Premjera įvyko Ukrainoje

Choreografą ir režisierių S.Koną, nuo rugsėjo vidurio Kauno valstybiniame muzikiniame teatre galima sutikti kone kasdien, o jau netrukus miestiečiai turės neeilinę galimybę iš arčiau susipažinti ir su jo kūryba – prieš metus Ukrainos žmonėms pristatęs Oleksandro Rodino premjerą „Aladinas“, besibaigiant spaliui baleto spektaklį ukrainietis S.Konas dovanos kauniečiams.

„Aladiną“ atvežti į Lietuvą pasiūlė jo kraštietė dirigentė Oksana Madaraš. Peržiūrėję spektaklio įrašą, Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovai susisiekė su Kyjivo akademiniu operos teatru ir suderino tolesnio bendradarbiavimo galimybes. Gegužės mėnesį Serhijus pirmą kartą atvyko į Kauną, susipažino su teatru, atsirinko artistus. Antrąsyk choreografas į Kauną atvyko įpusėjus rugsėjui ir iškart kibo į darbus.

„Kaune mažoka baleto trupė, o spektakliui reikia daugiau artistų, todėl prie mūsų prisijungė keli žmonės iš Vilniaus. Tai galima sakyti, kad čia bus toks jungtinis projektas“, – S.Konas pridūrė, kad prie jo prisidėjo ir nemenka ukrainiečių menininkų komanda: meno vadovas Petro Kachanovas, asistuojanti choreografė Oksana Chamrovska, muzikos vadovė ir dirigentė O.Madaraš, scenografė Natalija Klisenko, kostiumų dailininkas Dmitrijus Kuriata.

Daugiau nei mėnesį Kaune praleidęs režisierius ir choreografas S.Konas tikino, kad dirbti su lietuviais – vienas malonumas, o ir Kauno valstybinis muzikinis teatras labai panašus į tą, kuriame jis dirba. Vienintelis skirtumas – scenos gylis, prie kurio vis dar sunku priprasti.

„Scenos plotis ir pas jus, ir pas mus labai panašūs, bet gylis – ne. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre jis įspūdingas. Norėčiau, kad Kyjive turėtume tokį patį, tada būtų kur kas daugiau galimybių“, – prieš užverdamas salės duris, S.Konas darsyk dirstelėjo į darbininkų nešamas butaforines dekoracijas, kurios spalio 29-ąją virs stebuklingu pasakų pasauliu.

Pasiruošimas: šiuo metu vyksta ne tik intensyvios repeticijos baleto studijoje, bet ir darbai scenoje. (A.D.Rimeikos nuotr.)

Spektaklis visai šeimai

„Aladinas“ – spalvinga, iš knygų ir animacinių filmų gerai žinoma istorija, kurioje gvildenamos svarbios moralinės ir etinės temos: gėrio pergalė prieš blogį, širdies tyrumo pranašumas, mintys ir poelgiai prieš gudrumą, veidmainystė, valdžios ir pelno troškimas.

Baleto spektaklio centre – skirtinguose pasauliuose gyvenančių Aladino ir Džino, prie lempos prirakintos žavingosios Žasminos, sultono vietą svajojančio užimti ir tapti pasaulio valdovu Džafaro likimų istorija. Naujasis spektaklis kuriamas remiantis klasikinės ir modernios choreografijos deriniu, papildant įvairiais stiliais ir technikomis,  rytietiškų šokių elementais.

Jei prasidėjus spektakliui pasigirsta sirenos, žiūrovai ir artistai privalo bėgti į slėptuvę.

„Spektaklio mintį brandinau labai ilgai. Tam, kad ji virstų kūnu, prireikė maždaug aštuonerių metų, nes nuolat susidurdavau su kokiais nors keblumais. Stigo pinigų, paskui keitėsi teatro vadovai, tada mus, kaip ir visą pasaulį, užklupo pandemija su visais apribojimais“, – S.Konas džiaugėsi, kad, perėjus ugnį ir vandenį, praėjusių metų spalį baleto spektaklis „Aladinas“ pasiekė publiką.

Į premjerą tąkart susirinko sausakimša salė. Toks pat scenarijus kartojosi iki pat karo pradžios – po karantino suvaržymų laisvės ir kultūros ištroškę žmonės bilietų į teatrą kaskart laukė tarsi duonos sunkmečiu.

„Labai viliuosi, kad „Aladinas“ į Kyjivo teatrą grįš dar šiemet, o kol kas jį rodysime jums“, – S.Konas vylėsi, kad Ukrainos publiką pavergęs baletas jauniesiems kauniečiams padės išlaisvinti fantaziją ir praplėsti pasaulėžiūrą, o suaugusiesiems – sugrįžti į savo vaikystę.

Prieštaravo tėvai

Šokti Serhijus pradėjo sulaukęs penkiolikos. Kaip jis sako pats – labai vėlai. Vis dėlto to pakako, kad suprastų tikrąjį savo pašaukimą.

„Tikrai nežinau, kuo norėjau būti vaikystėje. Tik pamenu, kad kai pasakiau tėvams apie savo norą būti choreografu, išgirdau gilų atodūsį. Buvo ir ašarų, nes mama su tėčiu man siūlė rinktis labai daug įvairių profesijų, tik ne choreografo. Jie vis kartojo, kad tai nevyriškas darbas, kad duonos iš to nevalgysiu, ir maldavo nedaryti klaidos“, – vis dėlto S.Konas tėvų nepaklausė.

Liko ištikimas sau ir savo širdies balsui. Baigęs vidurinę įstojo į Kyjivo nacionalinį kultūros ir meno universitetą, studijavo šiuolaikinį šokį. Įgijo choreografo diplomą. Dešimt metų vyras šoko šiuolaikinio šokio trupėje, o dabar moko kitus ir yra choreografo asistentas. Kyjivo akademiniame teatre jam patikėtos baletmeisterio asistento pareigos.

