, kreiptis į savo amžininkus ir siekti tiesos“, - sako filmo „Valstybinės laidotuvės“ kūrėjas.

S. Loznica kuria dokumentinius ir vaidybinius filmus. Dvi dešimtys dokumentinių režisieriaus filmų dalyvavo garsiausiuose pasaulio festivaliuose, pelnė daugybę festivalių apdovanojimų Karlovy Varuose, Leipcige, Oberhauzene, Krokuvoje, Paryžiuje, Madride, Toronte, Jeruzalėje, Sankt Peterburge, o taip pat Nacionalinius Rusijos filmų apdovanojimus „Nika“ ir „Laurel“. Visų keturių vaidybinių S. Loznicos filmų „Mano laimė“, „Rūke“, „Nuolankioji“ ir „Donbasas“ pasaulinės premjeros įvyko Tarptautiniame Kanų kino festivalyje.

Naujausią režisieriaus filmą „Valstybinės laidotuvės“ montavo nuolatinis S. Loznicos bendradarbis montažo režisierius Danielius Kokanauskis, garso dizainą kuria Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis garso režisierius Vladimir Golovnitski, vaizdo medžiagą restauruoja Jonas Zagorskas. Filmą prodiusuoja kino kompanija „Atoms&Void“ (Nyderlandai), dalyvaujant Lietuvos kino gamybos kompanijai „Uljanos Kim studija“ ir Current Time TV (JAV). Filmą kaip mažumos bendros gamybos kūrinį parėmė Lietuvos kino centras.

S. Loznica, kurio vaidybinis filmas „Donbasas“ (Donbas) vaizduoja konfliktą šiame Ukrainos regione, taip pat išreiškė paramą pretendentui į „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimą Kirilui Serebrenikovui, trečiadienį praleidusiam savo juostos premjerą, kadangi jam Maskvoje yra skirtas namų areštas.

K. Serebrenikovo kūrinys „Vasara“ (Leto) Kanų kino festivalyje pelnė itin palankių recenzijų, o kritikai jį lygina su garsiu britų filmu „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting).

„Belieka tik užjausti Serebrenikovą, ypač atsižvelgiant į tai, kad ši situacija priklauso tik nuo vieno žmogaus valios“, – naujienų agentūrai AFP sakė S. Loznica, turėdamas omenyje V. Putiną.

„Tarsi būtume sugrįžę į viduramžius, kur vienas monarchas sprendžia viską“, – pareiškė rusakalbių šeimoje gimęs režisierius iš Ukrainos.

Kai galvoju apie Putiną, taip pat galvoju apie Šekspyro „Makbetą“.

„Kai galvoju apie Putiną, taip pat galvoju apie Šekspyro „Makbetą“, – sakė S. Loznica, užsimindamas apie vieną žinomiausių literatūros piktadarių – kadaise drąsų karį, apsėstą savo ambicijų.

Ukrainiečių režisieriaus stipraus poveikio juostoje „Donbasas“ vaizduojamas Kijevo pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų žiaurus konfliktas „post-truth“ (po tiesos) pasaulyje, kuriame vyrauja melagingos žinios.

Pasak Kanų kino festivalio veterano S. Loznicos, kurio ankstesnis filmas „Nuolankioji“ (Krotkaja) pernai buvo vienas iš favoritų kovoje dėl prestižinio „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimo, „Donbasas“ buvo sukurtas, nes „aplink jį griuvo pasaulis“.

„Smukimas ir suirimas“

„Mano didžiausias rūpestis ir pagrindinė tema yra ypatingas žmogaus tipas, sukurtas visuomenės, kur vyrauja agresija, smukimas ir suirimas“, – sakė režisierius.

„Putino Rusijos vykdomame informaciniame kare naudojamos visos veiksmingiausios ir šiuolaikiškiausios technologinės priemonės, siekiant paveikti nuomones ir nenuilstamai kartoti savo tiesą“, – pridūrė jis.

