Viena pretendenčių į metų geriausios aktorės apdovanojimą – Gabija Siurbytė, atlikusi pagrindinį vaidmenį filme „Čia buvo Saša“. Režisieriaus Ernesto Jankausko juostoje pasakojama įsivaikinti svarstančią porą. Vietoje išvajotos mažos mergaitės, sutuoktiniams pasiūlomas problemiškas paauglys Saša, į jų kasdienybę įnešantis sumaišties. Filmo žiūrovai kviečiami pasvarstyti, kas yra tikroji šeima.

„Norėčiau, kad žmonės po filmo išsineštų žinutę, jog kiekvienas iš mūsų turime po skausmo šulinį. O kai kurie iš mūsų – ir labai gilų. Turime mokėti tai pastebėti ir rasti būdų, kaip turėtume vienas į kitą atsiremti ir vienas kitam padėti. Nes tiek mano, tiek berniuko personažas yra patyrę gilias netektis, kurias filme bando kažkaip nugalėti. Žmogų labai keičia netektis. Kai netektis didelė – mes sugebame joje paskęsti, užsidaryti savyje ir nebematyti nieko aplinkui, nebemokėti įsileisti naujų jausmų ar naujų žmonių“, – kalbėjo G. Siurbytė.

Juostoje „Čia buvo Saša“ vieną pagrindinių vaidmenų atliko ir aktorius Valentinas Novopolskis, kuris šiemet „Sidabrinei gervei“ nominuotas už pagrindinį vaidmenį juostoje „Olegas“. Čia pasakojama apie rusų kilmės latvių emigrantą, nelegaliai dirbusį Briuselio priemiestyje ir ieškojusį laimės, tačiau susidūrusį su sudėtingu kriminaliniu pasauliu.

„Peržiūrėjęs šią juostą mano pusbrolis prisipažino, kad buvo pakliuvęs į panašią situaciją. Na, o po premjeros kino teatre priėjo moteris, 20 metų dirbanti su problemomis emigracijoje susidūrusiems žmonėms pagalbą teikiančiame centre. Nors yra sukaupusi didžiulį darbo stažą ir nieko naujo pamatyti nesitikėjo, sakė, kad šis atvejis ją sukrėtė. Pasirodo, tai yra didžiulė stigma ir pas mus, Lietuvoje. Labai daug vyrų išvažiavę svetur įsidarbina nelegaliai, patenka į sudėtingas situacijas, tačiau apie tai visiškai niekam nepasakoja vien dėl to, kad gėdijasi prisipažinti. Deja, tai tampa priežastimi, kodėl kartais labai sunku jiems padėti. „Olegas“ buvo pirmasis toks didelis mano filmas, tad minčių – labai daug. Kurdamas vaidmenį aš mažiau atsispyriau nuo būtent emigracijos temos. Man šis filmas yra apie vidinę emigraciją. Emigrantu gali tapti ir niekur neišvažiuodamas. Lygiai taip pat ir, pavyzdžiui, mokinys, pastebėjęs stipresnį, grubesnį už save, gali jį priimti kaip savo autoritetą ir emigruoti iš savo paties principų“, – komentavo V. Novopolskis.

„Sidabrinių gervių“ nominantų sąraše – ir aktorius Vaidotas Martinaitis, pretenduojantis į metų geriausio antraplanio aktoriaus apdovanojimą už vaidmenį filme „Nova Lituania“, kuris Atėnų ir Rygos kino festivaliuose jau pripažintas geriausiu. Karolio Kaupinio režisuotame filme pasakojama apie tarpukario Lietuvos Vyriausybei pateikiamą beprotišką idėją – išgelbėti valstybę, perkeliant ją į numatytą vietą užjūryje. Šia idėja patiki tik politika nusivylęs šalies premjeras, kurio vaidmenį ir atlieka V. Martinaitis.

„Tai yra beprotybė, kraštutinis idealizmas. Tačiau ta beprotybė tampa reali, kai susiduriama su akivaizdžiu pavojumi išnykti. Pavojaus akimirkoje bet kokia beprotiška fantazija įgauna realų pagrindą. Tuomet atsiranda tam tikra įmanomumo tikimybė. Nes tai yra desperatiškas išeities ieškojimas. Šitoje akivaizdoje tai visai gali tapti išeitimi, šviesos spinduliu arba bent kryptimi, vedančia iš aklavietės. Manyčiau, kad tai yra labiau desperatinis veiksmas, tačiau tai yra minties veiksmas. Ir šioje aklavietėje jis gali įžiebti kažkokią viltį“, – filmo siužetą pakomentavo V. Martinaitis.

Kalbėdamas apie dabartį, aktorius sako besidžiaugiantis progresuojančiu gyvenimo lygiu gimtinėje ir akcentuoja pačių gyventojų neretai nepagrystą įprotį skųstis. „Kalbant apie šiandieną, man yra gera gyventi Lietuvoje. Gyvenimo kokybė tikrai gerėja, tik mes per dažnai užsižaidžiame inkščiančius vaikus, kad mums kažko norisi, kažko trūksta“, – svarsto aktorius.

Į praeitį nukelia ir pagal Antano Škėmos apysaką „Izaokas“ režisieriaus Jurgio Matulevičiaus sukurta juosta, kurioje nusifilmavusi aktorė Severija Janušauskaitė pretenduoja į metų geriausios aktorės apdovanojimą. Filme „Izaokas“ pasakojama apie žmogaus, kurį atsiveja praeities nusikaltimai, dramą. Trys draugai, Andrius, Gediminas ir Elena, kuriuos kadaise išskyrė karas ir emigracija, susitinka po kelių dešimtmečių. Gediminas pasišauna tirti praeityje nutylėto žiauraus įvykio, kurį, paaiškėja, įgyvendino Andrius. Juostoje paliečiama ir lietuvių dalyvavimo Holokauste tema. Aktorei S. Janušauskaitei čia kliuvo dramų sūkuryje atsidūrusios Elenos vaidmuo.