„Šokis ir judesys gali padėti mums tapti savo gyvenimo šeimininkais – jausti didesnį pasitenkinimą tuo, ką darome, suprasti, ar plaukiame pasroviui, tenkiname kitų poreikius, ar vis dėlto darome tai, ko iš tiesų norime. Šokį sudaro ne tik judesių deriniai, tai ir išgyvenimų, jausmų raiška. Kūnas ir jausmai – neatsiejami“, – S.Konas neslėpė, kad jo vidinis pasaulis šiuo metu yra sumišęs, todėl ir mūzos, anksčiau sėdėdavusios ant peties, dabar slepiasi užantyje.

Planai: choreografas S.Konas Kaune – antrą ir galbūt ne paskutinį kartą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Išsibarstė kolektyvas

Nors karas šalyje prasidėjo dar 2014-aisiais, baisiausias scenarijus, anot Serhijaus, ukrainiečių tautą ištiko šių metų vasario pabaigoje. Nepertraukiami šūviai ir sprogimai už langų tąkart reiškė ne tik karinių veiksmų pradžią, ne tik išsiskyrimą su mylima žmona ir vaiku, ne tik nuolatinį budėjimą prie sukrauto lagamino, bet ir neterminuotą pertrauką darbe. Kyjivo akademinis operos teatras buvo uždarytas, nemaža dalis teatro darbuotojų išvyko iš Ukrainos ir įsidarbino skirtinguose Europos teatruose, kiti sceninius kostiumus iškeitė į karines uniformas, o batutas, natas, puantus ir kitus rekvizitus – į ginklus ir butelius su sprogstamosiomis medžiagomis.

„Kariauti išėjo ne tik teatralai. Labai daug meno pasaulio žmonių pasirinko šį kelią. Žinote, dėl ko labiausiai skauda širdį? Mes jų netekome. Beprasmės mirtys ir neišmatuojamos netektys“, – sunkiai  emocijas tramdė S.Konas.

Pats Serhijus iš  Ukrainos neišvyko – liko gimtinėje su savo ištikimu keturkoju draugu, padėjo mamai, prižiūrėjo gyvenamąjį namą.

„Daugiabutyje likome vos trys žmonės, visi kiti butai – tušti. Marodieriai tai greitai užuodžia, todėl nuolat ėjome ir tikrinome, ar butai neišplėšti, ar prie durų nepalikta kokių nors sutartinių ženklų“, – kalbėjo S.Konas.

Neliko pusės žmonių

Vasaros pabaigoje, po daugiau nei penkių mėnesių pertraukos, teatralai buvo pakviesti grįžti į Kyjivo akademinį operos teatrą. Vaizdas, kurį išvydo administracija, buvo graudus.

„Nenoriu hiperbolizuoti, bet susirinko mažiau nei pusė visų artistų. Nepavyko surinkti žmonių nė vienam spektakliui“, – pečiais gūžtelėjo S.Konas.

Teko iš naujo rengti atrankas. Vieni į kolektyvą įsiliejo vos prieš kelias savaites, o kai kurie jau spėjo save išbandyti scenoje ir prisitaikyti prie naujų, karo diktuojamų sąlygų. Esamą situaciją, anot Serhijaus, perprato ir žiūrovai.

„Jei prasidėjus spektakliui pasigirsta sirenos, žiūrovai ir artistai privalo bėgti į slėptuvę. Paaiškėjus, kad pavojaus nėra, žiūrovai gali grįžti atgal į savo vietas, o artistai – į sceną. Štai tokiomis sąlygomis mes dabar dirbame. Žmogui, kuris savu kailiu to nepatyrė, sunku įsivaizduoti, apie ką aš kalbu, bet pasakysiu tiek, kad per visą šį laiką girdėjau tiek sirenų, tiek šūvių ir sprogimų, kad galiu nesunkiai atspėti ne tik iš kurios pusės, bet ir kokiu ginklu šaudoma“, – apie šių dienų Kyjivą pasakojo S.Konas.

A.D.Rimeikos nuotr.

Negali likti stebėtoju

Serhijaus viešnagė Kaune truks iki spalio 29-osios. Dieną prieš tai jis susitiks su savo mylima žmona, kuri trumpam iš Vokietijos atvyks į Kauną. Tai bus antrasis sutuoktinių susitikimas daugiau nei per septynis mėnesius. Kitą dieną po šokio spektaklio „Aladinas“ premjeros vyras išvyks atgal į Ukrainą, kur jo laukia sunkiai serganti mama.

„Šalyje įvesta karo padėtis. Moterys gali išvažiuoti iš Ukrainos, o šaukiamojo amžiaus vyrams tai padaryti sudėtinga. Reikia turėti specialų dokumentą su nurodyta išvykimo ir grįžimo data. Man tokį dokumentą išdavė Kultūros ministerija. Negrįžtantys laiku rizikuoja patirti nemalonumų, – sakė teatro režisierius ir choreografas. Paklaustas, ar nebaisu keliauti atgal namo, kai nesiliauja pranešimai apie įvykius  Kyjive, nusišypsojo: – O ar aš turiu pasirinkimą? Neturiu. Todėl šia tema nelabai ir noriu kalbėti. Lygiai taip pat dabar vengiu klausimų apie karo pabaigą, nes tai labai jautri tema. Būdami ten žmonės negali likti stebėtojais – visi jie keičiasi. Perkainoja vertybes ir supranta, kad tai, kas vakar atrodė labai svarbu, šiandien jau nebe taip.“