„EGOMAŠINA“ – „SPĄSTAI“, Self-released
Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad pagaliau lietuvių indie/roko scenoje įvyko proveržis. Ne toks stiprus, kad būtų galima brėžti ribą „iki–po“, bet pakankamas, kad teigčiau, jog papūtė naujas vėjas. Trio „Egomašinos“ antrasis albumas – kol kas svarbiausias tokio tipo muzikos darbas šiemet, kuriame vis dar skamba šiek tiek erzinančios lietuviškos klišės, tačiau kuriame sugebėta išsiveržti iš užburto „mes – berniukai fainuoliukai, turim gerą laiką“ rato.
„Spąstai“ pirmiausia yra skambesys – purvinas, neiščiustytas, greitas, uždegantis, su pakankamu kiekiu gitarų ir geru prieskoniu elektronikos. Dėl to visas 35 minutes negali atsikvėpti, negali sustoti ir negali lyrizuoti, ką vis dar mėgsta tokios muzikos bendražygiai. Tiesą sakant, „Egomašina“ man šiek tiek priminė „ba.“, tačiau ten, kur pastaroji grupė šiek tiek stringa savo priešiškume, egomašinistams pavyksta išvengti... spąstų.
Trejetas nežiūri į save taip rimtai, leidžia sau būti ironiškiems, bet ne kritiškiems, ir galiausiai dėl to tik linksmiau. Iš kitos pusės, tekstai, kaip tradicija lietuviškoje (o gal ir pasaulinėje) scenoje grupei kiša koją. Štai jie ir patenka į tradicijos spąstus – vėl truputį aplami, truputį apie nieką, truputį skurdūs, todėl aplinkybė, kad kartais jų ir nelabai girdi, virsta pranašumu. O ir vokalas kartais mano ausiai nuklajojo į stavariškas lankas, kurias arba mėgsti labai, arba visai nemėgsti. O dabar visai gerai – balsas nelenda į priekį ir netrukdo mėgautis muzika. Todėl, viską sudėjus, galiu ramiai pakartoti, kad „Egomašina“ išleido kol kas svarbiausią gitarinį albumą šiemet. Juos verta išgirsti ir jais verta sekti. Laukiu atsakomojo šūvio iš kolegų.
84/100 („Spotify“, „Bandcamp“)
„SHISHI MAFITISHEI“ –The State51 Conspiracy Ltd.
Iki šios akimirkos į „Shishi“ žvelgiau atlaidžiai, kaip į projektą, kuris tėra smagi šalutinė veikla trims merginoms, užimtoms įvairiose kitose grupėse. „Shishi“ man skambėjo kaip papildomas hobis, kurio niekas neriboja, bet niekas ir nepriima labai rimtai.
„Mafitishei“ šią poziciją stipriai pakeitė, nes, nors trio požiūris ir iš esmės nepakito (vidumi, nes narių pasikeitimas vis dėlto įvyko), antrasis jų albumas primityvokui tyčia trashy skambesiui suteikė papildomos kokybės. Bent jau man „Mafitishei“ pasirodė daug išradingesnis, išdailintas, tiesiog daug įdomesnis ilgagrojis nei „Na x 80“ (kurio pavadinime matau keiksmažodį ir nieko su savim negaliu padaryti).
Melodijos tapo tikslingesnės, platesnės, lyg ir pačios merginos, įrašydamos šį darbą, klausėsi daug daugiau ir įvairesnės muzikos. Gal „Burbulas ir Burbulienė“ kietakaktišku paprastumu iš pradžių nervina, gal akivaizdžiai girdimas būgnų, boso ir gitaros trio šiek tiek erzina, bet, priėmęs taisykles, pradedi girdėti melodiją, o ne estetiką, o galiausiai pasiduodi tam kvailiojančiam žavesiui. Ir būtent tai aš šiame albume išgirdau – daugiau turinio, mažiau estetikos, daugiau muzikos, mažiau įvaizdžio. Ir tuomet jau nesvarbu nei blizgesys, nei grupės istorija, nei muzikos stilių kokteilis, kurį, tebūnie, įvardysiu kaip surf-punk-riot grrrl-pop-skaičiuotė, nei galų gale tai, kad ją sudaro trys merginos. Tu girdi tik „Mafitishei“ ir esi priverstas pasakyti, kad taip, tai yra smagu. Kas nors daugiau nei smagu? Nežinau, bet jeigu yra smagu, ar dar ko nors tai akimirkai labai ir reikia.
76/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
„DEEP SHOQ“ – „HYPNOSIS, Svnset Waves“
„Deep Shoq“ kūrybą nurašyti yra lengva, ir pripažinsiu, kad aš iš pradžių taip pat padariau. Kuriantis garage, 2-step teritorijoje ir bandantis šiuos jau senokai aikšteles valdžiusius stilius pritaikyti nūdienai, Donatas Rinkevičius gali atrodyti kaip užsispyrėlis, dievinantis dinozaurus. Suprask, kad tai neva jau neaktualu, ne up to date ir t.t. Na, toks Rosas iš „Draugų“.
Tačiau pasigilinus šis kūrėjo užsispyrimas bandyti kelti šį jau ilgai tarnaujantį arklį ant kojų (arba žingsnių, kaip jums patogiau) turi savos racijos – Deep Shoq išties kuria nors ir gana nišinę, tačiau unikalią dabartiniame muzikos žemėlapyje (ypač kalbant apie populiariąją sceną) muziką. „Hypnosis“ – tai svajingesnis „Deep Shoq“ veidas. Jame nebėra prieš porą metų išleisto „Ferrum“ aštrumo, kuris taip siejosi su 2000-aisiais ir jungle įkvėpta estetika. Jį pakeitė naujieji ribiniai elektroninės muzikos stiliai ir postiliai, suteikiantys švelnumo ir nostalgiško svajingumo.