„Man labai patiko filmas, rezultatu džiaugiuosi. Šis vaidmuo man buvo kitoks savo tyla. Galbūt man norėjosi plėstis daugiau, kadangi moteriški vaidmenys lietuvių kine – vis dar labai trapūs. Tačiau man patiko Elenos linija. Tas liūdesys, neišsipildymas... Kalbu ne apie atmosferą, o apie charakterį, kuris yra visiškai priešingas mano visiems kitiems suvaidintiems personažams. Kitokia moteris“, – pasakojo S. Januškauskaitė.

Kalbėdama apie to meto ir dabarties visuomenės skirtumus, aktorė neslepia nusivylimo dėl šiuolaikinio žmogaus perdėto pozityvumo ir nemokėjimo išreikšti tikrųjų jausmų.

„Tai, kad mes gyvename kažkaip kitaip – tik pačių žmonių iliuzija. Tai, kad daiktai keičiasi ir jų yra daugiau – nieko nereiškia, žmonių vidinės vertybės ir nuodėmės yra visiškai tokios pačios. Gal net gi ir baisesnės, nes nebėra tokios atviros, kaip anuomet. Tais laikas atvirumo buvo daugiau ir jis buvo skaudesnis, ne toks gudrus ir užslėptas, kaip dabar. Tas dirbtinis pozityvumas, kuris dabar yra labai populiarus, parodo tai, kad mes net liūdėti nuoširdžiai bijome. O tai yra viena iš savybių, kurios parodo žmogaus atvirumą, jautrumą. Tai jau tapo savotiškai nebemadinga“, – svarstė S. Januškauskaitė.

Aktorė sako, kad ir šis, ir visi jos kuriami vaidmenys yra toli nuo jos realybės, tačiau tai suteikia tik dar didesnį pasitenkinimo jausmą. „Liūdni vaidmenys man patinka, šituo požiūriu jaučiuosi lietuviško kino pogrindyje, tačiau man visada ir tenka tokie personažai. Ir aš džiaugiuosi, kad neinu paviršiumi“, – kalbėjo aktorė.

Lietuvos kino šventė bus švenčiama jau lapkričio 22 d., 19:30 val. TV3 eteryje. Lietuvišką kiną remia naujos kartos televizija „Go3“. Ceremonijoje išvysime ne tik visus mylimiausius tautos aktorius, bet ir žmones, esančius už kadro. Apdovanojimų metu paaiškės „Sidabrinės gervės“ ir „Sidabrinės gervės kiaušinio“ nominacijų laimėtojai. Taip pat sužinosime, kam bus įteikta „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus, ir kas taps „Vox Populi“ kategorijos nugalėtoju.

Nuo pirmadienio kino kūrėjai kviečiami teikti paraiškas apdovanojimams užpildant elektroninę paraiškos formą oficialiame Apdovanojimų internetiniame tinklapyje. Be kita ko, dėl koronaviruso susidariusios situacijos teikti paraiškas galės visi pastarųjų dviejų metų filmai.

„Siekdami užpildyti pernai įvykusią pertrauką apdovanojimų istorijoje, šiais metais į apdovanojimus pretenduoti galės nacionaliniai filmai, kurie viešai buvo paskelbti nuo 2018 m. metų balandžio 1-osios iki šių metų rugpjūčio 1 dienos. Dėl objektyviai susidariusių priežasčių, 2020 metais vykstantiems apdovanojimams gali būti pateikti ir tie filmai, kurių oficialios peržiūros įvyko legaliose interneto platformose“, –  Vilniuje pristatęs būsimą renginį teigė Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA direktorius Darius Vaitiekūnas.

Pasak jo, šiais metais laureatai pretenduos į net keliolika nominacijų ir „Auksinės gervės“ išskirtinį apdovanojimą, skirtą už gyvenimo nuopelnus nacionaliniam kinui. Atrenkant geriausius filmus, dirbs dvi komisijos – į pirmąją narius galės deleguoti platus kino industrijos ratas, ją sudarys ne mažiau nei 9 nariai – po vieną jų deleguos įvairios su kinu susijusios įstaigos, asociacijos. Antroji komisija bus sudaryta konkretiems laureatams išrinkti, joje, tikimasi, dirbs per 100 kino industrijos profesionalų. Abi komisijas tvirtins AVAKA Taryba.

AVAKA tarybos pirmininkas Alvydas Šlepikas tvirtina, kad šie apdovanojimai yra „daugiau nei statulėlė“, tai – įvertinimas, paskata tobulėti ir impulsas augti, ypatingai, jaunosios kartos kūrėjams, nes apdovanojimai jiems dažnai tampa kertiniu karjeros etapu.

„Palikdami painius „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų organizacinius momentus praeityje, mes sieksime atkurti konstruktyvų dialogą su kino bendruomene ir toliau puoselėsime lietuvišką kiną, pagerbdami talentingiausius šalies kūrėjus“, – pirmadienį Vilniuje pristatęs būsimą renginį teigė 

AVAKA „Sidabrines gerves“ rengs pernai laimėjusi konkursą ir įgijusi teises į šiuos apdovanojimus bei statulėlę. Asociacija inicijavo ir rengė pirmuosius „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus dar 2008-aisiais.

Taip pat šiųmetinis renginys pasitiks atsinaujinusiu „Sidabrinės gervės“ ženklu, pakitusia profesionalų komanda, naujais renginio nuostatais ir šventine apdovanojimų ceremonija.

Atnaujintame logotipe bus galima išvysti baltą gervę raudoname fone – pasak organizatorių, raudona spalva simbolizuoja sėkmę ir energiją ir leis tapti „dar labiau matomiems“.