Daugiau nei 20 užsienyje gerai žinomų filmų surežisavęs S. Loznica Ukrainoje laikomas nacionaline vertybe.

Jo dokumentinis filmas „Maidanas“ (Maidan) apie proeuropietišką revoliuciją Kijeve pirmą kartą buvo parodytas 2014 metais per specialųjį renginį Kanuose.

Tuomet S. Loznica, eidamas raudonuoju kilimu, demonstratyviai atsisakė kalbėti su Rusijos žiniasklaida.

Berlyne gyvenantis filmų kūrėjas teigia, kad pasaulis išvydo jo naujausią juostą tik todėl, kad ji buvo nufilmuota už Rusijos ribų.

K. Serebrinikovo biografinis filmas „Vasara“, vaizduojantis SSRS roko legendos Viktoro Cojaus gyvenimą, per savo premjerą Kanuose sulaikė griausmingų ovacijų.

Salėje, kur buvo demonstruojama juosta, viena žiūrovo kėdė simboliškai buvo palikta tuščia.

K. Serebrenikovas, Rusijos sostinės Gogolio centro teatro meno vadovas, nuo pernai rugpjūčio laikomas namų arešte. Jis kaltinamas valstybės lėšų grobstymu. Režisierius, kurio pastatymai rodomi ir legendiniame Maskvos Didžiajame teatre, kategoriškai atmeta atmeta šiuos kaltinimus ir vadina juos absurdiškais. Jo šalininkai šią bylą laiko politiškai motyvuota.

Vilniuje viešintis ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica pristatė savo dokumentinį filmą „Maidanas“, apie vieną skausmingiausių šiandieninės Europos įvykių – Maidano revoliuciją. Režisierius teigia filmu siekęs atvesti žiūrovą į Aikštę ir kartu su juo išgyventi 90 revoliucijos dienų.

Vasario 16-osios vakarą režisierius S. Loznica savo dokumentinį filmą „Maidanas“ pristatė „Skalvijos“ kino centro žiūrovams. Režisierius pasakojo, kad „Maidaną“ sukūrė per tris mėnesius. Į Kijevo revoliucijos epicentru tapusį Maidaną jis išvyko gruodžio viduryje, tik išgirdęs apie bręstančius neramumus. Vokietijoje gyvenantis S. Loznica tuo metu ruošėsi kitam filmui, tačiau sako supratęs, kad ši istorija turi būti užfiksuota, nes ji unikali tuo, kad filmo herojus yra ne vienas žmogus, o tauta.

„Filmas neseniai buvo parodytas Ukrainos kino teatruose, ten sukosi mėnesį ar pusantro. Pažiūrėjo jį Ukrainai nemažas skaičius – 10 tūkst. žiūrovų. Paskutinis dokumentinis filmas, kuris buvo rodytas kino teatruose – Maiklo Mūro „Farenheitas 911“. O juk tai buvo 2003 m. Per vienuolika metų Ukrainos kino teatruose daugiau nebuvo dokumentinio kino“, – tvirtina S. Loznica.

Režisierius teigia filmu siekęs atvesti žiūrovą į aikštę ir kartu su juo išgyventi 90 revoliucijos dienų.

„Paskutinis filmo „Maidanas“ kadras – didžiulė aikštė, Maidanas vakare. Aikštė padengta gėlėmis, žybsi žvakutės, ateina žmonės, atneša gėlių, stovi ir prisimena. Atiduoda pagarbą žuvusiems išvakarėse. Atmintis. Tai labai svarbu. Tai kultūrai, Rusijos imperijos teritorijai, atmintis labai nebūdinga. Atmintis už žuvusius, net už tėvynę. Ukrainoje pradedama pabusti. Todėl filmą ir baigiu šitaip. Nes už tai, kas buvo pasiekta, sumokėta didžiulė kaina“, – pasakoja režisierius.

Vilniuje baigtas montuoti „Maidanas“ pernai buvo rodytas Europos šalių kino forume „Scanorama“. Visą mėnesį filmas bus rodomas „Skalvijos“ kino centre.