Ypač EP yra juntamas vaporwave vėjelis, kuriam suteikus stepinį ritmą, ir išeina „Hypnosis“. Viskas šiame EP yra stilinga, lengva, net šiek tiek oriška, pati muzika turi erdvės, jos niekas nespaudžia. Tačiau, iš kitos pusės, „Hypnosis“ pasirodė šiek tiek seklokas, vis bandantis persakyti vieną ir tą pačią mintį, lyg stilių jungimo procese buvo pamesta tai, kas norėta pasakyti. Todėl ilgainiui susidaro įspūdis, kad „Deep Shoq“ muzikinius motyvus jau esi girdėjęs. Galbūt toks ir buvo tikslas, tačiau galutinis rezultatas – tiesiog žmogiškai užsimanai ko nors naujo ir negirdėto. Vis dėlto stilingumo ir skoningumo „Hypnosis“ netrūksta, o kartais to svaigiam malonumui užtenka.
74/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
RUTA MUR – „LOVE STORY SHORT“, Self-released
Pastarieji treji metai Rutai Mur buvo mažų mažiausiai darbingi: stengdamasi pagriebti akimirką žavingą ji sugebėjo išleisti du albumus bei vieną EP ir įtvirtino savo poziciją scenoje, kuri yra ir ypatinga, ir nedėkinga, nes Ruta, būdama per daug intelektuali popscenai, eksperimentiniams jaunatviškiems klejojimams irgi netinka.
Savotiška pati sau konkurentė, dama, nužengusi iš 9-ojo dešimtmečio popmuzikos klipų, apsupta saldaus tų laikų blizgesio ir melancholiškos post punk romantikos. Ir šįkart tai šiek tiek kiša koją, nes „Love Story Short“ yra silpniausia (po „Famous“ ir „Pasakojimų apie...“) triptiko, jei galima taip vadinti, dalis.
Rutos koziriai išliko, jie netgi itin vaiskiai šviečia, pvz., jos aidinčio vokalo ar neskubaus ir švelnaus tempo su niekuo nesupainiosi, tačiau žingsnio į priekį aš pasigedau, lyg kūrėja būtų nusprendusi tik tepti klausytojų ausis medumi. Tačiau kartais mūsų išlepintiems kūnams reikia ir pipirų, energijos, judėjimo, o to „Love Story Short“ tikrai pritrūksta.
Juk kartais smagu šokių aikštelėse ne tik siūbuoti apsikabinus, ilsinant galvą ant krūtinės ar uodžiant plaukus (čia jau priklauso nuo ūgio), bet ir pajudinti tą savo melancholiškai aptingusį kūną. Dėl šios priežasties albume ryškiausiai šviečia „You‘re Just Like A Spring“, kuriame, regis, net pati kūrėja atsigauna, prabunda ir nušvinta kitomis spalvomis.
„Love Story Short“ aš laikyčiau finaliniu tašku tokios Rutos Mur, kurią mes pažįstame jau penkerius metus, o atsižvelgiant į tai, kad ji ėmė bendradarbiauti su „Golden Parazyth“, ateitis gali pasiūlyti įdomių atradimų. O kol kas galima pasidžiaugti ir šiuo garso takeliu, kuris puikiai tiktų kad ir „Roadhouse“ Tvin Pykso miestelyje.
74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“)
„SINSTATION“ – „LIEPSNOS3. Creative Industries“
Rodos, Mykolas Katkus ir ko. pagaliau baigė klajoti takeliais, rado formą, kuri jiems labiausiai tinka, ir iš esmės sukūrė geriausią savo albumą. Aišku, teko nueiti ilgą kelią, kurio simboliu tapo sprendimas (daugmaž) pakeisti grupės pavadinimą, tačiau po ilgų ieškojimų šis naujas startas jau, mano manymu, tinkamas vadinti visaverčiu grupės gimimu, o ne tiesiog Mykolo Katkaus dream projectu.
„Liepsnos3“ yra ryškiausias pavyzdys to, kas dabar spaudžia lyderio galvą ir širdį, apie ką jis nori kalbėti ir diskutuoti; tai technologijų sukeltas susvetimėjimas, šaltumas, negebėjimas bendrauti, na ir visa kita. Reikia pripažinti, kad tema yra toli gražu nei nauja, nei atverianti neatpažintus horizontus, tačiau ji sieja visus kūrinius, kuria koncepciją, sudaro pagrindą ir padeda matyti albumo vienovę (aišku, dar padeda ir „Happyendless“ nario Andriaus Kuklio prodiusavimas, bet čia jau tiesiog akivaizdus faktas).
Aišku, albumas nėra tobulas; pati tema, kaip sakiau, jau analizuota daugybę kartų, muzika vėlei primena vėlyvuosius Trento Reznoro iš „Nine Inch Nails“ halo‘us, o ir tekstai kartais, rodos, balansuoja ant „seniau žmonės knygas skaitė, o dabar – tik tie komputeriai“ ribos, tačiau kai „Sinstation“ pavyksta pataikyti, jie pataiko labai gerai.
Sumažėjęs gitarų kiekis, dar drąsesni žingsniai link synthwave/ industrial (bet be nereikalingo saldumo) stilių ir vis kylantis piktumas (dar ne pyktis, o būtent piktumas) atidarė šios grupės kūryboje naujų durų ir suteikė naujų spalvų. Akivaizdu, kad „Sinstation“ vystosi ir šis albumas dar nėra jų grand opus. Bet jau galima justi, kad prie to artėjama. Po truputį, bet drąsiais žingsniais.
75/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)