Filmo „Stebuklas“ kūrėja Eglė Vertelytė teigia besistengianti išlaikyti aukso vidurį ir visiškam džiaugsmui nepasiduoti, o savo kolegas kino kūrėjus vertinanti labai gerai – pradėjus dirbti kino industrijoje tampa aišku, koks šis darbas sunkus.

Nuo filmo pradžios iki premjeros – aštuoneri metai

Pripažinimas ir dėmesys – malonūs dalykai, pripažįsta režisierė G. Beinoriūtė, šių metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose nominuota geriausio metų režisieriaus kategorijoje, o jos filmas „Kvėpavimas į marmurą“ pretenduoja iškovoti geriausio scenarijaus ir geriausio ilgametražio vaidybinio filmo apdovanojimus.

„Kiekvienam žmogui dėmesys malonus, bet, kita vertus, pati esu dirbusi atrankos komisijose, festivalių žiuri, taip pat nuolatos tenka vertinti studentų darbus. Suprantu, kaip visa tai subjektyvu ir sąlygiška“, – tikina režisierė.

Filmavimų periodas dėl filmui reikalingo sezoniškumo truko ne porą mėnesių, bet išsitęsė į vienerius metus. Tai šiek tiek priminė maratono bėgimą, kai turi paskirstyti jėgas ilgam periodui. Nėra paprasta.

Prisimindama filmo „Kvėpavimas į marmurą“ kūrimą, G. Beinoriūtė teigia, kad procesas buvo ilgas, įdomus ir sudėtingas: „Nuo scenarijaus pradžios iki premjeros „Kino pavasaryje“ praėjo beveik aštuoneri metai. Filmavimų periodas dėl filmui reikalingo sezoniškumo truko ne porą mėnesių, bet išsitęsė į vienerius metus. Tai šiek tiek priminė maratono bėgimą, kai turi paskirstyti jėgas ilgam periodui. Nėra paprasta.“

Anot režisierės, filmavimų trukmė lėmė, kad kai kurie filmavimo grupės žmonės keitėsi, tekdavo vis iš naujo „susidirbti“. „Finansavimas taip pat vyko etapais. Buvo akimirkų, kai nesijautėme tikri, ar filmą pabaigsime dėl finansinių priežasčių. Nelengva buvo rasti jaunuosius aktorius (šešerių, aštuonerių, vienuolikos metų). Taigi iššūkių turėjome daug. Tačiau kadangi filmas baigtas, galima sakyti, kad su iššūkiais susidorojome. O ir jauniausias mūsų aktorius Joris nominuotas „Sidabrinei gervei“ – tai džiugina“, – teigia G. Beinoriūtė.

Paklausta, ar jaučiasi patenkinta galutiniu rezultatu, G. Beinoriūtė tvirtina, kad į šį klausimą tiksliau atsakys rudenį, kai filmą pamatys daugiau žiūrovų: „Kol kas galiu pasakyti, jog tai, kokių reakcijų filmas sulaukia, man patinka. Kalbant apie filmo reikšmę, tai – pirmas mano ilgametražis vaidybinis filmas. Tam tikra prasme – debiutas.“

Režisierė prisipažįsta, kad Lauros Sintijos Černiauskaitės to paties pavadinimo romanas, pagal kurį pastatytas filmas, ją labai paveikė. „Rašytoja romane kalbėjo apie dalykus, kurie man tuo metu rūpėjo. Norėjau tyrinėti žmonių tarpusavio santykius ir sukurti filmą, kuriame būtų daug jausmų. „Kvėpavimas į marmurą“ tapo puikiu pagrindu tai padaryti“, – pasakoja G. Beinoriūtė.

Sunkiausia – darbas toli nuo šeimos

Būtų melas sakyti, kad dėmesys nėra svarbus, portalui LRT.lt sako režisierė Eglė Vertelytė. Ji tikina, kad filmai kuriami ne tam, kad gulėtų paslėpti stalčiuje, o žmonėms: „Todėl labai malonu, kai kažkas tai įvertina, ypač – jei tai profesionalai. Tai tikrai svarbu. Kita vertus, aš stengiuosi per daug nesidžiaugti tuo dėmesiu tam, kad jei kada nors manęs neįvertins, nereikėtų nusivilti. Bandau išlaikyti aukso vidurį.“

Paklausta, kaip prisimena filmo „Stebuklas“ kūrimo procesą, E. Vertelytė atvirauja iš pradžių jautusi baimę. „Pirmą kartą buvau profesionalioje vaidybinio filmo aikštelėje. Sakyčiau, buvo net ne sunku, o tiesiog vyravo nežinia. Kai nežinai, tada ir bijai. Itin baiminausi techninės darbo pusės, bet turėjau patyrusį operatorių Emilį Christovą. Jis man labai padėjo per pirmąsias dienas įveikti baimę ir nerimą. Vėliau buvo lengviau, žinojau, ko noriu, ir bandžiau tai įgyvendinti“, – pasakoja režisierė.

Eglė Verlytė(dešinėje)/ M.Astrausko nuotr.

Pasak E. Vertelytės, didžiausias iššūkis filmavimo metu buvo darbas toli nuo šeimos: „Viskas truko apie mėnesį, dirbdavome po šešias dienas iš eilės, po 12 valandų kasdien. Mano vaikui tuo metu buvo dar tik vieneri metukai. Negalėjau šeimos vežtis į filmavimo aikštelę, nes nebūčiau galėjusi dirbti. Tokiame intensyviame darbo maratone reikėjo stengtis nepamesti nei savęs, nei filmo vizijos.“

Šiuo metu režisierė teigia savo filmo „Stebuklas“ nevertinanti ir nežiūrinti. „Galbūt objektyviai pažiūrėsiu jį po kokių trejų metų. Manau, kad kurdama filmą padariau viską taip, kaip tuomet norėjau, galvojau, tikėjau. Ir tuo džiaugiuosi. Nesinori kritikuoti to, kuo kažkada tikėjai. Jei nuoširdžiai tai darei, geriausia priimti savo darbą ir leisti jam gyventi, per daug apie tai negalvojant“, – dalijasi mintimis kūrėja.

E. Vertelytė sako, kad dirbant kino industrijoje tiesiog neįmanoma nesidomėti kitų autorių kūryba, tai – darbo dalis: „Visuomet bandau pasižiūrėti ir „Sidabrinėms gervėms“ nominuotus filmus, pasitikiu šiais apdovanojimais. Savo kolegas, kino kūrėjus, vertinu gerai. Kai imi dirbti kino srityje, pamatai, kaip tai sunku. Tuomet tampi vis mažiau kritiškas ir stengiesi vis labiau palaikyti kitus. Jaučiu daug bendrumo ir simpatijų savo kolegoms ir labai palaikau lietuvišką kiną.“

Kalbėdama apie tolimesnius planus, režisierė prisipažįsta nekartojanti daug metų darytos klaidos. „Seniau turėdavau vieną projektą ir tik su juo dirbdavau daug metų. Dabar užsiimu keliais projektais, nemažai dirbu kaip scenaristė, rašau projektus kitiems režisieriams, turiu ir savo autorinių“, – sako E. Vertelytė.

Apdovanojimus birželio 13 dieną 21 val. iš „Litexpo” centro tiesiogiai transliuos LRT TELEVIZIJA ir portalas LRT.lt. „Sidabrinių gervių“ raudonojo kilimo eiseną nuo 19.30 val. tiesiogiai transliuos LRT KULTŪRA ir portalas LRT.lt.

„Mano herojė Livija ligoninėje atsakinga už labai daug dalykų, tačiau visas atsakomybes ji sau prisiėmusi su dideliu entuziazmu. Ji labai stengiasi viską kontroliuoti, gal kartais ir per daug, bet tikriausiai ji galvoja, kad viskas čia be jos sugriūtų“, – pasakoja G. Jaraminaitė. Tačiau vyr. slaugės Livijos istorija tikrai nėra paprasta ir laiminga – moteris gyvenime yra patyrusi ne vieną skaudžią patirtį.

„Livija gyvena be vyro, viena augina paauglį sūnų. Su juo rasti bendrą kalbą jai ypač sunku, nes didžiąją dienos dalį ji praleidžia darbe, abu retai susitinka, o sūnui jos dėmesio tikrai reikia“, – kalba Liviją vaidinanti aktorė. Valdinga vyr. slaugytoja siekia, kad sūnus mokytųsi medicinos, tačiau maištingas paauglys mieliau renkasi svajones apie muziką ir menininko gyvenimą.

Be to, kad turi atskleisti portretą vienišos dirbančios motinos, kuri prarado ryšį su paaugliu sūnumi, G. Jaraminaitė seriale turi ir dar vieną nelengvą užduotį. „Livija yra užmezgusi romaną su vienu iš ligoninės gydytojų, tačiau tas vyras yra vedęs. Dėl to, kad jie negali paviešinti savo romano, Livija gyvenime jaučia dar daugiau įtampos. Jai to vyro palaikymas labai reikalingas, ir nors jų tarpusavio santykiai ir gražūs, tačiau jie negali niekam to parodyti“, –  atskleidžia aktorė.

Be to, G. Jaraminaitės vaidinamai herojei nesvetimas ir moteriškas pavydas. „Livija ypatingai pavydi savo mylimojo pagrindinei serialo herojei chirurgei Ritai Senkutei. Nors Ritos santykiai su tuo vyru yra visiškai kitokie, tiesiog šilti ir kolegiški, tačiau pavydžiai moteriai pakanka ir to. Livija seriale iškelia ne vieną pavydo sceną“, – intriguoja aktorė.

Ją, kaip žiūrovę, ypač patrauktų galimybė iš arti pamatyti paprastai nematomą gydytojų ir ligoninės gyvenimo pusę. „Atrodo, daugelis esame turėję patirčių su ligoninėmis, tačiau retai kada susimąstome, koks iš tiesų intensyvus gyvenimas čia verda. Be viso to, kad daktarai dirba labai sudėtingą ir atsakingą darbą, pačioje ligoninėje taip pat vyksta daugybė intrigų, romanų, išdavysčių. Ir nepaisant to, visi jie vėl ir vėl turi susitikti operacinėje, vienas kitu pasitikėti ir vienas kitą toleruoti. Man pačiai tokie ligoninės užkulisiai yra labai įdomūs“, – neslėpė G. Jaraminaitė.

„Žmonėms yra nesvetimos visos emocijos, kurias išgyvena daktarai, ir kiekvienas čia galės atrasti savo istoriją. O tai, kad čia gyvenimas yra tarsi šiek tiek uždaras klubas, manau, tik didina įdomumą, juk visiems patinka kartais pažiūrėti pro rakto skylutę“, – šypteli aktorė.

Naujas draminis serialas „Meilė gydo“ – LNK eteryje nuo rugsėjo 4 dienos pirmadieniais-trečiadieniais 20 val.

Filmas taip pat nominuotas šių metų „Sidabrinei gervei“ už geriausią metų operatoriaus darbą, kuris šiame tragikomiškame, linksmų nuotykių kupiname kelio filme buvo patikėtas operatoriui Feliksui Abrukauskui, Lietuvos žiūrovams geriausiai pažįstamam iš tokių filmų kaip „Zero 3“, „Redirected“, „Aurora“, „Kolekcionierė“ ir kt. Filmą koprodiusavo šių metų „Sidabrinės gervės“ nominantė Dagnė Vildžiūnaitė.

„Kartą Rytų Europoje“ pasakoja apie Marianą – intelektualą choristą, mylintį mažo Moldavijos miestelio gražuolę Veroniką. Jis svajoja ją vesti. Bet prieš tai Marianui reikia „atsistoti ant kojų“.

Todėl įsimylėjelis sudaro sandorį su Vachtangu, iš kurio ketina nupirkti… 50 tūkstančių pasagų ir jas pelningai perparduoti kitam vertelgai. Rodos, schema paprasta. Tačiau koją pakiša… senas mopedas ir naujas draugas Petro, kurį Marianas yra priverstas priimti į verslo partnerius. Keli nesėkmingi ėjimai, ir paprasta schema tampa kurioziškų situacijų ir daug Kusturicos filmų veikėjus primenančių spalvingų personažų kupina kelione į nežinią.

„Tai labai juokinga ir įtraukianti komedija“, – rašo vienas svarbiausių tarptautinių kino leidinių „The Hollywood Reporter“. Tuo neabejoja filmą kūrusi komanda, šiandien Lietuvos žiūrovams pristatanti filmo anonsą.

Jubiliejinių kino apdovanojimų svečius ant raudonojo kilimo pasitiks televizijos laidų vedėja ir prodiuserė, prodiuserių kompanijos „Videometra“ komunikacijos vadovė Vaida Skaisgirė ir populiarus teatro, kino ir televizijos serialų aktorius Šarūnas Banevičius.

Ne vieną komišką ir įsimintiną vaidmenį sukūręs Š. Banevičius televizijos publikai geriausiai pažįstamas, kaip nutrūktgalvis Neto iš populiaraus TV3 serialo „Bruto ir Neto“. Ne kartą raudonuoju kilimu žingsniavęs aktorius, šį kartą taps jo šeimininku.

„Ši kino šventė vyksta tik vieną kartą metuose, todėl visuomet jos laukiu su nekantrumu. Žinoma, kad jaučiu šiokį tokį jaudulį, nes tiesioginę raudonojo kilimo transliaciją vesiu pirmą kartą, tačiau ir be manęs ten bus kam jaudintis“, - kalbėjo „Sidabrinė gervė“ raudonojo kilimo vedėjas Š. Banevičius.

Vaida graži, aš protingas. Būti ant raudonojo kilimo šalia tokios gražios moters, tai vienas iš labiausiai jaudinančių dalykų.

Aktorius prisipažįsta, kad vesti tokio iškilmingo renginio raudonojo kilimo transliaciją didžiulė garbė: „Praėjusiais metais šiame renginyje man buvo suteikta garbė padeklamuoti savo kūrybos eilėraštį, tuomet galvojau, kad tai jau lubos. Bet šiemet sulaukiau skambučio su klausimu: „Ar norėtum diriguoti apdovanojimų raudonojo kilimo transliacijai?“ Tai didžiulis įvertinimas. Į tai žiūriu ne kaip į darbą, o kaip į išskirtinę galimybę šventę stebėti geriausiose vietose.“

Naujam savo partneriui komplimentų negaili jau ne pirmąjį kartą renginių raudonojo kilimo tiesiogines transliacijas vesianti V. Skaisgirė. „Šarūnas – labai talentingas aktorius, išsilavinęs ir iškalbus žmogus. Kai su komanda pradėjome organizuoti transliaciją, iškart pagalvojau apie jį. Nors prieš kamerą drauge dirbsim pirmą kartą, tikiu, jog viskas praeis sklandžiai ir nenuobodžiai“, - sakė moteris.

Savo partnerei pagyrų pažėrė ir geru humoro jausmu garsėjantis Š. Banevičius: „Vaida graži, aš protingas. Būti ant raudonojo kilimo šalia tokios gražios moters, tai vienas iš labiausiai jaudinančių dalykų.“

Kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ raudonojo kilimo transliacijos idėjos sumanytoja ir vedėja V. Skaisgirė tikino, kad žiūrovų laukia dėmesio vertas renginys, kuris atidarys jubiliejines, jau dešimtųjų apdovanojimų iškilmes. „Raudono kilimo zona – yra tarsi vartai į iškilmes. Tai ne šiaip koks laukiamasis, o vieta, kurioje prasideda didysis renginys, mezgamos senos ir tvirtinamos naujos pažintys. Maloniai kviečiu rytoj įsijungti transliaciją ir ne tik įvertinti, kaip svečiai pasipuošė, ko gero, didžiausiai kino šventei Lietuvoje, bet ir išgirsti jų atsakymus į netikėčiausius klausimus“, – kalbėjo V. Skaisgirė.

Tradicija tapusių ir jau 10-ąjį kartą rengiamų apdovanojimų kūrėjai ceremonijos svečių eiseną raudonuoju kilimu kvies tiesiogiai stebėti birželio 13 d. nuo 17.30 val. portale www.raudonaskilimas.lt.

Tiesioginėje transliacijoje iš Vilniaus Kongresų rūmų žiūrovų lauks ne tik įspūdingai pasipuošę apdovanojimų svečiai, bet ir įdomiausi pokalbiai su kino bendruomenės nariais, pramogų, kultūros, sporto ir politikos pasaulio atstovais, netikėti klausimai bei daug intriguojančių temų.

Daugėjant darbų, kuriuose Lietuva dalyvauja kaip koprodiuserė ir kaip gamybos partnerė su kaimyninėmis šalimis, tapo aktualus klausimas, kaip įvertinti šiuos filmus, kurių kūrybinę komandą sudaro skirtingų šalių atstovai.

Vienas iš pretendentų tapti metų geriausiu bendros gamybos kino filmu – „Apsimetėliai“ (Teesklejad, 2016) – estų, lietuvių ir latvių bendros gamybos filmas, režisuotas jauno estų režisieriaus Vallo Toomla. Įtempta psichologinė drama nukelia į Baltijos pajūrį, kuriame besiilsinti santykių krizę išgyvenanti jauna pora pradeda nevaldomą apgaulės ir manipuliacijų žaidimą.

„Apsimetėliai“ varžosi dar vienoje kategorijoje – metų geriausiu montažo režisieriumi pretenduoja tapti Danielius Kokanauskis, o filmo koprodiuserė Lietuvoje Uljana Kim įvertinta metų geriausio profesinės meistrystės darbo kategorijoje už bendros gamybos su Estija ir Latvija filmą „Apsimetėliai“ „Pelenų sanatorija“ (rež. Davis Simanis) su Latvija, ir lietuvių ilgametražio vaidybinio kino filmo „Senekos diena“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas), prodiusavimą.

„Apsimetėliai“ toliau tęsia sėkmingą Baltijos valstybių bendros kino gamybos tradiciją. Pagrindinė „Apsimetėlių“ prodiuserė estė Riina Sildos („Amrion“) prisidėjo prie naujo K. Vildžiūno filmo „Senekos diena“ įgyvendinimo, o „Apsimetėlių“ koprodiuseris iš Latvijos Robertas Vinovskis („Locomotive Production“) dalyvavo kuriant I. Jonyno „Lošėją“ ir „Senekos dieną“. Abu filmai buvo sukurti Uljanos Kim studijoje. Simboliška, kad kaip ir prieš porą metų I.Jonyno filmo „Lošėjas“, taip ir „Apsimetėlių“ pasaulinė premjera įvyko tarptautinio San Sebastiano kino festivalio programoje „Nauji režisieriai“.

Nuo birželio 9 d. filmą bus galima pamatyti kino teatruose „Pasaka“ Vilniuje, „Romuva“ Kaune, „Garsas“ Panevėžyje, „Minija“ Gargžduose, „Naglis“ Palangoje ir Ukmergės kultūros centre bei internete.

Ši nominacija aktoriui skirta už vaidmenį režisieriaus Karolio Kaupinio filme „Budėjimas“. Jau birželio 13-ąją, Vilniaus Kongresų rūmuose įvyks dešimtoji, jubiliejinė apdovanojimų ceremonija.

2012 m. penktuosius kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ kartu su aktoriais Andriumi Bialobžeskiu ir Viktorija Streiča vedęs D. Meškauskas apdovanojimų ceremonijoje užims garbingą nominanto vietą. Laukdamas prestižinių apdovanojimų ceremonijos, talentingas aktorius sutiko atsakyti į dešimt „Blitz“ kino klausimų.

Mėgstamiausias filmas

Mėgstamiausias mano filmas – italų kino režisieriaus Federico Fellini fantastinė drama „Amarkordas“.

Įsimintiniausias Jūsų vaidmuo

Deja, nė vienas mano vaidmuo man pačiam neįsiminė.

Kada įvyko pirmieji „Sidabrinė gervė“ apdovanojimai?

Prieš 10 metų.

Jeigu patektumėte į nelaimingą atsitikimą ir galėtumėte pakviesti tik filmų herojų, kas jis būtų?

Tai būtų Zoro. Bet tas, kurį vaidino Alainas Delonas.

Pirmas kartas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose

Tada, kai buvau vienas iš vedėjų.

Ar sunku būti žinomam?

Aš gal esu garsus, bet nežinomas.

Jeigu galėtumėte papietauti su bet kuriuo kino kūrėju, gyvu ar mirusiu, su kuo pietautumėte ir ką užsisakytumėte?

Papietauti norėčiau su prancūzų aktoriumi Gerard’u Depardieu. Jis tikrai išmano kulinariją.

Juokingiausias nutikimas įvykęs besifilmuojant

Man kažkaip nejuokinga filmuotis.

Kada paskutinį kartą žiūrėjote TV?

Televizorių žiūrėjau vakar, nes per jį rodė mane. Prisipažinsiu, buvo sunku žiūrėti.

Jei nebūtumėte aktorius, kokią kitą profesiją pasirinktumėte?

Aaa... Būčiau klounas arba virėjas. Taip sakiau vaikystėje.

Jau dešimtą pavasarį į Lietuvą sugrįžtantys apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ pagerbs iškiliausius ir labiausiai nusipelniusius kino kūrėjus. Kasmet didelio visuomenės dėmesio susilaukiantys jubiliejiniai apdovanojimai vyks birželio 13-ąją, 18.30 val. Vilniaus Kongresų rūmuose ir bus tiesiogiai transliuojami per LRT televiziją. Prestižinių apdovanojimų globėjas yra Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Apdovanojimus organizuoja Lietuvių kino akademija ir Lietuvos kino centras.

Tarp jų – Geriausio pilnametražio vaidybinio kino filmo, Geriausio režisieriaus darbo, Geriausio operatoriaus darbo, Geriausio montažo režisieriaus darbo ir kitos kategorijos. „Sidabrinės gervės“ nugalėtojai bus paskelbti ir apdovanoti birželio 13 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Filmas „Šventasis“ dalyvavo šių metų „Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“. Pagrindinį veikėją Vytą įkūnijęs aktorius Marius Repšys festivalio tarptautinės žiuri pripažintas geriausiu minėtos programos aktoriumi. „Kino pavasario“ lankytojai M. Repšį išrinko ir Geriausiu metų Lietuvos kino aktoriumi.

Garsusis aktorius vaidino ir prieš tai sukurtuose A. Blaževičiaus filmuose: „Bergenas“ (2009) ir „Dešimt priežasčių“ (2011). Pastaroji juosta buvo apdovanota „Sidabrine gerve“ kaip geriausias trumpametražis vaidybinis filmas, už pagrindinį vaidmenį joje „Sidabrine gerve“ įvertintas ir M. Repšys.

„Šventajame“ A. Blaževičius išlaiko ankstesniuose filmuose susiformavusį stilių: Vyto gyvenimą, netekus darbo ir įsipainiojus į meilės trikampį, režisierius pasakoja nestokodamas ironijos ir kasdienio natūralumo.

Tiek užsienio, tiek šalies žiniasklaida „Šventąjį“ įvertino kaip itin stiprų, naują etapą Lietuvos kine žymintį debiutą. Filmo apžvalgose pabrėžiama organiška ir profesionali aktorių vaidyba, scenarijaus meistriškumas, žiūroviškas pasakojimo konstravimas, puikus humoro jausmas, socialinės problematikos teisingas aktualizavimas, o svarbiausia – atsigręžimas į paprastą žmogų, kas lietuviškame kine kol kas yra ganėtinai retas reiškinys.

Nominacijos – visose svarbiausiose kategorijose

Šiais metais Lietuvos kino akademijos (LiKA) Tarybos atrinkta komisija vertino 43 filmus, iš kurių 7 buvo pilnametražiai vaidybiniai. Atrankos vertinimo komisiją sudaro: jos pirmininkė kinotyrininkė dr. Gražina Arlickaitė, kino filosofas dr. Nerijus Milerius, kino operatorė Kristina Sereikaitė, režisierė Alantė Kavaitė ir kompozitorius Algirdas Martinaitis.

Pagrindiniai vertinimo kriterijai yra profesionalumas, kūrybiškumas ir kino kalbos autentiškumas. Iš Tarybos patvirtintų nominantų 74 Akademijos nariai išrinks metų geriausiuosius, kuriems ir atiteks statulėlės. Slaptas e. balsavimas vyks iki birželio 1 d.

Visos kategorijos, kuriose šiais metais nominuotas filmas „Šventasis“: Metų geriausias profesinės meistrystės darbas (prodiuserė Marija Razgutė), Metų geriausias montažo režisieriaus darbas (Silvija Vilkaitė), Metų geriausias dailininko darbas (Aurimas Akšys), Metų geriausias operatoriaus darbas (Linas Dabriška), Metų geriausias antraplanės aktorės vaidmuo (Gelminė Glemžaitė), Metų geriausias antraplanio aktoriaus vaidmuo (Valentinas Krulikovskis), Metų geriausias aktorės vaidmuo (Indrė Patkauskaitė), Metų geriausias aktoriaus vaidmuo (Marius Repšys), Metų geriausias scenarijus (Andrius Blaževičius, Marija Kavtaradzė ir Teklė Kavtaradzė), Metų geriausias režisieriaus darbas (Andrius Blaževičius), Metų geriausias pilnametražis vaidybinis kino filmas („Šventasis“).

Šalies ekranuose – tik rudenį

Pasaulinės filmo premjeros įvyko spalį prestižiniuose tarptautiniuose kino festivaliuose: didžiausiame Azijos kino renginyje – Busano kino festivalyje, ir A klasės Varšuvos festivalyje. Kiek vėliau jis parodytas Liubeko, Linco, Minsko kino festivalių konkursinėse programose. Pastarajame jis laimėjo specialųjį žiuri prizą – antrą pagal svarbą apdovanojimą.

Lietuvos kino teatrus „Šventasis“ pasieks rugsėjo 22 d. Filmą platina „Kino Pavasaris Distribution“.

– 2008-aisiais buvo surengti pirmieji Lietuvos kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Šiemet ceremonija vyks 10-ąjį kartą. Kaip iki 2008-ųjų buvo įvertinami Lietuvos kūrėjai? Kuo ir kam yra svarbūs nacionaliniai kino apdovanojimai?

– Iki 2008-ųjų Lietuvos kinematografininkų sąjunga pagal savo kuklias galimybes kiekvienais metais rengdavo geriausių kino kūrinių rinkimus ir šią tradiciją tęsia iki šiol. Visų pirma, pirmieji apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ leido surengti Lietuvos kino ir kultūros bendruomenei ilgai lauktą šventę, kurios taip trūko šios srities profesionalams. Ir ne tik šventę. Galvojome apie būtinybę rimtai įvertinti šiuolaikinį lietuvių kiną ir jo kiekvienų metų rezultatus, taip pat pagerbti lietuvių kino kūrėjus už jų gyvenimo nuopelnus. Taip buvo suformuota pagrindinė „Sidabrinės gervės“ misija: įvertinti šiuolaikinį mūsų kiną ir pagerbti tuos, kurie klojo jam pamatus.

Pagrindinė „Sidabrinės gervės“ misija: įvertinti šiuolaikinį mūsų kiną ir pagerbti tuos, kurie klojo jam pamatus.

„Sidabrinė gervė“ visus sukvietė į gražią ceremoniją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Atmintyje ilgam liko pirmosios šventės atmosfera: šaunūs ceremonijos vedėjai Vladas Bagdonas ir Nelė Savičenko, jaudinantis jaunųjų, rieškučiomis semiančių apdovanojimus, optimizmas, tuomet dar tik studentės Kristinos Buožytės filmo „Kolekcionierė“ triumfas ir ilgos ovacijos lietuvių kino grandams už jų gyvenimo nuopelnus nacionaliniam kinui. Pirmieji apdovanojimai pagrindė nacionalinių kino apdovanojimų būtinybę. Šiandien juos neatsitiktinai pristato LiKA ir LKC, reaguojantys į nacionaliniame kino lauke vykstančius procesus. Palyginimui galime pasakyti, kad 2008 m. buvo pateiktos tik 5 vaidybinių filmų paraiškos, o 2016 m. – 10. Tai kalba apie stiprėjančią kino industriją, iš kurios ilgainiui atsiranda ir kokybiško kino pavyzdžiai.

– Gal galite atskleisti, kodėl statulėlei buvo pasirinktas būtent gervės simbolis?

– Įdomias istorijas apie apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ statulėlę galėtų papasakoti jos autorius, skulptorius Audrius Liaudanskas. Savo ruožtu galiu pridurti, kad gervė yra vienas gražiausių Lietuvos paukščių, o filmavimo aikštelėje labai praverčia „gervė“, gerai pažįstama kino profesionalams. Galima pasidžiaugti, kad mūsų gervės statulėlė yra vienas gražiausių kino apdovanojimų Europoje.

– LiKA atsakinga už apdovanojimams pateikiamų filmų atrankos, svarstymo ir apdovanojimų teikimo etapus. Gal galėtumėte papasakoti, kaip vyksta filmų atranka? Kokiais kriterijais vadovaujamasi?

– Pagrindiniai vertinimo kriterijai yra profesionalumas, kūrybiškumas ir kino kalbos autentiškumas. Jie ir padeda atrinkti filmus, galinčius pretenduoti į apdovanojimus. Atrankos ir vertinimo komisija paskelbia nominantus kiekvienai apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ kategorijai, o tikrieji LiKA nariai už juos balsuoja. Taip nominantai tampa laureatais. Toks vertinimo būdas laikomas demokratiškiausiu – atsižvelgdami į Europos kino akademijos patirtį, į vertinimo procesą įtraukėme visus tikruosius LiKA narius, kurių šiuo metu yra 73.

– Kokiais būdais LiKA siekia išlaikyti lietuviško kino paveldą ateities kartoms?

– „Auksinė gervė“, įteikiama už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos kinui, kalba apie būtinybę gerbti savo kino istoriją. Kai per pirmąją ceremoniją į sceną kilo Donatas Banionis, Marijonas Giedrys ir Jonas Gricius, salė stovėdama jiems plojo. Kitais metais Ingeborga Dapkūnaitė nepaprastai gražiai pasveikino Eugeniją Pleškytę. Tokių pačių aplodismentų vėliau nusipelnė Arūnas Žebriūnas, Regimantas Adomaitis, Vaiva Mainelytė, Jonas Vitoldas Tomaševičius, Gražina Balandytė, Algirdas Ničius ir Izabelė Pinaitytė. „Auksinės gervės“ vertas dar didelis būrys senojo lietuvių kino profesionalų. Mūsų pareiga neleisti jų užmiršti. Priminti ne tik gerai žinomus mylimų aktorių veidus ar garsių režisierių pavardes, bet ir tuos, kurie stovėjo už kameros. Jų indėlis į lietuvių kiną didžiulis. Prisiminkime, kaip pernai metais atsiimdama šį apdovanojimą jaudinosi juostos montažo karalienė Izabelė Pinaitytė. Lietuvos kino centras skaitmenina nacionalinę kino klasiką ir ketina steigti Nacionalinę filmoteką. Tikimės, kad tai neleis seniems filmams ir jų kūrėjams nugrimzti į užmarštį.

– Kokius kitus lietuvių kino kūrėjus žino ir vertina užsienio žiūrovai ir kino industrijos specialistai?

– Režisierius Šarūnas Bartas dažnai kviečiamas pristatyti savo filmus Kanuose, debiutanto Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ pradeda sėkmingą kelionę po tarptautinius kino festivalius, o dokumentinio kino grandai Audrius Stonys ir Arūnas Matelis visada domina prestižinius dokumentinio kino forumus. Užaugo jaunų ir ambicingų režisierių karta, keičianti lietuvių kino veidą. Te nesupyksta legendinis lietuvių režisierius Vytautas Žalakevičius – kino pasaulis seniai nebepriklauso tik vyrams.

– Lietuviški filmai dažnai nepasiekia Lietuvos žiūrovo dėl skeptiško šalies gyventojų požiūrio į nacionalinį kiną. Ar jums atrodo, kad šis požiūris vis dar gajus ar, atvirkščiai, jaunesnių režisierių darbai (pavyzdžiui A. Blaževičiaus „Šventasis“, L. Lužytės „Amžinai kartu“) ar kitos priežastys keičia visuomenės nuomonę?

– Tas laikas, kai buvo populiarus nuodingas pokštas, kokie yra filmai – geri, blogi ir lietuviški – praėjo. Per lietuviškų filmų premjeras salėse nebelieka tuščių vietų. Režisieriai gali pasidžiaugti, kad jų naujausi darbai laukiami ir šiltai sutinkami publikos. Lietuvių kine atsirado ir komercinio kino srovė, ypač populiari tarp žiūrovų, tačiau mane džiugina tai, kad noriai laukiami ir sudėtingesnius klausimus keliantys kūriniai. Galbūt jų lankomumo rodikliai nėra tokie aukšti, kaip komercinio kino seansų, bet jų poveikis skonio ugdymui ir edukacijai yra labai svarbus ir reikšmingas. Manau, kad lietuvių kinas ima vis sėkmingiau įveikti atstumą tarp autoriaus ir žiūrovo.

– Ar šiemet tęsis projektas - festivalis „Sidabrinės gervės naktys“, kurio metu rodomi filmai, kurie buvo nominuoti ar pelnė apdovanojimą „Sidabrinė gervė“?

– Vasaros kino festivalis „Sidabrinės gervės naktys“ šiais metais vėl kels sparnus ir aplankys mažiausiai dešimt Lietuvos miestų. Žiūrovai labai laukia ir šio renginio, ir svečių, kurie visada mielai atvyksta į susitikimus. Tai puikus būdas skatinti nacionalinio kino sklaidą ne tik šalies didžiuosiuose miestuose, bet ir ten, kur naujausius filmus sunku pamatyti.